DAIK­TAI

Tarp pra­ban­gos, ma­dos ir bū­ti­ny­bės

Zmones. Legendos - - Turinys - Si­mo­na JANSONAITĖ

Iš pir­mo žvilgs­nio šio la­bai pa­pras­to daik­to at­si­ra­di­mo istorija sie­kia net se­no­vės Ro­mos vieš­pa­ta­vi­mo lai­kus. Pa­si­tu­rin­tys ro­mė­nai ne­šio­jo ant kak­lo, pe­čių ar­ba prie rie­šo pri­riš­tą va­di­na­mą­jį ora­riu­mą – ne­di­de­lį rankšluos­tė­lį, tiks­liau – iš­kve­pin­tą me­džia­gos at­rai­žą, skir­tą pa­val­gius vei­dui ir ran­koms nu­si­va­ly­ti ar­ba no­siai iš­si­š­niurkš­ti. Im­pe­ra­to­rius Mar­kas Au­re­li­jus lie­pė li­ni­nes no­si­nai­tes da­ly­ti žmo­nėms te­at­re, kad šie mo­juo­da­mi jo­mis svei­kin­tų Ro­mos aukš­tuo­me­nę. Ske­pe­tai­tė­mis bu­vo mo­juo­ja­ma ir per žai­dy­nes, o nu­mes­ta ska­re­lė reiš­kė ko­vos ve­ži­mų lenk­ty­nių pra­džią.

Kai Jė­zų Kris­tų, nu­teis­tą pri­kal­ti prie kry­žiaus, sar­gy­bi­niai ve­dė į Gol­go­tą, jo kū­nu sru­ve­no kru­vi­nas pra­kai­tas. Vie­na Je­ru­za­lės gy­ven­to­ja, var­du Ve­ro­ni­ka, nu­si­trau­kė nuo gal­vos ska­re­lę ir iš­tie­sė Jė­zui, kad nu­sišluos­ty­tų vei­dą. Vė­liau šia ska­re­le bu­vo už­deng­tas pa­lai­do­to Jė­zaus Kri­s­taus vei­das.

Vis dėl­to su ga­lin­gos Va­ka­rų Ro­mos im­pe­ri­jos žlu­gi­mu V am­žiaus pa­bai­go­je iš kas­die­nio gy­ve­ni­mo din­go ir tai, ką mes šian­dien va­di­na­me no­si­nė­mis. Apie ne­di­de­les ske­pe­tai­tes vėl im­ta kal­bė­ti vi­du­ram­žiais. Pa­sak is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jų, į Eu­ro­pą jos at­ke­lia­vo iš Ry­tų, kur žmo­nės me­džia­gos at­rai­žo­mis slėp­da­vo gal­vas nuo kait­rios sau­lės. Jū­rei­viai šias ska­ras at­ve­žė į Pran­cū­zi­ją, čia jos grei­tai ta­po ypač ma­din­gos. Ma­da ne­tru­ko per­si­kel­ti ir per La­man­šo są­siau­rį, taip ska­re­lės iš­po­pu­lia­rė­jo net ir kon­ser­va­ty­vio­je Ang­li­jo­je. Tie­sa, ne­la­bai il­gam – ang­lai pa­ma­tė, kad lie­tin­gu oru ska­re­lės ne­iš­spren­džia jo­kių prob­le­mų. Vis dėl­to at­si­svei­kin­ti su jo­mis ne­sku­bė­jo, ne­ga­na to, pa­ste­bė­jo, jog ska­re­le pa­to­gu nu­va­ly­ti aša­ras, pra­kai­tą, net­gi iš­pūs­ti no­sį, be to, ją – šiek tiek ma­žes­nę – leng­va pa­slėp­ti ran­ko­vė­je.

Tur­Tin­gų­jų pri­vi­le­gi­ja

Vi­du­ram­žiais no­si­nės ta­po ro­man­tiš­kos mei­lės ir pa­lan­ku­mo sim­bo­liu. Da­mos jas pri­riš­da­vo prie ie­čių ga­lo ir šios ri­te­riams pri­min­da­vo, dėl ko da­ly­vau­ja tur­ny­re – kad ko­vo­tų ir lai­mė­tų var­dan sa­vo my­li­mų­jų. No­si­nai­tes da­mos do­va­no­da­vo sa­vo mei­lu­žiams, my­li­mo­sios gau­da­vo jas iš ka­ra­lių, o dva­riš­kiai var­žy­da­vo­si, kie­no no­si­nės pra­ban­ges­nės.

