Ar mes sau gra­žios... nuo­gos?

Pas­tan­gos kuo grei­čiau pa­si­slėp­ti po rankšluos­čiu van­dens par­ke, akli­nai už­trau­kia­mos užuo­lai­dos mie­ga­ma­ja­me, ky­lan­tis ne­pa­si­ten­ki­ni­mas ma­tant nuo­gą kū­ną di­džiu­lia­me vo­nios veid­ro­dy­je – vi­sa tai ro­do, kad ne­si­džiau­gia­me sa­vo iš­vaiz­da. Bet ar tik­rai ki­ti m

Laima - - Turinys - Jur­ga Če­ka­tauskai­tė

Kodėl mo­te­rys daž­nai ne­mėgs­ta sa­vo nuo­go at­vaiz­do? Bū­na, kad ir mėgs­ta. Po­žiū­ris į sa­vo kū­ną yra vi­sos mū­sų pa­sau­lė­žiū­ros da­lis. Kaip ma­to­me pa­sau­lį, sa­ve, ko­kių tu­ri­me lū­kes­čių ir ko­kių ke­lia­me rei­ka­la­vi­mų sau – vis­kas tar­pu­sa­vy­je su­si­ję. Tad jei mo­te­ris ap­skri­tai ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi, sa­vo in­te­lek­tu, pa­sie­ki­mais, daž­niau­siai ji ne­pa­si­ti­ki ir sa­vo kū­nu. Dar ne­su su­ti­ku­si žmo­gaus, ku­ris sa­vo iš­vaiz­dą ver­tin­tų nei­gia­mai, o vi­sa ki­ta – iš­ori­nį pa­sau­lį, žmo­nes, įgy­tą iš­si­la­vi­ni­mą, sa­vo vi­di­nį pa­sau­lį – pui­kiai.

O ko­kių kar­tais tu­ri­me ne­pa­grįs­tų lū­kes­čių, su­si­ju­sių su kū­nu?

Įvai­riau­sių. Tar­kim, ti­ki­mės, kad to­bu­la iš­vaiz­da tu­rė­tų ką nors duo­ti gy­ve­ni­me: bi­lie­tą į sėkmę, lai­mę, tur­tus ar ge­rą san­tuo­ką. Pri­si­min­ki­me pa­sa­kas: Pe­le­nė bu­vo la­bai gra­ži ir dėl to lai­mė­jo prin­cą, Mie­gan­čia­jai Gra­žuo­lei net dirb­ti nie­ko ne­rei­kė­jo. Abi jos ga­vo sa­vo „il­gai ir lai­min­gai“.

Kar­tais gro­žis įsi­vaiz­duo­ja­mas taip, tar­si jis ga­lė­tų bū­ti vi­siems vie­no­das. Tar­si eg­zis­tuo­tų koks stan­dar­tas. Juk taip ne­gal­vo­ja­me, tar­kim, apie bal­dus ar ki­tus da­ly­kus. Vie­niems gra­žūs kla­si­ki­niai, ki­tiems – mo­der­nūs daik­tai. Vie­ni mėgs­ta­me ašt­rų, ki­ti – kaip tik sal­dų mais­tą. Ta­čiau iš­vaiz­dą kaž­ko­dėl ly­gi­na­me su tam tik­ru stan­dar­tu. Ta­da ir at­ro­do, kad gal mes per stam­bios, o gal per lie­sos, gal per daug rau­do­nais vai­kiš­kais skruos­tais, o gal kaip tik per daug raukš­lė­tos. Kai ku­rios dar liū­di, kad kei­čia­si ar­ba, prie­šin­gai, nie­kaip ne­si­kei­čia... Kar­tais lai­ko­me spin­to­se se­nus švar­ke­lius ti­kė­da­mo­si, kad at­eis lai­kas ir vėl bū­si­me liek­nos kaip ka­dai­se. Ta­čiau tas lai­kas vis ne­at­ei­na. O per ma­ži dra­bu­žiai taip ir lie­ka ka­bo­ti tar­si prie­kaiš­tas.

