Auk­si­nių ran­kų me­tas

Šian­dien daug kam keis­ta, kad tei­sės, eko­no­mi­kos, fi­nan­sų, va­dy­bos spe­cia­ly­bių ab­sol­ven­tai ne­re­tai pri­vers­ti kreip­tis į Dar­bo bir­žą, o an­tai vie­nas plau­kų sti­lis­tas iš Klai­pė­dos kas mė­ne­sį su­si­že­ria po še­šio­li­ka tūks­tan­čių li­tų. Pa­klau­siau­sia pro­fe­si­ja Pa

Laima - - Redakcijos puslapis - Val­das Pu­tei­kis

Per­ne­lyg nu­ver­ti­no­me že­miš­kas pro­fe­si­jas – at­ėjo me­tas at­si­gręž­ti į tuos, be ku­rių ran­kų gy­ve­ni­mas tar­si su­sto­ja

Ada­tos ga­lia

Ko­pi­juo­ti – ne gė­da?

Dar ne taip se­niai Pa­ry­žiu­je ge­ro siu­vė­jo sta­tu­sas ne­nu­si­lei­do ad­vo­ka­to pro­fe­si­jos pres­ti­žui. O di­dy­sis ku­tiu­rjė Yves’as Saint Lau­rent’as bu­vo paskutinis ma­dos met­ras, ku­rio ta­len­tui len­kė­si ne tik pran­cū­zų ki­no ir ma­dos žvaigž­dės su Cat­he­ri­ne De­ne­uve prie­ša­ky­je, bet ir Ho­li­vu­do ak­to­rės Jen­ni­fer Lo­pez, Ni­co­le Kid­man, Sa­rah Jes­si­ca Par­ker. Šia­me tūks­tant­me­ty­je, ypač po ma­dos ge­ni­jaus mir­ties, si­tu­aci­ja ge­ro­kai pa­si­kei­tė: da­bar pa­tys di­zai­ne­riai len­kia­si sa­vo kli­en­tėms ir pus­vel­čiui ar net už dy­ką siū­lo suk­ne­les, kad šios pa­siek­tų rau­do­ną ki­li­mą Ka­nuo­se, Niu­jor­ke ar Los Andžele. Bū­ti ge­ru siu­vė­ju tar­pu­ka­riu Lie­tu­vo­je, ypač tarp Kau­no aukš­tuo­me­nės, reiš­kė be­pro­tiš­ką meis­t­rys­tės pri­pa­ži­ni­mą. Ta­da nie­kas per­ne­lyg ne­su­ko gal­vos, kad kriau­čius šį bei tą „pa­si­sko­lin­da­vo“iš Pa­ry­žiaus ma­dos žur­na­lų, kur pui­kuo­da­vo­si Pau­lio Po­i­ret, Ma­de­l­ei­ne Vion­net, Co­co Cha­nel mo­de­liai. Šian­dien ma­dos kri­ti­kai Juo­zui Stat­ke­vi­čiui ga­li at­leis­ti vis­ką – tik ne pla­gi­ja­vi­mą. O kli­en­tės? Jos ne­pa­ly­gin­ti at­lai­des­nės, o, kas ži­no, gal kai ku­rios ir pa­čios pa­gei­dau­ja vie­no ar ki­to iden­tiš­ko „Va­len­ti­no“, pran­cū­zo Je­a­no Pau­lio Gaultier ar li­ba­nie­čio Zu­hai­ro Mu­ra­do mo­de­lio. Men­ka bė­da: pa­da­ry­ti ge­rą ko­pi­ją – ir­gi aukš­ta­sis pi­lo­ta­žas, ta­čiau tuo at­ve­ju vis dėl­to ne­de­rė­tų siū­ti eti­ke­tės su sa­vo var­du. Tie­siog iš­lik­tum ano­ni­miš­kas siu­vė­jas. Ar pres­ti­žas juo bū­ti – čia jau ki­tas klau­si­mas. Ma­si­nė so­vie­ti­nė dra­bu­žių pra­mo­nė taip su­men­ki­no siu­vė­jo ama­tą, kad jis po šiai die­nai sun­kiai re­abi­li­tuo­ja­mas. Kiek ga­bių ada­tos meist­rų plu­ša Nor­ve­gi­jos žu­vų fab­ri­kuo­se ar­ba Lon­do­no ba­ruo­se?