Pra­ban­gios no­si­nai­tės bu­vo de­da­mos į krai­čių skry­nias ar net­gi per­duo­da­mos te­sta­men­tu. Va­ka­rie­tiš­ka tra­di­ci­ja ves­tu­vėms sko­lin­tis no­si­nai­tę grei­čiau­siai at­ke­lia­vo iš tų lai­kų, kai jau­noms nuo­ta­koms tu­rė­ti nuo­sa­vą no­si­nai­tę bū­da­vo per bran­gu. Įsi­my­lė­ju­sios aukš­tuo­me­nės da­mos no­si­nai­tė­mis per­duo­da­vo pa­slap­tin­gas ži­nu­tes sa­vo mei­lės ob­jek­tams. Kal­ba­ma, kad Ang­li­jos ka­ra­lie­nė Elž­bie­ta I, itin mė­gu­si auk­so ir si­da­bro siū­lais siu­vi­nė­tas no­si­nai­tes, su­kū­rė iš­ti­są ges­tų jo­mis žo­dy­ną, ku­rį nau­do­jo bend­rau­da­ma su tar­nais.

Re­ne­san­so lai­kais no­si­nė ta­po ul­t­ramo­der­niu ak­se­su­aru. Iš pra­džių – Ita­li­jo­je, po Me­di­čių pa­li­kuo­nės Ko­try­nos Me­di­či ve­dy­bų su bū­si­muo­ju ka­ra­liu­mi Hen­ri­ku II – Pran­cū­zi­jo­je, vė­liau – Vo- kie­ti­jo­je ir Is­pa­ni­jo­je. Po­zuo­da­mi port­re­tams Eu­ro­pos aris­to­kra­tai pra­šy­da­vo, kad pa­veiks­luo­se ne­bū­tų už­mirš­tos ir jų no­si­nės – kuo puošnes­nės, tuo ge­riau, nes taip jie ga­lė­da­vo pa­de­monst­ruo­ti sa­vo sta­tu­są ir pa­dė­tį.

Pa­ga­min­tas iš plo­niau­sio ba­tis­to, drobės, mar­lės, šil­ko ir pa­puoš­tas įmant­riau­siais siu­vi­nė­ji­mais bei nė­ri­niais no­si­nes Re­ne­san­so lai­kais, skir­tin­gai nei se­no­vės Ro­mo­je, bu­vo įpras­ta ne­šio­ti ran­ko­vė­je ar­ba už dir­žo. Tai bu­vo pra­ban­gos ak­se­su­aras, ku­rį sau leis­ti ga­lė­jo tik aukš­tuo­me­nės da­mos. Eti­ke­to tai­syk­lės no­si­ne lei­do vien pri­si­deng­ti vei­dą nuo vė­jo ar­ba nu­va­ly­ti pra­kai­to la­še­lius ar aša­rą.

Tik XVII am­žiu­je no­si­nė Eu­ro­po­je nu­sto­jo bū­ti vien puoš­niu ak­se­su­aru, ji pra­dė­ta nau­do­ti ir hi­gie­nos su­me­ti­mais. Pir­mie­ji no­si­nes nau­do­ti pa­gal pa­skir­tį, tai yra no­siai va­ly­ti, pra­dė­jo di­duo­me­nė ir pirk­liai, pa­mė­gę uos­to­mą­jį ta­ba­ką. Bū­tent ta­da at­si­ra­do ir vy­riš­kos spal­vo­tos no­si­nai­tės, mat bal­ta­me au­di­ny­je dė­mės nuo ta­ba­ko lik­da­vo vi­sam lai­kui.

No­si­nės bu­vo di­de­lės ir ma­žos, sto­res­nės ir plo­nes­nės, pa­čių įvai­riau­sių for­mų – nuo ap­skri­tų, ova­lių iki tri­kam­pių. Dėl to, kad įga­vo kvad­ra­ti­nę for­mą, „kal­čiau­sias“Pran­cū­zi­jos ka­ra­lius Liud­vi­kas XVI. Jam Pa­ry­žiaus au­dė­jai vie­ną die­ną at­siun­tė skun­dą, ku­ria­me pa­si­pik­ti­nę ra­šė, jog tam, kad pa­ga­min­tų ap­skri­tas ar ova­lias no­si­nes, jie su­nau­do­ja per­ne­lyg daug au­di­nio. 1784 me­tų rug­sė­jo 23 die­ną Liud­vi­kas XVI iš­lei­do įsa­ką, kad no­si­nės il­gis pri­va­lo bū­ti ly­gus jos plo­čiui.

