Meis­tras ir Margarita

Jų ka­rje­ra – pa­vy­dė­ti­na. Po­vi­las Va­na­gas ir Margarita Drobiazko šian­dien net di­des­nės žvaigž­dės nei tais lai­kais, kai da­ly­va­vo olim­pia­do­se, rin­ko me­da­lius Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se. Į Vil­nių abu at­vy­ko la­bai trum­pam tarp „Le­dyn­me­čio“rep­e­ti­ci­jų i

Laima - - Redakcijos puslapis - Ju­lė Šiur­ku­tė

Po­vi­las Va­na­gas ir Margarita Drobiazko šian­dien net di­des­nės žvaigž­dės nei tais lai­kais, kai da­ly­va­vo olim­pia­do­se

Kas jums yra Ka­lė­dos? Ko­kių aso­cia­ci­jų ke­lia?

Margarita: Žiū­rint, apie ko­kias Ka­lė­das kal­ba­me. Mums jos – dve­jos: vie­nos bū­na mū­sų „Lieps­no­jan­čio le­do“šou iš­va­ka­rė­se, jas su­tin­ka­me Lie­tu­vo­je, ant le­do. O ki­tos – Mask­vo­je, jas šven­čia­me jau šei­my­niš­kai, kaip pri­de­ra.

Po­vi­las: Man Ka­lė­dos aso­ci­juo­ja­si pir­miau­sia su žie­ma, su daug snie­go. Ir nuo vai­kys­tės kaž­ko­dėl tu­ri bū­ti man­da­ri­nų, jų kva­po...

Margarita: Ne, man­da­ri­nai ir šam­pa­nas – Nau­jie­ji me­tai. O Ka­lė­dos – kep­ta žą­sis. Po­vi­las: Ga­li­ma pa­ma­ny­ti, kad tu ją ke­pi. Margarita: Kam man kep­ti, jei per Ka­lė­das Lie­tu­vo­je val­gau ce­pe­li­nus ir šal­ti­barš­čius.

Po­vi­las: Ji šal­ti­barš­čius net žie­mą įsi­gud­ri­na val­gy­ti tris kar­tus per die­ną.

Įdo­mu: jei Margarita sė­di ir do­ro­ja ce­pe­li­nus, o jūs ži­no­te, kad ry­toj ant le­do ją rei­kės kil­no­ti, ne­ky­la vi­di­nis ar iš­ori­nis pro­tes­tas?

Margarita: No­ri­te pa­sa­ky­ti, kad jis ma­nęs su ce­pe­li­nu ne­be­pa­kel­tų? Jei jau pa­ke­lia su pa­čiū­žo­mis ir kos­tiu­mais, tai ir ce­pe­li­nams jė­gų at­si­ran­da.

Kaip spren­džia­te do­va­nų prob­le­mą? Ar jums ji ne­skaus­min­ga?

Po­vi­las: Su­tin­ku, kad tai – prob­le­ma. Da­bar vi­si tu­ri, ko jiems rei­kia, ir kuo nors nu­ste­bin­ti ar pra­džiu­gin­ti la­bai su­dė­tin­ga.

Margarita: Aš šian­dien Vil­niu­je pri­si­pir­kau ba­tų. Tu, Pov­ka, man juos ga­lė­si do­va­no­ti Ka­lė­doms. Ar­gi taip ne ge­riau? Nes per­ku tai, ko man rei­kia.

Jums, Margarita, „ Swa­rov­s­ki“pe­rio­das jau pra­ėjo? Ar tai – am­ži­na mei­lė?

Margarita: Jau už­ten­ka jį kaup­ti. Aš iš­vis ne­mėgs­tu ko­lek­ci­jų, man pa­tin­ka, kai in­te­rje­re vis­ko yra su sai­ku. „ Swa­rov­s­ki“– vie­nin­te­lė iš­im­tis, bet ir jo – vie­na spin­tos len­ty­nė­lė.

Ne­nuo­sta­bu, kad jums pa­tin­ka kriš­to­las; nuo­sta­bu, kad Po­vi­las – „ Swa­rov­s­ki“klu­bo na­rys.

