„Lai­mos“klu­bas

Mo­te­riš­ku­mo me­no, mo­ters ma­gi­jos ir ki­tos mo­kyk­los, mo­kan­čios, re­gis, sa­vai­me su­pran­ta­mų mo­te­riš­kų da­ly­kų, ku­riuos anks­čiau vie­nos ki­toms per­duo­da­vo šei­mos mo­te­rys, iš­gy­ve­na re­ne­san­są. Tai tik dar vie­na ma­da ar su­vy­riš­kė­ju­sių ir nu­si­dir­bu­sių da­mų mė­gi­ni­ma

Laima - - Redakcijos puslapis - Do­vi­lė Štui­kie­nė

Ar rei­kia mo­ky­tis mo­te­riš­ku­mo?

Mo­te­rys sten­gia­si to­bu­lė­ti, nes sie­kia bū­ti ge­ros vi­sur ir vi­sa­da. Vy­rams, at­ro­do, steng­tis ne­rei­kia, nes jie jau sa­vai­me ver­ty­bė. Kas nors gir­dė­jo apie vy­riš­ku­mo mo­kyk­lą?

Ine­ta: Vy­rams na­tū­ra­lu jung­tis į gru­puo­tes ir par­ti­jas, kad ga­lė­tų kon­ku­ruo­ti tar­pu­sa­vy­je, o mo­te­rims už­ten­ka bū­ti pa­čioms sa­vi­mi. Jei mo­te­ris yra mo­te­riš­ka, jai ne­rei­kia su nie­kuo kon­ku­ruo­ti ar ką nors įro­di­nė­ti – ji į gru­pes, se­mi­na­rus ar paskai­tas at­ei­na ap­si­keis­ti in­for­ma­ci­ja ir pa­bend­rau­ti.

Rū­ta: Vy­rai la­biau ori­en­tuo­ti į vers­lo, o ne san­ty­kių to­bu­li­ni­mo ar as­me­ni­nio to­bu­lė­ji­mo se­mi­na­rus. Mo­te­rys la­biau ieš­ko dva­si­nių da­ly­kų.

Andrius: Tu­rė­tu­me at­skir­ti, kas yra mo­ters idea­las ir kas – vy­ro idea­las.

Kas, And­riau, jū­sų vy­riš­ku po­žiū­riu, aso­ci­juo­ja­si su mo­te­riš­ku­mu?

Andrius: Švel­nu­mas, silp­nu­mas, tra­pu­mas, dė­me­sys sa­vo ant­ra­jai pu­sei. Mo­te­rys daug dė­me­sio ski­ria sa­vo iš­vaiz­dai, o vy­rai var­žo­si, kas stip­res­nis, kas dau­giau už­dir­ba, to­dėl jie no­ri bū­ti ly­di­mi sėk­mės ir ieš­ko ži­nių, kaip to­kiems tap­ti.

O mo­te­rys to ne­no­ri? Ar jų sėk­mės sie­kis ap­si­ri­bo­ja ži­nio­mis, kaip gra­žiau ap­si­reng­ti, iš­mok­ti gra­cin­gai vaikš­čio­ti su aukš­ta­kul­niais ir tin­ka­mai elg­tis su vy­ru? Ine­ta lan­kė mo­te­riš­ku­mo me­no kur­sus. Pa­dė­jo?

Ine­ta: Taip, tai vei­kia. Ne­ti­ki­te – pa­mė­gin­ki­te. Juk vi­są gy­ve­ni­mą mes sa­vęs ieš­ko­me, kas­dien ką nors su­vo­kia­me, at­ran­da­me, pra­ran­da­me ar iš­moks­ta­me – to­dėl gy­ven­ti ir nuo­sta­bu.

Andrius: Vy­rai ir­gi daug ko mo­ko­si. Tik kam jiems vy­riš­ku­mo mo­kyk­la? Kad iš­mok­tų pa­ma­tuo­ti te­pa­lo ly­gį au­to­mo­bi­ly­je? Jie ir taip iš­moks­ta.

Ug­nė: At­si­ver­ti feis­bu­ką – ži­no­mas dai­ni­nin­kas pra­šo pa­gal­bos: „Gal kas ga­li pa­ka­bin­ti len­ty­nas?“Gal­vo­ju: Vieš­pa­tie, ar­gi su­au­gu­siam vy­rui rei­kia ieš­ko­ti spe­cia­lis­to to­kiam menk­nie­kiui? Ma­no ap­lin­ko­je vy­rai mo­kė­jo ir mo­ka vi­sus vy­riš­kus dar­bus, bet štai yra ir ki­to­kių. Juos – į vy­riš­ku­mo mo­kyk­lą!