XIX am­žiaus pra­džios ang­lų poe­to Ge­or­ge’o Gor­do­no By­ro­no nuo­mo­ne, tik­ro džen­tel­me­no gar­de­ro­be tu­rė­jo bū­ti ne ma­žiau nei de­šimt kos­tiu­mų, pen­kias­de­šimt marš­ki­nių, dvi­de­šimt po­rų ba­tų, šim­tas kak­la­raiš­čių ir pu­san­t­ro šim­to no­si­nių. Vi­sus šiuos rei­ka­la­vi­mus pui­kiai ati­ti­ko šiek tiek anks­čiau gy­ve­nu­sio ru­sų gra­fo Ni­ko­la­jaus Še­re­met­je­vo spin­ta, ku­rio­je su­skai­čiuo­ta... 381­a no­si­nė. Tik­ras džen­tel­me­nas pri­va­lė­da­vo su sa­vi­mi tu­rė­ti dvi no­si­nes: vie­ną – as­me­niš­kai nau­do­ti, ki­tą – vi­siš­kai šva­rią – pri­rei­kus mo­te­riai pa­siū­ly­ti.

Ne­siNe­šiok slo­gos ki­še­Nė­je!

Daug kam ga­li pa­si­ro­dy­ti, jog pra­ėju­sia­me am­žiu­je la­bai iš­po­pu­lia­rė­jus po­pie­ri­nėms no­si­nėms nu­skam­bė­jo mir­ties var­pai me­džia­gi­nėms. Vis dėl­to dar ir šian­dien bran­gios no­si­nės, tar­kim, iš šil­ko, sim­bo­li­zuo­ja ele­gan­ci­ją ir pra­ban­gą, ro­do jų sa­vi­nin­kų sėkmę ir ge­ro­vę.

Ne­ga­na to, XX am­žiaus pra­džio­je at­si­ra­du­sios po­pie­ri­nės no­si­nės ne­bu­vo jo­kia nau­jie­na, o tik tai, kas pa­mirš­ta ge­ra. Štai Ja­po­ni­jo­je po­pie­ri­nės ser­ve­tė­lės vei­dui va­ly­ti nau­do­tos jau prieš dau­ge­lį am­žių, ta­čiau va­ka­rie­čiams jas „Kim­ber­ly- Clark“kor­po­ra­ci­ja pri­sta­tė tik 1924 me­tais. Ser­ve­tė­les siū­ly­ta nau­do­ti vie­toj rankšluos­čio, re­ko­men­duo­ta jo­mis nu­si­va­ly­ti kre­mo li­ku­čius ir ma­kia­žą. Pa­sa­ko­ja­ma, kad ta­da kom­pa­ni­jos ty­ri­mų sky­riaus va­do­vu dir­bęs Er­ne­stas Mahle­ris ken­tė­jo nuo šien­li­gės ir pa­siū­lė ki­tą min­tį – re­kla­muo­ti „Klee­nex“kaip vien­kar­ti­nes no­si­nai­tes per­ša­lu­siems ir šien­li­ge

ser­gan­tiems žmo­nėms. Tie­sa, iš pra­džių idė­ja bu­vo at­mes­ta, ta­čiau kor­po­ra­ci­ja ėmė gau­ti vis dau­giau laiš­kų, ku­riuo­se klien­tai už­si­mi­nė, kad „Klee­nex“ser­ve­tė­les mie­liau nau­do­ja kaip vien­kar­ti­nes no­si­nes. 1926-ai­siais Ili­no­jaus vals­ti­jos laik­raš­ty­je „Pe­o­ria“pa­si­ro­dė skel­bi­mas, ku­ria­me skai­ty­to­jų pra­šo­ma at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko­kiu tiks­lu – kre­mo ir ma­kia­žo li­ku­čiams nu­va­ly­ti ar no­siai iš­pūs­ti – nau­do­ja po­pie­ri­nes ser­ve­tė­les. Še­šias­de­šimt pro­cen­tų da­ly­va­vu­sių­jų ap­klau­so­je at­sa­kė, kad nau­do­ja jas kaip vien­kar­ti­nes no­si­nai­tes. Po šio ty­ri­mo „Klee­nex“im­tos re­kla­muo­ti kaip „no­si­nai­tės, ku­rias pa­nau­do­jus ga­li­ma iš­mes­ti“, 1930 me­tais bu­vo su­kur­tas šū­kis „Ne­sine­šiok slo­gos ki­še­nė­je“ir par­da­vi­mai ūg­te­lė­jo dvi­gu­bai. Po po­ros me­tų pir­kė­jams pa­siū­ly­ta ki­še­ni­nių no­si­nai­čių pa­kuo­tė.