Po­vi­las: Kiek­vie­nas ga­li juo tap­ti: su­mo­ki 60 eu­rų ir gau­ni me­tų na­rys­tę. Ta­da ga­li pirk­ti li­mi­tuo­to lei­di­mo daik­tus. Kai ku­rios iš tų fi­gū­rė­lių net ne­par­duo­da­mos, jos da­ro­mos tik pa­gal už­sa­ky­mą ir tik klu­bo na­riams. Taip ir ta­pau tuo na­riu: už­si­ma­niau kaž­ko­kio daik­to ( jau ne­be­pa­me­nu, ko­kio) ir ga­lė­jau jį gau­ti tik to­kiu bū­du.

Jums nie­kas ne­siū­lė ko­kios nors na­rys­tės dėl to, kad esa­te gar­sūs?

Margarita: Pas mus po­pu­lia­riau kvies­ti į ju­bi­lie­jus, pa­ro­das, pre­zen­ta­ci­jas. Daž­niau­siai – įvai­rių par­duo­tu­vių, įskai­tant mi­nė­tą „ Swa­rov­s­ki“. Ži­no­ma, ne vel­tui. Žvaigž­dės –

Po­vi­las: „Da­bar vi­si tu­ri, ko jiems rei­kia, ir kuo nors nu­ste­bin­ti ar pra­džiu­gin­ti la­bai su­dė­tin­ga.“

mer­kan­ti­li­nės bū­ty­bės, lai­ko tu­ri ne­daug, to­dėl šiaip sau nei­tų, rei­kia jas kuo nors pri­vi­lio­ti. Ir gun­do do­va­no­mis, ku­rioms sun­ku at­si­spir­ti, ser­ti­fi­ka­tais. Jei už tai, kad kur nors pus­va­lan­dį pa­bū­ni, pa­si­fo­to­gra­fuo­ji, gau­ni su­mą, ku­rią tau įpras­ta gau­ti tik įdė­jus daug fi­zi­nio dar­bo, tai kodėl ne­pa­si­nau­do­jus pro­ga? Ki­ta kalba, kad vi­sa tai – ne už gra­žų vei­dą, o dėl to, kad ge­rai dir­ba­me sa­vo pag­rin­di­nį dar­bą.

Da­bar tas dar­bas – TV pro­jek­tas „ Le­dyn­me­tis“? Žiū­rint jį at­ro­do, kad ten dau­giau ma­lo­nu­mo ne­gu var­go. Juk jums čiuož­ti gal net leng­viau, nei vaikš­čio­ti že­me?

Margarita: Mums – gal ir taip. Bet mes čiuo­žia­me su žmo­nė­mis, ku­rie to ne­mo­ka. Ir tu­ri­me juos mo­ky­ti kiek­vie­no žings­nio daug va­lan­dų per die­ną, o pas­kui dar juos vos ne ant sa­vo pe­čių tam­py­ti, kaip kad Po­vi­las – part­ne­rę. Mums tik­rai nie­kas ne­duo­da pi­ni­gų šiaip sau, gau­na­me juos už sun­kų dar­bą. Bet tai – sėk­mė, kad jus pa­kvie­tė į „ Le­dyn­me­tį“? Margarita: Ži­no­ma, sėk­mė. Tai toks dar­bo krū­vis, ko­kio nie­kur ki­tur ne­bū­tu­me ga­vę. Di­džiu­lis pro­jek­tas, į ku­rį la­bai daug in­ves­tuo­ja­ma. Sep­tin­tą se­zo­ną da­ly­vau­ja­me.

