Jau­no­ji kar­ta ren­ka­si sul­tis

Įta­ria­me, kad po­lin­kis verslau­ti per­duo­da­mas su ge­nais. Vie­no pir­mų­jų stam­bių lie­tu­vių ka­pi­ta­lis­tų Ta­do Ka­ro­so duk­ra Go­da Ka­ro­sai­tė ko­ne po de­šimt­me­čio, pra­leis­to Ame­ri­ko­je, į Lie­tu­vą grį­žo kur­ti pir­mo­jo sa­vo vers­lo. Mo­de­lio iš­vaiz­da ap­do­va­no­ta 27-erių me

Laima - - Redakcijos puslapis - Jur­ga Če­ka­tauskai­tė

Įta­ria­me, kad po­lin­kis verslau­ti per­duo­da­mas su ge­nais. Ta­do Ka­ro­so duk­ra Go­da Ka­ro­sai­tė ko­ne po de­šimt­me­čio, pra­leis­to Ame­ri­ko­je, į Lie­tu­vą grį­žo kur­ti pir­mo­jo sa­vo vers­lo

Vil­niu­je ir Mad­ri­de ne­se­niai jū­sų įsteig­ti svei­ko mais­to ir sul­čių ba­rai „ Fit Fo­od“– pir­mi sa­va­ran­kiš­ki mė­gi­ni­mai kur­ti vers­lą. Ar vis­kas klos­to­si taip, kaip pla­na­vo­te?

Tik­rai ne. Pa­pras­tai, ma­tyt, nie­ko gy­ve­ni­me ne­bū­na. Dar­bų at­si­ran­da daug dau­giau, nei ti­kė­jau­si. Bet vis­kas ge­rai, man pa­tin­ka, kad rei­kia ne­ma­žai kū­ry­bos, nes tai vi­siš­kai nau­jos kon­cep­ci­jos ba­rai Lie­tu­vo­je ir Eu­ro­po­je – ši ma­da at­ke­lia­vo iš Ame­ri­kos. Jos pag­rin­das – šal­tai spaus­tos sul­tys, iš­sau­gan­čios ke­lis kar­tus dau­giau mais­to me­džia­gų, vi­ta­mi­nų, mi­ne­ra­lų, o tin­ka­mai lai­ko­mos ne­pra­ran­da jų 72 va­lan­das. Vi­sai ki­taip, nei sun­kiant pa­pras­ta sul­čia­spau­de. To­dėl ir par­da­vi­nė­ja­me jas iš­pils­ty­tas į bu­te­liu­kus. Niu­jor­ke, Ma­ja­my­je jau pre­kiau­ja­ma ant kiek­vie­no kam­po: žmo­nės sul­tis ar jų kok­tei­lius per­ka vie­toj ener­gi­nių gė­ri­mų, nes sul­tys ne tik su­tei­kia ener­gi­jos, bet ir pa­mai­ti­na or­ga­niz­mą.

Ne­gi Eu­ro­pai tai nau­jie­na? Lie­tu­vo­je yra tik­rai ne vie­nas sul­čių ba­ras, kur jų siū­lo­ma švie­žių.

Tai vi­sai kas ki­ta. Įpras­tų sul­čių mes da­ro­me ne­daug, sten­gia­mės įpra­tin­ti žmo­nes ger­ti šal­tai spaus­tas, nes jo­se pen­kis kar­tus dau­giau mais­tin­gų­jų me­džia­gų, fer­men­tų, vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­lų. Eu­ro­po­je to­kių ba­rų po tru­pu­tį dygs­ta. Ne­se­niai Lon­do­ne iš­gir­dau, kad pir­mas pa­na­šios kon­cep­ci­jos ba­ras mies­te įsteig­tas maž­daug prieš dve­jus me­tus, da­bar jų yra ir dau­giau. Dar ke­li vei­kia Briu­se­ly­je ir Pa­ry­žiu­je.

Kiek už­trun­ka, jei sul­tys spau­džia­mos šal­tai?