Rū­ta, jūs ren­gia­te se­mi­na­rus mo­te­rims. Ko jos ten ieš­ko?

Rū­ta: At­ei­na jau­nų mo­te­rų, jau tu­rin­čių šei­mas ar dar te­be­sva­jo­jan­čių apie antrą­sias pu­ses, at­ei­na ir už­kie­tė­ju­sių ka­rje­ris­čių – vi­sos jos no­ri iš­mok­ti at­skleis­ti sa­vy­je dau­giau mo­te­riš­ku­mo nau­do­da­mo­si skir­tin­go­mis prak­ti­ko­mis, at­si­pa­lai­duo­ti nuo gy­ve­ni­mo įtam­pos, su­ras­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mą.

Bet jei esi mo­te­ris, tai ir esi mo­te­ris. Juk mo­te­riš­ku­mas ne gra­mais sve­ria­mas... Mū­sų ma­mų kar­tai net ne­kil­da­vo toks no­ras – „ieš­ko­ti mo­te­riš­ku­mo“. Kas da­bar nu­ti­ko?

Rū­ta: Nu­ti­ko taip, kad mo­te­ris kuo to­liau, tuo la­biau sle­gia rū­pes­čiai, joms ke­lia­ma vis dau­giau rei­ka­la­vi­mų, to­dėl jos jau­čia įtam­pą. Dar­be jos tu­ri dirb­ti ly­giai su vy­rais, o na­mie – bū­ti to­bu­los ma­mos, žmo­nos ir neš­ti di­džiu­lę bui­ties naš­tą. Kur­suo­se jos bend­rau­da­mos at­si­pa­lai­duo­ja ir pa­ma­žu ima at­ras­ti sa­vo mo­te­riš­ku­mą.

Vy­rai įpra­to, kad mo­te­rys par­ne­ša ne­ma­žą da­lį fi­nan­sų, kar­tais net di­des­nę nei jie, tai­gi jos tu­ri bū­ti stip­rios kaip mu­lai, bet štai na­mie tu­ri virs­ti švel­nio­mis gė­le­lė­mis.

Rū­ta: Taip, jų rei­ka­la­vi­mai tik­rai ne­ma­žė­ja. Iš pa­žįs­ta­mų mo­te­rų gir­džiu, kad vy­rai ab­so­liu­čiai ne­si­var- žo ties­mu­kai lai­dy­ti rep­li­kų apie jų iš­vaiz­dą.

Ug­nė: Ar tik ne „Lai­mo­je“skai­čiau in­ter­viu su ba­le­ri­na ir šo­kė­ja, ku­ri pa­sa­ko­jo, kaip jos drau­gas pa­si­pik­ti­no, kai ji per ato­sto­gas priau­go tris ki­lo­gra­mus. Ar aš ta­me pa­čia­me pa­sau­ly­je gy­ve­nu? Kad koks nors vy­ras man tik pa­mė­gin­tų tai pa­sa­ky­ti!

Net ne­mė­gin­tų, ma­nau. Kai ap­si­dai­rau ap­link, nu­stem­bu, kiek pa­žįs­ta­mos mo­te­rys tu­ri įdo­mios veik­los. Ži­nau, kad Ug­nė jau se­niai šo­ka ry­tie­tiš­kus šo­kius stu­di­jo­je „Orien­ta­li­ja“ir kar­tais pa­ti mo­ko nau­jo­kes.

Ug­nė: Taip, tai vie­nas iš ma­no ho­bių. Ir tai ne tik ho­bis ar fi­zi­nė vei- kla. Tai vi­sa­me pa­sau­ly­je po­pu­lia­rus da­ly­kas – mo­te­riš­ka bend­ruo­me­nė, ku­rio­je ga­li bū­ti ki­to­kia, nei, tar­kim, bū­tum spor­to klu­be. Ten ir gro­žio stan­dar­tai ki­to­kie: tau lei­džia­ma bū­ti to­kiai, ko­kia esi, o ne spraus­tis į tam tik­rus rė­mus. Tos šo­kių tre­ni­ruo­tės – tai ir ri­tu­alas, ir bend­rys­tė. Ap­skri­tai vi­sas prob­le­mas yra daug pa­pras­čiau iš­spręs­ti su mo­te­ri­mis. Pa­si­šne­ki ko­kias pen­kias va­lan­das mo­te­riš­ko­je drau­gi­jo­je ir pa­si­da­ro vis­kas aiš­ku!

