Tai AŠ

vai­ki­nas su tris­de­šim­ties me­tų se­nu­mo ba­tais

Laima - - Redakcijos puslapis - Laisvė Radzevičienė

Lin­di­ho­po šo­kė­jas Mar­ty­nas Bal­čiū­nas, in­te­rje­ro par­duo­tu­vės įkū­rė­ja Jūratė Sk­ru­du­pa­i­tė, me­ni­nin­kas Do­na­tas Du­baus­kas – su­ti­kus juos gat­vė­je no­ri­si at­si­gręž­ti...

At­sai­niai ant pa­kau­šio at­smauk­ta gels­va šiau­di­nė skry­bė­lė. Siau­ros kel­nės, marš­ki­nė­liai trum­po­mis ran­ko­vė­mis, ame­ri­kie­tiš­ki ba­tai ir sti­lin­gas au­to­mo­bi­lis. Ši­toks Mar­ty­nas Bal­čiū­nas gat­vė­je. Šo­kių aikš­te­lė­je sti­lius dar pa­ryš­ki­na­mas – lin­di­ho­po šo­kė­jas, vie­nas šo­kių klu­bo „ Lin­dy­hop.lt“įkū­rė­jų pri­me­na vai­ki­nu­ką iš pra­ėju­sio am­žiaus ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio Niu­jor­ko gat­vės. Ne­pa­ste­bė­ti to­kio – ne­įma­no­ma.

„Lin­di­ho­pas – tik ho­bis“, – ti­ki­na Mar­ty­nas ir pri­si­pa­žįs­ta jau se­niai sva­jo­jan­tis at­nau­jin­ti pro­fe­si­jos ži­nias. Fi­zi­kui at­ro­do, kad pra­smin­ges­nių dar­bų nei šo­kių aikš­te­lė­je jis nu­veik­tų ska­tin­da­mas at­ei­ties trans­por­tą ar po­pu­lia­rin­da­mas al­ter­na­ty­vias, at­si­nau­ji­nan­čias ener­gi­jos rū­šis. O lin­di­ho­pas... Te­gu jis ir lie­ka, kas bu­vo: stip­rus, įta­ką gy­ve­ni­mo bū­dui ir sti­liui da­ran­tis po­mė­gis. „ Šį šo­kį pa­mė­gę ar­ba gy­kai, ar­ba fry­kai“, – sa­ko dvi­de­šimt de­vy­ne­rių vai­ki­nas. Ir pa­aiš­ki­na, kad gy­kais yra va­di­na­mi sa­vo sri­ties fa­na­ti­kai. Tarp jų itin daug tiks­lių­jų moks­lų at­sto­vų: ma­te­ma­ti­kų, fi­zi­kų. Fry­kai – keis­tuo­liai, pa­pras­tai gy­ve­ni­me ieš­kan­tys džiaugs­mo ir sma­gu­mo. Nie­ko keis­ta, kad vi­si jie su­si­tel­kia į lai­min­gų, be­si­šyp­san­čių pro­tin­gų žmo­nių sam­bū­rį.

Tra­di­ci­nių džia­zo šo­kių mo­ky­to­jas pa­sa­ko­ja, kad lin­di­ho­pas – so­cia­li­nis šo­kis. Ja­me eg­zis­tuo­ja griež­tos tai­syk­lės ir tik jas iš­mo­kę šo­kė­jai pra­de­da im­pro­vi­zuo­ti. Sa­vo auk­so am­žių Ame­ri­ko­je šis šo­kis iš­gy­ve­no 1920–1935 me­tais. Ke­le­tą de­šimt­me­čių už­mirš­tas, 1982-ai­siais jis at­gi­jo net tri­jo­se pa­sau­lio ša­ly­se – JAV, Ang­li­jo­je ir Šve­di­jo­je. Iš čia šo­kė­jai va­žia­vo į Niu­jor­ką ieš­ko­ti old­tai­me­rių – se­nų­jų lin­di­ho­po šo­kė­jų, ku­rie ga­lė­tų juos pa­mo­ky­ti.

