Esu ma­te­ria­lis­tė

Dau­gy­bė žmo­nių per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą ne­pa­ti­ria to, ką mo­de­lis ir dra­bu­žių ženk­lo „ Pro­vo­ca­te­ur“kū­rė­ja Rad­vi­lė La­bu­ty­tė iš­gy­ve­no per šiuos me­tus: nuo ba­da­vi­mo Stam­bu­le su tuš­čio­mis ki­še­nė­mis iki su­ža­dė­tu­vių ir glaus­ti­nu­kių vers­lo.

Laima - - Redakcijos puslapis - Mo­ni­ka Do­vi­dai­tė

Dau­gy­bė žmo­nių per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą ne­pa­ti­ria to, ką mo­de­lis ir dra­bu­žių ženk­lo „Pro­vo­ca­te­ur“kū­rė­ja Rad­vi­lė La­bu­ty­tė iš­gy­ve­no per šiuos me­tus

Pri­ta­ri, kad ma­dos in­dust­ri­ja – tuš­ty­bės mu­gė?

Ten tik­rai daug tuš­ty­bės: vi­si pa­si­ro­dy­mai, no­ras pa­si­pui­kuo­ti kuo bran­ges­niais kai­liais ir kuo gar­ses­nio di­zai­ne­rio pa­puo­ša­lais. Ta­čiau ma­da yra mil­ži­niš­ka in­dust­ri­ja, ku­rios rei­kia pa­sau­liui. Ji – ir sa­vi­raiš­kos prie­mo­nė, ir gy­ve­ni­mo bū­das. Ji for­muo­ja ma­dos ir sa­vęs, kaip mo­ters, su­vo­ki­mą. Co­co Cha­nel se­niai ne­bė­ra, bet dau­gy­bė mo­te­rų kiek­vie­ną die­ną ją ci­tuo­ja, va­do­vau­ja­si jos fi­lo­so­fi­ja, vil­ki jos sti­liaus dra­bu­žius. O jei kam nors ma­dos in­dust­ri­ja – tuš­ty­bė, ga­li tie­siog lai­ky­tis nuo jos ato­kiai, ir vi­siems bus ge­rai. Tau ji – pir­miau­sia dar­bas? Ir vais­tas: kai dir­bi, ne­tu­ri lai­ko gal­vo­ti apie gy­ve­ni­mo pras­mę ar be­pra­s­my­bę. Ki­ta kalba, kad dirb­ti sau – di­de­lė ri­zi­ka. Da­bar ma­ne stu­mia į prie­kį jau­na­tviš­kas mak­si­ma­liz­mas. Bū­na ir taip, kad in­ves­tuo­ji vis­ką, ką už­dir­bi, ir vėl sė­di be cen­to. Bet aš ne­ga­liu ne­ju­dė­ti… Ma­no tė­tis ir se­ne­lis bu­vo vers­li­nin­kai, nuo ma­žens ma­čiau, kaip jie dir­ba. Trin­da­vau­si ap­link, klau­si­nė­da­vau, vi­sur kiš­da­vau no­sį, bū­da­vau lai­min­ga, kai man duo­da­vo skai­čiuo­ti pi­ni­gus. Pa­ti­ko jų nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas, pla­na­vi­mas, susitikimai. Aš ir pa­ti bu­vau la­bai ak­ty­vi: jo­di­nė­jau, lan­kiau plau­ki­mą, žai­džiau tink­li­nį, mo­kiau­si pri­va­čio­je mo­kyk­lo­je „ Ani­ma“, kur bu­vo dra­mos, dai­na­vi­mo, ta­py­bos, sa­vi­raiš­kos pa­mo­kų. Ta­da ma­niau, kad už­au­gu­si tu­rė­siu sa­vo ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­ką, net abe­jo­nių ne- bu­vo. Ta­čiau, su­lau­ku­sią še­šio­li­kos, ma­ne pa­kvie­tė mo­de­lių agen­tū­ra „ Su­permo­dels“, ir po tru­pu­tį vis­kas ėmė keis­tis. Te­ko at­si­sa­ky­ti tink­li­nio (su mo­te­rų tink­li­nio rink­ti­ne net žai­džiau Eu­ro­pos čem­pio­na­te) – bu­vo la­bai sun­ku ir spor­tuo­ti, ir mes­ti svo­rį dėl mo­de­lio dar­bo. Ėmė trauk­ti šou pasaulis, ren­gi­niai, pa­žin­tys, ke­lio­nės. Daug te­ko ke­liau­ti? Bu­vau Tai­lan­de, Hon­kon­ge, taip pat Šan­cha­ju­je, Ban­ko­ke, Ma­ja­my­je, Kings­to­ne, Mi­la­ne, Lon­do­ne, Stam­bu­le. Džiau­giuo­si, kad te­ko pa­dir­bė­ti Niu­jor­ke, nes mo­de­liui tai di­de­lis pa­sie­ki­mas – pra­si­skin­ti ke­lią esant to­kiai kon­ku­ren­ci­jai. Prieš tre­je­tą me­tų pa­li­kau vi­sas agen­tū­ras, dar­bo ieš­ko­jau pa­ti ir pu­sė­je mi­nė­tų vie­tų jau bu­vau sa­vo pa­stan­go­mis. Ga­vai iš mo­de­lio dar­bo pa­mo­kų at­ei­čiai? Tu­rė­da­mas ga­li­my­bę daug ma­ty­ti pa­sau­lio ir pa­žin­ti jo kul­tū­rų, kei­tie­si. Tam­pi to­le­ran­tiš­kas, at­si­ran­da pla­tes­nis mąs­ty­mas. Su­ki­ma­sis gro­žio in­dust­ri­jo­je man pa­dė­jo su­vok­ti ma­dą, o tai da­vė pra­džią vers­lui. Ta­čiau dau­giau­sia ma­ne mo­kė ir for­ma­vo ap­ga­vys­tės. Kai dir­bi be agen­tū­ros, jų už­ten­ka: ne­vyk­do­mi pa­ža­dai, ne­su­mo­ka­ma už dar­bą. Ga­li ba­dau­ti ir mė­ne­sį reng­tis Pa­ry­žiaus ma­dos sa­vai­tei, o ga­liau­siai iš­girs­ti, kad ta­vęs ne­pri­reiks. Pa­ti­ri daug nu­si­vy­li­mų, keb­lių si­tu­aci­jų dėl at­šauk­tų skry­džių, pa­keis­tų vie­tų, sku­bių už­sa­ky­mų. Apie tai ma­žai kas kalba, bet to­kia yra juo­do­ji šios in­dust­ri­jos pu­sė.