Kas ap­rengs den­džius? Bū­ti se­na­ma­diš­kas (nors sa­ko­ma, kad bū­ti se­na­ma­diš­kam – tai bū­ti ma­din­gam), pa­si­prie­šin­ti siu­vė­jo įvaiz­džio nu­ver­ti­ni­mui ne­pa­bi­jo­jo kau­nie­tis blu­zo­nų ir džin­sų kar­tos at­sto­vas Andrius Ser­ge­jen­ka. Iš sa­vo tė­čio, taip pat ada­tos meist­ro, per­ėmęs at­el­jė pa­slap­tis, ne­pai­sy­da­mas ge­rais pa­žy­miais baig­to vi­du­ri­nio moks­lo ir anks­tes­nių pa­mąs­ty­mų apie tei­sės stu­di­jas, jau­nuo­lis, vi­sų nuo­sta­bai, pa­si­rin­ko pro­fe­si­nę mo­kyk­lą. Ta­čiau čia nie­kas ne­mo­kė, kaip siū­ti vy­riš­ką kos­tiu­mą. Tad tik­ruo­ju mo­ky­to­ju ta­po tė­tis. Kiek vė­liau li­ki­mas at­ve­dė sta­žuo­tis pas gar­sų Vil­niaus kriau­čių Vin­cen­tą Ze­lion­ką, siu­vu­sį kos­tiu­mus ir so­vie­ti­nės no­men­kla­tū­ros at­sto­vams, ir Ne­pri­klau­so­my­bės lai­kų po­li­ti­kams, tei­si­nin­kams, vers­li­nin­kams. Jis bu­vo paskutinis mo­hi­ka­nas – se­nų­jų siu­vi­mo tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­jas. Ama­ti­nin­ko rep­u­ta­ci­ja And­riui vi­sa­da aso­ci­ja­vo­si su nu­kly­pu­sių ba­tų tai­syk­la, kol pats pa­ke­lia­vo po se­ną­ją Eu­ro­pą ir įsi­ti­ki­no, ko­kią vis dėl­to ver­tin­gą pro­fe­si­ją pa­si­rin­ko. At­vy­kęs į Lon­do­ną vai­ki­nas iš­gir­do žo­dį „tai­lor“ir su pa­si­di­džia­vi­mu pri­si­mi­nė, kad yra lie­tu­viš­kas jo ati­tik­muo „ kriau­čius“. Tuo me­tu, kai lie­tu­vių vy­rų sva­jo­nė reng­tis „Hu­go Boss“, „ Er­me­ne­gil­do Zeg­na“, „Cor­ne­lia­ni“ta­po rea­ly­be, kai at­ro­dė, kad aukš­tes­nės ko­ky­bės kos­tiu­mams rin­kos Lie­tu­vo­je jau ne­bė­ra, Andrius vis dėl­to ma­tė ni­šą – in­di­vi­dua­lius už­sa­ky­mus, nes jo­kio pres­ti­ži­nio ma­dos ženk­lo kos­tiu­mas, jei­gu jis kur­tas ne konk­re­čiam as­me­niui, ne­gu­li, tar­si nu­lie­tas. „Pasaulis tuo ir ža­vus, kad kiek­vie­no žmo­gaus ne tik mąs­ty­mas, bet ir kū­no su­dė­ji­mas yra uni­ka­lūs ir ne­pa­kar­to­ja­mi.“Tai­gi, per­si­me­tęs per pe­čius kup­ri­nę, jau­na­sis meis­tras, re­ko­men­duo­tas vie­nam pro­fe­so­riui vie­nos Siu­vuo­si pas Iri­ną.“

