LA­BAI RE­TAI ČIA KAS NORS PRA­LAI­MI IR LA­BAI RE­TAI ENER­GI­JA ŠVAIS­TO­MA BAR­NIAMS. UŽ­TAT NE­ĮSI­VAIZ­DUO­JA­MAS KIE­KIS LAI­KO SU­NAU­DO­JA­MAS KOMP­RO­MI­SUI RAS­TI.

Laima - - Ads -

ne­ga­lė­tų ti­kė­tis jo­kios jo pa­gal­bos“, – dar vie­ną at­si­ti­ki­mą pa­pa­sa­ko­ja Au­ri­mas.

Va­ka­ruo­se vi­siš­kai na­tū­ra­lu, kad va­do­vas nė­ra kiek­vie­nos sri­ties ži­no­vas ir sam­do rei­kia­mus eks­per­tus. Vie­nas es­mi­nių dar­bo Tai­lan­de skir­tu­mų yra tai, kad čia pa­val­di­niai ti­ki­si, jog va­do­vas ži­nos vis­ką ir pri­ims vi­sus spren­di­mus.

„ Jei va­do­vas su­ma­no pa­si­tar­ti su pa­val­di­niu, tu­ri bū­ti la­bai at­sar­gus. Tai ga­li bū­ti su­pras­ta dve­jo­pai: ar­ba kaip va­do­vo ne­kom­pe­ten­ci­ja, ar­ba kaip dar­buo­to­jo įžei­di­mas, at­sklei­džiant, kad jis kaž­ko ne­ži­no, – iš si­tu­aci­jos ab­sur­diš­ku­mo juo­kia­si Au­ri­mas. – Be to, va­do­vo spren­di­mas pri­va­lo bū­ti tei­sin­gas. Jei pa­aiš­kė­ja, kad spren­di­mas kei­čia­si ( jis ne­bū­ti­nai bu­vo ne­tei­sin­gas – tie­siog pa­si­kei­tė ap­lin­ky­bės), ta­jams nu­svy­ra ran­kos, jie pra­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mą, puo­la į pa­ni­ką. Kri­ti­ka pa­ker­ta tai­lan­die­čių oru­mą ir mo­ty­va­ci­ją. Pra­džio­je prie rei­ka­lo ei­da­vau tie­siai, be užuo­lan­kų, o da­bar jau iš­mo­kau, kad pir­miau­sia žmo­gų rei­kia pa­gir­ti, pas­kui – pa­klaus­ti jo nuo­mo­nės ir su­lauk­ti, kol jis pats ras spren­di­mą ir pa­si­siū­lys iš­tai­sy­ti sa­vo klai­dą.“

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.