STA­TI­NYS

Na­mas su cha­rak­te­riu

Zmones. Legendos - - Turinys - Ro­lan­da KISNIERIŪTĖ

Žy­dų kil­mės Kauf­man­nams nuo se­no pri­klau­sė di­džiau­sių par­duo­tu­vių tink­las Pit­sber­ge. Ed­ga­ras Kauf­man­nas 1909-ai­siais, netru­kus po ve­dy­bų su pir­mos ei­lės pus­se­se­re Li­lia­ne, uo­švio pa­de­da­mas, su­jun­gė jas į try­li­kos aukš­tų uni­ver­sa­li­nę par­duo­tu­vę. Ne tik pui­kų iš­si­la­vi­ni­mą, bet ir vers­li­nin­ko ta­len­tą tu­rin­tis vy­ras ryž­da­vo­si drą­siems eks­per­i­men­tams, ku­rie dau­ge­liui, pir­miau­sia – žmo­nai, at­ro­dė vi­siš­ka kvai­lys­tė. Kai 1927-ai­siais ame­ri­kie­tis Char­le­sas Lind­berg­has pir­ma­sis per­skri­do At­lan­to van­de­ny­ną, Kauf­man­nas pir­ma­me par­duo­tu­vės aukš­te pa­sta­tė... lėk­tu­vą! Li­lia­ne iš gė­dos ne­no­rė­jo kiš­ti no­sies iš na­mų ma­ny­da­ma, kad vy­ras taps vi­suo­ti­nės pa­juo­kos ob­jek­tu. Ta­čiau nu­ti­ko prie­šin­gai – pub­li­ka plū­do net iš ki­tų mies­tų, per sa­vai­tę par­duo­tu­vę ap­lan­kė 50 tūks­tan­čių žmo­nių. Vie­tos aukš­tuo­me­nė mie­lai už­suk­da­vo į Kauf­man­no par­duo­tu­ves, man­da­giai svei­kin­da­vo­si su po­ra gat­vė­je, kar­tais net leis­da­vo sau iš­di­džiai pa­kal­bė­ti apie orą, bet į sve­čius nek­vies­da­vo, – am­bi­cin­gą tur­tuo­lį tai skau­di­no. Ir dar: Ed­ga­ras bu­vo mer­gi­šius, kal­bė­ta, kad Li­lia­ne iš siel­var­to ge­ria, stik­liu­ko ne­ven­gė ir jis pats. Ne­ga­na to, po ke­tu­rias­de­šimt­me­čio pa­blo­gė­jo mo­ters svei­ka­ta.

Na­mo virš kriok­lio sta­ty­bas ga­li­ma at­kar­to­ti ir le­go ka­la­dė­lė­mis

Is­to­rI­nIs už­sa­ky­mas

Maž­daug tuo me­tu Kauf­man­nams ki­lo min­tis pa­sta­ty­ti už­mies­čio vi­lą prie kriok­lio uo­lin­ga­me gam­tos kam­pe­ly­je, vaiz­din­gu pa­va­di­ni­mu Lo­kio prie­globs­tis. Čia nuo se­no bu­vo Kauf­man­nų par­duo­tu­vės dar­buo­to­jų po­il­sio vie­ta, čia pir­mą kuk­lų na­me­lį bu­vo pa­si­sta­tę ir Ed­ga­ras su Li­lia­ne – nuo Pit­sber­go iki šios gra­žios vie­to­vės te­bu­vo apie sep­ty­nias­de­šimt ki­lo­met­rų.

1934-ai­siais su­tuok­ti­nių aki­ra­ty­je pa­si­ro­dė kaž­ka­da la­bai ma­din­gas, ego­centriš­kas, jau so­li­daus am­žiaus ar­chi­tek­tas Fran­kas Llo­y­das Wrigh­tas (1867–1959). Kaip pats sa­ve va­di­no – „žy­miau­sias šios ne­sko­nin­gos ša­lies ar­chi­tek­tas“. Ta­da šlo­vė Wrigh­tą bu­vo ap­lei­du­si: prie to pri­si­dė­jo ir eko­no­mi­kos kri­zė, ir dik­ta­to­riš­kas ar­chi­tek­to bū­das, ir skan­da­lin­gas as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas. Kad su­dur­tų ga­lą su ga­lu, Wrigh­tas na­muo­se ati­da­rė stu­di­ją, ten sem­tis ar­chi­tek­tū­ros ži­nių pa­no­ro ir vie­nin­te­lis po­ros sū­nus Ed­ga­ras Kauf­man­nas jau­nes­ny­sis (1910–1989).