Tai gal veid­ro­džių ir ne­rei­kia? Kam tie nu­si­vy­li­mai?

Jei­gu veid­ro­džių ne­lik­tų, mes ki­tus žmo­nes, jų re­ak­ci­jas pa­si­telk­tu­me kaip gy­vus veid­ro­džius.

Kas dar le­mia mo­te­rų ne­pa­si­ten­ki­ni­mą sa­vo iš­vaiz­da?

Kai ku­rios mo­te­rys – di­de­lės per­fek-

Jei mo­te­ris ap­skri­tai ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi, sa­vo in­te­lek­tu, pa­sie­ki­mais, daž­niau­siai ji ne­pa­si­ti­ki ir sa­vo kū­nu.

cio­nis­tės. No­ri­me bū­ti pa­čios gra­žiau­sios, pro­tin­giau­sios, tvar­kin­giau­sios. Dau­giau­sia lai­ko pra­leis­ti su šei­ma ir ne ma­žiau – dar­be. Pa­ten­ka­me į to­kį „dau­giau­siai ir la­biau­siai“ra­tą. To­kiu at­ve­ju kū­nas – ne iš­im­tis. Di­de­lis per­fek­cio­niz­mas daž­nai su­si­jęs su stip­riu ne­pa­si­ti­kė­ji­mu sa­vi­mi. Nors tik­rai bū­tų ga­li­ma gal­vo­ti ki­taip: „Gal ir ne­su pa­ti gra­žiau­sia, bet už­tat sim­pa­tiš­ka.“Ar­ba: „ Ne­lai­mė­jau No­be­lio pre­mi­jos, bet ma­nęs ver­ta klau­sy­ti.“

Ta­čiau blo­gai jau­čia­si tik­rai ne vi­sos. Yra mo­te­rų, ku­rios ne­bi­jo vil­kė­ti marš­ki­nė­lių su pet­ne­šė­lė­mis ar­ba se­gė­ti trum­pų si­jo­nų, nors pa­gal bend­rus kri­te­ri­jus jų iš­vaiz­da nė­ra idea­li. Ta­čiau vi­si pa­ste­bi, kaip sklei­džia­si jų ener­gi­ja. Žmo­nės jo­mis gė­ri­si ir ža­vi­si. Ne dėl gro­žio, o dėl aky­se spin­din­čio pa­si­ti­kė­ji­mo. Net­gi sa­ky­čiau, kad ir vy­rai gat­vė­je at­si­su­ka ne tiek į gra­žias, kiek į pa­si­ti­kin­čias sa­vi­mi mo­te­ris.

Ma­niau, vy­rai pa­ste­bi tik gra­žuo­les...

Pa­si­ti­kin­čias sa­vi­mi – ir­gi. Pro to­kias ne­įma­no­ma pra­ei­ti abe­jin­gam. Kū­nas ga­li bū­ti vi­soks, bet jei­gu aky­se spin­di ži­no­ji­mas, kad esi nuo­sta­bi, ap­lin­ki­nius tai trau­kia. Žmo­nėms at­ro­do: ji ži­no kaž­ką, ko aš ne­ži­nau, nes at­ro­do lai­min­ga, ne­pai­sy­da­ma nie­ko.

Kodėl vy­rai re­čiau iš­gy­ve­na dėl sa­vo ne­to­bu­los iš­vaiz­dos?

Iš tik­rų­jų taip kar­tais ga­li at­ro­dy­ti. Bet gal vy­rai tie­siog re­čiau kalba apie ne­pa­si­ten­ki­ni­mą sa­vi­mi? Ki­ta ver­tus, to­kia jau mū­sų vi­suo­me­nė – mes lin­kę la­biau su­daik­tin­ti bū­tent mo­ters iš­vaiz­dą. Yra to­kia Ge­or­ge’o Gersh­wi­no lop­ši­nė iš ope­ros „Por­gis ir Be­sė“: „Ta­vo tė­tis tur­tin­gas, o ma­ma gra­ži, tad šš, ma­žas vai­ke, tau nė­ra ko verk­ti.“Žo­džiu, ko dau­giau ir be­rei­kia. Už­ten­ka, kad mo­te­ris bū­tų kaip iš pa­veiks­liu­ko.

