Ha­va­jai: su­si­ti­ki­mas su pir­mykš­čiais die­vais

su­si­ti­ki­mas su pir­mykš­čiais die­vais

Laima - - Turinys - Vik­to­ri­ja Rin­ke­vi­čiū­tė

„Ha­va­jai sug­rio­vė man gy­ve­ni­mą!“Va­sa­rą, ru­de­nį, žie­mą ir pa­va­sa­rį lei­džiu žiū­rė­da­ma nuo­trau­kas iš Ha­va­jų, suk­da­ma „YouTu­be“fil­mus apie ap­lan­ky­tas vie­tas, lin­guo­da­ma hu­la rit­mu ir to­liau ūž­da­ma vi­siems gal­vas tais pa­čiais nu­si­bo­du­siais pa­sa­ko­ji­mais iš sa­lų. „Tik į Ha­va­jus“, – sno­biš­kai rė­žiu drau­gams, or­ga­ni­zuo­jan­tiems ki­tą mū­sų ke­lio­nę. Tik į ši­lu­mos, sma­rag­di­nio van­dens, ša­lia be­si­mau­dan­čių jū­ri­nių vėž­lių ir del­fi­nų, bal­to, juo­do ar net ža­lio pa­plū­di­mio smė­lio, snie­go ir be­si­ver­žian­čios la­vos ša­lį. Tik į Alo­hos na­mus.

Jei yra gy­ve­ni­mas, yra ir ma­na ( ha­va­jie­čių kul­tū­ro­je – dvasinė ener­gi­ja ir gy­do­mo­ji ga­lia, aut. pa­st.), gė­ris ir iš­min­tis, o jei yra gė­ris ir iš­min­tis, yra ir die­viš­ko­ji ko­ky­bė. Prieš iš­tar­da­mas „ Alo­ha“, pri­va­lai ki­ta­me įžvelg­ti „gy­ve­ni­mo Die­vą“, bet tai – leng­va. Gy­ve­ni­mas yra vi­sur: me­džiuo­se, gė­lė­se, van­de­ny­ne, žu­vy­se, paukš­čiuo­se, žo­lė­je, vai­vo­rykš­tė­je, ak­me­ny­se – gy­ve­ni­mas yra vi­sa­me pa­sau­ly­je – yra Die­ve – yra „ Alo­ho­je“. „ Alo­ha“yra dė­kin­gu­mas, džiaugs­mas, lai­mė, gau­sa.“(Iš He­le­nos G. Al­len kny­gos „The Bet­ra­y­al of Li­liuo­ka­la­ni: Last Qu­een of Ha­waii 1838–1917“)

Alo­hos dva­sią sa­lo­se, ne­pai­sy­da­mi mi­li­jo­nų kas­met be­si­lan­kan­čių tu­ris­tų, iš­sau­go­jo se­nie­ji Ha­va­jų die­vai – že­mės, ug­nies, oro ir van­dens.

Į ug­ni­kal­nio kra­te­rį

Į Ha­va­jus grįž­tu dėl Ko­ko He­ad. Kaž­ka­da iš­si­ver­žu­sio ug­ni­kal­nio kra­te­rio aukš­čiau­sias taš­kas – dau­giau nei 350 met­rų. Ta­kas į vir­šų šau­na itin sta­čiai. Vie­toj laip­tų – se­ni, dau­giau nei prieš še­šis de­šimt­me­čius iš ne­vie­no­do dy­džio, da­bar jau ge­ro­kai ap­trū­ni­ju­sių rąs­tų su­ręs­ti trau­ki­nio bė­giai. Jais į ka­ri­nę ba­zę ant vir­šu­kal­nės anks­čiau ga­ben­da­vo re­sur­sus.

Maž­daug ki­lo­met­ro il­gio tra­sa rei­kia kop­ti apie pu­san­t­ros va­lan­dos. 1048 „ laip­tus“į vir­šų vie­to­mis bė­gi, o prieš pat vir­šu­kal­nę – vi­so­mis ke­tu­rio­mis tie­siog ro­po­ji. Tie­sa, sun­kiau­sia da­lis – bū­tent nu­si­lei­di­mas. Vie­nas ne­tin­ka­mas žings­nis, ir „ laip­tais“že­myn strim­gal­viais ri­sie­si ne­su­sto­da­mas.