Iš pra­džių ar­chi­tek­tu ir jo idė­jo­mis su­si­ža­vė­jo sū­nus, netru­kus – ir tė­vas, at­vy­kęs ap­lan­ky­ti at­ža­los. Kauf­man­nas ir Wrigh­tas, abu ku­pi­ni pa­čių ne­įti­kė­čiau­sių idė­jų, aki­mirks­niu ra­do bend­rą kal­bą. Per dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus tru­ku­sį bend­ra­dar­bia­vi­mą ar­chi­tek­tas įta­kin­gam vers­li­nin­kui su­kū­rė ke­lias de­šim­tis pro­jek­tų, vie­nas po ki­to po­pie­riaus la­pe nu­gu­lė įspū­din­gų pa­sta­tų, iš­ti­sų kvar­ta­lų pie­ši­niai. De­ja, tik ke­le­tas su­ma­ny­mų bu­vo įgy­ven­din­ta, tarp jų svar­biau­sias – Na­mas virš kriok­lio.

„Kad bū­tų tin­ka­mai pa­sta­ty­tas, na­mas tu­ri su­si­lie­ti su pei­za­žu. Ir tuo­met jis ga­li pa­keis­ti žmo­gaus li­ki­mą“, – ši Wrigh­to, or­ga­ni­nės ar­chi­tek­tū­ros gu­ru, min­tis Kauf­man­nams įstri­go. 1935-ųjų pa­bai­go­je ar­chi­tek­tas ga­vo už­sa­ky­mą ir vi­siš­ką kū­ry­bi­nę lais­vę Lo­kio prie­globs­ty­je pa­sta­ty­ti už­mies­čio vi­lą. Vie­ta Fran­kui Llo­y­dui la­bai pa­ti­ko ir jis pa­siū­lė drą­sią idė­ją: „ Aš no­riu, kad jūs gy­ven­tu­mė­te su kriokliu, o ne žiū­rė­tu­mė­te į jį. Jis tu­ri tap­ti jū­sų gy­ve­ni­mo da­li­mi.“

Wrigh­tas vis­ką pro­jek­ta­vo gal­vo­je, po­pie­riu­je brė­ži­niai at­si­ra­s­da­vo pas­ku­ti­nę mi­nu­tę, kai rei­kė­da­vo juos pa­teik­ti už­sa­ko­vams. Ne iš­im­tis bu­vo ir šis kar­tas. Ar­chi­tek­tas vi­sai ne­su­tri­ko, kai vie­ną die­ną Kauf­man­nas paskam­bi­no ir pra­ne­šė po po­ros va­lan­dų at­vyk­sian­tis į stu­di­ją ap­žiū­rė­ti se­niai ža­dė­to pro­jek­to. Jo­kių brė­ži­nių ne­bu­vo, ne­bu­vo net eski­zų. Met­ras ra­miai pa­dė­jo ra­ge­lį, pa­ėmė po­pie­riaus ir ėmė pieš­ti. Per ke­le­tą įtemp­tų dar­bo va­lan­dų eski­zas su smul­kiau­sio­mis de­ta­lė­mis bu­vo baig­tas. At­vy­kęs Kauf­man­nas žvilg­te­lė­jo į pie­ši­nius ir te­pa­sa­kė: „Nie­ko ne­keis­ti.“

Ar­chi­tek­tas nu­ma­tė pa­sta­ty­ti di­de­lį ir erd­vų na­mą, ku­ris bū­tų tar­si pa­ki­bęs virš kriok­lio, o te­ra­sos pri­min­tų virš upės nu­svi­ru­sius ro­do­dend­ro la­pus. Sta­ty­boms tu­rė­jo bū­ti nau­do­ja­mi na­tū­ra­lūs ak­me­nys, klin­tys ir gelž­be­to­nis. Wrigh­tas sie­kė, kad vyk­dant sta­ty­bas ne­bū­tų iš­kirs­tas nė vie­nas me­dis, vi­si kal­vo­tos vie­to­vės rie­du­liai lik­tų sa­vo vie­to­se ir bū­si­mas na­mas tap­tų tar­si kraš­to­vaiz­džio da­li­mi.