Kaip ki­lo min­tis kur­ti glaus­ti­nu­kes? Ke­liau­da­ma po šil­tus kraš­tus paste­bė­jau, kad pa­ne­lės mėgs­ta la­bai pri­glu­du­sius dra­bu­žius: marš­ki­nė­lius, glaus­ti­nu­kes. Pas mus ne­bu­vo di­de­lio jų asor­ti­men­to. Ir pa­ma­niau, kad tai ga­li bū­ti verslas: glaus­ti­nu­kės su ap­li­ka­ci­jo­mis, ant­pe­čiais, žvy­ne­liais, raš­tais, įvai­riai deko­ruo­tos, skir­tos vi­so­kioms pro­goms, kad mo­te­rys tu­rė­tų pa­si­rin­ki­mą… Vis­kas pa­ju­dė­jo kaž­kaip grei­tai. Nuo idė­jos iki ga­my­bos pra­ėjo vos du mė­ne­siai. Die­ną nak­tį stu­di­ja­vau me­džia­gas, for­mas, ap­li­ka­ci­jas, ieš­ko­jau kū­rė­jų, ga­min­to­jų ir ga­liau­siai pro­duk­tą pa­ro­džiau in­ter­ne­te. Per mė­ne­sį jį pa­ste­bė­jo ir klien­tai, ir bu­ti­kai. Da­bar glaus­ti­nu­kės par­duo­da­mos ke­tu­riuo­se bu­ti­kuo­se Lie­tu­vo­je, vie­na­me – Los Andžele, ta­riuo­si ir su Lon­do­no par­duo­tu­vė­mis. At­ei­ty­je sam­dy­siu po­rą žmo­nių: iš­sa­ky­siu sa­vo idė­jas, kad dirb­tų jie, bet lik­tų ma­no brai­žas. Kad ne­tu­rė­čiau rū­pin­tis šim­tais da­ly­kų ir ga­lė­čiau va­do­vau­ti. Va­do­vams ne­rei­kia ko­kio nors iš­si­la­vi­ni­mo? Be abe­jo, jis rei­ka­lin­gas, bent jau 12 kla­sių baig­ti bū­ti­na. Bet vi­si esa­me skir­tin­gi ir mums ga­lio­ja skir­tin­gos tai­syk­lės. Aš vi­sai ne­si­gai­liu ne­tu­rin­ti dip­lo­mų. Stu­di­juo­ti mė­gi­nau, ta­čiau me­čiau po pir­mo se­mest­ro: ma­čiau, kad iš ke­lio­nių gau­siu dau­giau nei iš moks­lų. Jei no­ri bū­ti gy­dy­to­jas ar tei­si­nin­kas, tam tik­rai rei­kia stu­di­jų, o vers­li­nin­kas vis­ką ga­li gau­ti iš pa­tir­ties. Aiš­ku, mil­ži­niš­ko vers­lo ne­su­val­dy­si be spe­cia­lių ži­nių, bet jų ga­li­ma pa­si­sem­ti kur­suo­se – ne­gaiš­ti dau­gy­bės me­tų gau­nant ga­ly­bę ne­rei­ka­lin­gos in­for­ma­ci­jos. Stam­bu­le ma­ne kvie­tė pa­va­duo­ti mo­de­lių agen­tū­ros va­do­vės, kol ji ke­lia­vo, ir ne­pra­šė jo­kių do­ku­men­tų. Iš­vis kol kas dar ne­te­ko grauž­tis: „Kaip pra­vers­tų dip­lo­mas!