Pa­žiū­rėk tu, Pa­žiū­rėk, kaiP man links­ma...

Zmones. Legendos - - Viršelio Istorija -

Kai prieš vie­nuo­li­ka me­tų ro­ko ope­ra „Vel­nio nuo­ta­ka“bu­vo at­gai­vin­ta Vin­gio par­ke, or­ga­ni­za­to­riai, ieš­ko­da­mi pri­si­dė­ju­sių prie šio fil­mo kū­rė­jų, su­ra­do Jur­gos vaid­me­nį įdai­na­vu­sią As­tą CHOMENTAUSKIENĘ ir pa­vie­ši­no skau­dų jos li­ki­mą.

Pa­aiš­kė­jo, kad ta­da pen­kias­de­šimt dve­jų mo­te­ris yra ap­aku­si, ali­na­ma iš­sė­ti­nės skle­ro­zės gy­ve­na di­džiu­lia­me skur­de – vie­nin­te­lis pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis tė­ra ma­žiau nei pu­san­t­ro šim­to li­tų in­va­li­du­mo pen­si­ja. „Daug kas ma­no gy­ve­ni­me bu­vo ne taip, – tuo­met ap­lan­kiu­siems „Lie­tu­vos ry­to“žur­na­lis­tams sa­kė ji. – Ne taip iš­te­kė­jau ant­rą kar­tą. Ta­čiau tei­sin­tis ne­no­riu. Ir pa­sa­ko­ti ne itin tu­riu ką. Kiek aš čia pa­da­riau? Bu­vo pa­ger­ta kla­siš­kai. Grei­tai įdai­na­vau Jur­gos par­ti­ją. Dar dai­na­vau fil­me „Smo­kas ir Ma­žy­lis“. Man pa­ti­ko Via­česla­vo Ga­ne­li­no mu­zi­ka, pa­ti­ko džia­zas.“

At­li­kė­jos gy­ve­ni­mo istorija – pai­ni. „Pa­sa­ko­jant apie ją la­bai sun­ku pa­sa­ky­ti, kur tie­sa, o kur – ne“, – liūd­nai kaip fak­tą „Le­gen­doms“konsta­tuo­ja kom­po­zi­to­rius Lai­mis Vil­kon­čius. Dai­ni­nin­kė ke­le­rius me­tus bu­vo jo va­do­vau­ja­mo an­samb­lio (šis ku­rį lai­ką va­di­no­si „Me­nu­etas“) na­rė.

Tik­ra­sis As­tos vardas – Tat­ja­na, kaip yra pa­sa­ko­ju­si žur­na­lis­tams, gra­žų bal­są pa­vel­dė­ju­si iš uk­rai­nie­čio tė­vo, ma­ma – len­kė. Pir­mą­syk iš­te­kė­jo sep­ty­nio­li­kos, šiai san­tuo­kai su­by­rė­jus, netru­kus su­kū­rė ki­tą šei­mą. Ant­ra­sis vy­ras ir su­gal­vo­jo, kad jai rei­kia pa­si­rink­ti lie­tu­viš­ką var­dą – taip ta­po As­ta. 1969-ai­siais vo­ka­li­nį an­samb­lį su­kū­ręs ta­da dar kon­ser­va­to­ri­jos stu­den­tas Lai­mis Vil­kon­čius il­gai ieš­ko­jo sopra­no, ir vie­nas iš gru­pės na­rių kar­tą at­ėjęs tars­te­lė­jo: „Ra­dau.“Pa­si­ro­do, jis, bo­he­miš­ka sie­la, vie­na­me va­ka­rė­ly­je iš­gir­do, kaip dvi se­se­rys dai­nuo­ja W. A. Mo­zar­to „Ma­žą­ją nak­ties se­re­na­dą“, du­etu su­si­ža­vė­jo ir, va­do­vui lei­dus, at­ve­dė jas į rep­e­ti­ci­ją. „As­ta li­ko an­samb­ly­je, nes mo­kė­jo skai­ty­ti na­tas, iš kur – taip ir ne­pa­pa­sa­ko­jo, – pri­si­me­na Lai­mis Vil­kon­čius. – Jos pla­tus dia­pa­zo­nas, švel­nus bal­sas, o kai pra­dė­da­vo dai­nuo­ti, aky­se įsi­žieb­da­vo di­džiu­lis džiaugs­mas. Ap­si­gi­mu­si dai­ni­nin­kė.“

