Tra­di­ci­jas ku­ria žmo­nės

Vis dau­giau se­na­mies­čio kie­mų ra­ki­na­ma nuo ne­pa­gei­dau­ja­mų pra­ša­lai­čių. Vis daž­niau žmo­nės už­tren­kia sa­vo na­mų du­ris ir su ar­ti­miau­siais drau­gais ei­na švęs­ti į mies­tą. Gim­ta­die­nių, krikš­ty­nų, Ka­lė­dų... Bet kol vie­ni ku­ria nau­jas tra­di­ci­jas, ki­ti dar tvir­či

Laima - - Redakcijos puslapis - Jur­ga Če­ka­tauskai­tė

Vis daž­niau su ar­ti­mai­siais ei­na­me švęs­ti į mies­tą. Gim­ta­die­nių, krikš­ty­nų, Ka­lė­dų... Bet kol vie­ni ku­ria nau­jas tra­di­ci­jas, ki­ti dar tvir­čiau įsi­kim­ba į se­ną­sias. Anks­čiau jos bu­vo va­di­na­mos sve­tin­gu­mu

su draug ais ir muz ika

Šia­me bu­te yra vis­ko, ko rei­kia ge­ram, jau­kiam drau­gų va­ka­rė­liui: for­te­pi­jo­nas, prie ku­rio ga­li pri­sės­ti pats šei­mi­nin­kas – ad­vo­ka­tas Li­nas Sa­ba­liaus­kas, daug mu­zi­kos įra­šų, ki­no pro­jek­to­rius, vie­tos šo­kiams bei jau­kių kam­pe­lių šir­din­giems po­kal­biams. Ir, ži­no­ma, meis­triš­kai šių na­mų sie­los, in­te­rje­ro di­zai­ne­rės Ne­ri­jos Sa­ba­liau­skie­nės, ku­ria­ma

ap­lin­ka, ir ne­su­vai­din­tas po­ros sve­tin­gu­mas. Net jei per šias šven­tes jie abu iš­va­žiuo­tų, tik­rai ras pro­gą sa­vo na­muo­se su­reng­ti kalėdinį va­ka­rė­lį drau­gams. Ne­ri­ja ir Li­nas ke­liau­ja daž­nai, ta­čiau grį­žę mie­lai at­ve­ria du­ris sve­čiams. Kar­tais prie ap­skri­to sta­lo sve­tai­nė­je su­sė­da pa­tys ar­ti­miau­si žmo­nės: tė­vai, bro­liai, se­se­rys su ant­ro­sio­mis pu­sė­mis. Pro lan­gą tuo me­tu ga­li­ma gė­rė­tis Vil­niaus ar­ki­ka­te­d­ra ba­zi­li­ka, pa­puoš­ta eg­le Ka­ted­ros aikš­tė­je, fe­jer­ver­kais, klau­sy­tis, kaip mu­ša bokš­to laik­ro­dis. Nors ir vi­du­je tik­rai yra kuo pa­si­gro­žė­ti.

„ Šven­tės su­bu­ria, – džiaugs­min­gai šyp­so­si Ne­ri­ja. – Ne taip jau daž­nai ga­li­me vi­si su­si­rink­ti, ypač da­bar, kai dau­ge­lis iš­si­bars­tę po įvai­rius kraš­tus. Kai ne­be­lie­ka lai­ko su­si­tik­ti su drau­gais po vie­ną, pa­si­kvie­čia­me vi­sus į sa­vo na­mus. Mū­sų bi­čiu­liai ir­gi mėgs­ta links­min­tis, tad daž­nai va­ka­rė­liai bai­gia­si šo­kiais ir gy­va mu­zi­ka.“

Tik­rai ne vi­są vie­š­na­gės lai­ką sve­čiams for­te­pi­jo­nu gro­ja 14 me­tų „ Ąžuo­liu­ke“, o kaž­ka­da ir gru­pė­je „ S4S“dai­na­vęs Li­nas – šei­ma pa­si­kvie­čia pro­fe­sio­na­lių mu­zi­kan­tų. Ne vi­sa­da ir Ne­ri­ja ga­mi­na šven­ti­nius pa­tie­ka­lus. Kar­tais už­kan­džių už­si­sa­ko iš res­to­ra­no ar­ba va­ka­rie­nę pa­ruo­šia kas nors iš pro­fe­sio­na­lių še­fų, jau ta­pu­sių po­ros bi­čiu­liais. Be to, kai į na­mus su­griū­va 30–40 žmo­nių, ne­be mais­tas svar­biau­sia.