“Vie­nin­te­lis keis­tas da­ly­kas – ma­ne kan­ki­nan­tys koš­ma­rai. Vis sap­nuo­ju, kad ne­bai­giau mo­kyk­los. Ma­tyt, pa­są­mo­nė už­fik­sa­vo, kad ne­tu­riu to vi­suo­me­nės ver­ti­na­mo do­ku­men­to. Nors man la­bai pa­tin­ka Mar­ko Twai­no pa­sa­ky­mas: „ Aš nie­ka­da ne­lei­dau, kad mo­kyk­los lan­ky­mas truk­dy­tų ma­no iš­si­la­vi­ni­mui.“Gal tu­ri ir ki­tų mie­lų po­sa­kių? Kai pa­klau­sei, iš­kart pri­si­mi­niau ita­liš­ką pa­sa­ky­mą „vo­le­re e po­te­re“, ku­ris reiš­kia „no­rė­ti – va­di­na­si, ga­lė­ti“. Tė­tis nuo­lat man jį pri­min­da­vo. Jis – toks pa­pras­tas, bet jei pa­lūž­ti ir nie­ko ne­be­no­ri, tie žo­džiai la­bai pa­de­da. Dar mėgs­tu po­sa­kį, kad su žmo­nė­mis rei­kia elg­tis taip, kaip no­rė­tum, kad jie elg­tų­si su ta­vi­mi. Tė­vas – tau au­to­ri­te­tas? Iki tė­vų sky­ry­bų, ku­rios įvy­ko, kai man bu­vo 14 me­tų, tė­tis iš­ties bu­vo au­to­ri­te­tas, svar­biau­sias žmo­gus: pro­tin­gas, or­ga­ni­zuo­tas, mo­kan­tis bend­rau­ti. Šiuo me­tu su tė­vais ne­pa­lai­kau ry­šio. Žmo­nės da­bar šal­ti, su­s­ve­ti­mė­ję, ši ne­lai­mė yra ir ma­no šei­mo­je. Ma­ma ma­ni­mi ne­si­do­mi, su tė­čiu ir­gi ne­bend­rau­ju. Tai anks­ti ta­pai sa­va­ran­kiš­ka? Ma­ne jau se­niai ve­da ži­no­ji­mas, kad nie­kas ma­ni­mi ne­pa­si­rū­pins. Taip bu­vo nuo tė­vų sky­ry­bų. Be to, pri­va­lė­jau rū­pin­tis ne tik sa­vi­mi. Tu­riu dvi se­se­ris, bu­vau joms at­ra­ma… Esu stip­ri: par­krin­ti, sto­jie­si, vėl ei­ni. Man tai įpras­ta. Ar yra da­ly­kų, su ku­riais sun­ku ap­si­pras­ti? Man vie­nin­te­lis sun­kus da­ly­kas – bend­rau­ti su pa­si­pū­tu­siais žmo­nė­mis. Lie­tu­vo­je to­kių dau­giau nei už­sie­ny­je. Čia vi­si nuo­lat įro­di­nė­ja, ko jie ver­ti. Or­ga­ni­zuo­da­ma ren­gi­nius ar plės­da­ma vers­lo pa­žin­tis pri­va­lau prieš tuos pa­si­pū­tė­lius lenk­ti gal­vą, nes ko nors iš jų no­riu. Kai ma­no toks cha­rak­te­ris, kar­tais bū­na ga­na sun­ku ne­pa­dė­ti ra­ge­lio.