Siu­vė­jos Iri­nos Mu sa­je­vos at­el­jė, įsi­kū­ru­sio­je „ Fo­rum Pa­la­ce“, ant sta­liu­ko ap­tin­ku so­li­dų al­bu­mą apie Lon­do­no „ Sa­vi­le Row“aukš­to­sios ma­dos meis­t­rus. Iri­na jį var­ty­da­ma pa­sa­ko­ja apie gy­ve­ni­mo sva­jo­nę – ka­da nors pa­si­mo­ky­ti iš tų meist­rų. Nors sa­vo sva­jo­nę – tap­ti vie­na kie­čiau­sių Vil­niaus siu­vė­jų – jau pa­sie­kė: šian­dien jos kli­en­tų ga­le­ri­jo­je – ge­ra šim­ti­nė įta­kin­gų vers­lo, po­li­ti­kos, tei­sės, me­no pa­sau­lio žmo­nių. Kai ku­rie meis­t­rės net pa­var­dės ne­ži­no, tie­siog sa­ko: „ Siu­vuo­si pas Iri­ną.“Ši mo­te­ris per­ėjo vi­sas sa­vo kar­tos pro­fe­si­jai bū- au­di­nių tie­kė­jos, at­vy­ko į Lon­do­ną, į vie­ną iš ke­tu­rio­li­kos Sa­vi­le Row įsi­kū­ru­sių ran­kų dar­bo at­el­jė. Auk­si­ne siu­vi­mo meis­t­rys­tės my­lia va­di­na­mo­je gat­vė­je kos­tiu­mus siū­di­no­si le­gen­di­nis bri­tų po­li­ti­kas Wins­to­nas Chur­chil­lis, Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­tas Har­ry Tru­ma­nas, kar­ve­dys Na­po­leo­nas. Čia su­kirp­tus ir ran­ko­mis siū­tus dra­bu­žius ver­ti­no ir dai­ni­nin­kai Mi­cha­elas Jack­so­nas, Fran­kas Si­na­t­ra, Mic­kas Jag­ge­ris, ak­to­riai Se­anas Con­ne­ry, Wil­las Smi­th’as, Rus­sel­las Cro­we, Ke­anu Re­e­ve­sas, Ju­de’as Law. Pra­vė­ręs du­ris, Andrius su­si­dū­rė su itin orių, ži­nan­čių sa­vo ver­tę siu­vė­jų ko­man­da. Jie vaikš­čio­jo pa­si­tem­pę la­biau nei kai ku­rios ki­no žvaigž­dės per ap­do­va­no­ji­mus. Ką tik bu­vo įsteig­ta „ Sa­vi­le Row“aka­de­mi­ja. Į ją kau­nie­tis po dar­bų per­žiū­ros ir bu­vo pa­kvies­tas; sėk­min­gai bai­gęs moks­lus, ga­vo pa­siū­ly­mą lik­ti dės­ty­ti. Ta­čiau to­kia ga­li­my­be ne­pa­si­nau­do­jo – tu­rė­jo am­bi­ci­jų su­kur­ti sa­vo pre­kės ženk­lą. „Kri­s­ti And­ress“– tai ma­dos vardas, su­kur­tas su di­zai­ne­re Kris­ti­na Ka­li­nauskai­te, o su bri­tų siu­vi­mo meis­trais – „Hen­ry Bai­ley“. din­gas pa­ko­pas: nuo di­de­lės kon­ve­je­ri­nės įmo­nės iki ma­žos siu­vyk­los, nuo pri­va­taus vers­lo su bend­ra­tur­čiu iki vi­siš­kos fi­nan­si­nės ne­pri­klau­so­my­bės. „Ho­bis, ma­lo­nu­mas, o pas­kui – pi­ni­gai.“, „ Nė­ra ne­gra­žiai su­dė­to žmo­gaus – yra pras­tai pa­siū­tas dra­bu­žis.“, „ Jei mo­ki kli­en­tui to­bu­lai pa­siū­ti kel­nes, va­di­na­si, mo­ki vis­ką.“– tai Iri­nos kre­do. Nū­nai vien „ Ap­ran­gos“gru­pė siū­lo iki 200 pre­kių ženk­lų – ar yra dar ką veik­ti siu­vė­jui, ga­lan­te­ri­nin­kui? Pa­ra­dok­sa­lu, bet jų gau­sa mo­te­ris tik džiau­gia­si, nes klien­tai at­ne­ša ga­mi­nius pa­ko­re­guo­ti – juk kiek­vie­no mū­sų kū­no su­dė­ji­mas la­bai in­di­vi­dualus. Kai prieš dvi­de­šimt me­tų ji pir­mą­kart pa­ėmė tai­sy­ti ne­ty­čia įdri­sku­sį vie­nos kli­en­tės „Yves Saint Lau­rent“kos­tiu­mė­lį, sa­ko, net ran­kos dre­bė­ju­sios – koks tai bu­vo ne­pa­kar­to­ja­mas jaus­mas lies­tis prie ga­mi­nio – tik­ro še­dev­ro. Bū­tent gar­sių ma­dos na­mų dra­bu­žiai, ku­riuos tek­da­vo tai­sy­ti, ir bu­vo Iri­nai mo­kyk­la, pa­dė­ju­si su­pras­ti, kas yra to­bu­las kir­pi­mas, ge­ro au­di­nio pa­rin­ki­mas, de­ta­lių tiks­lu­mas. Pir­miau­sia, ką iš­si­aiš­ki­na siu­vė­ja, su­si­ti­ku­si su kli­en­te, – tai ko­kių ma­dos na­mų sti­lius jai ar­ti­miau­sias. Tik pas­kui – pie­ši­niai, le­ka­lai. Kad kaž­ka­da vie­na­me Sankt Pe­ter­bur­go ins­ti­tu­te dėl as­me­ni­nių prie­žas­čių Iri­na ne­bai­gė kos­tiu­mų mo­de­lia­vi­mo stu­di­jų ir ne­ta­po di­zai­ne­re, per­ne­lyg ne­si­gai­li, nes ne­si­jau­čia esan­ti su­kur­ta ga­na ag­re­sy­viam šou pa­sau­liui. Ši­to pa­sau­lio la­bai sėk­min­gai iš­ven­gia ir di­zai­ne­rė Vi­da Si­ma­na­vi­čiū­tė: be­veik prieš po­rą de­šimt­me­čių su Alek­sand­ru Po­g­reb­no­ju­mi įkū­ru­si ma­dos ženk­lą „ A&V“, šian­dien ji sa­lo­ne „ Mad­ress“pri­sta­to pir­mą au­to­ri­nę ko­lek­ci­ją „Cap­su­le“. Me­ni­nin­kė nie­ka­da ne­slė­pė, kad ka­rje­rą pra­dė­jo nuo siu­vė­jos. Vi­da iš­sau­go­jo sa­vo pri­gim­čiai bū­din­gą san­tū­ru­mą: net ir jos mo­de­liai, mi­ni­ma­lis­ti­niai, pu­ris­ti­nių li­ni­jų, dvel­kian­tys XIX a. aris­to­ka­tiš­ku­mu, vi­sa­da pri­vers­da­vo la­biau su­lai­ky­ti kva­pą, nei rea­guo­ti rėks­min­gai.