Ne­pa­pras­tai mu­zi­ka­li jau­na mo­te­ris ta­po pir­muo­ju vo­ka­li­nio an­samb­lio bal­su. Pui­ki sce­no­je, mie­la kom­pa­ni­jo­je – tu­rė­jo ašt­rų lie­žu­vį ir ge­rą hu­mo­ro jaus­mą. Taip pat bu­vo ta­len­tin­ga dai­li­nin­kė, vie­no an­samb­lio na­rio na­muo­se nu­ta­pė di­džiu­lę fres­ką, bu­vo kal­ba­ma, jog ren­gė­si stu­di­juo­ti dai­lę, bet ne­pa­vy­ko įsto­ti į aka­de­mi­ją. Kar­tą pa­klaus­ta, kur dir­ban­ti, at­sa­kė, jog dai­li­nin­ke laik­raš­ty­je „Ko­mjau­ni­mo tie­sa“. Lai­mis Vil­kon­čius dar ži­no­jo, kad tu­ri sū­nų. Tik tiek – į sa­vo gy­ve­ni­mą ji nie­ko ne­įsi­lei­do.

„As­ta bu­vo ga­bi ir ga­lė­jo daug pa­siek­ti, jei ne­bū­tų įsi­lie­ju­si į bo­he­mą, bet ji su­si­kon­cent­ra­vo į žie­žir­bas, o ne į dar­bą, – at­si­dūs­ta Lai­mis Vil­kon­čius. – Ja ne­bu­vo ga­li­ma

pa­si­ti­kė­ti, ga­lė­da­vo ne­at­ei­ti į svar­bų kon­cer­tą, ding­ti mė­ne­siui ar pu­san­t­ro... Kar­tą ban­dė­me ieš­ko­ti, nu­ėjo­me į „Ko­mjau­ni­mo tie­są“, kur sa­kė­si dir­ban­ti, ta­čiau laik­raš­ty­je to­kios dai­li­nin­kės ne­bu­vo. Tie­sa, ta­da dar ne­ži­no­jau, kad tik­ra­sis jos vardas Tat­ja­na... Ieš­ko­jau As­tos. Pa­me­nu, kaip sy­kį į ma­ne prie­kaiš­tin­gai žiū­rė­jo pil­nas au­to­bu­sas: su Mo­ky­to­jų na­mų ko­lek­ty­vais – mes bu­vo­me ga­vę pa­tal­pas ten rep­e­tuo­ti – tu­rė­jo­me iš­vyk­ti į Že­mai­ti­ją. As­ta lai­ku ne­at­ėjo, lau­kė­me va­lan­dą... Te­le­fo­no ra­ge­lio, kaip vi­sa­da, ne­kė­lė. Nu­va­žia­vo­me į na­mus, du­rų ne­ati­da­rė. Tik ko­le­ga rik­te­lė­jo: „As­ta, mes ta­vęs lau­kia­me.“Iš­va­žia­vo­me be jos, ne­ži­no­da­mi, kaip suk­si­mės ant sce­nos. Ji at­va­žia­vo. Tik pa­klau­siau, kaip at­si­ra­do. „Pa­žįs­ta­mas la­kū­nas lėk­tu­vu at­skrai­di­no“, – pa­aiš­ki­no. Ir pui­kiai pa­dai­na­vo.“

To­kių is­to­ri­jų bu­vo daug. „At­ėjo die­na, kai te­ko pa­sa­ky­ti, kad man la­bai skau­da šir­dį, bet tu­ri­me skir­tis – mes taip ne­be­ga­li­me, – pa­me­na kom­po­zi­to­rius. – Nors mū­sų an­samb­liui jos netektis ir bu­vo skaus­min­ga, il­gai ne­ra­do­me jai pa­mai­nos. Ta­da bu­vo pik­ta, da­bar... Da­bar žiū­riu šiek tiek fi­lo­so­fiš­kiau ir ban­dau su­pras­ti – ji no­rė­jo gy­ven­ti ki­to­kia­me, sa­vo, pa­sau­ly­je. To­dėl ir du vardai, to­dėl ir ne­bū­ti dar­bai, to­dėl... Tai jos tra­ge­di­ja.“

