To­bu­la ne­iš­ti­ki­my­bė

Daž­niau­siai tai įvyks­ta at­si­tik­ti­nai. Ne­ty­čia iš­siųs­ta ži­nu­tė, pa­lik­tas at­ver­tas in­ter­ne­to puslapis, po­kal­bio nuo­tru­pos – tiek pa­kan­ka, kad ant­ro­ji pu­sė su­vok­tų, jog tarp dvie­jų žmo­nių įsi­ter­pė tre­čias. Ir nu­spręs­tų, ką da­ry­ti to­liau.

Laima - - Laiminga Pabaiga - Gre­ta Ba­ro­nai­tė

Keis­tas du­etas

Vie­ta: Vil­nius, sal­sos stu­di­ja. Lai­kas: 2012-ie­ji, ko­vo 15 d., 19 val.

Su Ko­try­na su­si­pa­ži­no­me sal­sos pa­mo­ko­se. Abi ne­tu­rė­jo­me part­ne­rių, tad mo­ky­to­jas su­sta­tė mus kar­tu. Nė kiek ne­si­var­žė­me, nes ir gru­pei, ku­rio­je dau­giau­sia bu­vo su­si­tuo­ku­sios po­ros, toks mū­sų du­etas keis­tai pa­ti­ko. Be to, abi nuo­lat mai­vy­da­vo­mės ir ta­da stu­di­jo­je griau­dė­da­vo juo­kas.

Ko­try­nai – 38-eri. Iš­te­kė­ju­si, tu­ri sep­ty­nio­lik­me­tę duk­rą. Kai pa­klau­siau, kodėl ne­at­si­ve­da šok­ti vy­ro, nu­mo­jo ran­ka: „ Jis ne­no­ri.“Ma­žai kal­bė­da­vo apie Kęs­tą. Kiek gir­dė­da­vau, jis vis dir­ba ar­ba sta­to na­mą už­mies­ty­je...

Aš lauk­da­vau sal­sos pa­mo­kų, nes bū­da­ma ša­lia Ko­try­nos tar­si at­gy­da­vau – to­kią ši­lu­mą ir ge­rą nuo­tai­ką ji spin­du­lia­vo. Tie­sa, pas­ta­ruo­ju me­tu ma­čiau, kad ją kaž­kas slė­gė, nors ir mė­gi­no tai nu­slėp­ti.

Tik kai du kar­tus Ko­try­na ne­pa­si­ro­dė rep­e­ti­ci­jo­se, su­ne­ri­mau. Mes ne­bu­vo­me ar­ti­mos drau­gės, ne­bend­ra­vo­me už stu­di­jos ri­bų. Pa­p­ra­šiau mo­ky­to­ją jos nu­me­rio, bet jis ne­da­vė, esą tai kon­fi­den­cia­li in­for­ma­ci­ja.

Ne­ga­lė­jau su­si­kaup­ti šok­ti – vis gal­vo­jau apie Ko­try­ną. Pas­kui pri­si­mi­niau, kad ži­nau, kur ji dir­ba! Vals­ty­bi­nės įmo­nės pus­la­py­je ne­sun­kiai ra­dau jos pa­var­dę ir te­le­fo­no nu­me­rį. Ki­tą die­ną paskam­bi­nau. Ko­try­nos bal­se ne­bu­vo nė la­šo anks­tes­nės ši­lu­mos – tik nuo­var­gis.

„Taip, ži­no­ma, pri­si­me­nu, kas tu. At­leisk, sun­kus lai­ko­tar­pis. Ne, pie­tų iš­trūk­ti ne­pa­vyks. Klau­syk, pa­lik mo­bi­lų­jį, aš tau paskam­bin­siu po sa­vait­ga­lio – tu­riu su­tvar­ky­ti kai ku­riuos rei­ka­lus, o ta­da nu­ei­si­me kur nors pa­sė­dė­ti.“

Nau­ja­me­ti­nis vai­ki­nas

Vie­ta: Vil­nius, ba­ras „Co­zy“. Lai­kas: 2012-ie­ji, ba­lan­džio 23 d., 18 val.

„Tai pa­si­il­gai ma­nęs?“– čia vėl bu­vo ji, to­ji die­viš­kai links­ma Ko­try­na. Ap­si­ka­bi­no­me ir tu­rė­jau nuo­šir­džiai pri­si­pa­žin­ti, kad jos pa­si­il­gau. „Imam vy­no? Po ta­vo skam­bu­čio pa­gal­vo­jau, kad tai tur­būt žen­klas, jog tu­riu su kuo nors pa­si­kal­bė­ti.“Vie­ta: Vil­nius, Nau­ja­mies­čio kie­mas. Lai­kas: 1989-ie­ji, sau­sio 1 d., 10 val.

Mies­tas dar mie­go­jo po aud­rin­gos šven­tės, o jai no­rė­jo­si bū­ti lau­ke. Taip gra­žiai sni­go. „ Su Nau­jai­siais, Snie­guo­le! Bū­si šie­met ma­no mer­gi­na?“– jis iš­ni­ro tar­si iš nie­kur ir įbru­ko į ran­kas mai­še­lį sal­dai­nių. Ta­da pri­sė­do ant suo­liu­ko ir ėmė kal­bė­ti vi­so­kius nie­kus.

Kęs­tas gy­ve­no kai­my­nys­tė­je ir mo­kė­si to­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je. Jam jau aš­tuo­nio­li­ka, o jai – tik pen­kio­li­ka. Šie­met jis stos į uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti eko­no­mi­kos. Ir pa­mirš ją. Ar­ba ne... Vie­ta: Vil­nius, nuo­mo­ja­mas bu­tas Žir­mū­nuo­se. Lai­kas: 1994-ie­ji, sau­sio 1 d., 8 val.

„Kęs­tai, aš nėš­čia. Ką da­ry­sim?“– ji ty­liai pra­ne­šė di­džią­ją nau­jie­ną. Jis, su­tri­kęs, bet ne­pa­pras­tai lai­min­gas, dar ty­liau at­sa­kė: „Tuok­si­mės.“

Nuo ta­da Ko­try­na die­vi­na pir­mą­ją nau­jų­jų die­ną.

Ge­ra, kad net blo­ga

Vie­ta: Vil­nius, ba­ras „Co­zy“. Lai­kas: 2012-ie­ji, ba­lan­džio 23 d., 20 val.

„ My­lė­jo­me vie­nas ki­tą be­pro­tiš­kai! Gi­mė mū­sų Rū­te­lė. Kęs­tas dir­bo

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.