Ne tik ap­lin­ka – mo­te­rys pa­čios daug iš sa­vęs rei­ka­lau­ja.

Na, taip, vi­suo­me­nės po­žiū­ris ga­li bū­ti pri­ima­mas kaip sa­vos min­tys. Mer­gai­tė gra­žiau pa­si­puo­šia, ap­siau­na ryš­kes­nius ba­te­lius ir ma­to, kad ber­niu­kai iš­kart at­krei­pia į ją dė­me­sį ar­ba dau­giau vai­kų no­ri su ja drau­gau­ti. Ji grei­tai iš­moks­ta, kad tai pa­pras­čiau­sias bū­das pel­ny­ti drau­gys­tę ir dė­me­sį. Gal­vo­ja­ma: „Kam man mo­ky­tis ko­kios nors ara­bų kal­bos ir džiū­ti prie kny­gų, jei ga­liu nu­ei­ti pas kos­me­to­lo­gę ar už­ries­ti blaks­tie­nas.“Iš tie­sų, to­kiu at­ve­ju dė­me­sio su­lau­kia­ma kur kas grei­čiau. Ki­tas klau­si­mas, ar tas dė­me­sys toks pat nuo­šir­dus. Bet puoš­tis juk nie­ko blo­go, tie­sa? Aš taip ir ne­sa­kau. Tie­siog mes įsi­ti­ki­na­me, kad toks bū­das pa­tik­ti – grei­tes­nis ir efek­ty­ves­nis, ir to pa­ties są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai mo­ko­me dukras.

Kam ieš­ko­ti su­dė­tin­gų ke­lių, jei ga­li­ma ei­ti tie­siai?

O kodėl kar­tais rei­kia ge­ro na­mi­nio mais­to ar­ba pra­ban­gaus res­to­ra­no, nors čia pat yra grei­to­jo mais­to už­kan­di­nių? Vie­na iš prie­žas­čių ta, kad jei puo­ši­me tik kū­ną, su­lauk­si­me ki­to­kio dė­me­sio, nei iš tik­rų­jų trokš­ta­me. Daž­niau­siai sie­kia­me mei­lės, prie­rai­šu­mo, jaut­ru­mo. O kad mums pa­sa­ky­tų komp­li­men­tą, pa­plo­tų, bet pas­kui nu­ei­tų pas ku­rią nors ki­tą, no­ri­si daug re­čiau.

Ki­ta ver­tus, pro­tin­gos mo­te­rys sa­vo iš­vaiz­da ga­li sėk­min­gai nau­do­tis. Gro­žis nė­ra vie­na­pra­smis, tad jei­gu tik in­ves­tuo­si į tai šiek tiek ener­gi­jos, ga­li at­ro­dy­ti tik­rai stul­bi­na­mai. Kaž­kur skai­čiau, kad kvai­lai mo­te­riai ap­si­mes­ti pro­tin­gai nė­ra leng­va, o pro­tin­gai tap­ti gra­žiai – pa­pras­ta. Su­tin­ku su tuo.

Iš kur at­si­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mas ar, at­virkš­čiai, ne­pa­si­ten­ki­ni­mas sa­vo kū­nu?