Žirk­lių magija

Esu kir­pė­jas ir tuo di­džiuo­juo­si.“

„Rim­džiau, iš kur są­skai­tų iš­klo­ti­nė­je at­si­ra­do 30 li­tų su­ma, mes gi už to­kius pi­ni­gus ne­dir­ba­me“, – žais­min­gai plau­kų sti­lis­tui Kęs­tui Rim­džiui pa­prie­kaiš­ta­vo jųd­vie­jų sa­lo­no „Ku­k­la Be­au­ty Box“bend­ra­tur­tė sti­lis­tė Ag­nė Gi­ly­tė. Su­si­kū­ręs var­dą ir iš­si­ko­vo­jęs sta­tu­są Kęs­tas šian­dien jau ga­li sau leis­ti „įdo­mių plau­kų“kli­en­tę ar mo­de­lį kirp­ti ir už 30 li­tų ar net už dy­ką. Už­si­tar­na­vęs aukš­tą rep­u­ta­ci­ją, jis ne­be­ven­gia va­din­tis kir­pė­ju, nors prieš ku­rį lai­ką šios pro­fe­si­jos vardas bu­vo toks ne­p­res­ti­ži­nis, kad pa­pras­čiau­siai že­mi­no, ta­pa­ti­no su ne­vy­kė­liais, ku­rie, pras­tai bai­gę mo­kyk­lą, nie­kur ne­įs­to­jo ir tik iš bė­dos pa­si­rin­ko dar­bą gro­žio sa­lo­ne. Pras­čiau so­ciu­me bu­vo ko­ti­ruo­ja­mi tik san­tech­ni­kai, su­vi­rin­to­jai ir trak­to­ri­nin­kai. Kęs­tas sa­vo ama­to sie­kė dar tuo­met, kai ne­bu­vo įpras­ta kiek­vie­nam tu­rė­ti sa­vo plau­kų meist­rą, kai kir­pyk­lo­se eg­zis­ta­vo gy­vo­ji ei­lė iš gat­vės. Kiek vė­liau, kai fi­nan­siš­kai pra­ku­tę vy­rai do­va­no­da­vo bliz­gan­tį sa­lo­ną su „pa­auk­suo­tais“švies­tu­vais ar šiukš­lių ki­bi­rais (ne be ru­siš­kos pop­kul­tū­ros įta­kos) žmo­noms ar mei­lu­ž­ėms, o šios, grį­žu­sios iš pra­ban­gių sta­žuo­čių Mask­vo­je, ieš­ko­da­vo ta­len­tin­gų meist­rų, – štai ta­da ir gi­mė „lie­tu­viš­ka gro­žio in­dust­ri­ja“. Aš­tuo­nio­lik­me­tis Kęs­tas, ap­si­lan­kęs Mi­la­ne pas cha­riz­ma­tiš­ką sa­lo­nų tink­lo sa­vi­nin­ką Sil­vio di Ar­gen­to, pa­ma­tė, koks vis dėl­to di­de­lis skir­tu­mas tarp to, kas gro­žio pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­ja Lie­tu­vo­je, ir to, ką siū­lo Va­ka­rai. „Pats sa­vo aki­mis ma­čiau, kaip Sil­vio de­monst­ra­ty­viai at­si­sa­kė kirp­ti kli­en­tę, ku­ri iš ran­ki­nės iš­si­trau­kė kaž­ko­kios gar­se­ny­bės nuo­trau­ką ir pa­pra­šė meist­ro iden­tiš­kos šu­kuo­se­nos.“Ge­bė­ji­mas Ni­jaus kom­for­to zo­na.