Iš pra­džių Kauf­man­nas pla­na­vo „tilp­ti“į 45 tūkst. do­le­rių (tuo­met Pen­sil­va­ni­jo­je pa­sta­ty­ti na­mą kai­na­vo vi­du­ti­niš­kai 5–6 tūkst. do­le­rių), bet kai sta­ty­bos bu­vo baig­tos, su­ma iš­au­go iki 155 tūkst. do­le­rių (į kai­ną taip pat įskai­čiuo­ti sve­čių na­mas, ga­ra­žas). Ar­chi­tek­to at­ly­gis – 8 tūkst. do­le­rių. Per ke­le­rius me­tus pa­pil­do­mai įvai­riems dar­bams iš­leis­ta dar 22 tūkst. do­le­rių. At­si­žvel­giant į inf­lia­ci­ją, ši su­ma šian­dien pri­lyg­tų 2,6 mln. do­le­rių.

Sva­jo­nių pi­liS

Ta­čiau re­zul­ta­tas pra­no­ko vi­sus lū­kes­čius ir pri­ver­tė pa­mirš­ti pi­ni­gus. Na­mas at­ro­dė lyg iš­au­gęs miš­ke. Nuo skar­džio be­si­lei­džian­čios pla­čios te­ra­sos tar­si plū­du­ria­vo ant van­dens. Apa­ti­nė te­ra­sa bu­vo pa­ki­bu­si virš srau­naus kriok­lio. Kad ir kur bū­tum sto­vė­jęs, at­si­ver­da­vo kva­pą gniau­žian­tys vaiz­dai. Ly­giai taip pat vi­dus de­rėjo su iš­ore. No­rint su­švel­nin­ti per­ne­lyg rūs­tų gelž­be­to­nio ir ak­me­ni­nių sie­nų įspū­dį, kam­ba­riai iš­kal­ti me­džiu. Pir­ma­me aukš­te bu­vo įreng­ti di­džiu­lė sve­tai­nė, val­go­ma­sis, vir­tu­vė ir prieš­kam­ba­ris. Iš jo laip­tai ve­dė prie upe­lio. Ant­ra­me aukš­te iš­si­dės­ty­ti trys mie­ga­mie­ji su bal­ko­nais. Tre­čia­me taip pat bu­vo mie­ga­ma­sis su bal­ko­nu. Nuo čia til­te­lis ve­dė į ke­tur­vie­tį ga­ra­žą, tar­nai­tės ir sve­čių na­mą. Gre­ta jo bu­vo ba­sei­nas: jei­gu jis bū­da­vo per­pil­do­mas, van­duo iš­te­kė­da­vo tie­siai į upe­lį.