2011-ai­siais po­pie­ri­nes no­si­nai­tes ga­mi­nan­tis „Con­su­mer Tis­sue“pa­da­li­nys „Kim­ber­ly-Clark“kor­po­ra­ci­jai už­dir­bo 6 mi­li­jar­dus JAV do­le­rių, skai­čiuo­ja­ma, kad per­nai jos ga­mi­niais pre­kiau­ta 150-yje ša­lių. Ne­pai­sant kon­ku­ren­ci­jos, „Klee­nex“ta­po po­pie­ri­nių no­si­nai­čių si­no­ni­mu, o ang­lų kal­bos žo­dy­ne net­gi ra­si­te žo­džio „klee­nex“ver­ti­mą „po­pie­ri­nė no­si­nė“.

Ne­įti­kė­ti­na, ta­čiau po­pie­ri­nė no­si­nai­tė ne­pa­si­kly­do klai­džio­se ma­dos džiung­lė­se. Nie­kas ne­si­gin­či­ja, jog me­džia­gi­nė no­si­nė – es­te­tiš­ka tu­ale­to de­ta­lė, bet di­de­lė spal­vų, raš­tų, pie­ši­nių, te­gul ir spaus­tų ant po­pie­riaus, įvai­ro­vė net ir po­pie­ri­nę ser­ve­tė­lę lei­džia kar­tais pa­va­din­ti ma­din­gu ak­se­su­aru. Ja­po­ni­jo­je ap­skri­tai ma­no­ma, kad me­džia­gi­nė­mis no­si­nė­mis nau­do­ja­si tik ap­skre­tė­liai. Už­tat tur­tin­gi ja­po­nai, ku­rie no­ri pa­ro­dy­ti, kad pi­ni­gai jiems tė­ra ga­ba­lė­lis po­pie­riaus, nau­do­ja po­pie­ri­nes no­si­nes – pi­ni­gų ku­piū­rų imi­ta­ci­jas. Štai pa­ke­lis no­si­nai­čių su 10 tūks­tan­čių je­nų ku­piū­ra kai­nuo­ja ne taip ir pi­giai – 68 JAV do­le­rius.

Vy­rui su fan­ta­zi­ja

Šiais lai­kais tik­ri džen­tel­me­nai taip pat sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mi be dvie­jų no­si­nai­čių: vie­nos – pa­si­ro­dy­ti, ki­tos – nau­do­ti. Vir­šu­ti­nė­je švar­ko ki­še­nė­je įsi­tai­siu­si no­si­nai­tė, liau­dy­je va­di­na­ma fan­ta­zi­ja, – tai ele­gan­tiš­ka de­ta­lė idea­liai pa­rink­tam kos­tiu­mui ir pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi bei sa­vo sti­liu­mi sim­bo­lis.

Daž­niau­siai šil­ki­nė fan­ta­zi­ja de­ri­na­ma prie kak­la­raiš­čio, ta­čiau abie­jų spal­vos ir raš­tai ne­tu­ri nei bū­ti vie­no­di, nei smar­kiai pjau­tis. Pa­sak kai ku­rių eti­ke­to ži­no­vų, jei kak­la­raiš­tis – dry­žuo­tas, fan­ta­zi­ja pri­va­lo bū­ti vienspal­vė ir – at­virkš­čiai. Ma­žiau­sia ti­ki­my­bė su­klys­ti – ren­kan­tis bal­to šil­ko fan­ta­zi­ją. Me­nas puoš­tis šiuo ak­se­su­aru ne­ap­si­ri­bo­ja ži­no­ji­mu, ko­kios spal­vos, au­di­nio ar raš­to no­si­nai­tę iš­si­rink­ti. Ne ma­žiau svar­bu nu­tuok­ti, kaip ne­di­de­lį ga­ba­lė­lį au­di­nio su­lanks­ty­ti. Tie, kas do­mi­si eti­ke­tu, ži­no dau­giau nei de­šimt fan­ta­zi­jos su­lanks­ty­mo bū­dų. Pa­tys po­pu­lia­riau­si yra „pre­zi­den­ti­nis“– tri­kam­pis, ky­šan­tis iš ki­še­nė­lės, „te­le­vi­zi­nis“– sta­tu­sis tri­kam­pis (įstri­žo­ji kraš­ti­nė ei­na nuo pe­ties link pil­vo) bei „li­ni­ji­nis“(kraš­ti­nė ly­gia­gre­čiai su ki­še­nė­lės kraš­tu).