Ir Kęs­tas Rim­džius, ir jo ko­le­ga Ni­ju s Ire­ni­ju s, dir­ban­tis sa­lo­ne „Bio­d­ro­ga SPA“, yra pa­ste­bė­ję, kad kuo to­liau, tuo su­dė­tin­giau kli­en­tes at­plėš­ti nuo mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų ir in­ter­ne­to. Ne­ga­na to, anot Kęs­to, kai ku­rios da­ro­si pa­na­šios į La­rą Kroft – ap­si­kars­čiu­sios lai­dais lai­de­liais, au­si­nu­kais, „iPad“, to­dėl ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je jis ke­ti­na sa­vo sa­lo­ne iš­jung­ti be­vie­lį in­ter­ne­to ry­šį. Kad bū­ti plau­kų sti­lis­tu yra pa­šau­ki­mas, Ni­jus pa­ju­to ne iš kar­to. Pro­vin­ci­jo­je gi­mu­si ir au­gu­si jo bend­rau­ti, tak­tiš­kai rea­guo­ti į kli­en­tės nuo­tai­kas, sub­ti­lus hu­mo­ro jaus­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, mo­kė­ji­mas sti­lin­gai, gal­būt eks­p­re­sy­viau nei ki­ti reng­tis – tai, anot Kęs­to, plau­kų sti­lis­to cha­riz­mos su­de­da­mo­sios da­lys. „Pui­kiai tech­niš­kai at­lie­kan­čių sa­vo dar­bą kir­pė­jų Lie­tu­vo­je yra be­ga­lė, bet to­kių, pas ku­riuos bū­tų ge­ra sė­dė­ti kė­dė­je, – vie­ne­tai.“Kęs­tui mė­gi­nant įsi­tvir­tin­ti rin­ko­je, Vil­niu­je ly­gių sau ne­tu­rė­jo Ro­ber­tas Bi­lin­ke­vi­čius, o Kau­ne – Andrius Ma­šaus­kas. „ At­vy­kęs iš Šiau­lių į Vil­nių ne­su­pra­tau vie­no da­ly­ko – kas tu­ri nu­tik­ti, kad apie kir­pė­ją vi­si taip kal­bė­tų, ra­šy­tų žur­na­lai, jį ro­dy­tų per te­le­vi­zi­ją: toks bu­vo Ro­ber­tas.“Bet kai gar­sių klien­čių su gau­sio­mis aša­ro­mis iš­ly­dė­tas į Ber­ly­ną Ro­ber­tas po ge­ro de­šimt­me­čio ke­ti­no grįž­ti į Lie­tu­vą, ti­kė­da­ma­sis, kad čia jo lau­kia raudonas kilimas ir bal­tas žir­gas, pa­aiš­kė­jo, kad žiau­riai kly­do: sa­vo kraš­te, kur kaž­ka­da mau­dė­se šlo­vė­je ir šam­pa­ne, jis pa­si­da­rė be­veik ne­ži­no­mas – ypač nau­jai už­au­gu­siai kar­tai, ku­riai sva­jo­ne ta­po pa­tek­ti pas Rim­džių (nū­nai jo sa­lo­ne kas­dien ap­si­lan­ko 20–30 klien­čių). Kęs­tui Ro­ber­to pa­tir­tis bu­vo kaip pa­mo­ka: pa­lik­si liz­dą, o grį­žęs ga­li jo ne­be­ras­ti – ži­no­mas ir rei­ka­lin­gas esi „čia ir da­bar“, kol ne­ker­ti sie­nos su Lat­vi­ja ar Len­ki­ja... kar­ta tu­rė­jo vie­nin­te­lį tiks­lą – iš­trūk­ti į did­mies­tį bet ko­kia kai­na, ne­svar­bu, ką tu