Lai­mis Vil­kon­čius ne­ži­no, kaip As­ta pa­te­ko į Via­česla­vo Ga­ne­li­no, ku­ris „Vel­nio nuo­ta­kai“ieš­ko­jo at­li­kė­jų, aki­ra­tį, tuo me­tu ji jau bu­vo ne an­samb­lio na­rė. Ta­čiau yra įsi­ti­ki­nęs, jog ta­da Lie­tu­vo­je ne­bu­vo ki­tos at­li­kė­jos, ku­ri bū­tų ga­lė­ju­si įdai­nuo­ti Jur­gos par­ti­ją taip, kaip no­rė­jo ro­ko ope­ros sta­ty­to­jai. „Pa­pras­tas, nuo­šir­dus, šil­tas bal­sas, – komp­li­men­tus že­ria ir Bi­ru­tė Damb­rauskai­tė. – Iš jos tryš­ko toks gy­vy­bin­gu­mas. Kai kar­tu įra­šė­me bend­rą ari­ją, žiū­riu, Žeb­riū­nas jai at­ne­ša tris­de­šimt gra­mų kon­ja­ko. Va, gal­vo­ju, sim­pa­ti­ją jau­čia, o man tai ne... Vė­liau su­pra­tau – jiems rei­kė­jo kiek ki­to­kio bal­so, sek­su­ales­nio... Esu gir­dė­ju­si, kaip jau vė­liau Jur­gos ari­jas įdai­na­vo ki­tos dai­ni­nin­kės, bet nė vie­na ne­ga­li pri­lyg­ti As­tai.“

Fil­mas ta­len­tin­gai at­li­kė­jai su­tei­kė dar vie­ną šan­są, ne vie­nas no­rė­jo kvies­ti dai­nuo­ti, ta­čiau jos nie­kur ne­bu­vo įma­no­ma ras­ti. Ge­riau­siai šią tra­ge­di­ją nu­sa­ky­ti ga­li­ma pri­si­me­nant pa­sa­kė­čią „Žio­gas ir sk­ruz­dė“. „As­ta bu­vo žio­gas. Kai at­ei­na žie­ma ir rei­kia dė­ti sa­vo dar­bo vai­sius ant sta­lo, lyg ir nė­ra ką...“– pa­brė­žia Lai­mis Vil­kon­čius.

Ma­tyt, tuo­met ir pra­si­dė­jo grimz­di­mas. Iš­te­kė­ju­si tre­čią­syk, ji su­si­grą­ži­no tik­rą­jį sa­vo var­dą ir ta­po Tat­ja­na Za­vad­skie­ne. Mo­te­ris pra­ra­do re­gė­ji­mą (in­ter­viu žur­na­lis­tams yra už­si­mi­nu­si apie pa­tir­tą ava­ri­ją, po jos akys ir ėmė silp­ti), dar po kiek lai­ko jai dia­g­no­zuo­ta iš­sė­ti­nė skle­ro­zė. Kai prieš de­šimt­me­tį pla­čiai nu­skam­bė­jo jos istorija, skur­de gy­ve­nan­ti at­li­kė­ja su­lau­kė pa­gal­bos, ypač džiau­gė­si Edi­tos Mil­da­žy­tės pa­do­va­no­tu akor­deo­nu. Ta­da ji ke­le­tą kar­tų skam­bi­no bu­vu­siam sa­vo va­do­vui Lai­miui Vil­kon­čiui, pa­si­da­li­jo ir džiaugs­mu ga­vu­si mu­zi­kos inst­ru­men­tą.

„Kaip šian­dien pri­si­me­nu ir da­bar tuos žo­džius... „Pa­žiū­rėk tu, pa­žiū­rėk, kaip man links­ma, kas ten da­ros... Pa­žiū­rėk tu, pa­žiū­rėk, svaigs­ta gal­va.“Ži­no­ma, dau­ge­lis da­ly­kų nu­grimz­ta į pra­ei­tį, ta­čiau dai­nos žo­džius pri­si­me­nu taip, tar­si tai bū­tų bu­vę va­kar“, – dar prieš pen­ke­rius me­tus kal­bė­jo at­li­kė­ja, gy­ve­nu­si ty­liai, ty­liai prieš dve­jus me­tus ir iš­ėju­si iš šio pa­sau­lio.

Kai ka­dai­se Lai­miui Vil­kon­čiui (ant­ras iš kai­rės) ki­lo min­tis, kad rei­kė­tų an­samb­lio nuo­trau­kų, bū­tent As­ta Cho­men­tau­skie­nė (tre­čia iš kai­rės) pa­si­siū­lė su­ras­ti, kas tai ga­lė­tų pa­da­ry­ti, ir į rep­e­ti­ci­ją at­si­ve­dė fo­to­me­ni­nin­ką Al­gi­man­tą Ži­žiū­ną

Šį liū­de­siu dvel­kian­tį Tat­ja­nos Za­vad­skie­nės ir jos my­li­mo au­gin­ti­nio Re­džio port­re­tą „Kau­no die­nos“fo­to­gra­fas To­mas Ra­gi­na pa­tei­kė „Lie­tu­vos spau­dos fo­to­gra­fi­jos 2007“kon­kur­sui

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.