Ka­da nors bū­ni silp­na? Ar bu­vo mo­men­tų, kai tik­rai rei­kė­jo pa­lai­ky­mo?

Pir­mą kar­tą – kai sky­rė­si tė­vai, kei­tė­me gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Vė­liau ir­gi ne­bu­vo leng­va. Ma­no gy­ve­ni­me ne­trū­ko ri­zi­kos – kai gau­da­vai įvai­rių pa­siū­ly­mų ir ne­ži­no­da­vai, ką da­ry­ti, kai ne­ga­lė­da­vai pa­sa­ky­ti „ne“, nes rei­kė­da­vo pi­ni­gų. Kar­tą Stam­bu­le ne­ga­vau ho­no­ra­ro ir dvi sa­vai­tes bu­vau vi­siš­kai be cen­to, net ne­tu­rė­jau, už ką nu­si­pirk­ti mais­to. Kreip­tis pa­gal­bos į tė­vus ne­lei­do iš­di­du­mas, nors jie, la­bai pa­pra­šius, bū­tų pa­dė­ję. Lai­mei, pa­žįs­ta­ma ma­ne­ke­nė iš Ukrai­nos taip pat dir­bo Stam­bu­le, tai ei­da­vau per pu­sę mies­to, kad su­si­tik­čiau su ja ir pa­val­gy­čiau; tas vie­nas kar­tas ir bū­da­vo ma­no die­nos da­vi­nys. Gy­ve­nau kaž­ko­kį pa­ra­dok­sa­lų gy­ve­ni­mą. Lan­ky­da­vo­mės su mo­de­liais bran­giau­sio­se par­duo­tu­vė­se, bu­vau ap­sup­ta pra­ban­gos, vaikš­čio­jau į eli­ti­nius va­ka­rė­lius, vil­kė­jau kaip prin­ce­sė, bet ki­še­nė­je ne­tu­rė­jau nė cen­to. Ir tai bu­vo žiau­rus jaus­mas. At­si­ties­ti man pri­rei­kė tri­jų mė­ne­sių. Tai bu­vo pra­ei­tą ru­de­nį.

Mo­de­liai vi­sa­da tu­ri ga­li­my­bę ras­ti tur­tin­gų ger­bė­jų. Ne­bu­vo to­kios pa­gun­dos?