Pri­pil­dy­ti vie­ną 500 g bu­te­liu­ką ga­li­ma maž­daug per 20 mi­nu­čių, bet pas­kui kas­kart rei­kia iš­plau­ti sul­čia­spau­dę – iš­ei­na ga­na il­gas pro­ce­sas. Ta­čiau ne­se­niai at­si­ve­žė­me di­de­lę pra­mo­ni­nę ma­ši­ną: ji spaus di­de­liais kie­kiais ir žmo­nėms ne­rei­kės il­gai lauk­ti – to­kios Bal­ti­jos ša­ly­se dar nie­kas ne­tu­ri. Tai reiš­kia, kad tik pas mus bus to­kios aukš­tos ko­ky­bės sul­tys.

Toks verslas rei­ka­lau­ja ne­men­kų in­ves­ti­ci­jų. Pa­ti su­ka­tės ar kas nors pa­de­da?

In­ves­tuo­ju su šei­mos pa­gal­ba, bet už­si­dir­bu ir pa­ti. Kol kas – taip, in­ves­ti­ci­jos rei­ka­lin­gos, ne­ma­žai jų rei­ka­lau­ja ir vi­suo­me­nės švie­ti­mas. Sa­vo kok­tei­liuo­se, pa­pil­duo­se, sa­lo­to­se ne­nau­do­ja­me gy­vū­ni­nės kil­mės pro­duk­tų, net­gi ka­vą ver­da­me su mig­do­lų pie­nu. Lie­tu­vo­je dar la­bai trūks­ta svei­ko mais­to, o mes jį siū­lo­me už­si­ėmu­siems, ne­tu­rin­tiems lai­ko ga­min­ti žmo­nėms.

Pa­keis­ti sta­tis­ti­nio lie­tu­vio įsi­ti­ki­ni­mą, kad ge­riau­sia „dar­žo­vė“– la­ši­niai su svo­gū­nais, tur­būt ne­bus leng­va?

Ma­tau, kas vyks­ta pa­sau­ly­je. Žmo­nės juk ga­li val­gy­ti la­ši­nius, bet pas­kui iš­ger­ti svei­kų sul­čių. Ar­ba rink­tis juos bent jau ne kas­dien. Man re­gis, po tru­pu­tį ju­da­me svei­kes­nės gy­ven­se­nos link. Ame­ri­ko­je anks­čiau ir­gi dau­gu­ma mai­ti­no­si bet kaip, da­bar po­žiū­ris pa­si­kei­tė. Tin­ka­ma mi­ty­ba pa­ste­bi­mai ge­rai vei­kia or­ga­niz­mą, to­dėl tas reiš­ki­nys plin­ta ir ma­žes­niuo­se mies­tuo­se. Tur­būt ir pa­ti esa­te ve­ga­nė, svei­kuo­lė, abs­ti­nen­tė? Na, taip, mai­ti­nuo­si svei­kai, bet val­gau vis­ko po tru­pu­tį. Tie­sa, mė­sos nie­ka­da ne­no­riu, ga­liu gy­ven­ti be jos. Pie­no pro­duk­tų ne­mė­gau jau vai­kys­tė­je, kiau­ši­nių net per Ve­ly­kas man nie­kas ne­įsiū­lo. Nie­ka­da ne­pa­ti­ko sun­kus mais­tas. Ma­ma sa­kė, kad kai gi­miau, per mė­ne­sį vi­sai ne­priau­gau svo­rio, nes, kaip da­bar juo­kiuo­si, pie­no nie­ka­da ne­mė­gau. Man pa­tin­ka dar­žo­vės, vai­siai, bo­li­vi­nės ba­lan­dos, lę­šiai, ru­die­ji ry­žiai ir ki­to­kios svei­kes­nės al­ter­na­ty­vos. Bet jei­gu už­si­ma­nau le­dų ar dar ko nors, su­val­gau.

Ar tu­ri­te mo­čiu­čių? Įsi­vaiz­duo­ju, kaip jos su­trin­ka, kai rei­kia at­va­žia­vu­siai anū­kei pa­ruoš­ti ska­nius pie­tus.

