Me­lan­cho­li­kas

Net ir pran­cū­zų ki­no žur­na­lis­tai nė­ra iš­le­pin­ti in­ter­viu su re­ži­sie­riu­mi Leo­su Ca­raxu – ma­ža­kal­bis int­ro­ver­tas ven­gia bet ko­kio di­des­nio dė­me­sio, nuo­lat gū­žia­si į ge­ro­kai ap­trin­tą sa­vo odi­nę striu­kę, žvilgs­nį sle­pia po tam­siais aki­niais. Toks jis vi­sur: i

Laima - - Redakcijos puslapis - Val­das Pu­tei­kis

Re­ži­sie­rius Leo­sas Ca­raxas – ma­ža­kal­bis int­ro­ver­tas, ven­gian­tis bet ko­kio di­des­nio dė­me­sio. Toks jis vi­sur: ir Pa­ry­žiu­je, ir Vil­niu­je. Toks jis vi­sa­da

Leo­sas mums ži­no­mas ne tik kaip fil­mų „Pont Ne­uf mei­lu­žiai“(1991 m.), „Po­la X“(1999 m.), „Šven­tie­ji mo­to­rai“(2012 m.) au­to­rius, bet ir kaip ge­ras lie­tu­vių ki­no meist­ro Ša­rū­no Bar­to bi­čiu­lis. Be­je, abu me­ni­nin­kus li­ki­mas ap­do­va­no­jo lai­me skir­tin­gu lai­ku gy­ven­ti su ta pa­čia mo­te­ri­mi – ru­sų ak­to­re Je­ka­te­ri­na Go­lu­be­va, de­ja, prieš tre­jus me­tus Pa­ry­žiu­je pa­si­trau­ku­sia iš gy­ve­ni­mo. Su ja abu re­ži­sie­riai su­si­lau­kė po duk­rą. „Ki­no pa­va­sa­rio“ren­gė­jai pa­si­tik­da­mi ki­no fes­ti­va­lio dvi­de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį ( jo švęs­ti kvies ko­vo pa­bai­go­je) si­ne­fi­lų dė­me­sį nu­spren­dė pa­trauk­ti Leo­so Ca­raxo juos­tų ret­ro­s­pek­ty­va. Štai kodėl pran­cū­zų pub­li­kos va­di­na­mas „pra­keik­tu ki­no poe­tu“, „me­lan­cho­liš­ku cir­ko ak­ro­ba­tu“, „Ru­si­jos kal­nų ir mo­te­rų die­vin­to­ju“re­ži­sie­rius Lie­tu­vos žiū­ro­vams bu­vo pri­sta­ty­tas dar šį ru­de­nį. Su­kū­ręs tik pen­kias il­go met­ra­žo juos­tas, 54-erių Pa­ry­žiaus me­ni­nin­kas gar­sė­ja itin di­s­kre­tiš­ku pri­va­čiu gy­ve­ni­mu. At­vy­kęs į Vil­nių su duk­re­le Nas­tia ir ap­si­sto­jęs „Na­ru­čio“vieš­bu­ty­je, kaip ne­bū­din­ga va­ka­rie­čiui, san­tū­riai pra­ei­viams da­li­jo šyp­se­nas, o jo dė­me­sin­gas bend­ra­vi­mas su duk­ra at­ro­dė ne ma­žiau ža­vus nei ro­ke­riš­kas maiš­tin­go ir bo­he­miš­ko me­ni­nin­ko įvaiz­dis. Tie­sa, šis gal jau kiek iš pra­ei­ties...

Esa­te ti­piš­kas ro­ko kar­tos at­sto­vas. Taip pat esa­te pri­si­pa­ži­nęs, kad pa­aug­lys­tė­je sėk­min­gai vog­da­vo­te iš pre­ky­bos cent­ro mu­zi­ki­nes plokš­te­les ir par­da­vi­nė­da­vo­te jas li­cė­ju­je...