Su­pra­kai­ta­vu­si, per gerk­lę le­kian­čia šir­di­mi, vos sto­vin­ti ant ko­jų, pur­vi­na, bet la­bai lai­min­ga, nes – pa­čia­me vir­šu­je. Tai – aš. Po ko­jom gu­la vi­sa Oa­hu sa­la ir – at­ro­do, te­rei­kia vos ran­ką iš­ties­ti – vie­na gra­žiau­sių ko­ra­lų ri­fų įlan­kų pa­sau­ly­je Ha­nau­ma Bay. Už nu­ga­ros – mil­ži­niš­kas ug­ni­kal­nio kra­te­ris ir be­ga­li­nis van­de­ny­nas. Ty­liai nu­sė­li­nu iki pat jo kraš­to, iš­tie­siu ko­jas virš kra­te­rio ir, sem­da­ma į

sa­ve jo ka­dai­se bu­vu­sią stip­ry­bę, pa­gal­vo­ju: „ Man pa­vy­ko.“

Vis dėl­to į Ha­va­jus bū­ti­nai tu­rė­jau su­grįž­ti dėl „ laip­tų į dan­gų“. Be­veik 4000 laip­te­lių ta­kas bu­vo nu­ties­tas per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, kad ka­riai ga­lė­tų pa­siek­ti dau­giau nei 600 met­rų aukš­ty­je esan­čią ra­di­jo an­te­ną. Už­ko­pus iki pat vir­šaus, jei vi­siš­kai gied­ra, ho­ri­zon­te ma­ty­ti vi­sos Ha­va­jų sa­los. Ha­va­jų val­džia in­ves­ta­vo ne­ma­žai pi­ni­gų me­di­niams laip­tams pa­keis­ti me­ta­li­niais, ta­čiau dėl pa­vo­jin­gu­mo ir vie­ti­nių ne­pa­si­ten­ki­ni­mo tu­ris­tų srau­tu jau dau­giau nei de­šimt­me­tį „ laip­tais į dan­gų“lip­ti drau­džia­ma. Tad dau­gu­ma nuo­ty­kių ieš­ko­to­jų tai da­ro ne­le­ga­liai: iki ta­ko at­vyks­ta nak­tį, pra­de­da lip­ti dar tik švin­tant ir auš­rą su­tin­ka... dan­gu­je.

Van­dens die­vas Ka­na­loa ir del­fi­nai

Prieš sep­tin­tą ry­to ge­ro­kai nuo va­ka­ri­nio Oa­hu sa­los kran­to nu­to­lu­sia­me lai­ve­ly­je vis juo­kiuo­si iš vie­ti­nių gi­dų, man į de­nį ne­lei­du­sių įsi­neš­ti pus­ry­čių ba­na­no, esą – blo­gas žen­klas. Gal už maiš­tą į van­de­ny­no dug­ną iš­trem­tas die­vas Ka­na­loa ne­mėgs­ta vai­sių?

Ap­si­tem­pu­si ne­per­šlam­pa­mą kos­tiu­mą kar­tu su bū­riu ja­po­nų tu­ris­tų šo­ku į van­de­nį. Jau­čiuo­si, lyg plū­du­riuo­čiau ant dvy­li­ka­aukš­čio sto­go ir nuo jo kiau­rai van­de­nį ma­ty­čiau men­kiau­sią dug­no smil­te­lę. Kaip gi­lu!

Po ma­ni­mi su­plau­kia maž­daug dvi­de­šim­ties del­fi­nų bū­rys su ma­žy­liais. Sau­lės spin­du­liai pra­si­mu­ša iki pat dug­no. Dings­ta aukš­čio ir gy­lio bai­mė, ne­ri­mas pa­si­mes­ti nuo gru­pės. At­virkš­čiai, del­fi­nų ra­my­bė tiek už­bu­ria, kad vis iriuo­si pas­kui juos to­lyn... kol ha­va­jie­tis ved­lys, ne­me­luo­ke­lio­nės

čiau­sias Jung­ti­nių Vals­ti­jų taš­kas.

Dėl di­de­lio aukš­čio, sau­su­mo ir sta­bi­laus oro srau­to Mau­na Kė­ja yra idea­li vie­ta žvaigž­dėms ste­bė­ti – at­ro­do, jas ten ga­li ran­ko­mis raš­ky­ti. Pa­čia­me vir­šu­je įreng­tos try­li­kos ša­lių ob­ser­va­to­ri­jos su ga­lin­gais te­le­sko­pais. Bet ha­va­jie­čiai tuo ne­si­ža­vi, nes Bal­ta­sis kal­nas jiems – vie­na šven­čiau­sių vie­tų, kur, pa­gal se­nuo­sius įsta­ty­mus, ga­li pa­tek­ti tik aukš­čiau­si gen­čių va­dai. Čia gy­ve­na ug­nies dei­vės Pe­lės di­džiau­sia prie­šė – snie­go (taip, žie­mą žmo­nės čia sli­di­nė­ja ir čiau­žo snie­glen­tė­mis) dei­vė Po­li’ahu.

Į vir­šų nu­ties­tas žvyr­ke­lis, ku­rį įveik­ti ga­li tik ke­tu­riais ra­tais va­ro­mi vi­su­rei­giai. Dėl sta­taus, siau­ro, itin vin­giuo­to ke­lio ir stai­gių aukš­čio svy­ra­vi­mų tik vie­na įmo­nė vi­so­je sa­lo­je nuo­mo­ja au­to­mo­bi­lius va­žiuo­ti į vir­šų. Tu­ri­s­tai ten ren­ka­si pa­si­gro­žė­ti į de­be­sų jū­rą krin­tan­čia va­ka­ri­ne sau­le.