Tu­riu vie­ną mo­čiu­tę, bet ji man mais­to ne­kem­ša. Be to, nie­ka­da ne­bū­na taip, kad sė­dė­čiau prie sta­lo ir nie­ko ne­val­gy­čiau, – su­si­ran­du sau ką nors tin­ka­mo, ne­pra­šau spe­cia­liai ga­min­ti.

Na, mo­čiu­tė dėl to tur­būt ne­pyks­ta, nes bū­na per daug pa­si­il­gu­si, juk de­vy­ne­rius me­tus ne­gy­ve­no­te Lie­tu­vo­je. Iš­va­žia­vo­te iš­kart po mo­kyk­los?

Prieš tai me­tus mo­kiau­si in­ter­na­ti­nė­je mo­kyk­lo­je Pran­cū­zi­jo­je, pas­kui Vil­niaus li­cė­ju­je bai­giau tarp­tau­ti­nį ba­ka­lau­re­atą ang­lų kalba, o ta­da iš­vy­kau į Ame­ri­ką stu­di­juo­ti ko­mu­ni­ka­ci­jos, re­kla­mos ir psi­cho­lo­gi­jos. Kodėl ne­dir­ba­te pa­gal spe­cia­ly­bę? To ir ne­pla­na­vau. Mo­kiau­si, nes pa­ti­ko, be to, ži­nias vi­są­laik ga­li­ma sėk­min­gai pri­tai­ky­ti. Stu­di­juo­da­ma rink­da­vau­si pa­pil­do­mų kur­sų, tar­kim, iš fi­nan­sų ar e. ko­mer­ci­jos sri­ties, be ma­no spe­cia­ly­bės, dar bū­da­vo rin­ko­da­ros, ma­te­ma­ti­kos, svei­kos mi­ty­bos paskai­tų. Man įdo­mu mo­ky­tis, nuo­lat gi­li­nu ži­nias skai­ty­da­ma įvai­rią li­te­ra­tū­rą, o kai ran­du lai­ko, lan­kau vi­so­kius kur­sus.

Ne­ma­žai jau­nų mer­gi­nų mie­liau ren­ka­si ne pa­pil­do­mas paskai­tas, bet va­ka­rė­lius, pa­si­links­mi­ni­mus, iš­vy­kas su drau­gais.

Man at­ro­do, kad vis­ką ga­li­ma su­de­rin­ti. Ne­bu­vo taip, kad sė­dė­čiau už­si­da­riu­si na­mie ir tik mo­ky­čiau­si. Vi­sur su­spė­da­vau. O kaip at­si­dū­rė­te Mad­ri­de? Gy­ve­nant Ma­ja­my­je ki­lo al­ter­na­ty­vaus sul­čių ba­ro idė­ja. Vi­sa­da daug ke­liau­da­vau (Ame­ri­ko­je tai la­bai pa­pras­ta), daž­nai bū­da­vau Niu­jor­ke, Los Andžele pas drau­gus. Iš pra­džių ten su­si­dū­riau su šia ma­da, pa­ma­žu ji at­ėjo ir į Ma­ja­mį. Žmo­nės daž­nai klai­din­gai įsi­vaiz­duo­ja, kad Ame­ri­ko­je vie­ti­niai mai­ti­na­si la­bai ne­svei­kai. Los Andžele, Ma­ja­my­je la­bai rū­pi­na­ma­si tuo, kaip at­ro­dai, ką val­gai, kles­ti svei­kos mi­ty­bos ir gy­ven­se­nos kul­tas, vi­si spor­tuo­ja. Ka­dan­gi ten rin­ka jau už­pil­dy­ta, nu­spren­džiau, kad to­kio vers­lo bū­tų ga­li­ma im­tis Lie­tu­vo­je. No­rė­jo­si grįž­ti ir ką nors ge­ro bei nau­jo pa­siū­ly­ti žmo­nėms. Gry­nai iš al­t­ruis­ti­nių paska­tų? Ne­ži­nau, ar tai al­t­ruiz­mas, bet čia ir man pa­čiai leng­viau pra­dė­ti, nes ga­liu su­pras­ti, ko žmo­nės no­ri. O Mad­ri­das at­si­ra­do tur­būt dėl to, kad ja­me tu­riu ge­rų drau­gų: jie pa­dė­jo