Ta­čiau la­biau­siai Wrigh­tas di­džia­vo­si ži­di­niu. Jį su­po iš grin­dų iš­dy­gę mil­ži­niš­ki tos pa­čios uo­los, ant ku­rios sto­vė­jo na­mas, lui­tai. „Jei šian­dien gy­ven­tų, drui­dai ne­abe­jo­ti­nai čia įkur­tų šven­tyk­lą“, – pa­ti­ki­no met­ras. Pa­gal Wrigh­to eski­zus bu­vo pa­ga­min­tos kė­dės, sta­lai, lem­pos ir net sve­tai­nės ki­li­mai. Val­din­gu­mu gar­sė­jęs ar­chi­tek­tas rei­ka­la­vo, kad jo pro­jek­tuo­tuo­se na­muo­se šei­mi­nin­kai ne­drįs­tų nie­ko keis­ti, net bal­dų ne­per­s­tum­tų. Pas kai ku­riuos net vyk­da­vo pa­tik­rin­ti, ar vis­kas sa­vo vie­to­se. Tie­sa, vė­liau Li­lia­ne, pri­si­mi­nu­si ki­no di­vos Mar­le­ne Diet­ri­ch ra­gi­ni­mą ne­bi­jo­ti mai­šy­ti sti­lių, vis dėl­to kai ką pa­kei­tė. Gre­ta rąs­ti­nių sta­le­lių ir pjaus­ty­tų ja­po­niš­kų sta­tu­lė­lių at­si­ra­do flo­ren­tie­tiš­kos ba­ro kė­dės. Vie­toj tra­di­ci­nių ki­li­mų šei­mi­nin­kė grin­dis iš­klo­jo meš­kė­nų ir beb­rų kai­liais. Va­do­vau­da­ma­si tik in­tui­ci­ja ir nuo­tai­ka, be jo­kios tvar­kos kam­ba­riuo­se su­ka­bi­no Pa­b­lo Pi­cas­so ir Die­go Ri­ve­ros pa­veiks­lus.

Šlo­vėS va­lan­da

Kauf­man­no vi­la gar­siau­siu Ame­ri­kos gy­ve­na­muo­ju na­mu ta­po, kai žur­na­lo „Ti­me“vir­še­lį pa­puo­šė Fran­ko Llo­y­do Wrigh­to, ku­riam už nu­ga­ros pui­ka­vo­si Na­mas virš kriok­lio, at­vaiz­das. Šei­mi­nin­kai kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį pri­ėmė sve­čius:

Kad bū­tų tin­ka­mai pa­sta­ty­tas, na­mas tu­ri su­si­lie­ti su pei­za­žu. Ir tuo­met jis ga­li pa­keis­ti žmo­gaus li­ki­mą.

pats Al­ber­tas Eins­t­ei­nas, ki­no žvaigž­dės In­grid Berg­man, Mar­le­ne Diet­ri­ch, ame­ri­kie­čių spau­dos mag­na­tas Wil­lia­mas Ran­dolp­has He­ars­tas ir net­gi tuo­me­ti­nis JAV pre­zi­den­tas Fran­kli­nas D. Ro­ose­vel­tas. Iš pra­džių ša­lies va­do­vas pa­kė­lė tau­rę už šei­mi­nin­kės gro­žį, vė­liau – už šei­mi­nin­ko ryž­tą už­sa­kant is­to­ri­nį pro­jek­tą ir ga­liau­siai – už Wrigh­to ge­nia­lu­mą. Iš­kil­min­gai bu­vo su­si­dauž­ta tau­rė­mis, o vi­zi­tą vai­ni­ka­vo įspū­din­gas fe­jer­ver­kas. Po pre­zi­den­to vie­š­na­gės lan­ky­tis Kauf­man­no re­zi­den­ci­jo­je ta­po ge­ro to­no ženk­lu – tai reiš­kė, kad pri­klau­sai eli­tui. Vie­tos grie­ti­nė­lė, anks­čiau iš aukš­to žvel­gu­si į pra­ku­tu­sį žy­dą, da­bar ver­žė­si pas jį. Kauf­man­nas trium­fa­vo ir ne­gai­lė­jo pi­ni­gų pa­sa­kiš­kiems pri­ėmi­mams, ver­tiems ne­bent Di­džio­jo Get­sbio. Čia vyk­da­vo triukš­min­gi kos­tiu­mi­niai po­ky­liai, dvi­ra­čių ir te­niso var­žy­bos, sve­čiai lai­ką leis­da­vo jo­di­nė­da­mi ir pliuš­ken­da­mie­si ba­sei­ne. Ką jau kal­bė­ti apie gur­ma­niš­kus pa­tie­ka­lus. Pra­žy­do ir pa­ti vi­los šei­mi­nin­kė. Pir­mą kar­tą po dau­ge­lio me­tų ji jau­tė­si lai­min­ga.