„Daž­niau­siai pas mus už­su­ka­ma jau po va­ka­rie­nės iš­ger­ti kok­tei­lio ar tau­rės vy­no. Su­tel­pa­me: vie­ni ei­na pa­rū­ky­ti, ki­ti sė­di, dar ki­ti šne­ku­čiuo­ja­si sto­vė­da­mi... Be abe­jo, ma­žes­nės kom­pa­ni­jos su­sė­da prie sta­lo. Šven­tės mums nė­ra var­gas. Mėgs­tu ga­min­ti, – pri­si­pa­žįs­ta di­zai­ne­rė, – tad jei­gu su­si­ruo­šiu, ski­riu tam vi­są die­ną. Ta­čiau daž­nai pa­si­kvie­čiu žmo­gų, ku­ris su­tvar­ky­tų va­ka­rė­lio „pa­sek­mes“. Jei no­ri, kad va­ka­ras bū­tų ko­ky­biš­kas ir šei­mi­nin­kams, kad jie ir­gi pa­jus­tų šven­tės at­mos­fe­rą, ne­rei­kia jam ver­gau­ti. Po­bū­vio ren­gi­mas tu­ri bū­ti ne au­ka, o ma­lo­nu­mas. Juk žmo­nės, at­ei­nan­tys pas ta­ve, ir­gi no­ri, kad skleis­tum ge­rą nuo­tai­ką, o ne sė­dė­tum iš­var­gu­siu vei­du.“

St­ra­te­giš­kai pa­to­gi Sa­ba­liauskų na­mų pa­dė­tis – dar vie­nas pri­va­lu­mas jų drau­gams. Net jei va­ka­rie­niau­ja­ma kur nors mies­te, pas­kui daž­nai už­su­ka­ma pra­tęs­ti po­kal­bio. Ne­svar­bu, kad ma­da kvies­tis sve­čių daug kur nyks­ta: „Ba­ruo­se už­baig­ti va­ka­rą ir­gi ge­rai, bet nak­ti­nia­me klu­be ne­su­si­šne­kė­si. Vie­šo­jo­je įstai­go­je kas nors ga­li ne­su­val­dy­ti al­ko­ho­lio kie­kio ar sa­vo emo­ci­jų, ne­si ap­sau­go­tas nuo ap­lin­ky­bių, ku­rios ga­li su­ga­din­ti va­ka­rė­lį. Ne vi­sa­da tau bus pri­im­ti­na ir ten skam­ban­ti mu­zi­ka. O sa­vo na­muo­se ga­li vis­ką gra­žiai su­de­rin­ti: ma­lo­nią ap­lin­ką, drau­gus, mu­zi­ką, gė­ri­mus.“

Se­no­vi­nių bal­dų, me­no kū­ri­nių, gė­lių, žva­kių, švies­tu­vų, in­dų ku­pi­nas šių na­mų in­te­rje­ras nė­ra kliū­tis ge­rai pa­si­links­min­ti. Šei­mi­nin­kai ti­ki­na ne­san­tys pri­si­ri­šę prie daik­tų ir, prieš at­ei­nant sve­čiams, ki­li­mų tik­rai ne­su­vy­nio­ja – kaip tik pa­tie­sia jų kuo dau­giau, kad nie­kas ne­šal­tų ko­jų. Sa­ko, kad ir ne­rei­ka­lin­gų daik­tų ne­tu­ri, – kiek­vie­nas nau­do­ja­mas pa­gal pa­skir­tį. „ Jei­gu kas ir su­dūž­ta, va­di­na­si, taip rei­kė­jo. Jei­gu su­lūž­ta, vi­sa­da yra ga­li­my­bė pa­tai­sy­ti. Svar­biau­sia, kad mū­sų na­muo­se bū­tų links­ma, kad sve­čiai at­si­pa­lai­duo­tų ir jaus­tų­si pa­to­giai.“

Vi­siš­kas mi­ni­ma­liz­mas, kal­bant ir apie in­te­rje­rą, ir apie sve­čių skai­čių na­muo­se. Bi­ru­tė ir Ma­rius La­vic­kai tarp sa­vo bu­to sie­nų ge­riau­siai jau­čia­si, kai nė­ra pa­ša­li­nių.

