SUSITIKIMAI

Ji – ma­no pri­ma­ba­le­ri­na, o aš – jos ger­bė­jas vi­sam gy­ve­ni­mui...

Zmones. Legendos - - Turinys - Leo­ka­di­ja Aškelovičiūtė ir Sau­lius Raz­ma.

Šie­met ko­vo 16 die­ną su­ka­ko pen­kias­de­šimt“, – iš­di­džiai konsta­ta­vo sep­ty­nias­de­šimt še­še­rių vy­ras. „Sau­le­le, ko­vo 14-ąją! – pa­tai­sė me­tais už su­tuok­ti­nį jau­nes­nė mo­te­ris. – Auk­si­nės mū­sų vestuvės taip ir pra­ėjo klau­san­tis miš­ko kon­cer­tų – vie­ver­sių ir ge­gu­čių...“

Ne­gi ne­šven­tė­te auk­si­nių ves­tu­vių?

Sau­lius: Pas­ta­rie­ji me­tai mums ne­bu­vo la­bai lai­min­gi. Da­bar žiū­rint į va taip leng­vai lai­gan­čią Leo­ka­di­ją sun­ku net pa­ti­kė­ti, kad per­nai ge­gu­žę jai pa­da­rė klu­bo są­na­rio ope­ra­ci­ją. Dar žie­mą iš­ėjo į par­duo­tu­vę, slys­te­lė­jo, ma­tyt, iš­si­su­ko kaž­ką. Pra­si­dė­jo bai­sūs skaus­mai. Aiš­ku, po vi­sų ope­ra­ci­jų pa­aiš­kė­jo, kad ten jau ir pro­fe­si­nės bė­dos su­si­kau­pu­sios. Tik ji dar lai­kė­si.

Leo­ka­di­ja: Ba­le­tas sa­vo pa­da­rė: man jau se­niai skau­dė­jo kai­rę pu­sę, nes ba­le­te kai­rė ko­ja yra at­ra­mi­nė. De­ši­nio­ji nuo­lat dir­ba, ara­be­skas da­ro, o kai­rio­ji – sta­bi­li. Nors, tie­są sa­kant, ga­liu

Ba­le­ri­na yra ver­giš­ko dar­bo at­sto­vė... Ne vel­tui ba­le­to šo­kė­jo pro­fe­si­ja pri­ly­gi­na­ma miš­ko kir­tė­jo dar­bui.

pa­si­džiaug­ti, kad per pro­fe­si­nį gy­ve­ni­mą la­bai rim­tų trau­mų ir skaus­mų ne­tu­rė­jau.

Sau­lius: Ji tuo­me­ti­nia­me Le­nin­gra­de mo­kė­si pas ne­pa­pras­tai ge­rus pe­da­go­gus, ku­rie iš­ma­nė fi­zio­lo­gi­ją – kaip dirb­ti, kaip šok­ti, kad ne­bū­tų trau­mų. To­dėl Leo­ka­di­ja dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rius me­tus ir at­šo­ko, net aš­tuo­ne­riais vir­ši­jo tuo­me­ti­nės val­džios lei­džia­mą ter­mi­ną. Ba­le­ri­na yra ver­giš­ko dar­bo at­sto­vė... Ne vel­tui ba­le­to šo­kė­jo pro­fe­si­ja pri­ly­gi­na­ma miš­ko kir­tė­jo dar­bui.

Leo­ka­di­ja: Me­d­kir­čiai, la­kū­nai ir ba­le­to šo­kė­jai po dvi­de­šim­ties dar­bo me­tų bū­da­vo siun­čia­mi į pen­si­ją. Ka­dan­gi aš tu­rė­jau Nu­si­pel­niu­sios, Liau­dies ar­tis­tės var­dus ir dar ge­rai ju­dė­jau, šo­kau net dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rius me­tus. O kai ku­rie ma­no ko­le­gos ap­skri­tai tik po pen­kio­li­ka me­tų te­pa­šok­da­vo: vis trau­mos ir trau­mos... Bet dar­bo sta­žą – bent tuos dvi­de­šimt me­tų – ati­dirb­ti juk vis tiek tu­ri. O ką da­ry­ti, kai šok­ti ne­ga­li? Ta­da vai­di­ni, pa­vyz­džiui, Ka­ra­lių, nes pa­gal vaid­me­nį ju­dė­ti be­veik ne­rei­kia: pa­sė­di sce­no­je ar at­ei­ni, pa­bu­čiuo­ji da­mai ran­ką ir iš­ei­ni... Vis tiek skai­to­si, kad šo­kė­jas tu­ri spek­tak­lį. Taip ir prat­rau­kia iki pen­si­jos. O aš tuos dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rius me­tus iš tik­rų­jų šo­kau – nuo pir­mos iki pas­ku­ti­nės die­nos.

Jūs – mer­gai­tė iš kai­mo, pa­pras­tos šei­mos... Kaip ap­skri­tai nu­spren­dė­te tap­ti ba­le­ri­na?

Leo­ka­di­ja: Aš – iš Nau­ja­sė­džio, iš pa­sie­nio su Bal­ta­ru­si­ja. Gi­miau prieš pat ka­rą – 1939 me­tais. Ka­rą pri­si­me­nu miglo­tai, tik pa­me­nu, kai virš na­mų im­da­vo skrai­dy­ti lėk­tu­vai, mes va­sa­rą bėg­da­vo­me mie­go­ti į lau­kus. Kad ne­ty­čia nak­tį ne­su­bom­bar­duo­tų na­mų... Tė­vai bu­vo la­bai ne­tur­tin­gi: ne­tu­rė­jo­me nei ūkio, nei ark­lių, nei kar­vių. To­dėl iš­kart po ka­ro tė­vu­kas nu­ta­rė šei­mą per­kraus­ty­ti į Vil­nių. Bu­vo­me ke­tu­ri vai­kai, pas­kui Vil­niu­je gi­mė dar vie­na se­suo. Ga­vo­me ke­lis kam­ba­rė­lius par­ti­nės mo­kyk­los bend­ra­bu­ty­je, ku­ris sto­vė­jo ša­lia da­bar­ti­nės Šv. Ra­po­lo baž­ny­čios. Tė­vas įsi­dar­bi­no kiem­sar­giu, ma­ma to­je par­ti­nė­je mo­kyk­lo­je kaž­ką dirb­da­vo ir dar ap­skalb­da­vo bend­ra­bu­čio gy­ven­to­jus, pro­sin­da­vo jiems dra­bu­žius. Leng­va ne­bu­vo: mie­go­jo­me ant grin­dų, gy­ve­no­me la­bai var­ga­nai.