Rū­ta: Žie­mą ir mes su se­mi­na­rų da­ly­vė­mis kar­tą per mė­ne­sį nuo­mo­ja­mės pir­te­lę, su­si­gal­vo­ja­me vi­so­kiau­sių gro­žio pro­ce­dū­rų, šne­ka­mės.

Ug­nė: Jei tu­ri mo­te­riš­ką ko­lek­ty­vą – pui­ku, o jei ne­tu­ri, at­gai­va ga­li tap­ti ir gro­žio sa­lo­nas.

Ine­ta: Įsi­vaiz­duo­ja­te, kiek daug pa­si­rin­ki­mų tu­ri­me?

Da­bar jei tu esi mo­te­ris ir ko nors ne­me­ti, jau­tie­si kaip bal­ta var­na. Nes juk bū­ti­nai tu­ri mes­ti ki­lo­gra­mus (ma­žiau­siai – tris), o pas­kui rei­kia mes­ti var­to­ti mė­są, mil­ti­nius pa­tie­ka­lus, ka­vą ir pu­sę sa­vo ra­cio­no – kad bū­tum to­bu­la.

Ug­nė: Spau­da, te­le­vi­zi­ja ir vi­suo­me­nė nuo­lat pri­ki­ša, ko­kia tu ne­to­bu­la: štai čia ta­vo „prob­le­mi­nės sri­tys“, štai jau pra­si­de­da „bi­ki­nių se­zo­nas“, čia rei­kė­tų su­spaus­ti, čia nu­im­ti, o ten pa­ly­gin­ti. To­dėl kai at­ei­ni šok­ti pas ge­rą mo­ky­to­ją, ku­ri ta­ve iš­mo­ko veid­ro­dy­je sa­ve pa­ma­ty­ti gra­žią, o ne „prob­le­mi­nę“, gy­ve­ni­mas nu­švin­ta: iš­si­tie­si ir

iš­vys­ti ka­ra­lie­nę. Ir ma­to­si, kaip po ke­lių mė­ne­sių ar me­tų mo­te­ris pa­si­kei­čia. Ne ki­lo­gra­mai, ku­riuos nu­me­tė ar ne­nu­me­tė, svar­bu – ji iš­moks­ta sa­ve pri­im­ti to­kią, ko­kia yra. Tik kar­tais gai­la, kad po tre­ni­ruo­tės, iš­lin­du­sios iš tų pui­kių ry­tie­tiš­kų dra­bu­žių ir su­spau­du­sios sa­ve da­ly­ki­niais kos­tiu­mė­liais, įsi­sprau­du­sios į ne­pa­to­gius ba­tus ir pa­si­ki­šu­sios po pa­žas­ti­mi lap­to­pus, mo­te­rys at­virs­ta į su­ne­ri­mu­sias vers­lo da­mas, be­si­ske­ry­čio­jan­čias, kad kaž­kas užs­ta­tė joms au­to­mo­bi­lius.

Ine­ta: Mo­te­rų su­si­ti­ki­muo­se ga­li jaus­tis gra­ži to­kia, ko­kia esi. Ir net bėg­da­ma su tuo lap­to­pu, ži­no­da­ma, kad ta­vęs lau­kia mi­li­jo­nas dar­bų, ga­li jaus­tis pui­kiai, jei pra­de­di gy­ven­ti mo­te­riš­kai, o ne vy­riš­kai. Tai reiš­kia – leng­viau, ma­lo­niau, pa­pras­čiau, su šyp­se­na. Dir­bant su sa­vi­mi, ga­li­ma pa­siek­ti, kad vi­sos si­tu­aci­jos, ku­rios kaž­ka­da ga­di­no ner­vus, ta­vęs ne­be­slėgs. Ir grįš na­mo ne siau­bas su lap­to­pu, o gra­ži už­si­ėmu­si ir daug nu­vei­ku­si mo­te­ris.

