Ne­pa­to­gūs klau­si­mai

Švęs­ti daž­niau­siai sma­gu. Ta­čiau net ir gra­žiau­sios me­tų šven­tės vie­niems ke­lia ne­ri­mą, o ki­tiems – klau­si­mų: ką ap­si­reng­ti, ką pa­dė­ti ant sta­lo, kaip pa­puoš­ti na­mus, kuo pra­džiu­gin­ti ar­ti­muo­sius ar bent jau jų ne­įs­kau­din­ti. To­dėl „Lai­ma“ap­si­ėmė apie kai

Laima - - Turinys -

Šven­tės ir jų gal­vo­sū­kiai

Įpras­ta, kad Ka­lė­dos – šei­mos šven­tė, bet kar­tais no­ri­si at­švęs­ti ne­tra­di­ciš­kai. Kaip ne­įžei­džiant ir ne­nu­liū­di­nant tė­vų pra­neš­ti, kad to­mis die­no­mis il­sė­si­mės šil­tuo­se kraš­tuo­se? As­ta Lau­ri­na­vi­čie­nė, psi­cho­lo­gė-psi­cho­te­ra­pe­utė: „Tur­būt no­rė­tų­si ne tik ne­nu­liū­din­ti ar­ti­mų­jų, bet ir iš­veng­ti kal­tės jaus­mo, ku­ris ga­li ap­kar­tin­ti bū­si­mas ato­sto­gas. Ži­no­ma, ste­reo­ti­pų lau­žy­mas ne­ga­li ap­si­ei­ti be pa­sek­mių, tai­gi, teks su­si­tai­ky­ti su tam tik­rais ne­ma­lo­niais iš­gy­ve­ni­mais. O kaip bus iš­spręs­ta to­kia si­tu­aci­ja, la­bai pri­klau­so nuo su­si­klos­čiu­sių san­ty­kių. Jei šei­ma – svei­ka ir dar­ni, ga­li­ma ti­kė­tis su­pra­t­imo ir pa­lai­ky­mo. Tė­vai ge­ra­no­riš­kai pri­tars spren­di­mui ke­liau­ti, jei gal­vo­ja ne vien apie sa­ve, bet ir apie vai­kų po­rei­kius. Sa­vo ruož­tu vai­kai ga­li ne tik pra­neš­ti apie sa­vo tiks­lus ir pa­reikš­ti ap­gai­les­tau­ją, kad ne­pa­vyks kar­tu su­sės­ti prie šven­ti­nio sta­lo, bet ir pa­ro­dy­ti rea­lų dė­me­sį, tar­kim, ap­lan­ky­ti tė­vus ar su­reng­ti jiems šven­ti­nę va­ka­rie­nę – veiks­mai vi­sa­da tik­res­ni už žo­džius. Kai gal­vo­ja­ma tik apie sa­vo po­rei­kius, pra­de­da­mi kel­ti ne­pa­grįs­ti rei­ka­la­vi­mai ir at­si­ran­da erd­vės ma­ni­pu­lia­ci­joms. Pa­vyz­džiui, tė­vai ga­li ap­kal­tin­ti vai­kus ne­dė­me­sin­gu­mu, ego­iz­mu, vai­kai tė­vus – spau­di­mu ir lais­vės ri­bo­ji­mu. Vi­si jau­sis ne­su­pras­ti ir ne­lai­min­gi. Tad ge­riau­sia bū­tų mė­gin­ti su­vok­ti tar­pu­sa­vio san­ty­kius ir lai­ku už­bėg­ti už akių ga­li­miems konf lik­tams. Tra­di­ci­jų lai­ky­ma­sis su­tvir­ti­na sai­tus, bet tam tik­rais at­ve­jais žmo­nės tu­ri tei­sę pa­sielg­ti ne­stan­dar­tiš­kai, kad ir ko­kios bū­tų pa­sek­mės.“