Po­vi­las: Ir kū­ry­bi­niu at­žvil­giu įdo­mu. Nors la­bai sun­ku. Pir­mas mė­nuo dar pra­ei­na ga­na leng­vai, dar lyg ir ne­bū­na bai­sios įtam­pos. Bet kai tu kas sa­vai­tę tu­ri pa­reng­ti nau­ją prog­ra­mą, ras­ti jai mu­zi­ką, su­gal­vo­ti cho­reo­gra­fi­ją – po mė­ne­sio ar pu­san­t­ro ta­vo kū­ry­bi­nės ga­lios ima buk­suo­ti, o ir vi­sas or­ga­niz­mas. Tar­si jis sa­ky­tų: aš tu­riu ri­bas, li­mi­tą, ne­ga­liu be per­sto­jo kur­ti. Pra­de­da „už­si­da­ri­nė­ti lan­ge­liai“: at­ei­ni į tre­ni­ruo­tę ir su­pran­ti, kad ne­ga­li su­gal­vo­ti nė vie­no net men­kiau­sio žings­ne­lio, gal­vo­je – tuš­čia. Bū­na to­kių kri­zi­nių mo­men­tų. Bet vis tiek tu­ri ką nors da­ry­ti, nes fil­ma­vi­mo nie­kas ne­ati­dės... Kas­met da­ly­vau­ja nau­ji žmo­nės, jų ne­pa­žįs­ti, pir­mą kar­tą juos ma­tai ir tu­ri pra­dė­ti su jais kaž­ką da­ry­ti. Kiek­vie­ną sten­gie­si per­pras­ti, ras­ti psi­cho­lo­gi­nį pri­ėji­mą, žiū­ri, kaip rea­guo­ja į vie­nus ar ki­tus da­ly­kus. Jau ne­kal­bant apie tech­ni­ką: kaip tą nau­jo­ką iš­mo­ky­ti čiuož­ti, ko­kius per­so­na­žus ga­li­ma kur­ti pa­gal jo ly­gį? Man tas žmo­gaus pa­ži­ni­mas la­bai įdo­mus – ste­bė­ti ne tik sa­vo part­ne­rę, bet ir ki­tas po­ras.

Kodėl vi­si taip no­ri jus su­pirš­ti su part­ne­riais? Ne­gi nie­kas ne­be­ti­ki, kad du žmo­nės ga­li vie­nas ki­tą il­gai my­lė­ti ir jiems nie­ko ne­rei­kia?

Margarita: Man at­ro­do, kad kai se­ne­lis su se­ne­le, su­si­ki­bę už ran­ku­čių, šven­čia sa­vo ves­tu­vių sep­ty­nias­de­šimt­me­tį, ta­da ga­li­ma kal­bė­ti apie il­gą mei­lę. Ma­no tė­vai ke­tu­rias­de­šimt me­tų kar­tu – tai jau ter­mi­nas. O žmo­nėms, ku­rie su­si­tuo­kė bū­da­mi tris­de­šim­ties, po try­li­kos ke­tu­rio­li­kos me­tų sa­ky­ti, kad jie taip il­gai kar­tu, – keis­ta. Dar la­bai ne­daug to lai­ko pra­ėjo.

Jums jį bū­tų ga­li­ma pa­dvi­gu­bin­ti. Nes šiaip jau vy­ras su žmo­na su­si­tin­ka ry­tais, va­ka­rais, o jūs ko­ne vi­są pa­rą kar­tu.

Po­vi­las: Tai ką, nuo­spau­dų pri­tri­na tas mū­sų bend­ras bu­vi­mas? Ri­ta tei­si: ke­lio­li­ka me­tų – ne­daug. Bet šiais lai­kais, kai ap­lin­kui vi­si tuo­kia­si ir ski­ria­si, gal mū­sų at­ve­jis ir iš­skir­ti­nis.

Aš kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį ste­biuo­si Po­vi­lu: jis ant le­do vis ki­toks ir ki­toks. O jus, Margarita, jis dar ga­li nu­ste­bin­ti?

Margarita: Abe­jo­ju. Ant le­do jis ma­nęs jau nie­kuo ne­be­nu­ste­bins, o ir be le­do vis­ką apie jį ži­nau. Ne­bent iš­au­gin­tų ko­kią nau­ją sa­lo­tų rū­šį ar pa­ga­min­tų ką nors iš­skir­ti­nio. Kar­tais to­kių pa­tie­ka­lų pri­gal­vo­ja, kad tik­rai nu­stem­bi. Net ne­no­rė­da­ma val­gy­ti su­val­gy­si. Po­vi­las: Po­ten­cia­lo dar yra. Mask­vo­je žmo­nės kalba apie tai, kas de­da­si Ukrai­no­je? Margarita: Mo­te­rų dra­bu­ži­nė­je apie tai iš­vis nie­kas

Margarita: „Ant le­do jis ma­nęs jau nie­kuo ne­be­nu­ste­bins, o ir be le­do vis­ką apie jį ži­nau.“

ne­kal­ba. Toks įspū­dis, kad aš vie­nin­te­lė, ku­riai tai rū­pi. Ma­no šei­ma – ten. O ki­ti net ne­si­ori­en­tuo­ja, kas vyks­ta.

