Ar­tū­ras Ta­ma­šaus­kas,

Ar­ba Vai­ruo­to­jas, iš­t­vė­ręs skęs­tan­čio kel­to „ Es­to­nia“ago­ni­ją

Laima - - Veidai -

„ Nie­ka­da ne­ma­niau, kad tap­siu žur­na­lis­tų straips­nių he­ro­ju­mi. Vi­są gy­ve­ni­mą esu sunk­ve­ži­mio vai­ruo­to­jas, mig­ruo­ju tarp Pa­ne­vė­žio ir Či­ka­gos. Ke­tu­rio­li­ka me­tų pra­lei­dęs Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se, prieš po­rą me­tų grį­žau į gim­tą mies­tą, ta­čiau šian­dien Lie­tu­vos eko­no­mi­nės są­ly­gos vis iš­ge­na už­dar­biau­ti į Či­ka­gą. Iš pri­gim­ties esu ga­na ne­drą­sus žmo­gus, int­ro­ver­tas, vai­kys­tė­je net Ka­lė­dų Se­ne­lio bi­jo­jau. Ma­no zo­dia­kas – Svars­tyk­lės, to­dėl ap­si­spręs­ti, kad ir ko­kios su­si­klos­ty­tų gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės, ge­ros ar blo­gos, kai­nuo­ja daug vi­di­nių pa­stan­gų. To, kad prieš dvi­de­šimt me­tų, 1994-ųjų rug­sė­jo 28-osios nak­tį, skęs­tant iš Ta­li­no į Stok­hol­mą plau­kian­čiam kel­tui „Es­to­nia“, bu­vau vie­nas iš 137 iš­si­gel­bė­ju­sių (nu­sken­do 852), tik­rai ne­pa­va­din­čiau žyg­dar­biu.