Ar ga­li­ma po­bū­vy­je, į ku­rį pra­šo­ma at­vyk­ti pa­si­puo­šus va­ka­ri­ne ap­ran­ga, mo­te­riai vil­kė­ti džin­sus? Ag­nė Ja­ge­la­vi­čiū­tė, sti­lis­tė: „Va­ka­ri­nė ap­ran­ga yra va­ka­ri­nė, o džin­sai tin­ka, jei ap­ran­gos ko­das „ smart ca­su­al“. Ne­bent tuos džin­sus, skir­tus dė­vė­ti prie il­gos suk­ne­lės, su­kū­rė Juo­zas Stat­ke­vi­čius ar Ra­mu­nė Piekautaitė. Iš prin­ci­po puoš­ni suk­ne­lė ga­li bū­ti iš džin­si­nės me­džia­gos, o va­ka­ri­ne ap­ran­ga – tap­ti švar­kas su kel­nė­mis, nes griež­tos tai­syk­lės se­gė­ti si­jo­ną ne­bė­ra. Ta­čiau džin­sų, ele­gan-

tiš­ko švar­ke­lio, aukš­ta­kul­nių de­ri­nys ne­tin­ka, kai kvie­ti­me nu­ro­dy­ta „black tie“. Šian­dien tai­syk­lių ri­bos ge­ro­kai pra­si­plė­tu­sios, bet vis tiek tu­ri bū­ti lai­ko­ma­si pro­to­ko­lo.“

Per kalėdinį ma­ra­to­ną daž­nai ten­ka tie­siai iš dar­bo lėk­ti į va­ka­rė­lį. Koks pa­pras­čiau­sias bū­das die­ni­nį ma­kia­žą grei­tai pa­vers­ti va­ka­ri­niu? Vai­da Venc­ku­tė, vi­za­žis­tė, gri­mo dai­li­nin­kė: „ Skir­ki­te tam bent de­šimt mi­nu­čių. Pir­miau­sia at­nau­jin­ki­te akių ma­kia­žą: juo­du pieš­tu­ku ar in­ten­sy­vios spal­vos vo­kų še­šė­liais pa­ryš­kin­ki­te jų li­ni­jas blaks­tie­nų au­gi­mo kryp­ti­mi. Pu­s­lan­kio for­mos vo­kų raukš­les pa­den­ki­te bron­zi­niais och­ros at­spal­vio še­šė­liais (ga­li­ma ir sau­lės pud­ra). Bū­tų ge­rai tu­rė­ti, tar­kim, bi­rios auk­so dul­kių pud­ros – ja te­p­ki­te vir­šu­ti­nius vo­kus. Pa­ryš­ki­nu­sios akis, nu­va­ly­ki­te nuo vei­do pud­ros li­ku­čius – tam la­bai tiks mi­ce­li­nis van­duo. Bū­ti­nai pa­si­te­p­ki­te drė­ki­na­muo­ju kre­mu: kuo la­biau su­drė­kin­si­te odą, tuo ji at­ro­dys skais­tes­nė. Ta­da – kre­mi­nė pud­ra, pa­akių mas­kuok­lis ( jis tu­ri bū­ti bent pus­to­niu švie­ses­nis). Ne­pa­mirš­ki­te pa­deng­ti ir au­sų, kak­lo, iš­kirp­tės sri­ties. Su sau­lės pud­ra dvi­gu­bai in­ten­sy­viau nei die­ną pa­ryš­kin­ki­te vei­do kon­tū­rus, nes dirb­ti­nė švie­sa neut­ra­li­zuo­ja gels­vus at­spal­vius. Pas­ku­ti­niai ak­cen­tai – ro­ži­niai skaista­lai, ma­ti­niai ryš­kūs lūpų da­žai. Ir ne­pa­mirš­ki­te į ran­ki­nę įsi­mes­ti kom­pak­ti­nės pud­ros, pa­akių mas­kuo­ja­mo­sios prie­mo­nės vi­siems ne­nu­ma­ty­tiems at­ve­jams.“

Daž­nai per pri­ėmi­mą, pri­sta­tant sve­čius vie­nus ki­tiems, vy­rai pa­si­svei­kin­ti ran­kas tie­sia tik vy­rams, ap­lenk­da­mi mo­te­ris. Kaip tuo­met joms elg­tis? Ar­mi­nas Ly­deka, pro­to­ko­lo eks­per­tas: „Pa­gal eti­ke­to rei­ka­la­vi­mus, pir­mas ran­ką tu­ri iš­ties­ti aukš­tes­nio ran­go as­muo. Jei­gu tai nė­ra ofi­cia­lus ren­gi­nys, aukš­tes­niam ran­gui pa­pras­tai pri­ski­ria­mos mo­te­rys. Tad įvai­riuo­se va­ka­rė­liuo­se, po­bū­viuo­se, šven­tė­se kul­tū­rin­gas vy­ras pir­mas ran­kos mo­te­riai ne­tie­sia – lau­kia, kol ji jam pa­duos. Jei­gu mo­te­ris to ne­pa­da­ro, jis tie­siog man­da­giai link­te­lė­ja gal­va. Tai­gi daž­niau ne vy­rai kal­ti, kad ne­si­svei­ki­na su mo­te­ri­mis, o šios ne­ži­no, kad tu­rė­tų pir­mos iš­ties­ti ran­ką.“