Ug­nė: Vy­riš­kas el­ge­sio mo­de­lis kar­tais nė­ra nau­din­gas net vy­rams – jie dau­giau už mus „už­si­dir­ba“in­fark­tų ir in­sul­tų. Nes ne­lei­džia sau pa­pras­tai, kaip mo­te­rys, pa­sa­ky­ti, kad „ kaip nors iš­si­suk­siu!“

Ar mo­te­rys sa­ve pa­kan­ka­mai my­li ir ver­ti­na?

Ine­ta: Mei­lės sau rei­kia mo­ky­tis. Yra daug sa­vęs kan­ki­ni­mo bū­dų, ku­rie at­ro­do nor­ma­li kas­die­ny­bė: plė­šy­tis tarp šim­tų dar­bų, įti­ki­nė­ti, kad sten­gie­si dėl ko nors, kas to net ne­pra­šė...

Ug­nė: Ar­ba, pa­vyz­džiui, va­ry­ti be ato­sto­gų ke­le­rius me­tus, nes esą nie­kas ta­vęs ne­pa­keis.

Rū­ta: Mo­te­rys ma­no, kad „ge­ra mo­te­ris“tu­ri steng­tis dėl vy­ro, vai­kų, dar­bo, bet ne dėl sa­vęs.

Ug­nė: Aiš­ku, kad ne vi­sos sa­ve my­li. At­ei­na pas mus į šo­kius, pa­vyz­džiui, nau­jo­kė. Tai ar bū­ti­na „pa­si­puoš­ti“to­kiu tre­nin­gu, ku­ris net į so­dą ne­tin­ka? Mo­te­rie, būk to­kia gra­ži, kad pa­ti no­rė­tum į sa­ve žiū­rė­ti veid­ro­dy­je! Vie­na ma­no mo­ki­nė pas­kui pri­si­pa­ži­no: „ Aš me­tus ieš­ko­jau, ką gra­žaus ap­si­reng­ti...“Mums jau į krau­ją įau­gę ieš­ko­ti sa­vo trū­ku­mų, o ne pri­va­lu­mų. Ir tai at­ėję iš vai­kys­tės, kai ko­kia nors fra­zė ar ne­reikš­min­ga pa­sta­ba taip gi­liai įsi­spau­džia, kad vei­kia mus la­bai il­gai. Pa­vyz­džiui: „Tu ne­gra­ži.“, ar­ba: „Tau nie­ko ne­iš­eis.“Ir ta­da sa­vo gy­ve­ni­mu sten­gie­si pa­tei­sin­ti lū­ze­rio po­zi­ci­ją: my­liu, bet ma­nęs ne­my­li; dir­bu, bet nie­kas ne­ver­ti­na; sė­džiu ant die­tos, bet ki­lo­gra­mai au­ga. Ir tų „bet“vis at­si­ran­da. Daž­nai tik ki­tų aky­se ieš­ko­me įver­ti­ni­mo, kad ga­lė­tu­me ver­tin­ti sa­ve. Il­gai ir aš ša­lia sa­vo gra­žių drau­gių jau­čiau­si „ įdo­mi“. O jau kiek kar­tų gir­dė­jau, kad sto­ra... Kai tik rei­kia ko­kiai nors fo­to­se­si­jai ap­reng­ti, vis gir­džiu: nie­kur

Ug­nė: „ Il­gai ir aš ša­lia sa­vo gra­žių drau­gių jau­čiau­si „ įdo­mi“. O jau kiek kar­tų gir­dė­jau, kad sto­ra...“

Ine­ta: „Mo­te­rys yra vy­ro mais­tas. Mes jį mai­ti­na­me ener­gi­ja, mais­tu, sek­su.“

tu ne­tel­pi, kas čia per dy­dis? O kai nu­ei­nu pas gy­dy­to­ją, lie­pia priaug­ti nors kiek ki­lo­gra­mų, kad ge­riau funk­cio­nuo­čiau.

Ine­ta: Dar stu­di­jų me­tais nu­ėjau į vie­ną ak­to­rių at­ran­ką, ėmiau pil­dy­ti an­ke­tą, pa­žiū­rė­jo į ma­ne ir ta­rė: „ Ne­si tu gra­žuo­lė, bet cha­rak­te­ri­niams vaid­me­nims tik­si.“Ma­nęs tai ne­nu­liū­di­no, nes to­kie vaid­me­nys man yra jė­ga!