Vei­kia dau­gy­bė da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, mer­gai­tei la­bai svar­bu, kaip į ją žiū­ri tė­tis. Jei­gu vai­kys­tė­je kar­to­ja­ma, ko­kia ji gra­ži, pro­tin­ga, gi­ria­ma už dar­bus ir pa­sie­ki­mus, jai iš­ug­do­mas pra­di­nis pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi. Gal dar pri­si­me­na­te, kaip jau­tė­tės, kai tė­tis jums kar­to­jo, kad esa­te pa­ti ža­viau­sia mer­gy­tė pa­sau­ly­je? Bet bū­na at­ve­jų, kai tė­čio ša­lia nė­ra, kai jis spe­cia­liai sa­ko: „ Ko­kia tu viš­ta...“, ar šiaip yra per­ne­lyg san­tū­rus, ne­drįs­tan­tis iš­tar­ti gra­žaus žo­džio. Jei pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi ne­iš­ug­do­mas, vė­liau mo­te­ris des­pe­ra­tiš­kai ieš­ko „tė­vo“– kaž­ko, kas jai pa­sa­ky­tų, kad ji pa­ti gra­žiau­sia.

Yra mo­te­rų, ku­rios dro­vi­si nu­si­reng­ti net­gi prieš su­tuok­ti­nį ar­ba no­ri my­lė­tis tik tam­so­je.

Vis­kas dėl to pa­ties ne­pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, sa­vo kū­nu. Kar­tais – dėl ne­pa­kan­ka­mo pa­si­ti­kė­ji­mo vy­ru ar jo psi­cho­lo­gi­jos ne­iš­ma­ny­mo.

Ar su­si­ža­vė­jęs žvilgs­nis ne­pa­ste­bi kū­no ne­to­bu­lu­mų?

Vy­ras tik­rai nė­ra gy­dy­to­jas, ap­žiū­ri­nė­jan­tis mus tar­si per vi­zi­ta­ci­ją.

Ly­ti­nis ak­tas – pats in­ty­miau­sias bend­ra­vi­mo veiks­mas, sa­vo in­ty­mu­mu pri­lygs­tan­tis itin at­vi­ram po­kal­biui su ge­riau­sia drau­ge apie ką nors la­bai svar­baus ir tik­ro. Ne­jau­gi tuo me­tu ma­ty­si­me, kiek ki­lo­gra­mų ji per sa­vai­tę priau­go, ar žiū­rė­si­me į be­už­si­trau­kian­tį ša­šą jai ant skruos­to? Ne tai svar­bu. In­ty­mūs san­ty­kiai su vy­ru ( jei tie san­ty­kiai tik­ri) kaž­kuo pa­na­šūs į to­kį po­kal­bį. Kodėl vy­ras to­kiais mo­men­tais tu­rė­tų ma­ty­ti kaž­ko­kius ne­es­mi­nius da­ly­kus? My­lin­čiam žmo­gui daug svar­biau mū­sų de­gan­čios akys, jaus­mai, iš­gy­ve­ni­mai.

Aiš­ku, gal yra vy­rų, ku­riems svar­bus tik pats me­cha­ni­nis ak­tas, bet ar to­kiu at­ve­ju mums tu­ri rū­pė­ti jų nuo­mo­nė?

Be­je, sėk­min­gi ly­ti­niai san­ty­kiai ga­li la­bai pa­di­din­ti fi­zi­nį pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, o ne­sėk­min­gi, prie­šin­gai, stip­riai nu­smuk­dy­ti. Ne­svar­bu, my­lė­si­mės tam­so­je ar prie­blan­do­je, nuo­gos ar pri­si­den­gu­sios. Kar­tais mo­te­rys la­biau at­si­pa­lai­duo­ja, kai sau lei­džia my­lė­tis pri­si­den­gu­sios.

Kaip mo­te­rį to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis kei­čia my­li­mo žmo­gaus el­ge­sys?

Di­de­lį dro­vu­mą ga­li įveik­ti kad ir pa­pras­ti žo­džiai: „Tu man la­bai gra­ži!“Na, ne­kai­nuo­ja tie komp­li­men­tai, nors vy­rams gal at­ro­do prie­šin­gai. Esu gir­dė­ju­si ir to­kį pri­si­pa­ži­ni­mą: „ Juk aš jai sa­kiau, kad ji gra­ži. Dar per mū­sų ves­tu­ves. Nuo to lai­ko nie­kas ne­pa­si­kei­tė. Kai pa­si­keis, ta­da ir pa­sa­ky­siu.“Ta­čiau mo­te­riai tas klau­si­mas kas­dien ky­la iš nau­jo. At­si­bun­da: „La­bas ry­tas, čia aš – ko­kia aš?“La­bai no­ri­si gir­dė­ti, kad esi ža­vi, kad pa­tin­ki. Pa­pras­tai dar la­biau įti­ki­na, jei pa­gi­ria­ma ko­kia nors konk­re­ti kū­no de­ta­lė, kad ir skruos­to li­ni­ja ar kak­lo lin­kis.