Dė­žu­tė su Pran­cū­zi­jos im­pe­ra­to­riaus Na­po­leo­no Bo­na­par­to re­lik­vi­jo­mis, tarp ku­rių – ir bal­ta no­si­nai­tė. Relikvijos at­ke­lia­vo iš Šv. Ele­nos sa­los, į ku­rią bu­vo iš­trem­tas ir ku­rio­je mi­rė

Krikš­čio­nys ti­ki, jog nu­kry­žiuo­ti ve­da­mam Jė­zui Kri­s­tui Je­ru­za­lės gy­ven­to­ja Ve­ro­ni­ka iš­tie­sė ska­re­lę, kad šis nu­sišluos­ty­tų vei­dą. Vė­liau šia ska­re­le bu­vo už­deng­tas jo vei­das. Iliust­ra­ci­ja iš XV am­žiaus Ny­der­lan­duo­se iš­leis­tos kny­gos

No­si­nai­tė, ku­ri pri­klau­sė Aust­ri­jo­sVen­gri­jos im­pe­ra­to­riui Pran­ciš­kui Juo­za­pui I

Dai­li­nin­ko Ge­or­ge’o Gel­dor­po 1626 me­tais ta­py­ta­me port­re­te Ang­li­jos ka­ra­liaus Hen­ri­ko VIII žmo­na le­di Cat­he­ri­ne Ho­ward, kaip ir dau­ge­lis to me­to di­di­kų, vaiz­duo­ja­ma su no­si­nai­te ran­ko­je

1961-ie­ji. Va­ka­rų Ber­ly­ne su kū­di­kiu ant su­sklei­džia­mų ko­pė­čių už­si­li­pu­si mo­te­ris no­si­ne mo­juo­ja ir siun­čia sig­na­lą į Ry­tų Ber­ly­ną. Kol sie­na ne­bu­vo la­bai aukš­ta, tai bu­vo vie­nas pag­rin­di­nių bū­dų gi­mi­nėms ir drau­gams pa­bend­rau­ti pa­da­ly­ta­me mies­te

Di­de­lės po­pie­ri­nės no­si­nai­tės vy­rams? „Klee­nex“no­si­nes jau 90 me­tų ga­mi­nan­ti „Kim­ber­ly-Clark“prieš pen­kias­de­šimt­me­tį su­kur­to­je re­kla­mo­je ban­do įro­dy­ti, jog tai, kas „su­ba­lan­suo­ta“vy­rams, pui­kiai tin­ka ir mo­te­rims

Po­pie­ri­nės no­si­nai­tės ypač pra­ver­čia žiū­rint te­le­vi­zo­rių ir vi­sai ne­svar­bu, kas jį žiū­ri – se­ria­lų he­ro­jai ar jų žiū­ro­vai. Se­ria­lo „Pa­gal Dži­mą“pag­rin­di­niam he­ro­jui pri­rei­kė vi­sos dė­žu­tės

Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ra­lie­nė Eli­za­be­th II iki šiol nau­do­ja me­džia­gi­nes no­si­nai­tes, tie­sa, šios nė­ra to­kios pra­ban­gios, siu­vi­nė­tos auk­so ar si­da­bro siū­lais, ko­kias nau­do­jo jos pro­tė­viai. Be­je, rau­do­na spal­va Jos Di­de­ny­bei la­bai tin­ka

Ak­to­rius Pier­ce’as Bros­na­nas iš­gar­sė­jo fil­muo­da­ma­sis po­pu­lia­ria­me de­tek­ty­vi­nia­me se­ria­le „Re­ming­to­nas Sty­las“, jo he­ro­jus – sti­lin­gas puo­š­ei­va, ku­ris tie­siog ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas be ele­gan­tiš­ko kos­tiu­mo ir šil­ki­nės fan­ta­zi­jos švar­ko ki­še­nė­je „Fan­ta­zi­jai nė­ra ri­bų“, – pa­sa­ky­tų fan­ta­zi­jos ne­sto­ko­jan­tys vy­rai, tarp jų – ir bri­tų dien­raš­čio „The Gu­ar­dian“re­dak­to­rius Ada­mas Rus­b­ri­d­ge­ris, ku­riam iš švar­ko ki­še­nės ky­šo ne šil­ko no­si­nai­tė, o... „kep­tas kiau­ši­nis“

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.