ten dirb­tum. De­vy­nias­de­šimt pro­cen­tų Ni­jaus bend­ra­kla­sių ta­po va­dy­bi­nin­kais, nes mo­ky­tis ama­to bu­vo gė­da – ne pres­ti­žas. O jis, lin­kęs į hu­ma­ni­ta­ri­nius moks­lus, pa­si­rin­ko fi­lo­so­fi­jos stu­di­jas uni­ver­si­te­te, ta­čiau jau ant­ra­me kur­se su­pra­to, kad vis dėl­to ne­no­rė­tų bū­ti pse­udo­fi­lo­so­fu, post­rin­gau­jan­čiu ŠMC ba­re prie bo­ka­lo alaus. Aiš­ku, ga­lė­jo baig­ti stu­di­jas, dirb­ti mo­ky­to­ju mies­te­lio vi­du­ri­nė­je, pas­kui siek­ti mo­kyk­los di­rek­to­riaus kė­dės, ga­liau­siai – pre­ten­duo­ti į ra­jo­no Švie­ti­mo sky­riaus dar­buo­to­jus. Ta­čiau tai Ni­jaus ne­vi­lio­jo. Mė­ne­siai, pra­leis­ti Ber­ly­ne, pa­vei­kė jo mąs­ty­mą taip, kad no­ras tap­ti ko­kio nors ama­to meis­t­ru tik di­dė­jo. Tai, kas anks­čiau at­ro­dė gė­din­ga, ta­po ver­ty­be. „Dar­be no­rė­jau kom­for­tiš­kų są­ly­gų: kad bū­tų šil­ta, šva­ru, kad sup­tų ma­lo­nūs ir sti­lin­gi žmo­nės, nea­lin­tų fi­zi­nis krū­vis – štai apie ką he­do­nis­tiš­kai sva­jo­jau ir su­pra­tau, kad to­kia ga­lė­tų bū­ti kir­pė­jo pro­fe­si­ja. Vie­na, ko bi­jo­jau, – pra­si­tar­ti apie tai ma­mai, mies­te­lio me­di­ci­nos dar­buo­to­jai, ku­riai, ma­niau, bū­tų bu­vę skau­du ma­ty­ti nie­ko ne­pa­sie­ku­sį vi­en­tur­tį sū­nų – vi­so la­bo kir­pė­ją. Juo­lab kad vy­ras kir­pė­jas prieš ke­lio­li­ka me­tų Lie­tu­vo­je at­ro­dė kaip ano­ma­li­ja. Ta­čiau, sa­vo nuo­sta­bai, iš jos su­lau­kiau pri­ta­ri­mo ir to­le­ran­ci­jos.“Slo­giau­siai Ni­jus jau­tė­si mo­ky­da­ma­sis Vil­niaus bui­ti­nių pa­slau­gų ir vers­lo mo­kyk­lo­je, nes ap­lin­ka, su­si­for­ma­vu­si iš „nie­kur ne­įs­to­ju­sių“, jį žlug­dė. Lai­mei, pa­vy­ko pa­si­sta­žuo­ti pas pri­pa­žin­tą meis­t­rę ir pe­da­go­gę Ra­są Star­kov­skie­nę. Ap­tar­nau­da­mas iki aš­tuo­nių klien­čių per die­ną, kir­pi­mo meis­tras šian­dien gy­ve­na taip, kad jam ne­rei­kia skru­pu­lin­gai skai­čiuo­ti kiek­vie­no cen­to ir nuo­lat jau­din­tis, kad gal­būt jau ry­toj bus at­leis­tas iš dar­bo. Ma­ty­da­mas, kaip su to­kiu ne­ri­mu, pe­rau­gan­čiu į nuo­la­ti­nį ar net į dep­re­si­ją, ne­su­si­tvar­ko daž­nas vals­ty­bės tar­nau­to­jas, vie­nos ar ki­tos įmo­nės sam­do­mas dar­buo­to­jas, Ni­jus sa­vo bū­se­ną va­di­na kom­for­to zo­na.