Nie­ka­da ne­bu­vau nor­ma­lus ir ra­mus vai­kas. Na­mų ap­lin­ka at­ro­dė per- ne­lyg bur­žu­azi­nė, ma­ne trau­kė da­ly­kai, pa­na­šūs į tuos, ku­riuos ma­ty­da­vau Ho­li­vu­do me­lo­d­ra­mo­se, kve­pian­čio­se mir­ti­mi, sa­vi­žu­dy­bė­mis, krau­ju, al­ko­ho­liz­mu, be­pro­tys­te, šird­gė­la, sky­ry­bo­mis... Su­lau­kęs vie­nuo­li­kos, jau mąs­čiau: jei tik bū­čiau pa­ži­no­jęs Mari­lyn Mon­roe,

Su­ren­giau ak­to­rių at­ran­ką ir nie­ko ge­ro ne­pa­vy­ko, pri­ėjau iš­va­dą, kad čia ge­riau­siai tik­tų dvi bež­džio­nės. Taip ir pa­da­riau.

ji tik­rai taip anks­ti ne­bū­tų mi­ru­si... O ro­ko mu­zi­ka ma­no jau­nys­tė­je reiš­kė pro­tes­tą prieš įsi­se­nė­ju­sias bur­žua- zi­nio gy­ve­ni­mo nor­mas: Ig­gy Po­pas, ga­lin­gas de­mo­nas, ir Da­vi­das Bo­wie, pro­tin­gas an­ge­las, – tai ma­no kar­tos die­vu­kai.

Jūs – ame­ri­kie­tės žur­na­lis­tės ir ki­no kri­ti­kės bei pran­cū­zo žur­na­lis­to, ra­šiu­sio moks­li­nė­mis te­mo­mis, at­ža­la. Ta­čiau sa­vo tik­ruo­sius var­dus ir pa­var­dę Alexas Ch­ri­s­top­he’as Du­pont’as iš­kei­tė­te į kū­ry­bi­nį pse­udo­ni­mą – žo­džių „ Alexas“ir „Os­ca­ras“(ki­no) anag­ra­mą – Leo­sas Ca­raxas. Kodėl?

Tie­siog – kad bū­tų ki­taip. Juk vi­si iš­gy­ve­na­me lai­ką, kai no­ri­si daug ką keis­ti, griau­ti. Aš daž­nai kar­to­ju, kad esu gi­męs du kar­tus: antrą­syk – 1976-ai­siais, kai trum­pai už­dar­biau­da­mas su­si­tau­piau pi­ni­gų, įsi­gi­jau ki­no ka­me­rą ir pa­ju­tau, kad fil­mų kū­ri­mas ma­ne tie­siog įtrau­kė ir ap­sė­do. At­ro­do, il­gam už­si­da­riau juo­da­me kam­ba­ry­je, nes tik tam­so­je iš­ryš­ki­nęs juos­tas ma­tai, ko­kių pa­ga­vai vaiz­dų.

Įdo­miau­sia, kad vė­liau ir fil­muo­ti pra­dė­jau tam­so­je: tur­būt pa­ste­bė­jo­te, kad dau­gu­mos ma­no fil­mų veiks­mas vyks­ta nak­tį. Ži­no­ma, tai nė­ra ge­rai, nes biu­dže­tas ge­ro­kai šok­te­li (šyp­so­si). Ži­no­te, koks šiuo me­tu pats di­džiau­sias Pa­ry­žiaus vai­duok­lis? Pre­ky­bos cent­ras „ Sa­ma­ri­tai­ne“ne­to­li Luv­ro. Jau ke­le­ri me­tai jis už­da­ry­tas re­mon­tuo­ti, tai­gi bu­vo kuo pui­kiau­sia nak­ti­nių fil­ma­vi­mų („ Šven­tie­ji mo­to­rai“) vie­ta.

Į ki­no aikš­te­lę grį­žo­te po try­li­kos me­tų per­trau­kos – ne­si­jau­čia­te pra­ra­dęs lai­ko po­jū­tį?