Man at­ro­do, daug ma­din­gų da­ly­kų pra­si­de­da Ame­ri­ko­je, pas­kui ju da Eu­ro­pos link.

su­pras­ti, kad svei­ko mais­to ba­ro trūks­ta Is­pa­ni­jos rin­ko­je. Be to, jau ga­na il­gai gy­ve­nau Ma­ja­my­je, no­rė­jo­si pa­keis­ti ap­lin­ką, mąs­čiau, kur dar ga­lė­čiau kur­ti vers­lą. Man at­ro­do, daug ma­din­gų da­ly­kų pra­si­de­da Ame­ri­ko­je, pas­kui ju­da Eu­ro­pos link. Lie­pos pa­bai­go­je Mad­ri­de ir­gi ati­da­rė­me „Fit Fo­od“ba­rą. Koks to is­pa­no vardas, ku­ris jus pri­si­vi­lio­jo? Ne­bu­vo jo­kio is­pa­no. Man vi­sa­da pa­ti­ko Mad­ri­das, daž­nai at­va­žiuo­da­vau ap­lan­ky­ti drau­gų, o va­sa­rio pa­bai­go­je per­si­kraus­čiau gy­ven­ti. Ir su ke­liais la­ga­mi­nais skri­do­te? Daik­tus at­si­siun­čiau, nes per aš­tuo­ne­rius me­tus jų ne­ma­žai pri­si­kau­pė. Bet man kraus­ty­tis ne­at­ro­do su­dė­tin­ga: su­si­krau­ni į dė­žes ir pir­myn. Dar tik­rai ne­svars­tau, kur no­rė­čiau pra­leis­ti vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą, kol kas man ge­rai Ma- dri­de. Mo­kau­si is­pa­nų kal­bos, ma­tau daug vers­lo ga­li­my­bių, at­si­ra­do įdo­mių pa­žin­čių ir nau­jų drau­gų. Ne­ma­žai žmo­nių ten su­si­do­mė­ję svei­ka gy­ven­se­na, rū­pi­na­si sa­vo iš­vaiz­da, tad mie­lai iš­mė­gi­na mū­sų sul­čių prog­ra­mas. Ar tu­ri­te šir­dies drau­gą? Tu­riu. Se­niai jį pa­žįs­tu, su­ti­ko­me vie­nas ki­tą per bend­rus bi­čiu­lius. Gal jau pla­nuo­ja­te ir bend­rą at­ei­tį? Ne, aš tam jau­čiuo­si dar per jau­na. Kiek­vie­nam, ma­tyt, toks lai­kas at­ei­na skir­tin­gai – ki­ti ir bū­da­mi dvi­de­šim­ties ku­ria šei­mas. Bet iš ma­no pa­žįs­ta­mų bend­ra­am­žių nie­kas la­bai ne­sku­ba. Pir­ma no­ri­si daug ką nu­veik­ti ir daug ką pa­ma­ty­ti.

Kaž­ka­da mo­ky­tis į Ame­ri­ką iš­skri­do­te vos bai­gu­si mo­kyk­lą. Tur­būt pa­ty­rė­te ne­ma­žai st­re­so?

Dau­gu­ma iš ma­no kla­sės rin­ko­si Ang­li­ją, bet man ta ša­lis ir jos kli­ma­tas nie­ka­da ne­bu­vo prie šir­dies. Po ke­lio­nės į

Lie­tuv oje ga­li su­lauk­ti nei­gia­mų ver­ti­ni­mų vien dėl to, kad tu­ri daug iau pi­ni­gų ir ga­li­my­bių. Į ta­ve pra­de­da­ma ki­taip žiū­rė­ti.

Ame­ri­ką, kur da­ly­va­vau po­kal­biuo­se skir­tin­guo­se ko­le­džuo­se, rin­kau­si iš Bos­to­no, Niu­jor­ko ir Ma­ja­mio. Ga­liau­siai ap­si­spren­džiau dėl Ma­ja­mio, įsto­jau, bet kai at­ėjo lai­kas skri­sti, la­bai ne­si­no­rė­jo. Ta­čiau ten at­si­dū­rus pa­ti­ko vis­kas: kli­ma­tas, uni­ver­si­te­tas, nau­ji drau­gai. Po pir­mos sa­vai­tės jau ne­be­si­no­rė­jo grįž­ti.