Kai ap­im­da­vo vi­siš­ka ne­vil­tis, kil­da­vo min­čių, kaip bū­tų ge­ra, jei kas nors už ta­ve mo­kė­tų ir tau dėl nie­ko ne­reik­tų suk­ti gal­vos. Bet – kiek iš­tver­tum? Ži­nau, kad mi­li­jo­nie­riai sa­vo žmo­nas ir drau­ges lai­ko ant trum­pų pa­va­džių, jos ne­ga­li da­ry­ti, ką už­si­ma­niu­sios, tu­ri ati­dirb­ti už joms duo­tus pi­ni­gus. Aš taip ne­ga­lė­čiau. Kai pra­dė­jau dirb­ti mo­de­liu, dė­me­sio tik­rai at­si­ra­do – ypač iš vy­res­nių vy­rų. Bet aš – ga­na griež­ta, tvir­to bū­do, to­dėl ne kiek­vie­nas drįs­ta ma­ne už­kal­bin­ti. O iš es­mės tau pa­tik­tų bū­ti su už­sie­nie­čiu? Ne, kul­tū­rų skir­tu­mas, man at­ro­do, per di­de­lis ba­rje­ras. Tu­riu ke­lias drau­ges, ku­rios gy­ve­na su už­sie­nie­čiais, ir ma­tau, kaip jie ne­su­pran­ta vie­ni ki­tų, ne­su­si­kal­ba. Be to, ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip bū­tų ga­li­ma bend­rau­ti be tų nuo­sta­bių lie­tu­viš­kų žo­de­lių, ku­riuos su­si­gal­vo­ja po­ros. To nė­ra tarp skir­tin­gai kal­ban­čių žmo­nių. Už­sie­nie­čiai gal kiek pa­gar­bes­ni, bet ir Va­ka­ruo­se, ir čia yra vi­so­kių žmo­nių. O šiaip man vy­rai nė­ra svar­biau­sia gy­ve­ni­me. Vi­sa­da pir­miau­sia bu­vo dar­bas, verslas. To­dėl ir iš­si­kap­stei be jų pa­gal­bos? Taip, da­bar iš­si­kaps­čiau iš duo­bės ir ma­žais žings­niu­kais ju­du į prie­kį. Dar ne­ga­liu pa­si­gir­ti, kad už­si­dir­bau krū­vą pi­ni­gų, – vis­kas dar tik ku­ria­si. Su­si­pa­ži­nau su Ro­ku (Ūzu), jis nu­švie­tė ma­no

Žmo­nės da­bar šal­ti , su­s­ve­ti­mė­ję, ši ne­lai­mė yra ir ma­no šei­mo­je . Ma­ma ma­ni­mi ne­si­do­mi , su tė­čiu ir­gi ne­bend­rau­ju .

bu­vau ap­sup­ta pra­ban­gos , vaikš­čio­jau į eli­ti­nius va­ka­rė­lius , vil­kė­jau kaip prin­ce­sė , bet ki­še­nė­je ne­tu­rė­jau nė cen­to .

die­nas, pa­dė­jo man mo­ra­liai.

Ne­bi­jai ste­reo­ti­po „ krep­ši­nin­ko mer­gi­na“?

Su Ro­ku su­si­ža­dė­jau vi­sai ne­se­niai, o su­si­pa­ži­no­me prieš me­tus. Per tą lai­ką dar ne­spė­jau iš­girs­ti ko­men­ta­rų apie mū­sų san­ty­kius. Ži­no­ma, eti­ke­tės nuo­lat ka­bi­na­mos ir apie tai ga­li bū­ti kal­ba­ma, bet aš ne­bu­dė­jau prie are­nos, ne­ieš­ko­jau bū­tent krep­ši­nin­ko. Su­si­ti­ko­me, įsi­my­lė­jo­me, o ką jis vei­kia gy­ve­ni­me, nė­ra svar­bu. Ma­nęs jo­kios kal­bos ne­su­er­zins. Tu­ri šei­mos mo­de­lį? Ma­no ma­ma bu­vo šal­ta, ne­no­riu to kar­to­ti. Da­bar, kai ku­riu sa­vo šei­mą, man svar­biau­sia, kad vi­sa­da bū­tų bend­rau­ja­ma. Kad su vai­kais ir su vy­ru daug kal­bė­tu­mės, glė­bes­čiuo­tu­mės, kad bū­tų daug ši­lu­mos. Šei­mo­je mo­te­ris tu­ri kur­ti jau­ku­mą, o vy­ras – bū­ti jai at­ra­ma.