Pa­ke­liui į vir­šū­nę sto­ja­me maž­daug 2800 met­rų aukš­ty­je esan­čia­me in­for­ma­ci­jos cent­re – ne su­ve­ny­rų pirk­ti, bet tam, kad su­si­do­ro­tu­me su va­di­na­mą­ja aukš­čio li­ga. Jau čia leng­vai svaigs­ta gal­va, kiek­vie­nas žings­nis ge­ro­kai sun­kes­nis ir lė­tes­nis, ma­žė­ja oro. Vir­šū­nė­je jo bus dar 40 pro­cen­tų ma­žiau. Ten tem­pe­ra­tū­ra nu­kris iki nu­lio, tad, ne­pa­ti­kė­si­te, iš­si­trau­kia­me pirš­ti­nes, ša­li­kus ir ke­pu­res.

Į pa­tį vir­šų lė­tai, įjun­gę pir­mą pa­va­rą, ky­la­me apie va­lan­dą. Vir­šu­kal­nės kraš­to­vaiz­dis – tar­si iš „ Žvaigž­džių ka­rų“fil­mo: pil­tu­vė­lio for­mos rau­do­no smė­lio kal­vos, iš­va­go­tos vie­ni­šo drą­suo­lio nu­ei­to ta­ko; ke­lias ve­da per juo­dus smul­kių la­vos ak­me­nu­kų lau­kus, o ho­ri­zon­te spin­din­tys bal­ti ob­ser­va­to­ri­jų ku­po­lai at­ro­do tar­si tik­riau­sia kos­mi­nė sto­tis.

De­be­suo­ta, tad ki­tų Ha­va­jų sa­lų, de­ja, ne­si­ma­to. Tu­ris­tų vi­su­rei­giai kaip ame­ri­kie­tiš­ka­me ki­ne po at­vi­ru dan­gum iš­ri­kiuo­ti prieš ob­ser­va­to­ri­jas. Sau­lė grei­tai nu­skęs­ta bal­tų de­be­sų jū­ro­je.

Sau­lė­ly­džio prie­blan­da lai­ko­si la­bai trum­pai, to­dėl į apa­čią lei­džia­mės vi­siš­ko­je tam­so­je. Snie­go dei­vė Po­li’ahu na­muo­se lie­ka vie­na. Ji pa­ke­de­na de­be­sų pū­kus it pa­gal­ves mums pa­vy­mui ir gu­la­si mie­go­ti.

Apa­čio­je jau­čiuo­si, lyg ne­ma­žai iš­gė­ru­si. Ne­aiš­ku, ar gal­va į mie­gą links­ta nuo Ha­va­jų die­vų bur­tų, oro trū­ku­mo, ar įspū­džių pa­bu­vus taip ar­ti jų.

Dėl to­kių Na Pa­li pa­kran­tės juos­tų, kaip ši Kau­ajo sa­lo­je, Ha­va­juo­se ku­ria­ma itin daug fil­mų ir se­ria­lų

Vie­ną gra­žiau­sių ko­ra­lų ri­fų pa­sau­ly­je Ha­nau­ma Bay per me­tus ap­lan­ko apie 3 mln. tu­ris­tų. Jei įlan­ką pa­siek­si­te šeš­tą ry­te, iš­veng­si­te ir 8 JAV do­le­rių mo­kes­čio, ir il­gų ei­lių

Vaiz­dai kva­pą gniau­žia jau lei­džian­tis Ho­no­lu­lu oro uos­te

Nors kop­da­mi į Ko­ko He­ad ir su­ti­ko­me vai­kų, jiems ten lip­ti drau­džia­ma: pra­si­lenk­ti su­dė­tin­ga, o ug­ni­kal­nio grun­tas itin sli­dus

San­dy Be­ach la­bai mėgs­ta JAV pre­zi­den­tas Ba­rac­kas Oba­ma. Ta­čiau ja­me per me­tus su­si­žei­džia dau­giau­sia bang­len­ti­nin­kų nei bet kur ki­tur sa­lo­je

Ko­ko He­ad Die­vas tik­rai arčiau: ši dė­žu­tė ku­pi­na la­pe­lių su mal­do­mis

Aukš­tes­nė nei Eve­res­tas Mau­na Kė­ja vir­šu­kal­nė­je glau­džia ir ke­le­tą ma­žes­nių kal­ve­lių Te­kan­čios la­vos ke­ly­je pa­si­tai­kęs žen­klas liks... am­ži­nai

La­vos ga­ba­lė­liais, kriaukle­lė­mis, o ypač ko­ra­lais pa­si­džiau­ki­te vie­to­je. Už jų ve­ži­mą iš Ha­va­jų gre­sia ne tik bau­dos, bet ir die­vų pyk­tis Mau­na Kė­jos vir­šu­kal­nė­je ga­li­ma ran­ka raš­ky­ti žvaigž­des, tad čia sto­vi try­li­ka tarp­tau­ti­nių ob­ser­va­to­ri­jų

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.