Pa­bai­gos Pra­džia

Vis dėl­to am­ži­nin­kai už­si­me­na, kad, bai­gian­tis Na­mo virš kriok­lio dar­bams, Wrigh­tą esą ap­lan­kiu­si min­tis: „Bet ar ga­li­ma čia gy­ven­ti?“

Nors vi­la bu­vo skir­ta pra­leis­ti sa­vait­ga­lius iš­ti­sus me­tus, grin­dys iš gam­ti­nių ska­lū­nų plokš­čių bu­vo šal­tos ir vi­siš­kai ne­ti­ko gy­ven­ti žie­mą. Drėg­mė ir­gi kė­lė rū­pes­čių, grei­tai į pa­sta­tą įsi­me­tė pe­lė­sis (Kauf­man­nas na­mą net iro­niš­kai pa­va­di­no Su­žė­lu­siu pe­lė­siu). Pa­gal au­to­riaus su­ma­ny­mą lan­gai, iš­ei­nan­tys į miš­ką, tu­rė­jo bū­ti be užuo­lai­dų, lan­gi­nių, gro­te­lių ar ža­liu­zių. Toks spren­di­mas skie­pi­jo ne­sau­gu­mo jaus­mą. Mie­ga­mie­ji pri­mi­nė vie­nuo­lių ce­les. Wrigh­tas ma­žiau­siai pai­sė mies­čio­niš­kų už­gai­dų ir sa­vaip su­vo­kė jau­ku­mą. Že­mos lu­bos ta­ry­tum pri­mi­nė: daž­niau bū­ki­te gry­na­me ore ne­gu pa­tal­po­je.

Il­gai­niui Na­me virš kriok­lio tai vie­nur, tai ki­tur iš­lin­do bė­dos, pro­jek­ta­vi­mo ar sta­ty­bos bro­kas. 1950-ai­siais na­mo, iš­gar­si­nu­sio Kauf­man­nus ir at­vė­ru­sio du­ris į aukš­tuo­me­nę, būk­lė ta­po kri­ti­nė. Gi­lūs įtrū­kiai at­si­ra­do vi­so­se te­ra­so­se, gelž­be­to­nio konst­ruk­ci­jos ėmė slink­ti že­myn šlai­tu prie van­dens. Ed­ga­ras Kauf­man­nas net­gi bai­mi­no­si, kad re­zi­den­ci­ja nu­gar­mės kar­tu su jo rep­u­ta­ci­ja. In­ži­nie­riai Fran­ko Llo­y­do Wrigh­to pro­jek­te ra­do klai­dą: ne itin ge­rai su­tvir­tin­ti pa­ma­tai. Te­ko pra­dė­ti re­mon­to dar­bus.

Kai pra­kiu­ro sto­gas ir ly­jant la­šai ėmė kap­sė­ti tie­siai ant sta­lo sve­tai­nė­je, Kauf­man­nas pa­rei­ka­la­vo Wrigh­to ko nors im­tis. Šis gūž­te­lė­jo pe­čiais ir pa­siū­lė pa­trauk­ti sta­lą į ki­tą vie­tą. Ga­liau­siai kant­ry­bės ne­te­kęs sa­vi­nin­kas iš­kė­lė sce­ną ar­chi­tek­tui ir ne­rink­da­mas žo­džių iš­va­di­no... mėš­lu, ne in­ži­nie­riu­mi: „Ne­duok Die­ve, su­uos­tų spau­da, kas da­bar de­da­si su na­mu, mus taip iš­vo­lio­tų pur­ve, kad nie­ka­da jo ne­nu­si­g­ran­dy­tu­me.“Wrigh­tas aro­gan­tiš­kai at­rė­žė, kad sta­ti­nys at­spin­di tai, kas vyks­ta su pa­čiais šei­mi­nin­kais.