Vie­na ma­no mo­ky­to­ja bu­vo kor­de­ba­le­to šo­kė­ja te­at­re, kar­tu su mu­mis ruoš­da­vo mo­kyk­lo­je kon­cer­tus, nau­ja­me­ti­nius va­ka­rus. Tur­būt ji pir­ma ir pa­ste­bė­jo, kad aš ge­rai ju­du. Kai bu­vau jau ket­vir­to­je kla­sė­je, kar­tą ji pa­si­kvie­tė ma­ne ir dar vie­ną mer­gai­tę iš kla­sės: „Prie Ope­ros ir ba­le­to te­at­ro stei­gia­ma ba­le­to stu­di­ja. No­rė­čiau, kad jūs ten pa­si­ro­dy­tu­mė­te.“Pa­me­nu, dar pa­klau­siau, ką rei­kės da­ry­ti. Mo­ky­to­ja pa­ta­rė, kad kai at­si­sto­siu prie laz­dos ir ma­nęs pa­pra­šys pa­kel­ti ko­ją, kel­ti tu­riu taip, kad kul­niu­ką pa­ti ma­ty­čiau. Su kla­sio­ke nu­ėjo­me į at­ran­ką, ko­mi­si­jo­je sė­dė­jo gar­siau­si to me­to ba­le­to meis­trai – švie­saus at­mi­ni­mo Hen­ri­kas Ku­na­vi­čius, Ta­ma­ra Sven­tic­kai­tė. Kai pa­ro­džiau, ką su­ge­bu, vie­na iš ko­mi­si­jos na­rių dar pri­ėjo ir kad švys­te­lė­jo aukš­tyn ma­no ko­ją... Vi­si per­si­me­tė žvilgs­niais, o ki­tą die­ną ant du­rų bu­vo iš­ka­bin­tas są­ra­šas vai­kų, ku­riuos pri­ėmė į ba­le­to kla­sę. Ma­no pa­var­dė bu­vo ta­me są­ra­še.

Toks jaus­mas, kad tuo me­tu dar bu­vo­te ga­na abe­jin­ga ba­le­tui. Ka­da pa­čiai jis pra­dė­jo pa­tik­ti?

Leo­ka­di­ja: K ai p ir­mą k ar­tą p asi­žiū­rė­jau spek­tak­lį „Rai­mon­da“. Ta­da li­kau su­ža­vė­ta ba­le­ri­nų vai­dy­bos, plas­ti­kos ir ypač – ba­le­ri­nos Jad­vy­gos Jo­vai­šai­tės. Man bu­vo taip gra­žu... „Jė­zau, – pa­gal­vo­jau. – Ir aš taip no­riu, no­riu...“Nuo to vis­kas ir pra­si­dė­jo.

Pas­kui ma­ne pri­ėmė į Vil­niaus de­šimt­me­tės mu­zi­kos mo­kyk­los (da­bar­ti­nė M. K. Čiur­lio­nio me­nų gim­na­zi­ja – red. pa­st.) cho­reo­gra­fi­jos sky­rių. Ba­le­to pa­mo­kos ta­da mums bū­da­vo da­bar­ti­nės Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos sa­lė­je: šal­ta, ant par­ke­to – sli­du, pir­mo­je ba­le­to po­zi­ci­jo­je pa­sto­vė­ti sun­kiai pa­vyk­da­vo. Ba­le­to ar­tistų sty­gius mo­kyk­los cho­reo­gra­fą Vy­tau­tą Gri­vic­ką pas­ka­ti­no dvy­li­kos ga­biau­sių mo­ki­nių gru­pe­lę iš­siųs­ti į Le­nin­gra­do cho­reo­gra­fi­jos mo­kyk­lą. Mo­kiau­si ten ket­ve­rius me­tus, iki 1959-ųjų.

Ka­da pa­ju­to­te pa­si­di­džia­vi­mą, kad esa­te ba­le­ri­na?

Leo­ka­di­ja: Net ne­ži­nau. Nei aš, nei m ano ar­ti­mie­ji to nie­ka­da per daug ne­su­reikš­mi­no, nors mu­zi­ką ir me­ną vi­si mė­go. Ma­ma, dar kai gy­ve­no­me kai­me, vis ei­da­vo gie­do­ti baž­ny­čios cho­re, mė­go dai­nuo­ti, vai­din­ti. O tė­vas klau­sos ne­la­bai tu­rė­jo, bet vi­sa­da per šven­tes

Per be­veik tris­de­šimt dar­bo me­tų jūs su­kū­rė­te pag­rin­di­nius vaid­me­nis be­veik vi­suo­se kla­si­ki­nio ba­le­to spek­takliuo­se, ka­rje­rą pra­dė­jo­te ir bai­gė­te tuo pa­čiu spek­takliu ir tuo pa­čiu vaid­me­niu – „Mie­gan­čią­ja gra­žuo­le“. Ba­le­te tai – ne­įti­kė­ti­na ka­rje­ra.

Leo­ka­di­ja: Taip, ši­tas spek­taklis bu­vo ir ma­no de­biu­tas, ir ka­rje­ros pa­bai­ga. Be­veik ne­įma­no­mas da­ly­kas, kad ba­le­ri­na tiek me­tų iš­lai­ky­tų to­kias pat kū­no for­mas. Aš ga­lė­jau ir dar il­giau šok­ti, nes bu­vau la­bai ge­ros for­mos.

O su spek­takliu „Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė“dar ki­ta istorija su­si­ju­si. Man at­ėjus į te­at­rą, pri­ma­ba­le­ri­nos bu­vo Ge­no­vai­tė Sa­ba­liauskai­tė ir Ta­ma­ra Sven­tic­kai­tė, to­dėl pag­rin­di­nę Eg­lės par­ti­ją šok­da­vo jos. Man tek­da­vo ma­žo­sios Dre­bu­ly­tės vaid­muo.