Per tą lai­ką pa­sau­ly­je įsi­vieš­pa­ta­vo skait­me­ni­nis ki­nas. Tie­sa, tai, ką tu­ri už­fik­sa­vęs juos­to­je, yra ki­no še­dev­ras, o tai, ką laik­me­no­je, – šnipš­tas. Prieš im­da­ma­sis „ Šven­tų­jų mo­to­rų“ke­ti­nau ap­si­ri­bo­ti „na­mų ki­nu“, ku­ria­me vai­din­čiau aš pats, ma­no duk­ra Nas­tia, na, gal dar kas nors, ži­no­ma, bū­ti­nai De­ni­sas La­vant’as... Ta­čiau vė­liau už­mo­jai pa­di­dė­jo. Esu įsi­ti­ki­nęs: jei pa­si­ry­žai kur­ti fil­mą ir ma­tai, kad jis ta­vęs ne­kei­čia, kad sto­vi vie­to­je, stop – dar­bas bus nie­ko ver­tas. Be to, pa­si­kei­čiau ir kaip žiū­ro­vas – vis ma­žiau ir ma­žiau lai­ko lei­džiu prie ek­ra­no. Ir skai­tau šiek tiek ma­žiau – to­kio li­te­ra­tū­ri­nio ape­ti­to, su ko­kiu ka­dai­se do­ro­jau Alexand­re’o Du­mas „Tris muš­kie­ti­nin­kus“, tik­rai ne­be­tu­riu, nors sten­giuo­si skai­ty­ti ga­na in­ten­sy­viai: vie­ną kny­gą imu rytui, ki­tą – die­nai, tre­čią – nak­čiai. Pa­ga­liau na­tū­ra­lu, kad „gy­ve­ni­mo ape­ti­to“bū­se­na su­si­ju­si ir su am­žiu­mi. Di­džiau­sią įkvė­pi­mą pas­ta­ruo­ju me­tu man tei­kia su­tin­ka­mi žmo­nės ir ke­lio­nių įspū­džiai. O kar­tais idė­ją pa­mė­tė­ja pa­ti kas­die­ny­bė. An­tai „ Šven­tų­jų mo­to­rų“at­spir­ties taš­ku ta­po... li­mu­zi­nai. Au­to­mo­bi­liai, ku­rių nie­kas ne­per­ka, bet kai kas nuo­mo­ja tam tik­ram lai­kui, kad pa­si­jus­tų svar­bus ir ga­lin­gas. Pir­mą kar­tą žvilgs­nis į li­mu­zi­nus kri­to vie­šint Ame­ri­ko­je. Pa­si­do­mė­jau, kas jų vi­du­je: ba­ras, sū­ku­ri­nė vo­nia? Jie pa­nė­šėjo į vie­š­na­mius. Su­pra­tau, ko­kie tai tuš­čios pra­ban­gos žai­sliu­kai. Vie­na ver­tus, šių ma­ši­nų lan­gai tam­sin­ti, kad vi­du­je bū­tum ne­ma­to­mas, ki­ta ver­tus, tų au­to­mo­bi­lių dy­dis ir puoš­nu­mas trauk­te trau­kia ap­lin­ki­nių dė­me­sį. Va­di­na­si, žmo­gus vis tiek no­ri bū­ti ma­to­mas ir ver­ti­na­mas. To­kie mū­sų pri­gim­ti­niai ins­tink­tai.

Ju­liet­te Bi­no­che ir De­ni­sas La­vant’as – tar­si eta­ti­niai, tie­sa, la­bai ta­len­tin­gi jū­sų fil­mų ak­to­riai. Ne­si­dai­ro­te į šių die­nų pran­cū­zų ki­no žvaigž­des: Ma­rion Co­til­lard, Char­lotte Gains­bourg, Ga­spard’ą Ul­lie­lį? Be­je, nau­jau­sio­je juos­to­je jū­sų gy­ve­ni­mo mo­ters Je­ka­te­ri­nos Go­lu­be­vos pro­to­ti­pas – aust­ra­lų dai­ni­nin­kė Ky­lie Minogue...

De­ni­sas tie­siog pri­li­po prie ma­no fil­mų, jį su­ti­kau, kai bu­vo dvi­de­šim­ties. Tai ma­no am­ži­nin­kas, be to, ir iš­vaiz­da, sa­ko, esa­me pa­na­šūs ( šyp­so­si), tai­gi vie­nas ki­tą su­pran­ta­me iš akių. Kai nau­jau­sio fil­mo bai­gia­mo­sioms sce­noms su­ren­giau ak­to­rių at­ran­ką ir nie­ko ge­ro ne­pa­vy­ko, pri­ėjau iš­va­dą, kad čia ge­riau­siai tik­tų dvi bež­džio­nės. Taip ir pa­da­riau – šie gy­vū­nai tik­rai ne­su­ga­di­no fil­mo pa­bai­gos, kaip ir šuo jo pra­džios ( juo­kia­si). Juo­lab kad ir juos­ta – tiek apie žmo­gaus pri­mi­ty­vu­mą, tiek apie jo to­bu­lu­mą. Ži­no­mų ak­to­rių vardai man nie­ka­da ne­bus svar­biau už pa­tį fil­mą, ku­ris tu­ri bū­ti ne at­sa­ky­mas į gy­ve­ni­mo klau­si­mus, o klau­si­mas, kas yra gy­ve­ni­mas.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.