Andrius: Mo­kyk­lo­je bu­vau la­bai lie­sas ir at­ėjus me­tui, kai la­bai no­rė­jo­si pa­tik­ti mer­gai­tėms, vie­toj su­si­ža­vė­ji­mo joms kel­da­vau tik šyp­se­ną... Ta­da pa­si­rin­kau bū­dą pa­si­keis­ti – pra­dė­jau spor­tuo­ti. To­dėl ne­su­pran­tu žmo­nių, iš­gy­ve­nan­čių dėl to, ką jie ga­li pa­keis­ti, – juk bet ku­rią fi­gū­rą ga­li­ma pa­to­bu­lin­ti. Sa­vo pa­vyz­džiu tai ga­liu įro­dy­ti: vi­sus da­ly­kus, dėl ku­rių bu­vau ne­pa­ten­kin­tas, pa­kei­čiau, at­si­kra­čiau komp­lek­sų. Vis­kas pri­klau­so nuo mū­sų pa­si­rin­ki­mo. No­ri bū­ti ly­di­mas sėk­mės ir gra­žus – būk.

Bet ar lai­mės jaus­mas pri­klau­so nuo fi­gū­ros?

Andrius: Iš da­lies pri­klau­so. Tar­kim, Rū­ta va­do­vau­ja Dei­vių mo­kyk­lai. Jei ji at­ro­dy­tų kaip če­bu­re­kų ke­pė­ja, ar pas ją kas nors ei­tų?

Ei­čiau, jei ji bū­tų links­mas, cha­riz­ma­tiš­kas žmo­gus, nes dei­vės gi ne­bū­ti­nai kū­dos.

Andrius: Gal bū­tu­mė­te vie­na iš ne­di­de­lio bū­re­lio jai pri­jau­čian­čių, bet di­de­lės sėk­mės tur­būt ta mo­kyk­la ne­su­lauk­tų ir Rū­ta čia ne­sė­dė­tų. Ne­su­ab- so­liu­ti­nu ki­lo­gra­mų ir cen­ti­met­rų, bet iš­vaiz­da – di­de­lė da­lis sėk­mės, ypač jei dir­bi gro­žio ar svei­ka­tos in­dust­ri­jo­je.

Rū­ta: Gro­žio ir mo­te­riš­ku­mo su­pra­t­i­mas ir­gi evo­liu­cio­na­vo. Juk anks­čiau ap­va­les­nių for­mų mo­te­rys bu­vo lai­ko­mos gra­žuo­lė­mis, ap­va­lu­mai sim­bo­li­za­vo vai­sin­gu­mą. Dau­gu­ma mo­te­rų da­bar sten­gia­si bū­ti itin liek­nos fi­gū­ros, pa­na­šes­nės į pa­aug­lius ber­niu­kus. Kar­tu su pa­ki­tu­sio­mis for­mo­mis, kad ir kaip bū­tų keis­ta, kei­čia­si ir vi­dus – mo­te­rys vy­riš­kė­ja, to­dėl ir rei­ka­lin­gos mo­te­riš­ku­mo mo­kyk­los, kad ne­pa­mirš­tu­me, kas esa­me. Dau­gu­ma tu­ri ne­ma­žai teo­ri­nių ži­nių, kaip elg­tis, kaip gy­ven­ti, kad bū­tų

lai­min­ges­nės, bet ne vi­sa­da jas mo­ka pri­tai­ky­ti.

Ug­nė: Tai kad svei­ko fi­zio­lo­gi­nio mo­te­riš­ku­mo ne­bė­ra kur pri­tai­ky­ti. Da­bar mo­te­ris gim­do ne­be de­šimt, o vie­ną ar du vai­kus – ir kam jai tie ap­va­lu­mai? Jis su­si­trau­kia iki lie­so sek­so ob­jek­to iš­vaiz­dos, dir­ba vy­riš­kus dar­bus ir sten­gia­si šiek tiek pag­ra­žin­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Sa­ko­te, And­riau, kad jei no­ri, tai ir kei­ti sa­vo iš­vaiz­dą. Pa­žįs­tu krū­vą vy­rų, ku­rie gu­li prie te­le­vi­zo­riaus par­ėmę pil­vus ir nie­ko ne­no­ri. Į bet ko­kį klau­si­mą ar ra­gi­ni­mą toks ti­pas at­sa­ko vie­nu

Andrius: „ Ar bend­rau­ji su lai­min­ga, ar su ne­lai­min­ga mo­te­ri­mi, pa­aiš­kė­ja la­bai grei­tai.“

sa­ki­niu: „ Aš jau toks esu...“

Ine­ta: Mo­te­rys yra vy­ro mais­tas. Mes jį mai­ti­na­me ener­gi­ja, mais­tu, sek­su. Kuo mes jį pa­mai­ti­na­me – tą jis ir tu­ri... Jei pa­čios kei­si­mės, kei­sis ir jie.