Nu­tin­ka ir taip, kad iš­si­kvie­tęs tak­si ir jau at­si­svei­ki­nęs su va­ka­ro šei­mi­nin­kais esi pri­vers­tas lauk­ti dar va­lan­dą. Kaip to­kiu at­ve­ju elg­tis: ar šal­ti lau­ke, ar grįž­ti į sve­čių bū­rį? Ar­mi­nas Ly­deka: „Pa­gal „žai­di­mo“tai­syk­les, tak­si bend­ro­vės įsi­pa­rei­go­ja at­va­žia­vus au­to­mo­bi­liui paskam­bin­ti. Tai ži­no­da­mi ne­sku­bė­si­me at­si­svei­kin­ti, kad pas­kui ne­tek­tų sto­vė­ti prie du­rų, ne­svar­bu, ku­rio­je jų pu­sė­je. Jei su­gal­vo­ja­me iš­va­žiuo­ti, at­si­trau­kia­me nuo­ša­liau nuo bend­ro vai­šių sta­lo ar žmo­nių fur­še­te, iš­si­kvie­čia­me tak­si ir to­liau su vi­sais bend­rau­ja­me. Su­lau­kę skam­bu­čio, kad au­to­mo­bi­lis jau at­vy­ko, at­si­svei­ki­na­me su šei­mi­nin­kais ir, ne­at­si­svei­ki­nę su ki­tais sve­čiais, pa­lie­ka­me po­bū­vį. Ne­bent su kai ku­riais jų tuo me­tu kal­ba­si šei­mi­nin­kai – ta­da link­te­li­me ir jiems. Ne­rei­kė­tų laks­ty­ti po sa­lę, kad vi­siems pra­neš­tu­me, jog iš­vyks­ta­me, – taip tik su­reikš­min­tu­me sa­vo as­me­ny­bę. Svar­biau­sia – in­for­muo­ti šei­mi­nin­kus (kar­tu ir pa­dė­ko­ti už sve­tin­gu­mą), kad ne šiaip trum­pam iš­ei­na­me į kie­mą pa­rū­ky­ti ar pa­žiū­rė­ti į žvaigž­des.“

Drau­gai kvie­čia į va­ka­rė­lį, ku­ria­me da­ly­vaus tik su­au­gu­sie­ji, ta­čiau nė­ra su kuo pa­lik­ti ma­ža­me­čių vai­kų. Ar bū­tų la­bai blo­gai juos ves­tis kar­tu? Auš­ra Ša­pra­nau­skie­nė, psi­cho­lo­gė-psi­cho­te­ra­pe­utė: „ Siū­ly­čiau iš anks­to at­si­klaus­ti drau­gų, ar jie ne­prieš­ta­rau­tų, jei­gu at­si­ves­tu­mė­te sa­vo ma­ža­me­čius į va­ka­rė­lį. O kaip pa­sielg­ti, de­rė­tų spręs­ti pa­gal šei­mi­nin­kų at­sa­ky­mą ir re­ak­ci­ją. Vie­niems drau­gams svar­biau­sia, kad tik jūs at­ei­tu­mė­te (ne­svar­bu, su vai­kais ar be jų), ki­tiems gal­būt no­ri­si su­reng­ti šven­tę tik su­au­gu­sie­siems. To­dėl pa­tys tu­ri­te ap­si­spręs­ti: ei­ti į va­ka­rė­lį vie­nam iš tė­vų ar vi­sai šei­mai lai­ką pra­leis­ti kur nors ki­tur. Tik­riau­siai ga­li­te už­g­riū­ti su vai­kais ir ne­at­si­klau­sę, bet ri­zi­kuo­ja­te su­lauk­ti ki­tų žmo­nių ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ar pyk­čio, taip pat – pa­si­ro­dy­ti ne­man­da­gūs ir sa­va­nau­diš­ki.“