O švęs­ti su drau­gais jie pa­pras­tai trau­kia į mies­tą. Ar­ba sė­da į lėk­tu­vą ir kur nors iš­skren­da.

pri­ėmi­mas – mies­te

„ Ne­su sve­tin­ga ir juo­lab vai­šin­ga, – griež­tai, bet su šyp­se­na pri­si­pa­žįs­ta kny­gos „In­te­rje­ro re­cep­tai“bend­ra­au­to­rė. – Ir ga­liu tą pa­sa­ky­ti gar­siai. Kai pa­ga­liau nu­si­sta­čiau to­kią „dia­g­no­zę“, man la­bai pa­leng­vė­jo. Nu­sto­jau ti­kė­tis, kad su kiek­vie­nu per­si­kraus­ty­mu (o jų tik­rai ne­trū­ko) ga­li kas nors pa­si­keis­ti. Anks­čiau ma­ny­da­vau: štai nau­ji na­mai, daug plo­to, tai da­bar jau kad švę­sim! Bet nie­ko pa­na­šaus ne­vy­ko. Kai įsi­gi­jom ki­tą būs­tą su te­ra­sa, vėl gal­vo­jau: pa­ga­liau tryp­sim kaip rei­kiant. Ir vėl nie­ko. Pas­kui per­si­kė­lėm į na­mą, kur kie­mas net tvo­ra ap­tver­tas, bet ir tai ne­pa­dė­jo. Tas pats so­dy­bo­je – mie­liau vaikš­tau po miš­ką, nei sė­džiu prie sta­lo ir gal­vo­ju, ka­da tie sve­čiai iš­va­žiuos. Ga­liau­siai su­pra­tau, kad ita­liš­kas gy­ve­ni­mo bū­das, kai net trys kar­tos ga­li gy­ven­ti po vie­nu sto­gu ir va­ka­rie­niau­ti drau­ge pu­sę pa­ros, – ne man. Aš esu sa­vo erd­vės egois­tė ar­ba san­ty­kių mi­ni­ma­lis­tė.“

Ne­ti­kė­tų sve­čių į žur­na­lis­tės ir vers­li­nin­ko na­mus nie­ka­da ne­už­g­riū­va. Jie ap­skri­tai sa­ko, kad jau se­niai nie­kas ne­si­ver­žia į pri­va­čią erd­vę prieš tai ne­su­si­ta­ręs ir ne­pra­ne­šęs apie ke­ti­ni­mą už­suk­ti. To­kie ne­lauk­ti vi­zi­tai Bi­ru­tei at­ro­do kaip so­vie­ti­nė at­gy­ve­na, kai vis­kas pri­klau­sė vi­siems: „Da­bar kiek­vie­nas pla­nuo­ja sa­vo lai­ką, ku­rio lie­ka vis ma­žiau, o ypač – as­me­ni­nį!“Net kai­my­nams, ku­rių lan­gus ma­to prieš sa­vuo­sius, jie vi­sa­da skam­bi­na te­le­fo­nu – ne į du­ris. Ir džiau­gia­si, kad šie el­gia­si taip pat.

Tik per­si­kė­lu­si į nau­ją bu­tą šei­ma iš pra­džių smal­siai ste­bė­jo nau­ja­ku­rių bend­ruo­me­nės bruz­dė­ji­mą, ma­tė vi­sų šven­ti­nius va­ka­rė­lius. Bet įkur­tu­vių eta­pas pra­ėjo ir vis­kas nu­ri­mo. Vė­liau­siai į jų na­mą at­si­kraus­tęs as­muo, kaip juo­kia­si Bi­ru­tė, mė­gi­no įves­ti sa­vas tai­syk­les: mu­zi­kos klau­sy­tis tik gar­siai, žo­lę pjau­ti tik sa­vait­ga­liais iš ry­to, o mė­są su drau­gais nuo­lat dū­my­ti tik prie kai­my­nų lan­gų. Ta­čiau grei­tai įvy­ko pri­va­čios ra­my­bės sie­kian­ti gat­vės re­vo­liu­ci­ja ir bend­ro­mis pa­stan­go­mis prob­le­ma bu­vo iš­spręs­ta.