Ir čia ne­ti­kė­tai Lie­tu­vos ki­no stu­di­jo­je nu­spręs­ta su­kur­ti fil­mą-ba­le­tą „Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė“. Pag­rin­di­niam Eg­lės vaid­me­niui re­ži­sie­rius pa­si­rin­ko ma­ne – ma­žy­tę, smul­ku­tę. Tai – pir­mas ir vie­nin­te­lis fil­mas-ba­le­tas, o aš vi­siems lai­kams ta­pau Eg­le Žal­čių Ka­ra­lie­ne te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne.

Pa­ti la­bai mė­gau spek­tak­lį „Ži­zel“. Man ap­skri­tai vi­sa­da la­biau­siai pa­ti­ko kla­si­ka: „Mie­gan­čio­ji gra­žuo­lė“, „Sprag­tu­kas“, „Gul­bių eže­ras“. Ma­ne ir va­di­no kla­si­ki­nio ba­le­to at­sto­ve. Bet kai „Don Ki­cho­te“su­šo­kau vi­lio­kę is­pa­nę, daug ką nu­ste­bi­no, kad ga­liu ir taip ( juo­kia­si). O kai spren­dė, kas šoks spek­takly­je „Ro­meo ir Džul­je­ta“, te­at­ro ko­mi­si­jo­je ne­ki­lo net kal­bų, ar rei­kia ant­ros su­dė­ties: „Tik pri­ma­ba­le­ri­na Aškelovičiūtė.“

Ko­kių sa­vy­bių rei­kia no­rint tap­ti pri­ma­ba­le­ri­na?

Leo­ka­di­ja: Tu­ri ge­bė­ti val­dy­ti ko­jas, kū­ną. Ir gir­dė­ti mu­zi­ką, ne tik da­ry­ti ara­be­skas, kil­no­ti ran­kas ir ko­jas be tvar­kos. Aš ne­ži­nau, ko­kia tu­ri bū­ti pri­ma­ba­le­ri­na. Tie­siog aš bu­vau to­kia.

Sau­lius: Pri­ma­ba­le­ri­na yra di­džiau­sia ver­gė ba­le­to ko­lek­ty­ve. Nes tik jai ant pe­čių gu­la spek­tak­lio ir jo kū­rė­jų sėk­mė. Žiū­ro­vas pa­pras­tai pa­gal pri­ma­ba­le­ri­nos pa­si­ro­dy­mą spren­džia, pa­ti­ko jam spek­taklis ar ne. Ka­dan­gi tai – di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė, Leo­ka­di­ja nie­ka­da ne­lei­do sau tin­gi­niau­ti ar pra­leis­ti tre­na­žų, rep­e­ti­ci­jų.

O po pre­mje­rų rei­kė­da­vo ma­ši­ną sam­dy­ti, kad na­mo par­si­vež­tu­me vi­sas jai su­do­va­no­tas gė­les. Iš­kart į vo­nią su­merk­da­vo­me, pas­kui Leo­ka­di­ja pa­ma­žu im­da­vo jas rū­šiuo­ti, dė­lio­ti į va­zas...

Leo­ka­di­ja: Taip, daug gė­lių ir daug ner­vų... Po pre­mje­rų aš dar il­gai ne­ga­lė­da­vau už­mig­ti. Net at­si­gu­lu­si į lo­vą, pu­siau mie­go­da­ma, pu­siau būd­rau­da­ma, ma­ty­da­vau vaiz­dus, kaip šo­ku, kaip ju­du... Aš ap­skri­tai vi­sa­da la­bai jau­din­da­vau­si prieš spek­taklius. Ypač prieš „Mie­gan­čią­ją gra­žuo­lę“, nes pir­ma­me veiks­me mu­zi­kai už­g­ro­jus tu­rė­da­vau nu­lip­ti to­kiais laip­te­liais – siau­bin­gai bi­jo­da­vau nu­kri­sti, už­kliū­ti, pa­da­ry­ti ką nors ne taip. Va, ta bai­siau­sia aki­mir­ka prieš pat pir­mą žings­nį į sce­ną... Įsi­vaiz­duo­ki­te, tiek me­tų šo­kau ir vis tiek kiek­vie­ną kar­tą iš­gy­ven­da­vau...

Sau­lius: Bet vos tik ji iš­ei­da­vo į sce­ną, jau­du­lys iš­kart ding­da­vo. Ji virs­da­vo mu­zi­ka. Ją tar­si kas di­ri­gen­to laz­de­le im­da­vo val­dy­ti – lyg mu­zi­kos inst­ru­men­tą.

Jūs taip gra­žiai kal­ba­te apie žmo­ną – aki­vaiz­du, bu­vo­te ir esa­te di­džiau­sias jos ger­bė­jas. Kaip ju­du su­si­pa­ži­no­te?