Kaip ži­no­ti, kas vyks­ta, kai ru­sų te­le­vi­zi­ja ro­do vie­naip, lie­tu­vių – vi­sai ki­taip?

Po­vi­las: Bai­siau­sia šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je tai, kad žmo­nės ne­be­ti­ki net nau­jie­no­mis, nes la­bai daug in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių ir kiek­vie­ną jų ga­li­ma pri­sta­ty­ti ki­to­je švie­so­je. Ten tur­būt yra ne vie­na istorija ir ne vie­na kal­ta pu­sė: per stip­riai su­si­py­nę verslas, po­li­ti­ka, et­ni­niai, pat­rio­ti­niai da­ly­kai. Daug vi­so­kių po­van­de­ni­nių sro­vių. Ir yra dau­gy­bė ver­si­jų, ku­rių kiek­vie­na – ga­li­ma, kiek­vie­na – įti­ki­na­ma. Bet kas yra tie­sa, ži­no tik Die­vas ir sau­je­lė žmo­nių. Var­gas jiems, nes jie kal­ti, kad grįž­ta kars­tai.

Margarita: Vi­sa tai pra­si­dė­jo ne da­bar. Jei Ukrai­nos val­džio­je bū­tų bu­vę nor­ma­lūs žmo­nės, ji ne­bū­tų ta­pu­si vie­na iš la­biau­siai ko­rum­puo­tų pa­sau­lio vals­ty­bių. Ma­no ar­ti­mie­ji, tik­ri uk­rai­nie­čiai, gy­ve­nan­tys Va­ka­rų Ukrai­no­je, dvi­de­šimt me­tų bai­si­si tuo, ką iš­da­ri­nė­ja vie­tos val­džia. O da­bar dar ir ka­ras. Po­vi­las ži­no, kad aš – už lais­vą Ukrai­ną ir la­bai no­rė­čiau, kad ji bū­tų Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Bet yra kaip yra. Tai, kas da­bar ten vyks­ta, siau­bin­ga, tik­ras fa­šiz­mas. Žmo­nės me­ta­mi iš bu­tų, at­ima­mos vi­sos jų mais­to at­sar­gos. Prie Do­nec­ko – ma­si­nės ka­pa­vie­tės: kū­nai be­veik su­ka­po­ti į ga­ba­lus, iš­pjaus­ty­ti or­ga­nai. Ir tai baig­sis dar la­bai ne­grei­tai...

Paste­bė­jau, kad spau­da daž­nai mi­ni Po­vi­lo tau­ty­bę. Tai – po­li­ti­ka ar kas ki­ta?

Margarita: Gal mi­ni dėl to, kad spor­tuo­da­mas jis at­sto­va­vo Lie­tu­vai. Daug kas gal­vo­ja, kad ir aš – iš Vil­niaus. Jei bū­tu­me at­sto­va­vę Ru­si­jai, nie­kam ne­rū­pė­tų tau­ty­bė. O da­bar net „Le­dyn­me­ty­je“Po­vi­las – sve­čias iš Lie­tu­vos.

Čiuo­žė­jų fo­ru­me kaž­kas jus pa­va­di­no po­ra, ku­riai ne­si­se­ka, ne­va esa­te ver­ti dau­giau, nei ga­vo­te. Pa­tys ir­gi taip ma­no­te?