Ir iš tik­rų­jų tuo me­tu su­tuok­ti­nių san­ty­kiai ga­lu­ti­nai pa­šli­jo. Ed­ga­ras, ir taip ne­pra­leis­da­vęs pro­gos pa­lįs­ti bent kiek gra­žes­nei vė­ja­vai­kei po si­jo­nu, vi­sai pa­lei­do va­džias. Li­lia­ne iš­gy­ve­no dėl vys­tan­čio gro­žio ir vy­ro ne­iš­ti­ki­my­bės, nors ir pa­ti bu­vo įsi­pai­nio­ju­si į ro­ma­ną su vie­nu dai­li­nin­ku. Ga­liau­siai Kauf­man­nas slap­ta pra­dė­jo re­zi­den­ci­jos re­mon­to dar­bus ir, pri­si­den­gęs žmo­nos ne­ga­la­vi­mais, nu­sto­jo kvies­ti sve­čius į Lo­kio prie­globs­tį.

1952-ųjų va­sa­rą po­ra per­si­kė­lė į Na­mą virš kriok­lio, ten kom­pa­ni­ją jai pa­lai­kė tik triukš­min­gi dar­bi­nin­kai. Po­nia Kauf­mann pra­dė­jo la­bai ger­ti, kė­lė sce­nas ir rei­ka­la­vo po­ky­lių. Psi­chiat­rų kon­sul­ta­ci­jos ne­pa­dė­jo. Ed­ga­ras jau­nes­ny­sis at­si­dė­jo ka­rje­rai Niu­jor­ke, kur bu­vo la­biau to­le­ruo­ja­mas jo ho­mo­sek­su­alu­mas. Li­lia­ne die­nas lei­do vie­nu­mo­je, plau­kio­da­ma ba­sei­ne ir il­gė­da­ma­si sū­naus. Tų pa­čių me­tų ru­de­nį ji mi­rė – per­do­za­vo mig­do­mų­jų, ku­riuos mė­go už­ger­ti šam­pa­nu. At­ro­dė, kad na­mas reaga­vo į šei­mi­nin­kės mir­tį, – netru­kus įg­riu­vo že­mu­ti­nė te­ra­sa, vos ne­žu­vo dar­bi­nin­kas...

Sū­nus bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad Li­lia­ne nu­si­žu­dė esą su­ži­no­ju­si apie tė­vo ro­ma­ną su jau­na slau­ge, pa­sam­dy­ta pa­dė­ti Ed­ga­rui vy­res­nia­jam su­si­do­ro­ti su nu­ga­ros skaus­mais. Po žmo­nos mir­ties Ed­ga­ras Kauf­man­nas ve­dė per­pus jau­nes­nę slau­gę, ta­čiau, pra­ėjus vos sep­ty­niems mė­ne­siams, mi­rė nuo kau­lų vė­žio sa­vo žie­mos re­zi­den­ci­jo­je Ka­li­for­ni­jo­je (ši taip pat gar­si, pa­sta­ty­ta pa­gal Fran­ko Llo­y­do Wrigh­to mo­ki­nio Ri­char­do Neut­ros pro­jek­tą).

Ed­ga­ras jau­nes­ny­sis, la­bai iš­gy­ve­nęs dėl tė­vų su­s­ve­ti­mė­ji­mo ir tra­giš­kos ma­mos mir­ties, pa­sta­tė jiems ekst­ra­va­gan­tiš­ką mau­zo­lie­jų ne­to­li Na­mo virš kriok­lio, ten iš Pit­sber­go ka­pi­nių per­kė­lė Li­lia­ne pa­lai­kus ir pa­lai­do­jo Ed­ga­rą vy­res­nį­jį. Pa­ga­liau tė­vai bu­vo vie­nas ša­lia ki­to. Gar­sus švei­ca­rų skulp­to­rius Al­ber­to Gia­co­met­ti krip­tai su­kū­rė mil­ži­niš­kas bron­zi­nes du­ris. Kauf­man­nų ka­pas yra kiek to­lė­liau nuo na­mo ir tu­ri­s­tai prie jo ne­lei­džia­mi.