Kal­bi taip, tar­si prieš akis jau bū­tų jau­kus šei­my­ni­nis vaiz­de­lis.

Kol kas jo nė­ra. Ro­kas – vi­sa­da aikš­te­lė­je, aš laks­tau su dar­bais, su­si­tin­ka­me tik va­ka­re. O vai­kų ne­no­riu: kuo vė­liau jų at­si­ras, tuo ge­riau. Dar ne­iš­reiš­kiau sa­vęs tiek, kad jau ga­lė­čiau bū­ti at­sa­kin­ga už ki­tą žmo­gu­tį, vi­sa­da bū­ti ša­lia. O kad jis bū­tų auk­lė­ja­mas at­mes­ti­nai, ne­no­riu. Gal tai ir sa­va­nau­diš­ka, bet aš iš­vis ne­ma­tau sa­vęs su vai­kais. Dar­bas ir ke­lio­nės yra tai, ko trokš­tu. Ro­kas sa­ko, kad vai­kų su­si­lauk­si­me po tre­jų me­tų, bet gal man pa­vyks nu­kel­ti tą ter­mi­ną… Kol kas mums įdo­mu ir dvie­se, vi­sa­da tu­ri­me, apie ką kal­bė­tis. Jis – ty­les­nis, aš – la­bai ple­pi. Kai grįž­tu na­mo, va­lan­dą pa­sa­ko­ju, kur bu­vau, ką da­riau, ir jis klau­so. Net sun­ku pa­ti­kė­ti Ro­ko kant­ry­be – ma­ne tai to­kios kal­bos už­knis­tų. Va­ka­rais vi­sa­me bu­te pri­de­gu žva­kių, pa­ga­mi­nu val­gy­ti. Šiuo me­tu mums la­bai ge­ra. At­ro­do, kad abie­jų už­im­tu­mas tik stip­ri­na san­ty­kius. Net ne­no­rė­čiau, kad daž­niau bū­tu­me kar­tu, man to bū­tų per daug. Mo­te­ris pri­va­lo ką nors veik­ti, tu­rė­ti sa­vo pi­ni­gų ir ne­pra­ši­nė­ti jų iš vy­ro. Ko tau la­biau­siai gy­ve­ni­me rei­kia? Bent­lio! Juo­kau­ju. Nors jau vai­kys­tė­je įsi­vaiz­duo­da­vau, kaip va­žiuo­ju sa­vo ma­ši­na ir kaip tai yra sma­gu. Vai­ra­vi­mas – ma­no aistra. Dar vi­sai ma­ža vai­ruo­da­vau sė­dė­da­ma tė­čiui ant ke­lių. Prie ke­liu­ko lauk­da­vau, kol jis grįš, ir iki na­mų li­ku­sį at­stu­mą, gal 600 met­rų, jis man leis­da­vo pa­va­žiuo­ti. O da­bar man svar­bu kuo ga­lin­ges­nis au­to­mo­bi­lio va­rik­lis, kad bū­tų ga­li­ma pa­spaus­ti. Pa­žįs­tu ma­ši­nų mo­de­lius, iš­ma­nau apie va­rik­lius, jei tik yra ga­li­my­bė pa­vai­ruo­ti dar ne­ban­dy­tą ma­ši­ną, vi­sa­da ja pa­si­nau­do­ju… O jei rei­kia rim­tes­nio at­sa­ky­mo, tai man svar­biau­sia bū­ti lais­vai. Bent jau tu­rė­ti vi­di­nę lais­vę. Ne­no­riu, kad ma­ne sta­ty­tų į rė­mus, kur­tų man tai­syk­les, ne­no­riu bū­ti pri­klau­so­ma nei nuo darb­da­vių, nei nuo su­ža­dė­ti­nio. Aš – ma­te­ria­lis­tė, no­riu so­taus, ge­ro, vi­sa­ver­čio gy­ve­ni­mo. Dėl to daug dir­bu.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.