Margarita: Ne­ži­nau, kaip ga­li­ma taip va­din­ti po­rą, ku­ri tu­ri pa­sau­li­nio ly­gio me­da­lių. Ne­si­se­ka tiems, kas vi­są gy­ve­ni­mą čiuo­žia, bet nie­ko ne­gau­na, kas iš­vis ne­pa­ten­ka į Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tus. Kiek vai­kų, ku­rie dar vi­sai ma­žiu­kai pra­de­da čiuož­ti ir pu­sę gy­ve­ni­mo tam pa­au­ko­ja, ne­pa­sie­kia čem­pio­na­tų, nes ten da­ly­vau­ja tik tris­de­šimt po­rų? O mes – la­bai lai­min­gi! Ame­ri­ko­je spor­ti­nin­kas, pa­te­kęs į olim­pi­nes žai­dy­nes, lai­ko­mas ša­lies did­vy­riu, čem­pio­na­tų da­ly­viai tam­pa dai­lio­jo čiuo­ži­mo eli­tu. Jau ne­kal­bant apie to­kią ka­rje­ros tą­są, ko­kią tu­ri­me mes ir ko­kia tur­būt ne­ga­lė­tų pa­si­gir­ti dau­gu­ma olim­pi­nių čem­pio­nų... Na, o jei kiek­vie­ną spor­ti­nin­ką, ku­ris ne­ga­vo auk­so, va­din­tu­me ne­vy­kė­liu, tai ko­ne vi­siems tin­ka tas api­bū­di­ni­mas.

Mask­vo­je yra žvaigž­džių gra­da­ci­ja ar jūs pla­ka­mi į vie­ną krū­vą su skan­da­lin­gais sti­lis­tais ir ne­aiš­kio­mis

pa­ne­lė­mis?

Margarita: Tie, ku­rie žiū­ri ži­nių ka­na­lą, tu­ri vie­nus fa­vo­ri­tus, NTV žiū­ro­vai – ki­tus. Kai kam Vo­loč­ko­va yra di­džiu­lė žvaigž­dė, nes fo­to­gra­fuo­ja­si nuo­ga Mal­dy­vuo­se, o kai kam ji – nie­kas, nes kaip ba­le­ri­na ne­la­bai ko ver­ta. Šiaip jau lyg ir vi­si su­pran­ta, kad yra skir­tu­mas tarp mer­gai­tės, ku­ri ta­po žvaigž­de, nes jos feis­bukas gau­siai lan­ko­mas, ir žmo­gaus, ku­ris ta­po olim­pi­niu čem­pio­nu. Bet bū­na ir ki­taip. Da­ly­va­vau vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je: aš ir mer­gi­na, ku­ri iš­gar­sė­jo, kai jai pa­di­di­no už­pa­ka­lį, iš­pū­tė lū­pas, įdė­jo krū­tų implan­tus. Lai­dos re­dak­to­rius nuo­šir­džiai pa­sa­kė: „ Aš ne­su­pran­tu, kas yra di­des­nė žvaigž­dė: žmo­gus, ku­ris vi­są gy­ve­ni­mą su­ka­si ant le­do, ar mer­gi­na, ku­ri su­ge­bė­jo tap­ti po­pu­lia­ri po plastinių ope­ra­ci­jų.“

Jau­čia­te, kad kai bu­vo­te čem­pio­nai, jus pa­ži­no­jo ma­žiau žmo­nių, ne­gu da­bar, kai esa­te „ Le­dyn­me­čio“he­ro­jai?

Po­vi­las: Tiek me­tų bū­ti te­le­vi­zi­jo­je ir dar tu­rė­ti pri­me-ti­me! Aiš­ku, kad mus gat­vė­je at­pa­žįs­ta.

Tas dė­me­sys įpa­rei­go­ja? Gy­ven­ti ne bu­te, o na­me, vai­ruo­ti ne ma­žą, bet di­de­lį au­to­mo­bi­lį, vil­kė­ti, tar­kim, ne „ Za­ra“, o bu­ti­kuo­se pirk­tus dra­bu­žius?

Po­vi­las: Ma­no pu­sė gar­de­ro­bo – „ Za­ra“. Vi­sas „Le­dyn­me­tis“juos vil­ki.