Į Vil­nių triukš­min­gas, grei­tas, su­dė­tin­gų ak­ro­ba­ti­nių triu­kų ku­pi­nas šo­kis at­ke­lia­vo prieš de­šimt­me­tį. Mar­ty­nas ge­rai pri­si­me­na sa­vo pir­mą­ją pa­mo­ką: „ Su­pra­tau, kaip rei­kia šok­ti, ta­čiau su kū­nu nie­kaip ne­su­si­kal­bė­jau, jis ma­nęs vi­siš­kai ne­klau­sė. Žiau­riai su­py­kau, už­si­spy­riau ir... iš­mo­kau.“

Į lin­di­ho­pe­rių klu­bą anuo­met su­si­bū­rę bi­čiu­liai netru­kus ir pa­tys ta­po mo­ky­to­jais. Mar­ty­nas jau ke­le­tą me­tų Vil­niu­je or­ga­ni­zuo­ja tarp­tau­ti­nį tra- di­ci­nių džia­zo šo­kių ir mu­zi­kos fes­ti­va­lį „Har­lem“, pats ke­liau­ja į fes­ti­va­lius už­sie­ny­je. Šiais me­tais į fes­ti­va­lį Niu­jor­ke su­si­rin­ko dau­giau nei pust­re­čio tūks­tan­čio šo­kė­jų. Pen­kias die­nas jie bend­ra­vo, šo­ko, da­li­jo­si pa­tir­ti­mi. „Po fes­ti­va­lio dar mė­ne­sį li­ko­me Ame­ri­ko­je, au­to­mo­bi­liu nu­va­žia­vo­me 14 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų ir tik du kar­tus nak­vo­jo­me vieš­bu­ty­je. Vi­sur ki­tur mus pri­im­da­vo ar­ba lin­di­ho­po šo­kė­jai, ar­ba jų pa­žįs­ta­mi, bi­čiu­liai, drau­gai. Me­ni­nin­kai, gy­dy­to­jai, vers­li­nin­kai – ko­kių tik pro­fe­si­jų šo­kė­jų ne­su­ti­ko­me. Jie mums pa­ro­dė vi­sai ki­to­kią ša­lį“, – ga­ly­be nau­jų pa­žin­čių džiau­gia­si vai­ki­nas.

Nuo ke­tu­rio­li­kos lenk­ty­nė­se lėk­da­vęs au­to­mo­bi­liu, jis pri­pa­žįs­ta: pa­tin­ka vi­sos ju­dė­ji­mo for­mos. Kuo ne­įp­ras­tes­nė, tuo ge­riau. Snie­glen­tė, ried­len­tė, van­den­len­tė, jė­gos ai­tva­ras, nar­dy­mas, mo­to­ci­klas ar šo­kis – kiek­vie­na pra­džia įspū­din­ga, pil­na nau­jų pa­tir­čių ir ad­re­na­li­no. „Kai ko nors nau­jo pra­de­di mo­ky­tis, skau­da rau­me­nis, są­na­rius ir kau­lus, ta­čiau sme­ge­nys spro­gi­nė­ja gal­vo­je. Tai – nuosta­bus jaus­mas! Ju­de­sys la­bai daug ga­li pa­pa­sa­ko­ti apie žmo­gaus gy­ve­ni­mo bū­dą, at­skleis­ti jo psi­cho­lo­gi­ją, už­tat šo­kis yra fan­ta­s­tiš­ka bend­ra­vi­mo for­ma.“

Mar­ty­nas ne­si­gin­či­ja: kai po­mė­gis pa­si­gro­bia di­džią­ją da­lį gy­ve­ni­mo, jis at­sliū­ki­na į na­mus ir į spin­tą. „Bu­vo mo­men­tas, kaip lin­di­ho­pe­rių gy­ve­ni­mo bū­das bu­vo ma­ne už­val­dęs. Už­sie­ny­je ne­ga­lė­da­vau pra­ei­ti pro old­s­ku­li­nius ba­tus, siųs­da­vau­si juos iš Ame­ri­kos, iš se­ne­lio sko­lin­da­vau­si kos­tiu­mus. Ma­no spin­to­je šo­kiams tin­ka­mų dra­bu­žių yra dau­giau nei pa­pras­tų džin­sų ar marš­ki­nė­lių.“

Ma­ty­ti, kaip šo­ka Mar­ty­nas, – puo­ta akims. Bet ku­ri mer­gi­na apie to­kį šo­kių part­ne­rį sva­jo­tų. Ir vis dėl­to šo­kė­jas sa­vo po­mė­gį ir gy­ve­ni­mą griež­tai at­ski­ria. „ Jei lin­di­ho­pas tap­tų ma­no dar­bu, ma­no pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu, jis ne­be­tek­tų ža­ve­sio ir ro­man­ti­kos“, – se­na­ma­diš­kai sa­vo šiau­di­nę skry­bė­lę kils­te­li šo­kė­jas.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.