Ug­nė: Aha, vis­kas la­bai ge­rai – bet tai gal vei­kia, kai tas vy­ras jau yra na­mie. O jei jį dar me­džio­ji?

Ine­ta: Ga­liu ta­ve pa­tai­sy­ti? Tu sa­kai: „Dar me­džio­ji.“Me­džio­to­jai yra vy­rai.

O mo­te­rys tai jau ne­me­džio­ja? (Ne­iš­t­vė­ręs įsi­ter­pia fo­to­gra­fas Ma­rius.)

Ine­ta: Mo­te­ris tu­rė­tų bū­ti to­kia, ko­kią no­rė­tų­si su­me­džio­ti.

Ug­nė: Tu­rė­tų. Bet ne­bū­ti­nai taip da­ro. Ma­nau, kad vi­sai ne­svar­bu, ko­kie yra to vy­riš­ku­mo ar mo­te­riš­ku­mo idea­lai, svar­bu, kad po­ro­je tiems žmo­nėms ge­rai.

Mo­te­rys įsi­ti­ki­nu­sios, kad pir­miau­sia rei­kia pa­si­to­bu­lin­ti fi­gū­rą, o ta­da jau – me­džio­k­lės se­zo­nas ati­da­ry­tas!

Andrius: Mo­te­rys, ku­rios at­ei­na pas ma­ne, tik­rai to no­ri ir džiau­gia­si, jei­gu pa­vyks­ta, – tai jų įsi­są­mo­nin­tas tiks­las. O ne­įsi­są­mo­nin­tas – at­si­kra­ty­ti as­me­ni­nių iš­gy­ve­ni­mų, iš­si­kal­bė­ti, įsi­krau­ti ener­gi­jos. To­dėl mes, tre­ne­riai, kar­tais jau­čia­mės la­biau kaip psi­cho­lo­gai. Kai tre­ni­ruo­ji mo­te­rį, ją iš­klau­sai, kai vy­rą – la­biau da­li­jie­si su juo pa­tir­ti­mi. Ar bend­rau­ji su lai­min­ga, ar su ne­lai­min­ga mo­te­ri­mi, pa­aiš­kė­ja la­bai grei­tai: su lai­min­ga tu ap­si­kei­ti ge­ra ener­gi­ja, su ne­lai­min­ga – po tos va­lan­dos jau­tie­si iš­se­kęs...

Ug­nė: Mes su­si­kon­cent­ra­vu­sios į ne­ga­ty­vą, vi­sa­da lau­kia­me kri­ti­kos. Kar­tą per rep­e­ti­ci­ją, kai vie­na gru­pė šo­ko, o ki­ta žiū­rė­jo, pa­p­ra­šiau ne kri­ti­kuo­ti, o kiek­vie­nai šo­kė­jai pa­sa­ky­ti po du komp­li­men­tus. Juk net jei šo­ka pra­di­nu­kė ke­ver­za, ga­li­ma pa­gir­ti jos ran­kų mos­tą ar šyp­se­ną – žmo­gus aky­se pra­si­sklei­džia!

Ine­ta: Ly­giai taip pat pra­dė­jau vie­ną su­si­ti­ki­mą su mer­gi­no­mis, kai kal­bė­jo­mės apie mo­te­riš­ku­mą. Ne vi­soms, be­je, komp­li­men­tus pri­im­ti yra džiu­gu – kai ku­rios jau­čia­si ne­jau­kiai, tar­si ne­bū­tų jų ver­tos. Ko­le­gė Auš­ra Štu­ky­tė su­gal­vo­jo ge­rą pra­t­imą ir juo nau­do­juo­si: ei­da­ma gat­ve pa­ste­bė­ju­si ne­pa­žįs­ta­mą mo­te­rį tu­riu su­gal­vo­ti jai komp­li­men­tą.