Sau­lius: Kaip aš vi­są lai­ką sa­kau – tai bu­vo Die­vo pirš­tas ( juo­kia­si). Tuo me­tu bu­vau as­pi­ran­tas, mo­kiau­si Vil­niu­je, gy­ve­nau bend­ra­bu­ty­je. Kar­tą par­ei­nu na­mo ir ran­du raš­te­lį nuo drau­go iš Ši­lu­vos: „Sau­liau, aš esu Vil­niu­je. Paskam­bink.“Paskam­bi­nu pa­lik­tu nu­me­riu, su­si­ta­ria­me, kad va­ka­re už­ei­siu pas jį ir kar­tu ei­si­me į te­at­rą. Bu­vau ga­na ge­ras te­at­ra­las: gal ba­le­tą mė­gau kiek ma­žiau, bet dra­mos te­at­rą – ypač. Man ne­už­tek­da­vo vie­ną kar­tą pa­žiū­rė­ti spek­tak­lio – bū­ti­nai rei­kė­da­vo pa­ma­ty­ti vi­sas su­dė­tis. Tik ta­da ap­si­ra­min­da­vau ( juo­kia­si). Žo­džiu, at­ei­nu pas drau­gą pa­gal ad­re­są ta­me laiš­ke­ly­je ir ne­ga­liu pa­ti­kė­ti sa­vo aki­mis: du­ris man ati­da­ro pats ba­le­to ar­ti­stas Hen­ri­kas Ba­nys! Aš gi ži­no­jau, ko­kio mas­to tai gar­se­ny­bė. Pa­si­ro­do, ma­no drau­gas, po stu­di­jų įsi­kū­ręs Ši­lu­vo­je, su­si­drau­ga­vo su iš Ši­lu­vos ki­lu­siu vie­nu gar­siau­sių to me­to ba­le­to ar­tistų. Sė­do­me už sta­lo, ma­ne pa­vai­ši­no. Ba­nys, kaip vy­res­nis, ėmė klau­si­nė­ti, ką esu ma­tęs iš ba­le­to spek­tak­lių, ko­kius ar­ti­stus ži­nau. Aiš­ku, ėmiau var­dy­ti jį, Sa­ba­liauskai­tę ir dar pri­dū­riau: „Ne­pa­pras­tai ge­ra ba­le­ri­na yra Aškelovičiūtė.“Kaip tik bu­vau ma­tęs jos de­biu­tą – spek­tak­lį „Mie­gan­čio­ji gra­žuo­lė“. Tai bu­vo tik­ras trium­fas. Ba­nys, aiš­ku, pa­ža­dė­jo bū­ti­nai su­pa­žin­din­ti ma­ne su ja. Bet aš ta­da tik­rai ne­tu­rė­jau nei min­čių apie Aškelovičiūtę, nei gal­vo­jau, kaip ga­lė­čiau ją pa­siek­ti, prie jos pri­ei­ti. Tie­siog man be ga­lo pa­ti­ko jos šo­kis. Po to mū­sų tri­jų vy­rų su­si­ti­ki­mo gal po­ra me­tų pra­ėjo, bet Ba­nys te­sė­jo žo­dį: kar­tą po spek­tak­lio „Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė“at­si­ve­dė ma­ne į už­ku­li­sius.

Leo­ka­di­ja: O aš jau po spek­tak­lio, per­si­ren­gu­si. Pa­me­nu, žie­ma bu­vo, nes su kai­li­nu­kais, ke­pu­re bu­vau. Žiū­riu, sė­di Ba­nys ir dar kaž­koks vai­ki­nas. Mus su­pa­žin­di­na, o aš pri­si­sta­tau: „Lio­dė.“Kaž­ką kal­bė­da­mie­si iš­ėjo­me iš te­at­ro ir gir­džiu, kaip Sau­lius ty­liai sa­ko Ba­niui: „Pa­ly­dė­ki­me ją kar­tu... Aš vie­nas ne­no­riu...“

Sau­lius: Pra­sky­dau! Kaž­kaip vie­nam su to­kia žvaigž­de ei­ti... ką čia rei­kės kal­bė­ti... Ne­drį­sau! Tą­kart dvie­se pa­ly­dė­jo­me ją iki na­mų. O pas­kui jau įsi­drą­si­nau. Mes drau­ga­vo­me dve­jus su pu­se me­tų. La­bai daug kas su­ta­po: mū­sų po­žiū­riai, cha­rak­te­riai, net­gi mais­tas – abu mėgs­ta­me dar­žo­ves.

Leo­ka­di­ja: O tu pri­si­me­ni, kaip mėg­da­vai tam­py­ti ma­ne po vi­sus Sa­pie­gi­nės kal­nus, o aš – su kablais, suk­ne­lė puoš­ni... Pa­me­nu, kar­tą jau vi­sai pa­var­gę už­ėjo­me į res­to­ra­ną: val­gy­ti no­ri­si, o Sau­lius as­pi­ran­tas, be pi­ni­gė­lių... Jis ta­da la­bai daug rū­kė, net pirš­tai gel­to­ni bu­vo. Prie gre­ti­mo

Mes juk ne­ži­no­jo­me, kad Leo­ka­di­ja tu­ri Die­vo do­va­ną – kū­no gro­žį, ku­ris ne­si­kei­čia po gim­dy­mo.

sta­le­lio kaip tik sė­dė­jo ke­tu­rios mo­te­rys ir taip pat rū­kė. Sau­lius iš­si­trau­kė ci­ga­re­tes, o aš jam: „Duok ir man.“Da­vė. O aš gi ne­rū­kiau, tik pa­vai­di­nau, kad už­si­trau­kiu ir pa­lei­džiu dū­mą, už­si­trau­kiu, pa­lei­džiu... „Ži­nai. Tu to­kia švel­ni ir šva­ri. Ne­pra­dėk rū­ky­ti. Ge­riau aš me­siu“, – pa­sa­kė žiū­rė­da­mas į ma­ne. Nuo to lai­ko jis ir ne­be­rū­ko.

Sau­lius: Ma­tai, ko­kia dik­ta­to­rė man pa­kliu­vo ( šyp­so­si)... Bet man rū­kan­čios mo­te­rys tik­rai nie­ka­da ne­pa­ti­ko, man jos kve­pia vy­rais.

Kodėl iš­si­rin­ko­te Sau­lių? Juk ap­link pri­ma­ba­le­ri­ną tu­rė­jo suk­tis mi­nios ger­bė­jų.

Leo­ka­di­ja: Bu­vo bu­vo... ir dak­ta­rai v iso­kie... ir pro­fe­so­rius vie­nas... O Sau­lius – as­pi­ran­tas, gy­ve­no bend­ra­bu­ty­je... Kar­tą su­sir­go ir aš jam į bend­ra­bu­tį ne­šiau sriu­bos. Da­bar, kai klau­sia­te, kodėl jį iš­si­rin­kau, net ne­ga­liu at­sa­ky­ti. Gal kad jis bu­vo toks žmo­niš­kas, pa­pras­tas. To­dėl, kad my­lė­jau.