Įpras­tam La­vic­kų in­te­rje­rui vi­siš­kai sve­ti­mas puoš­nu­mas, deko­ra­ty­vu­mas, pra­ban­ga. Ir tik­rai nė­ra ob­jek­tų, ku­riuos šei­ma itin sau­go­tų ir ku­rių netektis baig­tų­si aša­ro­mis. Ne to­dėl pa­ša­li­niams už­da­ry­tos šių na­mų du­rys. „ Aš ne­lau­kiu sve­čių, nes na­mie no­riu il­sė­tis nuo sve­ti­mų emo­ci­jų, ne­svar­bu – tei­gia­mų ar nei­gia­mų. Jų so­čiai yra ma­no dar­be, ku­ris la­bai so­cia­lus. Man emo­ci­jos – tar­si vi­ru­sas: juo stai­giai už­si­kre­čiu, o vė­liau tu­riu kant­riai sveikti. Die­vi­nu at­si­trau­ki­mo pla­ną, ma­ne la­bai džiu­gi­na

ži­no­ji­mas, kad vos tik ap­lin­ka at­si­bos ar pa­si­da­rys ne­be­įdo­mu, ga­lė­siu iš­nyk­ti. O ką da­ry­ti, kai tai vyks­ta ta­vo na­muo­se? Iš­va­ry­ti drau­gus? Ge­riau jų ne­pri­im­ti.

Vi­sa­da bal­suo­ju už mies­tą. Jis vi­sa­da džiau­gia­si, kai tu at­ei­ni, ir tik­rai ne­pa­ste­bi, kai ta­vęs ne­lie­ka. Sma­giau­sias bend­ra­vi­mo bū­das, ku­ris ta­po įpras­tas Lie­tu­vo­je, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, kai su­si­ti­kai, už­kan­dai, gurkš­te­lė­jai ir iš­si­sky­rei, jei no­ri. Pi­ni­gai čia nie­kuo dė­ti. Ga­li pa­si­im­ti su­muš­ti­nį, ter­mo­są ar­ba­tos ir sė­dė­ti ant kal­vos su vaiz­du į mies­tą – kal­bu apie jau­ni­mą.

Kai vi­sos vie­tos mies­te pa­bos­ta, lau­ke bai­sus šal­tis, o ma­ne pa­lau­žia iš­orės spau­di­mas, ta­da į sve­čius kas nors vis dėl­to pra­smun­ka. Be­je, paste­bė­jau, kad tie drą­suo­liai šyp­so­si ir jau­čia­si ge­rai. Mū­sų na­muo­se tik­rai ne­rei­kia nu­siau­ti ba­tų ir avė­ti tų bai­sių šle­pe­čių, ku­rias dau­ge­lis par­si­ve­ža iš vieš­bu­čių ir mėgs­ta siū­ly­ti sve­čiams. Mes ne­gau­do­me vai­kų ir lei­džia­me jiems laks­ty­ti laip­tais – tai tė­vų dar­bas ir bė­dos, o man dau­giau nei de­šim­ties me­tų pra­ei­tis. Ma­žie­ji at­vy­kė­liai grei­tai pri­trūks­ta fan­ta­zi­jos, ką su­ga­din­ti, nes pir­mas klau­si­mas įžen­gus į mū­sų na­mus vi­sa­da tas pats: „O čia kas nors gy­ve­na?“

Ne­ži­nau, ar ki­tur dar vyks­ta to­kių gim­ta­die­nių, kai pri­va­lai vi­są pa­rą ga­min­ti, kad ki­ti at­ei­tų ir tai su­val­gy­tų. Ir kam pra­šy­ti vy­ro mai­ti­ni­mo pa­slau­gų, jei ga­li­ma pa­pra­šy­ti res­to­ra­no še­fo? To­dėl aš drau­gų lau­kiu tik mies­te! Be to, jei ne­no­riu, vi­sa­da lei­džiu sau ne­švęs­ti. Sun­kiau su Ka­lė­do­mis, ku­rių sma­gu­mas daž­nai virs­ta dau­gia­die­niu ma­si­niu var­to­ji­mu – pre­kių, pa­slau­gų ir mais­to. Net jei­gu są­mo­nin­gai su tuo ko­vo­ji. Jau daug me­tų po eg­le mes de­da­me „ ke­lio­nes“ir Ka­lė­das su­tin­ka­me pa­ke­liui, ke­ly­je ar­ba jau kur nors nu­vy­kę. Bet na­mus vi­sa­da pa­puo­šiu, o do­va­nas pa­si­imu su sa­vi­mi. Ar­ti­mie­ji? Ku­rie ga­li – ke­liau­ja drau­ge, ki­tiems grį­žę su­ren­gia­me spek­tak­lį „Trys ka­ra­liai“.