Ed­ga­ras jau­nes­ny­sis pa­si­rin­ko vi­siš­kai prie­šin­gą gy­ve­ni­mo ke­lią nei šur­mu­lį mė­gę tė­vai, ty­liai reiš­kė­si kaip is­to­ri­kas, ra­šy­to­jas, kri­ti­kas ir fi­lant­ro­pas. 1963-iai­siais jis nu­ta­rė per­duo­ti Na­mą virš kriok­lio „Wes­tern Penn­syl­va­nia Con­ser­van­cy“, pel­no ne­sie­kian­čios gam­to­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jos, ži­nion – kad pa­si­gro­žė­ti šiuo

ar­chi­tek­tū­ros še­dev­ru ga­lė­tų vi­si, na­mas nei­tų iš ran­kų į ran­kas ir iš­lik­tų toks, į ko­kį įžen­gė tė­vai.

Re­zi­den­ci­ja ta­po mu­zie­ju­mi. Kiek­vie­nais me­tais ja­me ap­si­lan­ko dau­giau nei 150 tūkst. žmo­nių, prieš po­rą me­tų pa­siū­ly­tas ir vir­tu­alus tu­ras „iPho­ne“bei „iPad“, vai­kai ga­li sa­vą­jį na­mą su­konst­ruo­ti iš le­go ka­la­dė­lių. No­rin­tys pa­jus­ti ka­dai­se čia sklan­džiu­sią at­mos­fe­rą ga­li įsi­gy­ti Kauf­man­nų vir­tu­vė­je šei­mi­nin­ka­vu­sios El­sie Hen­der­son re­cep­tų kny­gą.

Na­mas virš kriok­lio Fran­kui Llo­y­dui Wrigh­tui at­ne­šė ne­re­gė­tą po­pu­lia­ru­mą ir šlo­vę, pel­nin­gų už­sa­ky­mų jis ne­sto­ko­jo iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Wrigh­tas pro­jek­ta­vo vis­ką: ban­kus ir res­to­ra­nus, dau­gia­aukš­tes kon­to­ras ir baž­ny­čias, de­ga­li­nes ir si­na­go­gas, alaus so­dą ir Gug­gen­hei­mo me­no mu­zie­jų Penk­ta­ja­me ave­niu Niu­jor­ke. Pri­si­min­da­mas Pen­sil­va­ni­jos is­to­ri­ją, vie­na­me iš pas­ku­ti­nių in­ter­viu ci­niš­kai mes­te­lė­jo, kad Kauf­man­nams bu­vo drau­džia­ma tu­rė­ti to­kį ekst­ra­va­gan­tiš­ką būs­tą, nes jie vi­sa­da bu­vo ir li­ko nuo­bo­džiais, vul­ga­riais mies­čio­ni­mis.

Ed­ga­ras Kauf­man­nas su žmo­na Li­lia­ne ir sū­nu­mi Ed­ga­ru jau­nes­niuo­ju (vi­du­ry­je). Pub­li­kuo­ti šią nuo­trau­ką žur­na­lui „Le­gen­dos“tei­sę su­tei­kė Na­mu virš kriok­lio be­si­rū­pi­nan­ti „Wes­tern Penn­syl­va­nia Con­ser­van­cy“

Sa­vo na­muo­se Fran­kas Llo­y­das Wrigh­tas ati­da­rė stu­di­ją, ją lan­kė ir Kauf­man­nų sū­nus

Po pub­li­ka­ci­jos žur­na­le „Ti­me“Na­mas virš kriok­lio ta­po gar­siau­siu Ame­ri­kos gy­ve­na­muo­ju na­mu, o jo ar­chi­tek­tui iš­au­šo šlo­vės va­lan­da

Fran­kas Llo­y­das Wrigh­tas sa­ve va­di­no „žy­miau­siu šios ne­sko­nin­gos ša­lies ar­chi­tek­tu“

Kiek­vie­nais me­tais Na­mą virš kriok­lio ap­lan­ko dau­giau nei 150 tūks­tan­čių žmo­nių

Re­zi­den­ci­ją puo­šia skulp­tū­ros

Grin­dys iš gam­ti­nių

ska­lū­nų plokš­čių – šal­tos ir vi­siš­kai ne­ti­ko at­šiau­riuo­ju me­tų lai­ku

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.