Pasirinkimas

Pa­sa­ko­ja­ma, esą Pran­cū­zi­jos ka­ra­lie­nė duo­nos rei­ka­lau­jan­čiai liau­džiai yra at­sa­kiu­si: „Jei ne­tu­ri­te duo­nos, val­gy­ki­te py­ra­gus.“

Laima - - Turinys - Guo­da Az­gu­ri­die­nė, svei­kos mi­ty­bos ty­ri­nė­to­ja

Duo­na ir py­ra­gai

Dvi­gu­bai iro­niš­ka – ir to, ir šio me­to per­spek­ty­vo­je. Ko­kie py­ra­gai, jei duo­nos nė­ra už ką nu­si­pirk­ti? Šian­dien – prie­šin­gai – ra­fi­nuo­tų bal­tų mil­tų ke­pi­niai pi­ges­ni nei tra­di­ci­nė duo­na. Ta­čiau jie ne­pa­mai­ti­na mū­sų taip, kaip ti­ki­mės iš duo­nos. Tra­di­ci­nė duo­na ke­pa­ma iš vi­sa­da­lių (ne­ra­fi­nuo­tų) mil­tų. Mū­sų pla­tu­mo­se ji kil­di­na­ma rau­gu, į ją ne­de­da­ma sal­dik­lių, pu­rik­lių, da­žik­lių nei rie­ba­lų.

Šian­dien ras­ti vi­sa­da­lės duo­nos, kil­din­tos rau­gu, nie­kaip spe­cia­liai ne­ska­nin­tos, ne­pu­rin­tos ir ne­da­žy­tos, – tik­rai sun­ku. Ne dėl to, kad žmo­nės ne­be­ži­no, kaip kep­ti tra­di­ci­nę duo­ną, o dėl to, kad pa­si­kei­tė tra­di­ci­jos. Py­ra­gus val­go­me kas­dien, o duo­ną – re­tai, vos ne kaip pa­vel­do pa­tie­ka­lą. Pa­tiks­lin­siu: ge­rai ži­no­mą pro­duk­tą ba­to­ną ir su­muš­ti­nių duo­ną va­di­nu py­ra­gais – abu ke­pa­mi iš ra­fi­nuo­tų bal­tų kvie­ti­nių mil­tų, su mie­lė­mis (ge­res­niu at­ve­ju) ir dar grei­tes­nė­mis sin­te­ti­nė­mis teš­los kil­di­ni­mo prie­mo­nė­mis ( blo­ges­niu at­ve­ju), kvė­pik­liais ir ki­tais prie­dais. Į py­ra­gus jie ne­pa­na­šūs tik tuo, kad pi­gūs, ge­ro­kai pi­ges­ni nei tra­di­ci­nė duo­na.

Tai, kas da­bar va­di­na­ma duo­na, sa­vo su­dė­ti­mi taip pat ne­la­bai ati­tin­ka pa­va­di­ni­mą: vos vie­na ki­ta rū­šis be mie­lių, o ir šio­se – įvai­rūs sa­lyk­lai, dže­mai, rap­sų alie­jus ir ki­ti duo­nai ne­tin­ka­mi in­gre­dien­tai.

Tai­gi kas­dien min­ta­me py­ra­gais ir tik ret­sy­kiais pri­si­me­na­me duo­ną. Šiais lai­kais ka­ra­lie­nės pa­siū­ly­mas skur­stan­tiems skam­bė­tų ne taip iro­pi­cas niš­kai kaip jos lai­kais. Bū­tų sma­gu tuo ir už­baig­ti – dėl tech­no­lo­gi­jų pa­žan­gos žmo­nių gy­ve­ni­mas tik ge­rė­ja ir ge­rės at­ei­ty­je, kiek akis už­ma­to.

Ta­čiau kiek­vie­na laz­da tu­ri du ga­lus, o kiek­vie­nas žmo­gus – kū­ną ir pro­tą. Pro­tui gal ir sma­gu val­gy­ti py­ra­gus kas­dien ir mo­kė­ti už juos ne­di­de­lę kai­ną, bet kū­nui (or­ga­niz­mui) – vi­sai ne. Mat ra­fi­nuo­tų grū­dų pro­duk­tai, be ska­nu­mo ir grei­tos ener­gi­jos, nie­ko ki­to ne­duo­da. Ra­fi­nuo­jant pa­ša­li­na­mos sė­le­nos ir ge­ma­lai, o su jo­mis – ir tos ge­riau­sios mais­tin­go­sios me­džia­gos, ku­rias au­ga­las su­kau­pė sa­vo grū­de nau­jam dai­ge­liui iš­dyg­ti. To­dėl su­val­gę

Pro­tui gal ir sma­gu val­gy­ti py­ra­gus kas­dien ir mo­kė­ti už juos ne­di­de­lę kai­ną, bet kū­nui – vi­sai ne.

gar­džių skre­bu­čių ir su­muš­ti­nių lie­ka­me ne­pa­mai­tin­ti. Ta­da no­ri­me dar ir dar ko nors, kas trum­pam nu­mal­šin­tų al­kį. O al­kis nė­ra toks jau aklas, kaip daž­nai vaiz­duo­ja­mas: jis ypač at­kak­lus ta­da, kai or­ga­niz­mas ne­gau­na rei­ka­lin­gų mais­tin­gų­jų me­džia­gų. Tas, ne­rei­ka­lin­gas, jis pa­si­de­da juo­dai die­nai (į la­ši­nius), o gy­vy­bi­nėms funk­ci­joms at­lik­ti pa­rei­ka­lau­ja dar.