Sau­lius: Ži­no­te, aš ge­riau iš sa­vo pu­sės pa­pa­sa­ko­siu. La­bai gra­žiai bend­ra­vau su sa­vo pir­mą­ja mo­ky­to­ja iš Pla­te­lių. Pa­me­nu, kar­tą ji ma­nęs tak­tiš­kai pa­klau­sė: „Na, kaip tu, Sau­le­le, ar ko­kią mer­gai­tę tu­ri?“„Tu­riu, – pri­si­pa­ži­nau. – Ba­le­ri­ną.“„Oi, vai­ke­li! Tai­gi vi­sos ar­tis­tės – blia­dės!“– že­mai­tiš­kai tėš­kė. Pra­ėjo ne vie­ni me­tai, mes jau ir sū­nų su Leo­ka­di­ja tu­rė­jo­me, kai vi­są šei­mą nu­si­ve­žiau į sa­vo kai­mą Pla­te­liuo­se ir at­ve­džiau pa­ro­dy­ti sa­vo mo­ky­to­jai. Kai ši pa­ma­tė, kaip Leo­ka­di­ja el­gia­si, ko­kia yra rū­pes­tin­ga, kaip su­ka­si vir­tu­vė­je, tie­siai švie­siai pa­sa­kė: „At­va­žia­vo ba­le­ri­na, at­ėmė iš ma­nęs som­tį ir kaip aniols šir­dį ap­žer­gė.“

Ba­le­ri­nos vestuvės tu­rė­jo nu­skam­bė­ti gar­siai!

Sau­lius: Ne, mes dvie­se su­ta­rė­me, kad ei­na­me tuok­tis, ir vis­kas. Liu­di­nin­kai bu­vo tas pats Hen­ri­kas Ba­nys ir ma­no ko­le­ga iš Vil­niaus pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to do­cen­tas Al­fon­sas Bun­kus. Met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je iš­kart ki­lo klau­si­mas, ko­kią pa­var­dę jau­no­ji rink­sis. Pa­siū­liau dvi­gu­bą va­rian­tą: Aškelovičiūtė-Raz­mie­nė. Ne­lei­do: ne­va tuo me­tu tik kos­mo­nau­tė Va­len­ti­na Te­reš­ko­va po san­tuo­kos ga­lė­jo tu­rė­ti dvi­gu­bą pa­var­dę – Te­reš­ko­va-Ni­ko­la­je­va. Leo­ka­di­ja nu­ta­rė bū­ti Raz­mie­ne: man tai, aiš­ku, šir­dį pa­glos­tė, o jai daug ne­ma­lo­nu­mų at­ne­šė. Pa­vyz­džiui, va­žiuo­ja Leo­ka­di­ja su te­at­ru į gast­ro­les už­sie­ny­je, vi­si ją pa­žįs­ta kaip Aškelovičiūtę ir do­ku­men­tuo­se taip įra­šy­ta. O pri­va­žiuo­ja sie­ną – jos ne­no­ri pra­leis­ti su Raz­mie­nės pa­su. Ge­rai, kad ša­lia bu­vo to­kios gar­se­ny­bės kaip No­rei­ka, ku­rių žo­džiais pa­ti­kė­da­vo ir pra­leis­da­vo.

Apie mū­sų ves­tu­ves net Ope­ros ir ba­le­to te­at­re nie­kas, iš­sky­rus Ba­nį, ne­ži­no­jo. Po san­tuo­kos ce­re­mo­ni­jos su liu­di­nin­kais tie­siog nu­ėjo­me į tuo­me­tį „Dai­na­vos“res­to­ra­ną pa­va­ka­rie­niau­ti, nes ki­tą va­ka­rą Leo­ka­di­ja tu­rė­jo šok­ti spek­takly­je „Sil­vi­ja“. Prie gre­ti­mo sta­le­lio kaip tik sė­dė­jo ba­le­to te­at­ro va­do­vy­bė: Vy­tau­tas Lau­ru­šas, Rimas Ge­niu­šas. Jie la­bai su­si­do­mė­jo, ką mes čia šven­čia­me. At­ro­do, Ba­nys jiems pa­š­ni­bž­dė­jo, kad Leo­ka­di­ja iš­te­kė­jo.

O pas­kui pra­si­dė­jo kas­die­nis nor­ma­lus gy­ve­ni­mas, ja­me bu­vo ir pro­zos, ir po­e­zi­jos. Pa­ly­gin­ti grei­tai ga­vo­me bu­tą, nes Leo­ka­di­jos nuo­pel­nus val­džia tik­rai ver­ti­no ir ger­bė. Iš pra­džių tai bu­vo dvie­jų kam­ba­rių bu­tas da­bar­ti­nia­me Sa­va­no­rių pro­s­pek­te, pas­kui gy­ve­ni­mo są­ly­gas pa­ge­ri­no: da­vė ke­tu­rių su pu­se kam­ba­rio M. K. Ogin­skio gat­vė­je. Anks­čiau ja­me gy­ve­no pri­ma­ba­le­ri­na Ge­no­vai­tė Sa­ba­liauskai­tė, o kai iš­te­kė­jo ir iš­va­žia­vo į Iz­ra­e­lį, jos bu­tą val­džia sky­rė mū­sų šei­mai.

Leo­ka­di­ja: Sau­le­le, bet­gi pri­si­mink, kaip bu­vo. Į tą bu­tą pre­ten­den­tų bu­vo ga­ly­bė – val­di­nin­kai, po­li­ti­kai, me­ni­nin­kai... Bet aš ta­da pa­sa­kiau žo­džius, ku­rie nu­lė­mė vis­ką: „Kodėl ne­ati­da­vus ba­le­ri­nos bu­to ba­le­ri­nai?“

Sau­lius: Ap­skri­tai Leo­ka­di­jos pro­fe­si­ja re­gu­lia­vo vi­są mū­sų gy­ve­ni­mą. Ir apie vai­kus kal­bant.

Leo­ka­di­ja: Taip, po ves­tu­vių mes dar po­rą me­tų su­ge­bė­jo­me pra­si­lai­ky­ti be vai­kų, nes aš vis šo­kau, šo­kau. Man jau bu­vo 28-eri, kai pa­g­im­džiau sū­nų.

Sau­lius: O man są­ži­nė ir gar­bė ne­lei­do žlug­dy­ti jai ka­rje­ros, nes gim­dy­ti ba­le­ri­nai reiš­kia ne­ma­žą ri­zi­ką. Daž­na iš­te­ka, su­si­lau­kia vai­kų ir ne­be­ga­li su­si­grą­žin­ti bu­vu­sių kū­no for­mų, ne­be­ga­li šok­ti kaip se­niau. Mes juk ne­ži­no­jo­me, kad Leo­ka­di­ja tu­ri Die­vo do­va­ną – kū­no gro­žį, ku­ris ne­si­kei­čia po gim­dy­mo. Tą­dien, kai ve­žiau į gim­dy­mo na­mus, ji dar ko­jas kil­no­jo lyg sce­no­je, o pa­ry­čiais man jau paskam­bi­no, kad tu­riu sū­nų.

