Kaip pa­vog­ti mi­li­jo­ną

Vi­si tė­vai ži­no, kad vai­kus rei­kia auk­lė­ti, tik ne vi­si tu­ri pe­da­go­gi­nių ta­len­tų. Nors kar­tais net la­biau­siai smerk­ti­ni me­to­dai duo­da gra­žių re­zul­ta­tų.

Laima - - Redakcijos puslapis -

Me­ni­nin­kas Ha­nas van Me­e­ge­re­nas, ar­ba gar­siau­sias vi­sų lai­kų klas­to­to­jas

Ha­no van Me­e­ge­re­no (1889–1947) tė­vas pras­tai iš­ma­nė auk­lė­ja­mą­jį dar­bą, to­dėl nuo­lat ka­lė sū­nui į gal­vą, kad šis yra vi­siš­kas ne­vy­kė­lis. O kad vai­kas ne­pa­mirš­tų, koks jis be­vil­tiš­kas, tė­vu­kas pa­kiš­da­vo jam po­pie­riaus la­pą ir liep­da­vo šim­tą kar­tų ra­šy­ti: „ Aš nie­ko ne­ži­nau, aš nie­ko ne­su­ge­bu, aš esu nie- kas.“Ne­sun­ku nu­jaus­ti to­kio auk­lė­ji­mo pa­sek­mes. Ta­čiau van Me­e­ge­re­nui jos ne­ti­kė­tai pra­ver­tė. Vai­kis, ne­pa­ti­kė­jęs, kad ga­li tap­ti ge­ru me­ni­nin­ku, nu­ta­rė imi­tuo­ti se­nuo­sius meis­t­rus. Ir už­si­tar­na­vo gar­siau­sio vi­sų lai­kų klas­to­to­jo var­dą. Jau ne­kal­bant apie ho­no­ra­rus: van Me­e­ge­re­no am­ži­nin­kas Pa­b­lo Pi­cas­so to­kių nė ne­sap­na­vo.

Li­ki­mo pirš­tą čia ir­gi de­rė­tų pa­mi­nė­ti. Komp­lek­suo­tą van Me­e­ge­re­ną mo­kyk­lo­je ap­si­ėmė glo­bo­ti Bar­tu­sas Kor­te­lin­gas, pie­ši­mo mo­ky­to­jas, ku­ris bu­vo abe­jin­gas die­nos ak­tu­ali­joms ir die­vi­no vie­nin­te­lį ta­py­to­ją – Ja­ną Ver­me­e­rį. O vė­liau, kai val­din­gas tė­tu­šis pri­ver­tė sū­nų stu­di­juo­ti ar­chi­tek­tū­rą, van Me­e­ge­re­nas at­si­dū­rė Tech­ni­kos ko­le­dže Delf­te, kur gi­mė ir gy­ve­no tas pats Ver­me­e­ris. Tai­gi mū­sų he­ro­jus nuo ma­žens ge­rai ži­no­jo le­gen­di­nį tė­vy­nai­nį, nors dar ir ne­bu­vo su­ma­nęs tap­ti jo ant­ri­nin­ku.

1912 m. jis ve­dė kur­sio­kę An­ną de Vo­ogt, nes šio­ji lau­kė­si jo kū­di­kio. Netru­kus gi­mė sū­nus Ja­cqu­esas, po tre­jų me­tų – duk­tė Pau­li­ne. Nuo tė­vu­ko ati­trū­kęs van Me­e­ge­re­nas nu­ta­rė, kad ba­la ne­ma­tė ar­chi­tek­tū­ros, juo­lab rei­kė­jo mai­tin­ti šei­mą. Vi­si per­si­kė­lė į Ha­gą. Jo­je van Me­e­ge­re­nas ėmė lan­ky­ti Dai­lės aka­de­mi­ją ir par­da­vi­nė­ti ta­py­bos dar­bus.

Ka­ra­lių mies­tas Ha­ga tar­si bu­vo skir­tas van Me­e­ge­re­nui. Čia ne­trū­ko sno­bų, ku­rie no­rė­jo sa­vo port­re­tų ir bai­dė­si mo­der­nis­ti­nės dai­lės. O mū­sų vy­ru­kas ta­pė aka­de­miš­kai. Dar jam vel­niš­kai pa­si­se­kė: ne­ži­nia ko­kia pro­ga da­ry­tas van Me­e­ge­re­no pie­ši­nys „Ka­ra­lie­nės Ju­lia­nos el­nias“ta­po toks po­pu­lia­rus, kad bu­vo spaus­di­na­mas ka­len­do­riuo­se ir at­viru­kuo­se. Dai­li­nin­kas, smul­ku­tis, žvit­rus, su ma­žais ūsiu­kais ir tie­siu sklas­ty­mu, Ha­go­je grei­tai ta­po ži­no­ma f igū­ra. Ta­pė aukš­tuo­me­nės po­nių ir po­nų port­re­tus, ren­gė pa­ro­das. Tie­sa,

Ha­nas van Me­e­ge­re­nas MO­TE­RIS, GROJANTI LIUTNIA. 1933. Ams­ter­da­mo vals­ty­bi­nis mu­zie­jus

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.