Mais­tas, šven­tės ir mes

Mais­tas su šven­tė­mis la­bai su­si­jęs. Su­si­jęs kul­tū­riš­kai, psi­cho­lo­giš­kai ir prak­tiš­kai. Ga­li­ma su­tik­ti su plin­tan­čia nuo­mo­ne, kad tas su­sie­tu­mas per di­de­lis, jis ga­di­na ir pa­čias šven­tes, ir svei­ka­tą, ir fi­gū­rą.

Laima - - Pasirinkimas -

ir per Ka­lė­das, ir ne­šant jas gy­dy­to­jams, se­se­lėms, sek­re­to­rėms ir ki­tiems gy­ve­ni­me svar­biems as­me­nims. Šių na­muo­se bren­džio upės te­ka, šo­ko­la­do kal­nai stūk­so. Ne­gi iš­me­si ge­rą daik­tą? Pa­cien­tai ir klien­tai ga­lė­tų pa­si­rū­pin­ti sa­vo ge­ra­da­rių svei­ka­ta ir pa­keis­ti al­ko­ho­lio bu­te­lį kad ir į tik­rą alie­jų. Ker­tu la­žy­bų, kad dau­gu­mą jis la­biau nu­džiu­gin­tų.

Bet svar­biau­sias veiks­mas prieš šven­tes vyks­ta vir­tu­vė­je. Ką ga­minsi­me šven­tėms? Kol jos ne­at­ei­na, ne vie­nai šei­mi­nin­kei gal­vo­je su­ka­si fan­ta­s­tiš­kiau­sios min­tys, ką skanaus, nau­jo, įmant­raus ir ma­din­go šie­met ir net ne­įp­a­rei­go­jo. Vis­ką pa­si­da­rė­me pa­čios. Man vi­sai tin­ka­ma to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis at­ro­do pri­tai­ky­ti va­dy­bos tai­syk­les ir pa­pras­čiau­siai pa­keis­ti pla­nus. Pa­si­kei­tė si­tu­aci­ja, te­gu pa­si­kei­čia ir planai. Vie­toj įmant­raus pa­tie­ka­lo ga­li­me pa­siū­ly­ti pa­pras­tes­nį, bet iš ge­res­nės ko­ky­bės pro­duk­tų. Sko­nis bus pui­kus, o lai­ko su­gai­ši­me ma­žiau. Jei ska­nės­tus per­ka­me, tai dar ak­tu­aliau. Nes, bent jau ma­no nuo­mo­ne, nie­ko nė­ra taip ne­tin­ka­mo šven­tėms, kaip ma­si­nės ga­my­bos tor­tai ir py­ra­gai. Ki­tą kar­tą jo ir vie­no už­val­gęs ga­li jaus­ti ply­tą skran­dy­je vi­są die­ną, o jei pla­nuo­ja­me jį pa­leis­ti į sil­kės–gry­bų–tor­to–sil­kės gran­di­nę, skran­džiui ga­li bū­ti vi­sai ries­ta. Ge­rų tor­tų ir ke­pi­nių bran­gu­mas taip pat yra pui­kus ar­gu­men­tas, pa­de­dan­tis ap­si­spręs­ti dėl kie­kio.

Ta­čiau vi­sai ne­ga­min­ti juo la­biau ne iš­ei­tis. Pirk­da­mi pa­ruoš­tą mais­tą ( jei ne­per­ka­me iš aukš­tos kla­sės res­to­ra­no ar ka­vi­nės) dau­giau­sia gau­si­me to, ko la­biau­siai no­rė­tu­me iš­veng­ti, – kon­ser­van­tų, sko­nio stip­rik­lių, sin­te­ti­nių da­žų, krūvos stan­dik­lių bei emul­si­klių, hidrin­tų rie­ba­lų, ra­fi­nuo­to cuk­raus ir t. t. O ir įsi­gy­si­me dau­giau, juk nu­pirk­ti truks trum­piau, nei pa­ga­min­ti, juo­lab kad vis­ko no­ri­si...

Ne­se­niai man pri­sta­tant kny­gą „ Mais­tas: ką mes da­ro­me su juo, o jis su mu­mis“pa­ro­do­je pro ša­lį ei­da­ma ži­no­ma ae­ro­bi­kos tre­ne­rė mes­te­lė­jo: „ Mais­tas? Nuo jo kuo to­liau.“Ma­nau, kad pras­ta stra­te­gi­ja. Kai mes nuo mais­to to­li, jis mums at­ro­do toks pa­trauk­lus ir mes prie jo, kad ir ką sa­ky­tu­me, ko­kių tiks­lų sau be­kel­tu­me, vis vie­na pri­ar­tė­ja­me. Jei del­sė­me il­gai, esa­me al­ka­ni, to­dėl su­val­go­me vis­ką, ką ran­da­me. Jei esa­me ar­ti mais­to, ga­li­me ge­rai į jį įsi­žiū­rė­ti, pa­žin­ti ir at­si­rink­ti sau tin­ka­mą. O per šven­tes tai ten­ka da­ry­ti sun­kes­nė­mis są­ly­go­mis, kai ma­žiau­siai no­ri­si ką nors spręs­ti.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.