Margarita: O kodėl aš ne­ga­liu vil­kė­ti „ Za­ra“? Ir kam rū­pi ma­no ba­tai? Jei kur nors at­ei­ni ne­si­lai­ky­da­ma ap­ran­gos ko­do, vil­kė­da­ma tre­nin­gą vie­toj va­ka­ri­nės suk­ne­lės, tai vie­na, o jei aš su tap­kė­mis ei­nu pirk­ti duo­nos, di­džiau­sia ne­są­mo­nė, kad kam nors tai rū­pi. Ste­bė­tis reik­tų tais, ku­rie vil­ki per bran­gius dra­bu­žius. Tar­kim, žmo­gus gau­na val­diš­ką al­gą, jo dar­bas ne­su­de­ri­na­mas su vers­lu, bet jis per­ka ekskliu­zy­vi­nius dra­bu­žius ir vai­ruo­ja pra­ban­gų au­to­mo­bi­lį; ta­da jau per­ša­si iš­va­da, kad pi­ni­gų ga­vo ne­le­ga­liai. O ką vai­ruo­ja­te jūs? Po­vi­las: Se­nu­ką „Lexus“, ku­riam ei­na ant­ra de­šim­tis. Bet man jis la­bai pa­tin­ka, ir šiaip aš pri­si­ri­šu prie daik­tų. Ir jei jis vie­ną die­ną su­by­rės, bus la­bai sun­ku skir­tis. Ge­ra, kom­for­tiš­ka ma­ši­na – ir il­goms ke­lio­nėms, ir Mask­vos kamš­čiams, ku­rie bai­sūs. Anks­čiau vi­si pirk­da­vo švy­tu­rė­lius, bet da­bar ir su jais ne­pra­si­brau­si.

Margarita: Net iš­kvie­tus grei­tą­ją, ji va­žiuo­ja dvi va­lan­das. Mask­vo­je vai­ruo­ti ma­žą au­to­mo­bi­lį iš­vis ne­įma­no­ma – tai tie­siog ne­sau­gu. Ta­vęs ga­li ne­pa­ste­bė­ti, stum­tel­ti, ir

Po­vi­las: „šiais lai­kais, kai ap­lin­kui vi­si tuo­kia­si ir ski­ria­si, gal mū­sų at­ve­jis ir iš­skir­ti­nis.“

iš­lėk­si iš ke­lio kaip kamš­tis.

Jū­sų is­pa­niš­ko sti­liaus na­mas su te­ra­so­mis – ge­ras Pa­mask­vio kli­ma­tui?

Po­vi­las: Ži­no­ma, žie­mą, ten­ka va­ly­ti snie­gą nuo tų te­ra­sų. Bet va­sa­rą jis pui­kus. Net per di­džiau­sius karš­čius ne­rei­kia kon­di­cio­nie­rių: te­ra­sos to­kios, kad švie­sos pa­kan­ka, o sau­lė na­mo ne­įkai­ti­na. Mums pa­tin­ka ten gy­ven­ti, o mū­sų au­gin­ti­niams iš­vis pra­ban­ga. Kiek tų au­gin­ti­nių yra? Margarita: Da­bar tu­ri­me dvi ka­tes ir tris šu­nis, ne­skai­tant tų, ku­rie li­ko pas tė­vus. Po­vi­las: Ir 150 žu­vy­čių tven­ki­ny­je. Kaž­ką gir­dė­jau apie šve­diš­ką sta­lą be­na­miams? Po­vi­las: Jis pas tė­vus. Sa­ky­čiau, ne šve­diš­kas, o uk­rai­nie­tiš­kas. Ri­tos tė­tis ten ver­da ir ke­pa ka­tėms, ži­no, ku­ri mėgs­ta men­kę, ku­ri – ką ki­ta. Dar mai­ti­na aš­tuo­nis prikly­du­sius šu­niu­kus. Nors vi­si ten – bu­vę prikly­dė­liai. Kai ku­rie jau ta­po įna­miais, kai ku­rie iš pra­džių tik pie­tau­ja, o pas­kui lie­ka, at­si­ve­da pa­li­kuo­nių.

Nie­kas jū­sų ne­va­di­no Meis­t­ru ir Margarita? Pa­gal cha­rak­te­rius tik­tų. Margarita: Tai kad ant šluo­tos dar ne­skrai­dau. Po­vi­las: Ne­bent „Lexus“pa­va­din­tu­me šluo­ta. Margarita: Pas mus iš „ Meist­ro ir Mar­ga­ri­tos“– ka­ti­nas Be­ge­mo­tas. Mū­sų Asi­ta­nas – di­džiu­lis, juo­das, kaip tik toks, kaip Bul­ga­ko­vo.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.