Ką ži­no­te apie barz­das­ku­čius? Pa­na­ši sta­bi­laus ir už­tik­rin­to, ta­čiau la­bai di­na­miš­ko ir kū­ry­bin­go gy­ve­ni­mo nuo­tai­ka tvy­ro sa­lo­ne „Woxx Bar­bers“, ku­rį įkū­rė iš Dub­li­no grį­žęs ir pui­kų pro­fe­si­nį ba­ga­žą par­si­ve­žęs barz­dų sti­lis­tas Rai­mon­das Pas­ter­nac­kis. Iš Šiau­lių ki­lu­siam sti­lis­tui plau­kų me­nas ne­bu­vo kaž­kas ne­pa­žįs­ta­mo, nes nuo ma­žens ma­tė, kaip sa­vo gro­žio sa­lo­ne dar­buo­ja­si kir­pė­ja ma­ma. Užuot pa­si­rin­kęs Spor­to uni­ver­si­te­tą (tuo­me­tį KKI), nes bu­vo per­spek­ty­vus orien­ta­vi­mo­si spor­to at­sto­vas, bend­ra­kla­sių nuo­sta­bai, Rai­mon­das nu­ėjo „plau­kų kryp­ti­mi“. Tie, kas lai­dė už­gau­lias pa­šai­pė­les, gal jis „toks“(su­prask – gė­jus), po me­tų ki­tų jau kaip klien­tai sė­dė­jo Rai­mon­do kė­dė­je. Vė­liau meis­tras emig­ra­vo ir dir­bo Dub­li­ne, pres­ti­ži­nia­me Graf­to­no gat­vė­je įsi­kū­ru­sia­me dvy­li­kos kė­džių vy­rų plau­kų kir­pi­mo ir barz­dų di­zai­no sa­lo­ne „Bar­bers­hop Graf­ton“. Šis sa­lo­nų tink­las tvir­tai lai­ko­si Ai­ri­jos rin­ko­je, tu­ri pen­kio­li­ka fi­lia­lų vi­so­je ša­ly­je, ta­čiau Rai­mon­das ne­pa­bi­jo­jo bū­ti pra­na­šu gim­ta­ja­me kraš­te. Šian­dien jo drą­sa pa­si­tvir­ti­no su kau­pu. Sa­vo he­pe­nin­gais su pro­fe­sio­na­liais mo­de­liais jis jau iš­gar­sė­jo ne tik Vil­niu­je, bet ir Ry­go­je. Iki tol Lie­tu­vo­je barz­das­ku­čio ama­tas bu­vo ži­no­mas ne­bent iš tar­pu­ka­rio is­to­ri­jos ar­ba iš Gio­ac­chi­no An­to­nio Ros­si­ni ope­ros „ Se­vi­li­jos kir­pė­jas“, ta­čiau pa­sau­ly­je įsi­bė­gė­ju­si barz­dų ma­da pa­sie­kė ir mus. Ki­ta ver­tus, lie­tu­vis klien­tas to­li gra­žu ne­be tas, ku­rį Rai­mon­das kirp­da­vo prieš de­šimt­me­tį, – tai tik­ras kos­mo­po­li­tas: iš­si­la­vi­nęs, ne­abe­jin­gas ma­dai, pa­ra­ga­vęs va­ka­rie­tiš­ko gy­ve­ni­mo, kur kas reik­les­nis įvaiz­džio es­te­ti­kai nei, pa­vyz­džiui, ai­ris. „ Su­ži­no­jęs, kad ap­lin­kui vis dau­gė­ja ma­din­gų vy­riš­kų dra­bu­žių par­duo­tu­vių, su­pra­tau, kad ir man čia vie­ta, – sa­lo­nu Ro­tu­šės aikš­tė­je džiau­gia­si Rai­mon­das. – Be­je, drabužį ga­li nu­si­pirk­ti to­kį, ko­kį ne­šio­ja vie­na ar ki­ta gar­se­ny­bė, o barz­dos ne­pa­kar­to­si – ji ta­vo vie­nin­te­lė.“

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.