Iki ke­lin­to nėš­tu­mo mė­ne­sio dar šo­ko­te?

Leo­ka­di­ja: Kai bu­vo ke­tu­ri mė­ne­siai, gy­dy­to­jai pa­ta­rė ei­ti il­sė­tis.

Sau­lius: L eo­ka­di­ja n epa­pa­sa­ko­jo v ie­nos is­to­ri­jos. Pa­ti dar ne­ži­no­jo, kad lau­kia­si, tie­siog nu­ėjo pas gy­dy­to­jus dėl ei­li­nio svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­mo. Gy­dy­to­ja vis­ką su­pra­to, bet ne­pa­sa­kė, jog Leo­ka­di­ja lau­kia­si, tik lie­pė at­ei­ti dar kar­tą po ko­kio mė­ne­sio. Ji kaip tik tu­rė­jo šok­ti spek­tak­lio „Gęs­tan­tis kry­žius“pre­mje­ro­je. Tai – la­bai sun­kus kū­ri­nys, dra­ma­tiš­kas, su ra­si­ne po­teks­te: ak­la Leo­ka­di­jos he­ro­jė įsi­my­li juo­dao­dį, bet bal­tie­ji ra­si­stai ją už­puo­la, tam­po, prie­var­tau­ja, mė­to po sce­ną... Pre­mje­ri­nį spek­tak­lį ma­tė ir ta gi­ne­ko­lo­gė. Ki­tą die­ną ji paskam­bi­no Leo­ka­di­jai ir pa­kvie­tė at­ei­ti. „Aš tau ne­pa­sa­kiau, kad tu­rė­si vai­ke­lį, bet kai pa­ma­čiau, kaip ta­ve sce­no­je tam­po, mė­to, kan­ki­na, man plau­kai pa­si­šiau­šė, kaip aš ga­lė­jau leis­ti tau taip ri­zi­kuo­ti!“– pri­si­pa­ži­no gy­dy­to­ja. Ačiū Die­vui, vis­kas bai­gė­si ge­rai.

Leo­ka­di­ja: Už­tat po gim­dy­mo la­bai grei­tai grį­žau į sce­ną. Sū­nus gi­mė ge­gu­žės pa­bai­go­je, o rug­pjū­čio mė­ne­sį aš jau šo­kau spek­takly­je.

Sau­liau, ar ka­da esa­te iš­gy­ve­nęs pa­vy­do jaus­mą, ma­ty­da­mas Leo­ka­di­ją ant sce­nos ki­tų vy­rų glė­by­je?

Sau­lius: Pa­me­nu, ma­no drau­gai po spek­tak­lio su užuo­jau­ta sa­ky­da­vo: „Kaip tu ga­li pa­kęs­ti, kad sce­no­je ta­vo žmo­ną už šlau­nų gla­mo­nė­ja, gra­bi­nė­ja?.. Kaip ga­li tai leis­ti?“O aš tik

vi­sa­da bū­da­vo ne vei­das, lie­muo ar krū­ti­nė, o ju­de­sys – kaip ta mo­te­ris ju­da. Leo­ka­di­ja ju­dė­jo die­viš­kai.

Leo­ka­di­ja: Vis­kas nuo žmo­gaus pri­klau­so. Tu­riu ko­le­gių, su ku­rio­mis dar Le­nin­gra­de mo­kiau­si: kai ku­rios tuo­kė­si – sky­rė­si ir vėl tuo­kė­si – sky­rė­si... ki­tos da­bar at­ro­do lyg meš­kos, vos pa­ei­na... tre­čių ap­skri­tai ne­bė­ra gy­vų... O mes su Sau­liu­mi kaž­kaip žmo­giš­kai gy­ve­no­me: aš sten­giau­si dėl jo, jis sten­gė­si dėl ma­nęs.

Kas jū­sų šei­mo­je rū­pi­no­si na­mais, sū­nu­mi, bui­ti­mi?..

Leo­ka­di­ja: Sau­lius la­biau au­ko­jo­si dėl ma­nęs, jis dau­giau at­si­da­vė šei­mai, kad aš ga­lė­čiau šok­ti. Jau­di­no­si dėl ma­nęs, iš­gy­ve­no, rū­pi­no­si. Sū­nų au­gi­no­me kar­tu, o sa­vait­ga­liais, kai man bū­da­vo spek­takliai, pra­šy­da­vau se­sers, kad pa­bū­tų su sū­ne­liu, kol šo­ku.

Sau­lius: Kiek ga­lė­da­vau, tiek aš bū­da­vau su sū­nu­mi. Ir nie­ka­da ne­ma­niau, kad čia koks sun­ku­mas, ne­pa­to­gu­mas ar kad ma­no vy­riš­kas pres­ti­žas nu­ken­čia... Ne­ga­lė­jau leis­ti Leo­ka­di­jai varg­ti. Ir ji nie­kuo­met ne­bu­vo aikš­tin­ga: ge­riau ne­pa­mie­gos, ne­pa­il­sės, bet na­mais, sū­nu­mi ir ma­ni­mi vi­sa­da pa­si­rū­pins. Ta­da gi nei skal­bi­mo ma­ši­nos ne­tu­rė­jo­me, nei pa­to­gaus au­to­mo­bi­lio: skalb­da­vo ran­ko­mis, mais­tą ga­min­da­vo, į te­at­rą kaip pa­pras­ta mo­te­ris va­žiuo­da­vo au­to­bu­su ar tro­lei­bu­su. Kai ma­tai, kad ki­tas žmo­gus dėl ta­vęs sten­gia­si, net ne­ky­la min­čių: „Oi, kaip nu­si­pel­niau, kad pri­ma­ba­le­ri­nai pa­dė­jau...“Ku­ris lais­ves­nis tą aki­mir­ką, tas ir da­ro tai, ką rei­kia.