Ra­fi­nuo­tų mil­tų ke­pi­niai, kaip juos pa­va­di­nau – py­ra­gai, pa­si­žy­mi ir tuo, kad ga­mi­na­mi iš­skir­ti­nai iš kvie­čių. Kvie­čiai yra itin ska­nūs ja­vai, iš ku­rių ga­li­ma iš­kep­ti pa­čių pa­pras­čiau­sių (pus­ry­čių duo­na) ir pa­čių įmant­riau­sių (tor­tai, py­ra­gai­čiai) ke­pi­nių. Ypač ska­nu, kai grū­duo­se daug gli­ti­mo. Taip pa­kei­tę duo­ną kas­die­nę (ku­ri ke­pa­ma iš ru­gių) ir ko­šę kas­die­nę (ku­ri ver­da­ma iš įvai­riau­sių grū­dų) į ba­to­nus, ban­de­les, ir py­ra­gus su­val­go­me ne­pro­por­cin­gai daug kvie­čių. O šie la­biau­siai iš­to­bu­lin­ti, kad tu­rė­tų gli­ti­mo, – juk to­kie gar­džiau­si. Kai tai tam­pa kar­tų įpro­čiu, ima for­muo­tis me­džia­gų apy­kai­tos su­tri­ki­mai ir ma­si­nės aler­gi­jos. To­dėl šian­dien ne­re­tai iš­gir­si­me, kad kvie­čiai iš prin­ci­po yra blo­ga kul­tū­ra.

Iš prin­ci­po blo­ga ji nė­ra. Kaip ir kiek­vie­nas mais­tas, ra­fi­nuo­ja­ma ji pra­ran­da gerą­sias sa­vy­bes, o val­go­ma nuo­la­tos tam­pa kenks­min­ga: ne­nor­ma­liai ke­lia cuk­raus kie­kį krau­jy­je, di­di­na nu­tu­ki­mą, pro­vo­kuo­ja aler­gi­jas. Kvie­ti­niai bal­ti mil­tai tik­rai yra skir­ti py­ra­gui. Tam, ku­ris val­go­mas per šven­tes ar­ba kaip desertas la­bai ma­žais kie­kiais. Ne ga­ba­lais, o ga­ba­liu­kais.

Yra mais­tas, ku­ris rei­ka­lin­gas mū­sų kū­nui, ir mais­tas, ku­rio rei­ka­lau­ja protas. Pir­mą­jį pa­pras­tai va­di­na­me rim­tu mais­tu, ant­rą­jį – de­ser­tu. Sa­ko­me vai­kui: „ Su­val­gyk sriu­bą ir ant­rą­jį pa­tie­ka­lą, ta­da gau­si sal­dai­nį.“Sau­sai­niai, le­dai, vaf­liai, ries­tai­niu­kai ir spur­gy­tės prie pir­mų­jų ne­ska­i­čiuo­ja­mi – skai­čiuo­ja­mi prie ant­rų­jų. Kai su­au­ga­me, tai tar­si pa­mirš­ta­me. Ta­čiau ir su­au­gu­sių­jų protas nuo­lat no­ri sa­vo de­ser­to: ban­de­lių, šo­ko­la­do, py­ra­gė­lių, bal­tos duo­nos, ka­vos, al­ko­ho­lio, ci­ga­re­čių. Au­gan­čių vai­kų or­ga­niz­mo po­rei­kiais rū­pi­na­si tė­vai, o ta­pę tė­vais tik pa­tys ga­li­me pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi. Ta pro­ga ver­ta pri­si­min­ti, kad Že­mė­je au­ga ne tik kvie­čiai, bet ir dar še­šios rū­šys ja­vų, ku­rių sko­nio po­rū­šiai – įvai­riau­si (vien ry­žių rū­šių pri­skai­čiuo­ja­ma šim­tais). Ne iš vi­sų ke­pa­ma duo­na, ta­čiau ko­šėms, sriu­boms, troš­ki­niams tin­ka vi­si. Tie­sa, ir duo­ną ga­li­ma kep­ti iš, at­ro­dy­tų, la­bai ne­įp­ras­tų in­gre­di­en­tų. Ce­lia­ki­ja ser­gan­tiems žmo­nėms ke­pa­ma duo­na be gli­ti­mo iš ry­žių, kuku­rū­zų, bo­li­vi­nių ba­lan­dų, mig­do­lų, lu­bi­nų ir pa­na­šių kul­tū­rų mil­tų. Bū­tų sma­giau tai da­ry­ti lais­va va­lia iš ku­li­na­ri­nio smal­su­mo ir nau­jų sko­nio po­ty­rių troš­ki­mo, o ne dėl to, kad ki­taip ne­lei­džia svei­ka­ta.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.