Tą lem­tin­gą nak­tį mie­go­jau vie­no­je iš apa­ti­nių lai­vo ka­ju­čių, že­miau jū­ros ly­gio, tad vie­nas pir­mų­jų pa­ju­tau be­si­sun­kian­tį van­de­nį. Ant­rą­kart gy­ve­ni­me plauk­da­mas kel­tu, ta­da dar ne­su­pra­tau, kas de­da­si, ir tik smal­su­mo ve­da­mas, bū­da­mas vien su trum­pi­kė­mis, ėmiau bėg­ti aukš­tyn – ant de­nio. Tik vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad ši­tie ma­no žings­niai bu­vo lem­tin­gi. Šian­dien tai su­pran­tu kaip Die­vo ran­ką, ve­du­sią nuo mir­ties, nes tie, kas pa­si­li­ko – pa­si­li­ko vi­siems lai­kams: lai­vui stai­ga pra­dė­jus kryp­ti, du­rys ir lan­gai at­si­dū­rė virš gal­vų, vie­to­je lu­bų, ir ne­be­bu­vo jo­kios ga­li­my­bės iš­ei­ti. O dau­giau­sia šan­sų iš­si­gel­bė­ti tu­rė­jo už­si­bu­vę po pu­siau­nak­čio res­to­ra­ne. Ant de­nio siau­tė aud­ra, oro tem­pe­ra­tū­ra te­sie­kė 6 laips­nius ši­lu­mos, vė­jo grei­tis – iki 25 m/sek., vie­na po ki­tos ge­so lem­pos, tam­su­mo­je žmo­nes pa­si­ti­ko bai­si ne­ži­nia. Jo­kių pa­vo­jaus sig­na­lų, jo­kios in­for­ma­ci­jos. To­dėl ke­lei­viai vei­kė, kaip kas iš­ma­nė, sti­chiš­kai, chao­tiš­kai, ta­čiau ne­pa­sa­ky­čiau, kad grei­tai vi­sus bū­tų apė­mu­si di­džiu­lė pa­ni­ka. Ji au­go pa­ma­žėl. Rei­kė­jo lai­ko, kad vi­si su­pras­tų, jog iš tik­rų­jų įvy­ko tra­ge­di­ja. Ta­da smal­su­mą pa­kei­tė bai­mė. Ma­čiau: vie­nus iš­ti­ko šo­kas, ir jie pra­ra­do bet ko­kią re­ak­ci­ją; ki­ti, at­virkš­čiai, des­pe­ra­tiš­kai šo­ko iš lai­vo – tie­siog į ga­lin­gas ir šal­tas ban­gas. Su­kau­piau jė­gas ir sten­giau­si iš­lik­ti kiek įma­no­ma ra­mus, nors bū­tent ta­da, kai pa­sie­kiau de­nį, vie­nin­te­lį kar­tą pa­gal­vo­jau, kad štai jau pri­si­ar­ti­no mir­tis. Ta aki­mir­ka bu­vo la­bai trum­pa, tru­ko gal mi­nu­tę ki­tą, ta­čiau spė­jau apie daug ką pa­mąs­ty­ti, daug ką pri­si­min­ti. Ži­no­te, yra toks pa­sa­ky­mas: „Gy­ve­ni­mas pra­bė­go pro akis.“– taip man ta­da ir bu­vo. Vė­liau kiek­vie­ną veiks­mą ly­dė­jo ti­kė­ji­mas, kad iš­lik­siu. Ra­dęs gel­bė­ji­mo lie­me­nę, už­si­vil­kau ją, at­si­sto­jau ant ka­mi­no, ta­čiau ne­pra­ėjo nė 20 mi­nu­čių, lai­vas dar in­ten­sy­viau ėmė grimz­ti, ir di­džiu­lė ban­ga ma­ne nu­plo­vė nuo ka­mi­no. Au­to­ma­tiš­kai į van­de­nį nu­si­lei­dę plaus­tai bu­vo už ke­lio­li­kos met­rų. Ran­ką iš­tie­sė šve­das, už­si­ropš­čiau, at­ro­dė, kad jū­ro­je esa­me tik dvie­se, nes ban­gos taip blaš­kė plaus­tus, kad bu­vo sun­ku ką nors įžiū­rė­ti. Su­vo­kiau vie­nin­te­lį da­ly­ką: pri­va­lau da­ry­ti vis­ką, kad le­di­nia­me van­de­ny­je ne­su­šal­čiau, to­dėl in­ten­sy­viai try­niau kū­ną ran­ko­mis. Kai pa­ry­čiais pa­si­ro­dė gel­bė­to­jai ir su­reaga­vo į ma­no už­deg­tą fa­ke­lą (tai da­riau, ma­tyt, ins­tink­ty­viai, nes są­mo­nė jau bu­vo ap­te­mu­si), o pa­tys ap­švie­tė pro­žek­to­riais, pa­ma­čiau dau­gy­bę ap­si­ver­tu­sių plaus­tų ir mir­ti­nai su­ša­lu­sių žmo­nių kū­nų… Kai pa­te­kau į me­di­kų ran­kas, ma­no kū­no tem­pe­ra­tū­ra te­bu­vo 24 laips­niai; vė­liau, jau at­gai­vi­nę ma­ne, jie pa­aiš­ki­no, kad 5 va­lan­das pra­lei­du­siam le­di­nė­je jū­ro­je gy­ven­ti bu­vo li­ku­sios vos 6 mi­nu­tės... Tra­ge­di­jos bai­su­mą dar la­biau iš­ryš­ki­no po ke­le­rių me­tų ma­ty­tas fil­mas apie kel­tą „Es­to­nia“. Kraš­tu­ti­nė­se si­tu­aci­jo­se žmo­gus tam­pa žvė­ri­mi ar­ba gy­vu­liu: lip­da­mi vie­ni ki­tiems per gal­vas, vi­si sten­gė­si bet ko­kia kai­na gel­bė­ti sa­vo kai­lį. Ko­va dėl bū­vio at­ro­dė to­kia žiau­ri, kad bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, jog pa­si­au­ko­ji­mas šia­me gy­ve­ni­me ap­skri­tai ne­eg­zis­tuo­ja. Kai vie­nas šei­mos na­rys tu­ri šan­są iš­si­gel­bė­ti, o ki­ti yra pa­smerk­ti pra­žū­čiai, tas net ne­mąs­to, ko­kį pri­im­ti spren­di­mą, – aki­vaiz­du, kad pa­liks bran­giau­sius žmo­nes ago­ni­jo­je vie­nus. To­kio­mis aki­mir­ko­mis min­tis, kad žmo­na su 6 mė­ne­sių duk­re­le Ko­try­na – na­mie, man bu­vo kaip di­džiau­sia Die­vo do­va­na, nes tu­rė­jau rū­pin­tis tik pats sa­vi­mi. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip šian­dien bū­čiau gy­ve­nęs, ką

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.