Vel­niš­kai slap­tai

Tas žo­dis – ne trum­pas ir taik­lus ang­liš­kas f**k. Nors ir­gi ne­re­tai at­sto­ja keiks­ma­žo­dį ir pa­pras­tai mes leng­viau iš­tar­si­me f**k, nei pri­si­pa­žin­si­me, kad esa­me fe­mi­nis­tės.

Laima - - Turinys - gl er­niauskait

Apie žo­dį iš f rai­dės

et te­ro­riz­mas grei­čiau bus pa­tei­sin­tas – gir­di, tas, kas vie­nai konf­lik­to pu­sei at­ro­do te­ro­ris­tas, ki­tai yra lais­vės ko­vo­to­jas. Pir­mas f- mo­ters įvaiz­dis: ne­lai­min­ga bū­ty­bė ne­plau­tais plau­kais ir ne­skus­to­mis pa­žas­ti­mis, mo­suo­jan­ti lie­me­nė­le ran­ko­se, bi­jan­ti ir ne­ken­čian­ti vy­rų, ir pa­vy­din­ti jiems jų vy­riš­ko­sios kvin­te­sen­ci­jos. Ji ko­vo­ja už keis­tas idė­jas: nuo tre­čio­sios ly­ties įtei­si­ni­mo iki pa­li­kuo­nių ga­mi­ni­mo mė­gin­tu­vė­ly­je – ir pa­si­ren­gu­si kast­ruo­ti vy­rą, ku­ris pra­lei­do ją pro du­ris, pa­si­siū­lė pa­nė­šė­ti krep­šį ar flir­tuo­da­mas pa­žvel­gė ne į akis.

Dau­gu­ma fe­mi­nis­čių to­kios ne­pa­trauk­lios ir ag­re­sy­vios, kad bet ku­ri ra­cio­na­li mo­te­ris per ke­lis met­rus ap­eis to­kių da­mų de­monst­ra­ci­ją. Ir pa­ti pa­sku­bės iš jų pa­si­šai­py­ti – ypač vy­rų kom­pa­ni­jo­je. Iš­ties, nei nie­kam ne­įdo­mi vo­kie­tė Cla­ra Zet­kin, nei ru­sė re­vo­liu­cio­nie­rė Alek­sand­ra Ko­lon­taj, dangs­čiu­si nim­fo­ma­ni­ją kil­nio­mis idė­jo­mis, nei ta pa­ti Ma­ri­ja Auš­ri­nė Pa­vi­lio­nie­nė ne­at­ro­do kaip pa­vyz­džiai, į ku­riuos no­ri­si ly­giuo­tis. Mes ne­no­ri­me tei­sės klo­ti as­fal­tą ar vai­ruo­ti trak­to­rių – mums pa­tin­ka „ Agent Pro­vo­ca­te­ur“ka­ta­lo­gai, jau­kūs bu­duarai, Ni­cos plia­žai ir bū­ti dei­vė­mis. Juo­kau­da­mos mes sa­ko­me esan­čios „gė­jės“– ap­link tiek gra­žių mo­te­rų, bet vis tiek ren­ka­mės vy­rus. Dar mes no­rė­tu­me bū­ti prin­ce­sės ar­ba bent gra­fai­tės, o ne 8 va­lan­dų dar­bo die­nos nu­alin­tos biu­ro ver­gės... Ir dar rei­kė­tų po­ros ri­te­rių prie ko­jų. Ir ma­mu­to, ku­rį kas­dien nu­do­bia, par­tem­pia ir iš­do­ro­ja jis. Ką ten iš­do­ro­ja – dar ir pa­ga­mi­na va­ka­rie­nę, ir iš­plau­na in­dus. Taip juk ir bū­tų ta­me idea­lia­me pa­sau­ly­je, ku­rį su­ga­di­no ne­lem­to­sios fe­mi­nis­tės, ar­gi ne?

Mei­lės ro­ma­nai po­pie­ri­niais vir­še­liais pa­vo­jin­ges­ni už „ Mein Kampf “ir An­to­no LaVey „ Šė­to­no bi­bli­ją“kar­tu su­dė­jus. Ypač jei jų ne­pa­pil­do fak­ti­nės is­to­ri­jos ži­nios ar bent rea­lis­tai – nuo Emi­le’io Zo­la iki Theo­do­re’o Drei­se­rio

Mes ne­no­ri­me tei­sės klo­ti as­fal­tą ar vai­ruo­ti trak­to­rių – mums pa­tin­ka „Agent Pro­vo­ca­te­ur“ka­ta­lo­gai ir bū­ti dei­vė­mis.

ar An­ta­no Vie­nuo­lio. Be Alexand­re’o Du­mas tė­vo, rei­kė­tų per­vers­ti Mau­ri­ce’ą Druo­ną ir bent „Pa­pro­čių is­to­ri­ją“. Nes ri­te­rių, vie­na­ra­gių ir prin­ce­sių ci­vi­li­za­ci­ją su­nai­ki­no ne fe­mi­nis­tės – tie­siog nie­ka­da ne­eg­zis­ta­vo pasaulis, kur vi­sos mo­te­rys bu­vo die­vi­na­mos vien dėl to, kad jos yra.