Žo­džiu, man na­mai – tai jaus­mas. Ne daik­tai ar įpro­čiai, o bū­se­na, kai jau­čiuo­si vi­siš­kai sau­gi. To­dėl kar­tais nu­tin­ka, kad na­muo­se na­mų ne­ran­du. Ar­ba, prie­šin­gai – jais tam­pa lai­ki­na vie­ta ke­lio­nė­se. Bet ku­riuo at­ve­ju man rei­kia ši­lu­mos (tie­sio­gi­ne to žo­džio pras­me), švie­sos, di­de­lės vo­nios be iš­pi­la­mo van­dens li­mi­to ir dvie­jų ar­ti­miau­sių žmo­nių – Au­gus­tės ir Ma­riaus. Tai yra ma­no na­mai.“

Su neš­ti­nis ba­lius

Vers­li­nin­kams Gre­tai ir Ai­dui Ak­ci­jo­nai­čiams pa­tin­ka, kai jų na­muo­se už­si­bū­na drau­gai. Net jei­gu lie­ka nak­vo­ti vai­kiš­ko­se lo­vy­tė­se, ku­rios daug pa­to­ges­nės nei so­fa sve­tai­nė­je. Ke­lių aukš­tų Žvė­ry­no na­me esan­čio bu­to in­te­rje­ras, kaip juo­kia­si Gre­ta, tar­si

su­neš­ti­nis ba­lius: ek­lek­tiš­kas, de­mo­kra­tiš­kas ir la­bai sa­vas. Na­muo­se, po ku­riuos laks­to ke­tur­me­tis Ka­spa­ras Jo­nas ir dve­jais me­tais jau­nes­nis jo bro­lis Bal­t­ra­mie­jus, pil­na gar­sų. Net­gi ta­da, kai vi­si mie­ga: me­di­nis na­mas se­nas ir kar­tais girgž­da. Ki­to­kio po­bū­džio triukš­mo, aiš­ku, ir­gi ne­trūks­ta, nes vai­kams pa­tin­ka dūk­ti, o jų tė­vams – švęs­ti. Be­je, svei­ką mi­ty­bą pa­mė­gę šei­mi­nin­kai prieš su­si­ren­kant drau­gams ne­ke­pa or­kai­tė­je viš­tos ir ne­ruo­šia miš­rai­nių su ma­jo­ne­zu – sten­gia­si, kad vai­šės bū­tų be mė­sos, be žu­vies, be kiau­ši­nių ir be pie­no pro­duk­tų. Jei­gu kam nors ky­la klau­si­mas, ką ta­da ap­skri­tai Gre­ta ir Ai­das de­da ant sta­lo, ga­li­ma iš­duo­ti pa­slap­tį, kad šei­ma mėgs­ta įvai­rias dar­žo­vių už­te­pė­les, hu­mu­są, vai­sių sa­lo­tas, iš­ge­ria ir vy­no su bi­čiu­liais.

„Vie­ni drau­gai man sa­kė, kad jei­gu me­siu ir vy­ną ger­ti, su ma­nim ne­be­drau­gaus, – šyp­so­si Gre­ta. – Su­pran­tu, kad ma­žė­ja žmo­nių, no­rin­čių mus pa­si­kvies­ti į sve­čius, nes rei­kia gi pa­suk­ti gal­vą, ką pa­ga­min­ti tiems svei­kuo­liams. Van­dens stik­li­nę pa­siū­ly­ti tar­si ma­žo­ka, nes vai­šin­gu­mas – tie­siog už­ko­duo­tas. O ir mū­sų sve­čiai vis dar ti­ki­si ko­kios nors mė­sy­tės ar žu­vy­tės – yra bu­vę at­ve­jų, kai ne­pa­tei­si­no­me jų lū­kes­čių.“