O juk daž­niau­siai šmės­te­li to­kia min­tis: „ Ko­kie bai­sūs ba­tai...“, ar­ba: „ Jau kaip keis­tai plau­kus nu­si­da­žiu­si...“

Ine­ta: Kon­ku­ren­ci­ja („ aš ge­res­nė už ki­tą“) – vy­riš­ka sa­vy­bė. Kon­ku­ruo­da­mi vy­rai il­si­si: sto­vi prie ma­ši­nos, spar­do ra­tą ir dės­to, ko ten ge­ro au­to­mo­bi­ly­je pri­da­ry­ta ir ku­rio „bo­li­das“ge­res­nis. Jei mes ro­do­me vie­na ki­tai, ką nu­si­pir­ko­me, ir kon­ku­ruo­ja­me tar­pu­sa­vy­je, grei­tai pa­vargs­ta­me.

Rū­ta: Už­sie­ny­je mo­te­rys ne­si­ste­bi, jei ki­ta ne­pa­žįs­ta­ma mo­te­ris pa­gi­ria jų iš­vaiz­dą. Pa­mė­gin­ki­te tai pa­da­ry­ti čia...

Ine­ta: Esu tai da­riu­si dau­gy­bę kar­tų. Die­na nu­švin­ta ir man, ir jai. Svar­bu pa­čiai pra­dė­ti tai da­ry­ti, o ne lauk­ti ge­res­nių lai­kų!

Mū­sų kul­tū­ro­je komp­li­men­tų be­veik ne­li­kę: kas jau ką la­bai gi­ria...

Ug­nė: Mes net pa­si­svei­kin­ti su ne­pa­žįs­ta­mu bi­jo­me, ką jau kal­bė­ti apie pa­gy­ras. Kai miš­ke­ly­je prie na­mų ve­džio­da­ma šu­nį mė­gin­da­vau svei­kin­tis su su­tik­tais sub­jek­tais, į ma­ne žiū­rė­da­vo kaip į dur­ną. Džiū­gau­da­vo tik se­nu­kai, ma­tyt, pri­si­min­da­vo sa­vo vai­kys­tės kai­mą. O štai pa­ten­ki į ki­tą kul­tū­rą ir ma­tai, kad vis­kas ki­taip, nes žmo­nės tre­ni­ruo­ti bū­ti ki­to­kie, – ir net tu pa­ti ten ki­to­kia. Nu­krin­ta ten tau no­si­nai­tė, pri­bė­ga vy­riš­kis, pa­ke­lia, nu­si­šyp­so – jau­tie­si mo­te­ris. Nu­krin­ta čia, sten­gie­si jaus­tis mo­te­ri­mi, lau­ki lau­ki – nie­kas ne­pri­bė­ga. Ap­si­dai­rai ir pa­jun­ti žvilgs­nį, by­lo­jan­tį: „ A ką yra?“

Iš Ine­tos žvilgs­nio ma­tau, kad ji no­rė­tų po­zi­ty­viau už­baig­ti mū­sų pa­šne­ke­sį.

Ine­ta: Esu tik­ra, kad ką „už­sa­ko­me“, kuo gy­ve­na­me, ką min­ti­ja­me kas­dien sa­vo gy­ve­ni­me, tą ir tu­ri­me. Kai JAU­ČIA­MĖS mo­te­ri­mis, at­si­ran­da tik­ras VY­RAS ša­lia, o kai MĖ­GI­NA­ME JAUS­TIS mo­te­ri­mis, ša­lia ge­riau­siu at­ve­ju at­si­ran­da SUBJEKTAS. Ži­no­ma, ga­li­ma gin­čy­tis, ne­pri­tar­ti, kal­tin­ti ar net dau­žy­ti gal­vą į sie­ną, bet ga­liau­siai ten­ka pri­pa­žin­ti, kad gy­ven­da­mos ir gy­ven­da­mi pa­gal sa­vo pri­gim­tį at­ran­da­me tik­rą lai­mę ir mei­lę.

Rū­ta: „ Mo­te­rys ma­no, kad „ge­ra mo­te­ris“tu­ri steng­tis dėl vy­ro, vai­kų, dar­bo, bet ne dėl sa­vęs.“

Andrius Pau­liu­ke­vi­čius

Ug­nė Ba­rauskai­tė

Ine­ta Sta­siu­ly­tė

Rū­ta Čer­niauskai­tė

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.