Gra­fai­čių vi­sais lai­kais bu­vo ma­žiau nei skal­bė­jų. Ir tik re­tos gra­fai­tės ar net prin­ce­sės ga­lė­jo lem­ti bent sa­vo li­ki­mą, o skal­bė­jų gy­ve­ni­mas ap­skri­tai nie­kam ne­rū­pė­jo. Vi­sa­da bū­da­vo iš­im­čių, ta­čiau ka­ra­lie­nės mer­ge­lės Elž­bie­tos I biog­ra­fi­ja ne­tu­rė­jo nė men­kiau­sio są­ly­čio taš­ko su vi­du­ti­ne jos pa­val­di­nės istorija!

Kaip leng­vai mo­te­rys pa­si­ren­gu­sios at­si­sa­ky­ti tei­sių, ku­rias jų pirm­ta­kės iš­ko­vo­jo iš­ties per krau­ją. Net de­mo­kra­tiš­ko­je Ame­ri­ko­je mo­te­rims bu­vo ga­li­ma, pa­vyz­džiui, ko­vo­ti Pi­lie­ti­nia­me ka­re, ta­čiau dar il­gai po jo ne­va­lia bu­vo bal­suo­ti rin­ki­muo­se ar dis­po­nuo­ti pi­ni­gais – net jei tai bu­vo jų krai­tis.

Sa­ko­te, jums ne to­kia jau svar­bi tei­sė bal­suo­ti? O gau­ti at­ly­gi­ni­mą, pa­čiai at­si­da­ry­ti są­skai­tą ban­ke (taip, tai ir­gi il­gai ne­bu­vo pri­ei­na­ma mo­te­rims), pa­vel­dė­ti pa­li­ki­mą, mo­ky­tis ir mo­ky­ti vai­kus?! Ši­to ir­gi at­si­sa­ky­tu­mė­te – mai­nais į ati­da­ro­mas du­ris?! O pa­sken­duo­lės da­lios ne­no­ri­te?! O Kat­rės iš bai­sio­jo Že­mai­tės ap­sa­ky­mo? Ir bai­ki­te klie­dė­ti apie ne­ži­nia ku­rio­je epo­cho­je puo­se­lė­tas tra­di­ci­nes šei­mos ver­ty­bes, ga­li­my­bę ne­dirb­ti ir bū­ti tik ma­ma ir žmo­na (vi­du­ti­nė sta­tis­ti­nė mo­te­ris, ne aris­to­kra­tė ir ne pa­si­tu­rin­čio vy­ro žmo­na, to­kios nie­ka­da ne­tu­rė­jo, nes tie­siog pri­va­lė­jo pluš­ti, kad šei­ma iš­gy­ven­tų).

Kaip sa­ko ge­ra ra­šy­to­ja Isa­bel Al­len­de, fe­mi­niz­mas – vi­siš­kai ne­sek­su­alus da­ly­kas (ta­čiau tai nie­ka­da ne­truk­dė jai flir­tuo­ti ir ne­at­bai­dė vy­rų dė­me­sio). „Fe­mi­niz­mas ne­mi­rė, – ti­ki­na ji. – Jis kei­čia­si. O jei jums tie­siog ne­pa­tin­ka ter­mi­nas, pa­kei­s­ki­te jį, dėl Dei­vės. Pa­va­din­ki­te Af­ro­di­tės, Ve­ne­ros, mei­lu­žės ar merg­šės var­du – kaip tik no­ri­te; pa­va­di­ni­mas nie­ko ne­reiš­kia, kol mes su­pran­ta­me, už ką sto­ja­me, ir pa­lai­ko­me tas idė­jas.“

Kar­las La­ger­fel­das pas­ta­rą­jį šou api­pa­vi­da­li­no kaip fe­mi­nis­čių de­monst­ra­ci­ją ir pa­reiš­kė, kad jo mo­ti­na bu­vo fe­mi­nis­tė. Ma­ne­ke­nės (ir ma­ne­ke­nas) su pla­ka­tais „ At­si­duok ma­dai, ne ka­rui“, „ Fe­mi­nis­tė – ta­čiau mo­te­riš­ka“, „ Mo­te­rys, pir­myn“, „Būk sa­vo sti­lis­tė“ir pa­na­šiai at­ro­dė taip įti­ki­na­mai, kad bu­vo aiš­ku: ju­dė­ji­mas iš f rai­dės tik­rai ne­mi­rė. O jei prie jo pri­dė­jo ran­ką La­ger­fel­das, jis grįš į ma­dą. Ir bus gla­mū­riš­kas ir ne­įkai­no­ja­mas.

2015 m. „Cha­nel“pa­va­sa­ris–va­sa­ra

la­bai fe­mi­nis­tiš­ki

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.