Bend­rau­da­mi su ma­žai pa­žįs­ta­mu žmo­gu­mi pa­ste­bi­me jam tarp dan­tų įstri­gu­sį ža­lu­my­ną. Kaip tin­ka­mai rea­guo­ti? Ar­mi­nas Ly­deka: „ Jei tai ža­lu­my­nas, ne­kreip­ki­me dė­me­sio. Ge­ro to­no tai­syk­lė – ne­pa­ste­bė­ti ki­to žmo­gaus prob­le­mos. Tad bū­da­mi man­da­gūs taip ir el­gia­mės. Ta­čiau jei prob­le­ma kur kas di­des­nė, tar­kim, bend­rau­ja­me su vy­riš­kiu, ku­rio kel­nės at­sags­ty­tos, ar mo­te­ri­mi, ku­riai nu­te­kė­jęs blaks­tie­nų tu­šas, ta­da at­si­pra­šę, pa­si­len­kę arčiau ir su­ra­dę tin­ka­mą for­mu­luo­tę ty­liai apie tai pa­sa­ko­me. Tas žmo­gus tik­rai ne­tu­rė­tų įsi­žeis­ti, at­virkš­čiai – bū­tų dė­kin­gas.“

Šei­mi­nin­kai so­di­na prie tra­di­ci­nė­mis lie­tu­viš­ko­mis vai­šėmis nu­krau­to sta­lo, ant ku­rio sun­ku ras­ti ve­ga­niš­kų ar ža­lia­val­giš­kų pa­tie­ka­lų. Kaip elg­tis, kad jų ne­įžeis­tum? Eg­lė Kliu­kai­tė, Vil­niaus die­to­lo­gi­jos cent­ro gy­dy­to­ja die­to­lo­gė: „Įvai­ro­vė ant šven­ti­nio sta­lo – vis daž­nes­nis reiš­ki­nys, ne vi­si lai­ko­si įsi­ki­bę rie­bių tra­di­ci­nių lie­tu­viš­kų pa­tie­ka­lų. Ta­čiau vai­šin­gu­mas mums dar kar­tais sie­ja­si su se­nais ste­reo­ti­pais ir bal­ta miš­rai­ne, ku­rios su­de­da­mo­sios da­lys kaž­ka­da bu­vo de­fi­ci­ti­niai pro­duk­tai. Aiš­ku, daug kas pri­klau­so nuo šei­mi­nin­kės fan­ta­zi­jos, bet tik­rai ra­gin­čiau iš­mė­gin­ti kuo įvai­res­nių, ne

to­kių tra­di­ci­nių pa­tie­ka­lų. Te­gul bū­na tas kep­tas ka­la­ku­tas ar žą­sis, bet gal­būt sve­čiai ma­lo­niai nu­steb­tų pa­ra­ga­vę ir ko nors vi­siš­kai nau­jo. Be to, jei­gu kvie­čia­me ne pir­mą kar­tą ma­to­mus žmo­nes ir tarp jų yra ža­lia­val­gių ar ve­ga­nų, de­rė­tų pa­si­rū­pin­ti, kad ir jiems ant sta­lo bū­tų tin­ka­mas pa­tie­ka­las. Vi­sa­da ge­rai dar­žo­vių salotos su rie­šu­tais ar sėk­lo­mis, kad ir ta pa­ti tra­di­ci­nė mišrainė, tik be ma­jo­ne­zo, o vie­toj kiau­ši­nio ga­lė­tų at­si­ra­sti, tar­kim, obuolys. Be­je, tra­di­ci­niai Kū­čių pa­tie­ka­lai pa­pras­tai tin­ka svei­ko mais­to mė­gė­jams.“Auš­ra Ša­pra­nau­skie­nė: „Ve­ga­nai ar ža­lia­val­giai, iš anks­to įspė­ję apie sa­vo įpro­čius, su­teik­tų ga­li­my­bę šei­mi­nin­kams dėl jų pa­si­steng­ti ir pa­ruoš­ti vie­ną ki­tą tin­ka­mą pa­tie­ka­lą. Ga­li ir pa­tys pa­si­siū­ly­ti at­si­neš­ti sa­vo ruoš­tų val­gių, jei šei­mi­nin­kams pri­im­ti­na su­neš­ti­nio sta­lo idė­ja, – jais pa­vai­šin­tų ir ki­tus sve­čius.“