Tė­vai jus iš anks­to ruo­šė stu­di­joms už­sie­ny­je?

Jie no­rė­jo, kad pa­ma­ty­čiau pa­sau­lio, pra­p­lės­čiau pa­sau­lė­žiū­rą. La­bai džiau­giuo­si, kad tu­rė­jau ga­li­my­bę iš­va­žiuo­ti. Jei ne stu­di­jos Ame­ri­ko­je, tik­rai ne­bū­čiau at­si­dū­ru­si ten, kur da­bar esu.

Tu­ri­te jau­nes­nį bro­lį. Jis ir­gi kur nors ki­to­je pa­sau­lio pu­sė­je?

Jau grį­žo. Bai­gė mo­kyk­lą Flo­ri­do­je, nes žai­dė krep­ši­nį ir bu­vo pa­kvies­tas dėl spor­to. Pas­kui stu­di­ja­vo tarp­tau­ti­nia­me Flo­ri­dos uni­ver­si­te­te.

Ar Lie­tu­vo­je aug­da­ma tur­tin­go­je šei­mo­je jau­tė­tės kuo nors iš­skir­ti­nė?

Ne­bent dėl ga­li­my­bės mo­ky­tis ir daug ke­liau­ti. Bet ne­pa­sa­ky­čiau, kad tarp sa­vo drau­gų bū­čiau jau­tu­sis ki­to­kia.

Il­giau gy­ven­da­ma Lie­tu­vo­je tur­būt grei­tai bū­tu­mė­te bu­vu­si įra­šy­ta į auk­si­nio jau­ni­mo gre­tas.

Man ši eti­ke­tė skam­ba la­bai ne­ga­ty­viai, bet žmo­nės dar ne to­kių su­ge­ba pri­lip­dy­ti. Lie­tu­vo­je daž­nai ga­li su­lauk­ti nei­gia­mų ver­ti­ni­mų vien dėl to, kad tu­ri dau­giau pi­ni­gų ir ga­li­my­bių. Į ta­ve pra­de­da­ma ki­taip žiū­rė­ti, ta­ve lai­ko pa­si­kė­lu­siu. Gy­ve­ni­mas už­sie­ny­je, kur nie­kam ne­rū­pi, kiek tu tu­ri, la­bai pa­kei­čia žmo­gų. Gal mums tai li­kę nuo se­nų lai­kų, kai nie­kas nie­ko ne­tu­rė­jo, o pas­kui tie, ku­rie stai­ga pra­tur­tė­jo, ėmė pa­brėž­ti­nai vis­ką de­monst­ruo­ti. Ma­no drau­gams, at­skri­du­siems iš Is­pa­ni­jos, Por­tu­ga­li­jos, pa­si­ro­dė, kad Lie­tu­vo­je la­bai daug pra­ban­gių au­to­mo­bi­lių, – tiek ga­li pa­ma­ty­ti tik Švei­ca­ri­jo­je. Gal tai kaž­koks mū­sų komp­lek­sas? Daž­nai sa­ko­ma, kad tie, ku­rie tu­ri pi­ni­gų, nie­ka­da to ne­pa­ro­do – ne­bent įsi­gi­ju­sie­ji jų ne­se­niai. Čia dar ma­tau, kad kar­tais mėgs­ta­ma pa­si­pui­kuo­ti įvai­riais „bren­dais“. Ma­nau, vis­kas tu­rė­tų bū­ti su sai­ku.

Kuo sky­rė­si jū­sų laisvalaikis Vil­niu­je, Ma­ja­my­je, Mad­ri­de? Juk kiek­vie­na vie­ta tar­si dik­tuo­ja sa­vas są­ly­gas.

