BE TĖ­ČIO

Laima - - Redakcijos puslapis -

St­raips­nis „Tė­čio nė­ra. Ir ne­bus“be­veik apie ma­ne. Ma­ma ma­nęs su­si­lau­kė 42-ejų – tai bu­vo ypa­tin­gas at­ve­jis kai­me. Pa­sa­ko­jo, kad mo­te­rė­lės ėjo ir spė­lio­jo, į ką aš pa­na­ši: į An­ta­ną, Pet­rą ar Juo­zą. Ma­ma ty­lė­jo. Vė­liau vy­rų jos gy­ve­ni­me bu­vo ne vie­nas – iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos ji ieš­ko­jo tik­ros ir vie­nin­te­lės mei­lės, ta­čiau taip ir ne­su­ra­do. Už­tat mes su se­se­ri­mi vi­sa­da jau­tė­me jos be­ga­li­nę mei­lę ir rū­pi­ni­mą­si, mums nie­ko ne­trū­ko. Kas ma­no tė­vas, aš ži­nau – se­niai ma­ma pa­sa­kė. Jis bu­vo ve­dęs, tu­rė­jo sū­nų ir ma­no ma­mos nėš­tu­mas jo ne­su­jau­di­no. Netru­kus, kai gi­miau, ma­ma iš­si­kraus­tė į ki­tą Lie­tu­vos pu­sę, o jis apie ma­ne nė sy­kio ne­pa­si­tei­ra­vo. Tik prieš ko­kius pen­ke­rius me­tus lan­ky­da­mos se­ne­lių ka­pus jį su­si­ti­ko­me. Ke­lios man­da­gu­mo fra­zės, ir tiek...

RO­BER­TA, JO­NIŠ­KIO R.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.