IŠ ARČIAU

Val­gau ir liek­nė­ju!

Zmones. Legendos - - Turinys - Al­ma Mie­liau­skie­nė.

Kai da­bar va­ži­nė­ju po Lie­tu­vą ir pri­sta­ty­da­ma nau­jau­sią sa­vo kny­gą bi­b­lio­te­ko­se ren­giu su­si­ti­ki­mus, jų dar­buo­to­jos iš len­ty­nų iš­trau­kia se­nas ma­no kny­gas. „Tu­rė­jo­me pen­kias, li­ko vie­na“, – pa­si­tei­si­na ir iš­tie­sia vie­nin­te­lę nu­skai­ty­tą, ap­kli­juo­tą lip­nia juos­te­le ar pleis­t­ru“, – pa­sa­ko­ja Al­ma. As­me­ni­nės pa­tir­ties įkvėp­ta kny­ga – ji pa­ti per pus­me­tį at­si­kra­tė še­šias­de­šim­ties ki­lo­gra­mų ant­svo­rio – tuo­met ta­po sen­sa­ci­ja. Au­to­rė juo­kia­si pri­si­min­da­ma, ko­kius di­džiu­lius laiš­kų mai­šus į bu­tą jai temp­da­vo laiš­ki­nin­kai. Iki šiol tu­ri vo­ką, ant ku­rio už­ra­šy­ta tik „Po­niai Al­mai, Kau­nas“...

Al­ma Mie­liau­skie­nė įkū­rė ir klu­bą, ku­ris iki šiol va­di­na­mas kul­ti­niu, lei­do žur­na­lą, pa­ra­šė ke­lio­li­ka kny­gų. „Il­gai­niui ma­no pa­ta­ri­mai ta­po lyg liau­dies dai­na, kaip pa­sa­kė vie­na ma­no paskai­tų klau­siu­si gy­dy­to­ja – juos kar­to­ja kaip sa­vai­me su­pran­ta­mus“, – pa­brė­žia, ta­čiau pri­me­na, jog yra ir ki­ta po­pu­lia­ru­mo pu­sė: mi­nė­ta kny­ga įėjo į is­to­ri­ją kaip vie­na pir­mų­jų aso­cia­ci­jos LATGA-A pla­gia­to by­lų. O ir da­bar – nors „Val­gau ir liek­nė­ju“pa­va­di­ni­mas pa­ten­tuo­tas, bū­tų ga­li­ma ras­ti ke­lis taip pa­va­din­tus por­ta­lus.

Al­mai bu­vo 23-eji. Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­te bai­gu­si far­ma­ci­ją, ji nu­ėjo dirb­ti į mo­kyk­lą – dės­ty­ti bio­lo­gi­jos ir che­mi­jos. „Bu­vau jau­na, sto­ra ir ne­lai­min­ga“, – liūd­nai pa­žy­mi. Jos svei­ka­tos is­to­ri­jo­je mir­gė­jo ga­ly­bė įra­šų – po­liar­tri­tas, hi­per­to­ni­ja, aler­gi­ja, ant­svo­ris. Svo­ris vie­nu me­tu bu­vo pa­sie­kęs 120 ki­lo­gra­mų žy­mą. „Vis ban­džiau jį mes­ti. Me­di­kų pa­ta­ri­mas bu­vo vie­nas – ma­žiau val­gyk ir dau­giau ju­dėk... Lyg šiau­do grie­biau­si vis­ko. Kaž­kas pa­pa­sa­ko­jo apie ste­buk­lin­gai pa­dė­ju­sią varš­kės die­tą, val­giau tik ją. Du ki­lo­gra­mai nu­kri­to, grį­žo pen­ki. Pa­ta­rė val­gy­ti tik obuo­lius, va­sa­rą kai­me val­giau tik juos, ta­čiau, pra­dė­jus įpras­tai mai­tin­tis, ki­lo­gra­mai vėl priau­go. Nu­ėjau į ae­ro­bi­kos tre­ni­ruo­tę, lie­pė žą­se­le pa­ei­ti, vos ne­nu­kri­tau, vi­sa pa­mė­ly­na­vau, tre­ne­rė už pa­žas­tų nu­tem­pė iki du­rų ir at­si­du­so, kad aš tik­rai ne­nu­me­siu svo­rio...“„Su­tri­ku­si me­džia­gų apy­kai­ta, pa­vel­dė­ji­mas“, – nu­leis­da­vo ran­kas gy­dy­to­jai, o kai šir­dis ėmė smar­kiai ne­ga­luo­ti, kaip vie­nin­te­lę iš­ei­tį pa­siū­lė ope­ra­ci­ją. Iki šiol Al­ma sau­go gar­bių me­di­kų pa­ra­šais ir kli­ni­kos ant­spau­du pa­žy­mė­tą iš­va­dą: „Ka­te­go­riš­kai at­si­sa­ko šir­dies ope­ra­ci­jos. Prog­no­zė gy­ven­ti – vie­nas mė­nuo.“Ir pa­brauk­ta flo­mas­te­riu.