Kiek­vie­no­je ša­ly­je pri­klau­so net­gi nuo mies­to, ku­ria­me gy­ve­ni. To, ką veik­da­vau Ma­ja­my­je, ne­ga­liu da­ry­ti čia, nes ten vi­sas gy­ve­ni­mas ver­da prie jū­ros. Drau­gai daž­nai or­ga­ni­zuo­da­vo bar­be­kiu va­ka­rė­lius prie van­dens, kai vi­si mirks­ta ba­sei­ne su kok­tei­liais. Kai yra van­duo, ge­ras oras – ką dau­giau veik­ti? Ar­ba sė­dė­ti na­mie su įjung­tu kon­di­cio­nie­riu­mi, ar­ba bū­ti prie van­dens. Ten lan­ky­da­vau jo­gą, mo­ku plau­kio­ti bang­len­te, bet Ma­ja­my­je trūks­ta ban­gų. Lie­tu­vo­je da­bar re­tai lan­kau­si, o kai par­va­žiuo­ju, dar­bas pra­ry­ja lais­va­lai­kį. Mad­ri­de pas­ta­ruo­ju me­tu jo ir­gi tu­riu la­bai ma­žai, kas­dien dir­ba­me iki aš­tuo­nių ar de­vy­nių va­ka­ro – ne­daug lai­ko be­lie­ka spor­tui, bet spė­ju už­suk­ti į spor­to klu­bą. Tie­sa, ten pra­dė­jau mo­ky­tis pa­de­lio te­niso – tai kaž­kas tarp skvo­šo ir te­niso. Te­nisą žai­džiu nuo vai­kys­tės, daug lai­ko pra­leis­da­vau aikš­ty­nuo­se – šis spor­tas man vi­sa­da pa­ti­ko. Kar­tais Mad­ri­de pa­jo­di­nė­ju – drau­gai tu­ri žir­gy­ną. Mėgs­tu ak­ty­viai il­sė­tis: kai pa­s­por­tuo­ju ar nu­vei­kiu ką nors pro­duk­ty­vaus, ge­riau jau­čiuo­si.

Sa­ko­ma, kad mer­gi­nos ne­są­mo­nin­gai ieš­ko to­kio vy­ro, ku­ris pri­min­tų tė­vą. Ko­kie vy­rų bruo­žai jums pa­tin­ka?

Man svar­bu, kad bū­tų ge­ras žmo­gus, tu­rė­tų hu­mo­ro jaus­mą. Pa­pras­tai juk su­si­do­mi ne at­ski­ru bruo­žu. Tu­ri su­si­dė­ti daug da­ly­kų, kad žmo­gus ta­ve pa­trauk­tų: žo­džiai, iš­vaiz­da, el­ge­sys... Tik­rai ne­ga­lė­čiau iš­var­dy­ti at­ski­rų sa­vy­bių. Ar no­rė­tu­mė­te grįž­ti į Lie­tu­vą? Kol kas ne. Įdo­mu pa­gy­ven­ti ki­tur, pa­si­mo­ky­ti, pa­dirb­ti – grįž­ti vi­sa­da su­spė­siu. Be to, man Lie­tu­vo­je nuo­lat šal­ta, trūks­ta sau­lės ir ši­lu­mos. Ma­ja­my­je jos už­te­ko su kau­pu. Mad­ri­de va­sa­rą šiek tiek per karš­ta, žie­mą šiek tiek per šal­ta, už­tat be­veik vi­są lai­ką švie­čia sau­lė. No­rė­čiau nu­vyk­ti ir į Bra­zi­li­ją, Ja­po­ni­ją, Aust­ra­li­ją, tik kol kas trūks­ta lai­ko. Bet ti­kiuo­si, kad anks­čiau ar vė­liau pa­vyks ten ap­si­lan­ky­ti.

Gal per daug dir­ba­te? Ga­lė­tu­mė­te tie­siog ke­liau­ti, juk pa­dir­bė­ti vi­sa­da spė­si­te.

O gal kaip tik ge­riau da­bar pa­dirb­ti ir ta­da ke­liau­ti? Tie­siog da­bar toks lai­kas. Tu­riu pra­dė­tą pro­jek­tą nau­jo­je ša­ly­je, tad kol kas man už­ten­ka vie­tos ke­lio­nių.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.