Aš tik­rai į jos pro­fe­si­ją žiū­rė­jau la­bai rim­tai, nes tai – ma­no my­li­mas žmo­gus. Kaip ga­lė­jo bū­ti ki­taip? Ži­no­te, vos su­si­pa­ži­nus ma­ny­je at­si­ra­do la­bai stip­rus jaus­mas ir no­ras ją glo­bo­ti. Juk fak­tiš­kai ji – be­jė­gė... Leo­ka­di­ja: Ką? Be­jė­gė?! Ko­kia dar be­jė­gė! Sau­lius: Ja gi rei­kia rū­pin­tis, ji ne­la­bai ži­no, ką par­duo­tu­vė­je pirk­ti. Bet, aiš­ku, į par­duo­tu­vę aš ei­nu su jos su­da­ry­tu są­ra­šu ( juo­kia­si).

Leo­ka­di­ja: Ge­rai, tu va­žiuo­ji į par­duo­tu­vę, o aš per tą lai­ką pa­ruo­šiu vis­ką – bul­ves nu­sku­tu, dar ką nors pa­da­rau. Mes da­li­ja­mės dar­bais.

Sau­lius: Bui­ty­je vi­sa­da bu­vo­me pa­si­skirs­tę pa­rei­go­mis: aš – tie­ki­mo mi­nist­ras, Leo­ka­di­ja – ku­li­na­ri­jos mi­nist­rė. Pa­me­nu, kai ruo­šiau­si ves­ti, ko­le­gos šai­pė­si iš ma­nęs: „Na, Sau­liau, da­bar vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą mai­tin­sie­si tik su­muš­ti­niais. Kai žmo­na ba­le­ri­na, tai tik na­gus da­žy­sis ir plau­kus suks...“Bet kar­tą pa­kvie­čiau tuos, ku­rie taip kal­bė­jo, į sve­čius. Leo­ka­di­ja pa­da­rė mėgs­ta­mą pa­tie­ka­lą – ma­ka­ro­nus su gry­bų pa­da­žu. Ži­no­ma, ir tau­re­lė bu­vo... Sve­čiai li­ko ap­stul­bę, kaip ska­niai ma­no žmo­na mo­ka ga­min­ti, ko­kia pui­ki šei­mi­nin­kė.

Ko ge­ro, ši­tuos pen­kias­de­šimt me­tų pra­gy­ven­ti lai­min­gai mums pa­dė­jo tai, kad esa­me skir­tin­gų pro­fe­si­jų ir vie­nas ki­tam vi­sa­da ro­dė­me vi­sa­pu­siš­ką pa­gar­bą. Aš su­pra­tau vi­sus jos var­gus ba­le­te, ri­zi­ką, ku­rią pa­tir­da­vo kas­dien. O Leo­ka­di­ja su­pra­to ma­no pro­fe­si­ją ir ne truk­dė, o pa­dė­jo jo­je reikš­tis.

Leo­ka­di­ja: Man nie­ka­da ne­rei­kė­jo rink­tis – Prieš ke­le­rius me­tus iš sos­ti­nės į so­dy­bą miš­kų ap­sup­ty­je gy­ven­ti per­si­kė­lę su­tuok­ti­niai mė­gau­ja­si gam­tos ra­my­be. Sau­lius ža­da im­tis jųd­vie­jų gy­ve­ni­mo ar­chy­vų: „Be­je, paste­bė­jau, kad pa­tys ar­ti­stai ne­si­rū­pi­na in­for­ma­ci­jos apie sa­ve rin­ki­mu. Pa­klau­s­ki­te bet ku­rio žy­maus ar­ti­sto: apie vie­ną ki­tą vaid­me­nį dar pa­pa­sa­kos, bet ko­kios bu­vo spek­tak­lių re­cen­zi­jos, ko­kių nuo­trau­kų iš­li­kę – var­giai pa­sa­kys. To­dėl aš są­mo­nin­gai pra­dė­jau rink­ti kri­ti­kų, ba­le­to­lo­gų straips­nius apie Leo­ka­di­ją. Net sa­vo­tiš­ką pa­ieš­kos ir kau­pi­mo sis­te­mą su­kū­riau“ juok­da­vau­si, nes ži­no­jau: ba­le­to šo­kė­jai, kad ir ko­kios ero­ti­nės sce­nos bū­tų, jo­kio su­si­jau­di­ni­mo ne­pa­ti­ria, nes klau­so mu­zi­kos ir skai­čiuo­ja rit­mą! Jie ne­ga­li pa­vė­luo­ti! Ži­no­te, kaip tai su­pra­tau? Esu pa­da­ręs ne­ma­žai Leo­ka­di­jos nuo­trau­kų spek­tak­lių me­tu. Bet vi­są lai­ką bū­da­vo la­bai sun­ku pa­gau­ti ge­rą ka­d­rą. Pa­me­nu, Mask­vo­je vy­ko svar­bus ba­le­to kon­kur­sas ir pir­mo­se ei­lė­se sė­dė­jo tik fo­to­meis­trai. Ste­bė­jau juos ir ste­bė­jau­si, kaip nu­spau­džia myg­tu­ką vi­si kar­tu ir ta­da, ka­da rei­kia! Pas­kui tik su­pra­tau, kad ir šo­kant, ir da­rant nuo­trau­kas ba­le­to spek­takliuo­se rei­kia klau­sy­tis mu­zi­kos: jei­gu yra mu­zi­kos vir­šū­nė, ta­da bus ir ju­de­sio vir­šū­nė.

Klau­sia­te apie pa­vy­dą... Tarp kit­ko, aš ži­no­jau, kad ją na­mo pa­ly­di kai kas... Jau kai gy­ve­no­me An­ta­kal­ny­je ir Leo­ka­di­ja va­žiuo­da­vo na­mo tro­lei­bu­su, ima ir pri­si­sta­to prie jos: „No­riu jus pa­ly­dė­ti...“Leo­ka­di­ja ne­prieš­ta­rau­da­vo. Bet aš vi­sa­da bu­vau už­tik­rin­tas dėl jos ir dėl sa­vęs. Ži­no­te, man iš­kart prieš akis iš­kil­da­vo Leo­ka­di­ja, šo­kan­ti Dmit­ri­jaus Šos­ta­ko­vi­čiaus spek­takly­je „Pa­ne­lė ir chu­li­ga­nas“. Ta­me spek­takly­je Pa­ne­lė Mo­ky­to­ja chu­li­ga­ną su­ge­ba su­t­ram­dy­ti ge­ru­mu. Tas pats bu­vo ir gy­ve­ni­me: Leo­ka­di­ja kaž­kaip mo­kė­jo vien žvilgs­niu su­draus­min­ti ger­bė­jus. Ki­ta ver­tus, prie jos bet kas ir ne­lįs­da­vo – tik in­te­li­gen­ti­jos at­sto­vai, ra­šy­to­jai... Pui­kiai su­pra­tau, kad ba­le­ri­na, ir dar to­kios iš­vaiz­dos mo­te­ris kaip Leo­ka­di­ja, da­ro di­de­lį po­vei­kį vy­rams. O man mo­ters gro­žio kri­te­ri­jus

te­at­ras ar šei­ma – to­dėl, kad Sau­lius la­bai daug kuo rū­pi­no­si ir ver­ti­no ma­no dar­bą.