„Kai ma­ne įsprau­dė į kam­pą, nie­ko ki­to ne­li­ko – per pus­me­tį nu­me­čiau še­šias­de­šimt ki­lo­gra­mų“, – kaip pa­pras­tą fak­tą konsta­tuo­ja Al­ma. Su­liek­nė­jus iš­ny­ko ir svei­ka­tos bė­dos. Vi­sos ir iš­kart. Kaip jai pa­vy­ko pa­da­ry­ti tai, kai vi­si ap­link tik ir kar­to­jo, kad at­si­kra­ty­ti ant­svo­rio ne­įma­no­ma? „Jei no­ri tu­rė­ti, ko nie­ka­da ne­tu­rė­jai, tu­ri pra­dė­ti da­ry­ti tai, ko nie­ka­da ne­da­rei, – pa­ci­tuo­ja se­no­vės ki­nų iš­min­tį ji ir pa­aiš­ki­na: – Ta­da aš pa­gal­vo­jau – jei bi­jau val­gy­ti, gal rei­kia im­ti ir pra­dė­ti ne­bi­jo­ti? Juk mais­tas yra Die­vo do­va­na, o kai tam­pa bau­bu, or­ga­niz­mas su juo ko­vo­ja ir pa­si­de­da sau­giai – gal pri­reiks. Taip at­sar­gos ir kau­pia­si. Mū­sų or­ga­niz­mas ne­klau­so jo­kių teo­ri­jų, jo – sa­va bu­hal­te­ri­ja.“

Ji ir ėmė... val­gy­ti. Ta­čiau s te­bė­jo, k ą de­da­si į bur­ną: „Bu­vau ką tik iš­te­kė­ju­si, vy­ras mo­ka ne vie­ną už­sie­nio kal­bą, pra­dė­jau kaup­ti apie die­tas vis­ką, ką tik pa­vyk­da­vo ras­ti: jis man ver­tė iš ang­lų kal­bos, aš skai­čiau len­kiš­kus žur­na­lus, net­gi se­nų tar­pu­ka­rio iš­kar­pų ra­dau. Bu­vau pa­ti sau eks­per­i­men­ti­nis triu­šis, vis­ką po kruo­pe­lę rin­kau ir ban­džiau. Ir kruopš­čiai ra­šiau į die­no­raš­tį kiek­vie­ną žings­nį. At­si­kra­čiau ant­svo­rio ir... su­rin­kau tai, kas yra pag­rin­di­niai ma­no me­to­di­kos prin­ci­pai.“

Me­to­do, ku­rį Al­ma pa­va­di­no tin­gi­nių ir le­pū­nė­lių me­to­du, pa­slap­tis – pa­pras­tu­mas. Rei­kia at­si­sa­ky­ti bet ko­kios prie­var­tos prieš sa­vo or­ga­niz­mą, o ma­lo­nu­mą gau­siai val­gy­ti pa­keis­ti ma­lo­nu­mu val­gy­ti... ska­niai. Žmo­gus ga­li val­gy­ti vis­ką, ką no­ri, ta­čiau ne­tu­ri vir­šy­ti nu­sta­ty­tos die­nos ka­lo­ri­jų nor­mos (mo­te­rims – 1000, vy­rams – 1200 ka­lo­ri­jų). Ta­čiau, kaip pa­brė­žia Al­ma, ka­lo­ri­jų skai­čia­vi­mas yra tik ra­men­tai, pa­de­dan­tys pa­ža­bo­ti ir įpra­ti­nan­tys rink­tis kiek­vie­nam tin­ka­miau­sią mais­tą – to­kį, nuo ku­rio esi ne tik so­tus ir pa­ten­kin­tas, bet ir liek­nė­ji.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.