Tik kaip iš vy­rų iš­lup­ti tuos komp­li­men­tus?

Ma­nau, kad mes jų ir­gi per ma­žai sa­ko­me. Jei­gu pa­čios ne­no­ri­me pra­ver­ti bur­nos, kodėl ti­ki­mės, kad vy­ras elg­sis ki­taip? Gal­būt jis ne­drįs­ta, jau­čia­si už­spaus­tas ar taip pat ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi. Ar esa­me įpra­tę šei­mo­je pa­ste­bė­ti vie­nas ki­tą? Jei­gu mo­te­ris pra­dė­tų vy­rui sa­ky­ti: „man pa­tin­ka ta­vo nau­ja šu­kuo­se­na“ar­ba „ma­ne jau­di­na ta­vo ran­kos“, gal­būt grei­čiau at­si­ver­tų ir jis.

Kaip iš­mok­ti po­zi­ty­viai ver­tin­ti sa­vo kin­tan­tį kū­ną? Nu­sto­ti žiū­rė­ti į jį kaip į daik­tą. Kū­nas – tai aš. Tai ma­no bū­das bū­ti šia­me pa­sau­ly­je. Jis ga­li bū­ti uni­ka­lus, ne­pa­kar­to­ja­mas. Jis kei­čia­si ki­taip nei bet kie­no ki­to kū­nas. My­lė­ki­me jį už tai, koks yra, ir džiau­ki­mės juo.

O gal nei­gia­mas po­žiū­ris į sa­vo iš­vaiz­dą nė­ra la­bai blo­gai? Juk tai ska­ti­na mus spor­tuo­ti, svei­kai mai­tin­tis?

Man at­ro­do, daug ge­riau, kai spor­tuo­ti ska­ti­na tei­gia­mas po­žiū­ris: „ Aš my­liu sa­vo kū­ną ir esu ver­ta mankš­tos. Man tai pa­de­da ne­sus­ting­ti, lei­džia ge­riau su­si­kaup­ti.“Ne­tu­ri­me plak­tis rim­bu, kad nu­bėg­tu­me ma­ra­to­ną. Kai žmo­gus pats to no­ri, kai tai tei­kia jam džiaugs­mo, ma­lo­nu­mo ir ener­gi­jos, jis bė­ga vi­sai ki­taip. Ir lai­ku su­sto­ja, ne­tap­da­mas bė­gi­mo ma­nia­ku.

Žmo­nės kar­tais per­len­kia laz­dą. Skai­čiau apie vy­rą, ku­ris, bū­da­mas ne­pa­ten­kin­tas sa­vo iš­vaiz­da, ėmė in­ten­sy­viai spor­tuo­ti. Da­bar fi­gū­ra, jo aki­mis, idea­li, ta­čiau jis kas­dien jau­čia ne­ri­mą, kad tik nie­kas ne­pa­si­keis­tų. Be to, ne­be­ga­li va­ka­rie­niau­ti kar­tu su drau­gais, nes val­go... tik mais­to pa­kai­ta­lus. O rau­me­nys to­kie, kad ne­be­su­ge­ba už­si­riš­ti ba­tų raiš­te­lių, – tu­ri pa­dė­ti ar­ti­mie­ji. Ne­ži­nau, ar tai jam tei­kia daug lai­mės. O jums pa­čiai jū­sų kū­nas pa­tin­ka? Bū­na vi­so­kių die­nų, bet iš es­mės pa­tin­ka. Tik­rai ne­keis­čiau jo į ki­tą.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.