Pa­me­nu, kar­tą pa­kvie­čiau se­se­rį į sa­vo kū­ry­bos va­ka­rą. O ji pas­kui pa­sa­ko­jo: „Aš ne į ta­ve žiū­rė­jau, ne kaip tu sce­no­je šo­ki, bet sė­dė­jau ša­lia Sau­liaus ir ste­bė­jau, kad ne­nu­alp­tų: taip stip­riai jis iš­gy­ve­no dėl ta­vęs! Ne­duok Die­ve, ta­vo ko­ja kryp­te­li, jis net su­dre­ba... net kvė­puo­ti nu­sto­ja...“Sau­lius nie­ka­da ne­sa­kė, bet ži­nau, kad jis bu­vo lai­min­gas, kai aš jau nu­li­pau nuo sce­nos, – jam ne­be­rei­kė­jo jau­din­tis spek­tak­lių me­tu. O kai aš jau ne­šo­kau, jis nė­rė į po­li­ti­ką. Ta­da aš jį pa­lai­kiau, grį­žęs na­mo jis vi­sa­da ras­da­vo ši­lu­mą, su­pra­t­imą, pa­ruoš­tus pie­tus.

Sau­lius: Są­jū­džio l ai­kais aš t ik­rai vi­sa gal­va nė­riau į per­mai­nas. Bu­vau iš­rink­tas tuo­me­ti­nio Vil­niaus pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to rek­to­riu­mi. Be­je, bu­vau pir­mas rek­to­rius – ne val­džios pa­skir­tas, o iš­rink­tas, to­dėl la­bai di­džia­vau­si ir bu­vau ne­pa­pras­tai at­si­da­vęs dar­bui. Pas­kui ta­pau Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tu, Ak­to dėl Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės at­sta­ty­mo sig­na­ta­ru. Pri­si­me­nu, sau­sio 13-ąją tik grį­žau na­mo, Leo­ka­di­ja tą­dien sir­go. Įsi­jun­giu te­le­vi­zo­rių – Lands­ber­gis kvie­čia vi­sus de­pu­ta­tus su­si­rink­ti... Leo­ka­di­ja ta­da pa­sa­kė: „Ne­bi­jok, aš gė­dos tau ne­pa­da­ry­siu. Va­žiuok, tau rei­kia ten bū­ti.“

Leo­ka­di­ja: Pa­lai­ky­ti vie­nam ki­tą – š tai kas svar­biau­sia. Vie­nam dėl ki­to gy­ven­ti. Tie­siog tuos pen­kias­de­šimt me­tų mes gy­ve­na­me vie­nas ki­tu rū­pin­da­mie­si.

Sau­lius: Šei­mo­je ne­ga­li bū­ti lenk­ty­nia­vi­mo, kon­ku­ra­vi­mo, aiš­ki­ni­mo­si, kas vir­šes­nis. Ji – ma­no pri­ma­ba­le­ri­na, o aš – jos ger­bė­jas vi­sam gy­ve­ni­mui...

1974- ie­ji, „Gul­bių eže­ras“. Leo­ka­di­ja Aškelovičiūtė – Ode­ta, Vy­tau­tas Ku­dž­ma – Zygf­ry­das

Prieš žen­giant į sce­ną: Ope­ros ir ba­le­to te­at­ro ap­ren­gė­ja Ja­ni­na Il­gū­nai­tė daug de­šimt­me­čių bu­vo ge­ra Leo­ka­di­jos drau­gė

Ele­gan­tiš­kai ap­si­ren­gu­si, pa­si­tem­pu­si, san­tū­ri ir ne­senstan­ti – komp­li­men­tų Leo­ka­di­jai nie­ka­da ne­gai­lė­jo nei vy­rai, nei mo­te­rys. Kaž­kas ją net yra pa­va­di­nęs prin­ce­se iš pri­gim­ties iš­si­trauk­da­vo cim­bo­lus ir im­da­vo skam­bin­ti. Ma­tyt, kaž­ką per krau­ją iš jų ga­vau. Kad ta­pau ba­le­ri­na, jie nei smer­kė, nei at­kal­bi­nė­jo. Tie­siog pa­lai­kė.

1964-tie­ji. Ku­k­lios vestuvės tik su liu­di­nin­kais

Su vy­ru Sau­liu­mi ir vi­en­tur­čiu sū­nu­mi Ai­niu­mi

Pa­pras­tas ry­tas: pri­ma­ba­le­ri­na tro­lei­bu­su va­žiuos į Ope­ros ir ba­le­to te­at­rą, eko­no­mi­kos ir so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras – į tuo­me­ti­nį Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą

„Pa­gar­ba vie­nas ki­tam, – il­go bend­ro gy­ve­ni­mo pa­slap­tį įvar­di­ja po­nas Sau­lius. – Nuo pat pra­džių iki da­bar ži­nau: be ma­nęs ji su­nyk­tų, aš jai tu­riu pa­dė­ti. Mes gy­ve­na­me vie­nas ki­tam ir vie­nas dėl ki­to“

Bio­lo­gi­jos moks­lus tuo­me­ti­nia­me Le­nin­gra­de, vė­liau – Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ins­ti­tu­tą Vil­niu­je bai­gęs jųd­vie­jų sū­nus Ai­nis šiuo me­tu dės­to ke­lio­se aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se ir ža­da gin­ti dak­ta­ro diser­ta­ci­ją. Vi­en­tur­tis sū­nus ir tre­jų me­tu­kų anū­kė­lė Ko­try­na – di­džiau­sias Raz­mų džiaugs­mas

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.