Jei žie­mi­niai ba­tai ne­tin­ka prie ap­ran­gos sti­lis­ti­kos, ar neš­tis ba­te­lius per­siau­ti, ar rink­tis ki­tą ap­ran­gos ko­dą, kad jie tik­tų? Ag­nė Gi­ly­tė, sti­lis­tė: „ Su nostal­gi­ja pri­si­me­nu lai­kus, kai ei­da­ma į sve­čius ar te­at­rą ma­ma sau ir man pa­im­da­vo ba­te­lius per­siau­ti. Ma­nau, kad tai la­bai gra­žus įpro­tis. Sve­čių ir ava­ly­nės san­ty­kį pui­kiai iliust­ruo­ja sce­na iš se­ria­lo „ Sek­sas ir mies­tas“, kai vie­na­me drau­gės va­ka­rė­ly­je Ke­rė, kaip ir ki­ti sve­čiai, bu­vo pa­ra­gin­ta nu­siau­ti ba­te­lius: be jų jos ap­ran­ga ne­be­at­ro­dė to­kia įspū­din­ga. Pri­ta­riu Ke­rės po­zi­ci­jai, kad suk­ne­lė ir pa­pras­tą die­ną, ir va­ka­rė­ly­je nė­ra „tik suk­ne­lė“. Ji – ne ka­rė sti­liaus lau­ke be ba­te­lių, laik­ro­džio, dir­že­lio, kve­pa­lų ir gar­ba­nų. Kai už lan­go pū­ga, men­kas nu­si­kal­ti­mas ei­ti į sve­čius su kai­li­niais ba­tais; di­des­nė nuo­dė­mė sau pa­čiai bū­tų su jais ir lik­ti. Aš im­čiau per­siau­ti ba­te­lius ar­ba iš kar­to va­žiuo­čiau su jais, ypač jei te­rei­kė­tų šok­ti iš au­to­mo­bi­lio tie­siai į šil­tą ap­lin­ką.“Ag­nė Ja­ge­la­vi­čiū­tė: „ Są­vo­ka „žie­mi­niai ba­tai“– są­ly­gi­nis da­ly­kas. Tu­riu, tar­kim, va­ka­ri­nius „Es­ca­da“ba­tus su au­lais iki pu­sės šlau­nų, su ku­riais te­o­riš­kai ga­lė­čiau žie­mą ir iki eg­lu­tės nu­ei­ti. Bet jei­gu kal­ba­me apie tra­di­ci­nius au­li­nius ba­tus su vers­tu kai­liu, ta­da nė­ra bū­do pri­de­rin­ti juos prie va­ka­ri­nės ap­ran­gos. Mes daž­nai per­sisten­gia­me per­ne­lyg vis­ką su­pa­pras­tin­da­mi. Jei­gu kvie­ti­me nu­ro­dy­ta „black tie“, pa­si­da­ry­ki­me sau šven­tę ir ap­si­au­ki­me ba­te­lius, o jei ne­tu­ri­me ga­li­my­bių, ge­riau iš­vis ne­i­ki­me į tą va­ka­rė­lį – nie­kas ten mū­sų ir ne­pa­si­ges.“

Jei­gu stal­tie­sės nu­si­bo­do ar tie­siog ne­pa­tin­ka, kaip dar ga­li­ma pa­deng­ti sta­lą, kad at­ro­dy­tų šven­tiš­kai? Jur­ga Ra­dze­vi­čiū­tė, in­te­rje­ro di­zai­ne­rė: „Vie­toj stal­tie­sės siū­ly­čiau nau­do­ti įvai­rius pa­dėk­liu­kus: kar­py­tus, vel­tus, fi­gū­ri­nius... Pa­mė­gin­ki­te žais­ti kont­ras­tais, tar­kim, ant švie­saus sta­lo dė­ti juo­dus pa­dėk­liu­kus – at­ro­dys tik­rai efek­tin­gai. Kaip stal­tie­sę ga­li­ma nau­do­ti net pa­pras­tą vy­nio­ja­mą­jį po­pie­rių: jį deko­ruo­ti pie­ši­niais, kar­pi­niais, lanks­ty­to­mis deko­ra­ci­jo­mis. At­ro­do, tai la­biau tik­tų vai­kų sta­lui, ta­čiau vai­kiš­ko­mis prie­mo­nė­mis įma­no­ma su­kur­ti ir ga­na so­li­dų vaiz­dą, pa­vyz­džiui, pa­mė­čius ma­žų juo­dų eg­lu­tės for­mos lanks­ti­nių ant auk­si­nio po­pie­riaus. Svar­biau­sia – į šven­ti­nį deko­ra­vi­mą žiū­rė­ti kaip į žai­di­mą, o ne steng­tis įtik­ti any­tai.“

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.