Ta­čiau pa­si­kei­tęs po­žiū­ris į mi­ty­bą tik­rų Ak­ci­jo­nai­čių drau­gų ne­at­bai­do – šie vis dar vars­to jų na­mų du­ris. Ži­no­ma, kai pa­vyks­ta už­tik­ti šei­mi­nin­kus na­mie. Prieš ke­le­tą me­tų šei­ma bu­vo il­gai įsi­kū­ru­si Is­pa­ni­jo­je – pra­lei­do ten de­vy­nis mė­ne­sius. Pas­ta­ruo­ju me­tu kur nors iš­trūk­ti sten­gia­si bent po­rai sa­vai­čių – dau­giau ne­pa­lei­džia dar­bai: Gre­ta grį­žo dirb­ti į ki­no te­at­rą „Pa­sa­ka“, Ai­das – ne tik Vil­niaus ki­no klas­te­rio di­rek­to­rius, bet ir tu­ri nuo­sa­vą vers­lą – sul­čių ba­rą. Gre­ta taip pat įsi­su­ko į šią sri­tį – su drau­ge ati­da­rė kny­gy­ną-ka­vi­nę Bir­žuo­se.

Ta­čiau įvai­rios šven­tės šei­mą vi­sa­da su­bu­ria ir jas Ak­ci­jo­nai­čiai mėgs­ta. „ Esu ren­gu­si gim­ta­die­nį ir kie­me, kai žmo­nių pri­si­rin­ko la­bai daug, – pri­si­me­na Gre­ta. – Tie­sa, pas­ta­ruo­ju me­tu kom­pa­ni­jų su­dė­tis ge­ro­kai pa­si­kei­tė, daug kas su­si­lau­kė vai­kų, tad šven­čiant pri­si­rei­kia erd­vės jiems, vie­tos su­au­gu­sie­siems, mais­to zo­nos. Jei ma­to­me, kad bus per ankš­ta, ei­na­me kur nors į mies­tą. Ta­čiau šven­tės mums pa­tin­ka, šei­my­ni­nės ir­gi. Sma­gu, kai ap­link sta­lą ga­li su­sės­ti koks 20 ar­ti­miau­sių žmo­nių.“

Bu­te, ku­ria­me Gre­ta gy­ve­na nuo pa­aug­lys­tės, daug įvai­rių sti­lių ir lai­ko­tar­pių bal­dų. Vie­ni li­ko kaip ma­mos, iš­si­kė­lu­sios gy­ven­ti į Da­ni­ją, pa­li­ki­mas, ki­tus jau pir­ko dvie­se su vy­ru. Di­džiau­sių in­ves­ti­ci­jų pa­rei­ka­la­vo švies­tu­vai, su­tei­kian­tys šiems na­mams daug jau­ku­mo.

„ Man kar­tais už­ei­na no­ras ką nors čia pa­keis­ti, at­si­nau­jin­ti. Ypač kai pa­var­tau ko­kių žur­na­lų ar ka­ta­lo­gų. Ta­čiau šiuo me­tu dar tę­sia­si daik­tų nai­ki­ni­mo ir eks­per­i­men­ta­vi­mo eta­pas, – šyp­so­si Gre­ta, žvelg­da­ma į sa­vo ber­niu­kus. – Rei­kia su tuo su­si­tai­ky­ti. At­si­nau­jin­si­me, kai vai­kai iš­eis iš na­mų. Gy­ven­ti tai ne­truk­do, mums daug svar­biau yra bend­ra­vi­mas, kar­tu iš­gy­ven­tos aki­mir­kos, bend­ri pa­ty­ri­mai. Koks skir­tu­mas, kad sta­las kli­ba, – val­gy­ti prie jo vis tiek ga­li­ma. Nuo sno­biz­mo pui­kiai gy­do pri­o­ri­te­tų su­si­dė­lio­ji­mas. Tar­kim, man vi­sa­da ge­riau iš­vyk­ti į ke­lio­nę, nei įsi­gy­ti nau­ją bal­dą.

Ki­tų na­muo­se man ir­gi daž­nai bū­na jau­kiau, jei šei­mi­nin­kai, kur­da­mi ap­lin­ką, pa­tys su­pla­na­vo sa­vo gy­ve­na­mą­sias erd­ves, kur sta­ty­ti bal­dus ir kaip pa­nau­do­ti daik­tus. Man pa­tin­ka ma­ty­ti, kad na­muo­se ver­da gy­ve­ni­mas, kad jie nė­ra vie­ta, kur už­su­ka­ma tik per­nak­vo­ti ir nu­va­ly­ti dul­kių. Ta­čiau tik­riau­siai bet ko­kie na­mai yra jau­kūs, jei­gu juo­se gy­ve­na tau mieli žmo­nės. Juk ei­ni ne į na­mus – ei­ni pas juos.“

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.