„Vel­nio nuo­ta­kos“ro­jus ir pra­ga­ras

„Ta va­sa­ra bu­vo la­bai gra­ži...“– nu­tę­sia am­žiams Jur­ga ta­pu­si Vai­va Mai­ne­ly­tė, pri­si­min­da­ma „Vel­nio nuo­ta­kos“fil­ma­vi­mą prieš ke­tu­rias­de­šimt va­sa­rų. „Jau­nys­tė“, – vie­nu žo­džiu at­sa­ko iki šiol Pin­čiu­ku kai ka­da pa­va­di­na­mas Ge­di­mi­nas Girdvainis, pa­klaus­tas,

Zmones. Legendos - - Pirmasis Puslapis - Ir­ma LAUŽIKAITĖ

Ne tik dėl šių le­gen­di­nių ak­to­rių prie „Vel­nio nuo­ta­kos“kaip nė prie vie­nos ki­tos lie­tu­viš­kos juos­tos lim­pa kul­ti­nės epi­te­tas. Ne­svar­bu, kad gau­tas tik vie­nas, ir tas ne­iš­skir­ti­nis, ofi­cia­lus ap­do­va­no­ji­mas – są­jun­gi­nia­me ki­no fes­ti­va­ly­je Frun­zė­je re­ži­sie­riui Arū­nui Žeb­riū­nui (1930–2013) įteik­tas pri­zas už mu­zi­ki­nio fil­mo puo­se­lė­ji­mą. Už­tai re­cen­zi­ja ang­liš­ka­me laik­raš­ty­je, re­ži­sie­riaus par­si­vež­ta­me iš vie­no so­vie­ti­nio me­no fes­ti­va­lio Lon­do­ne, skel­bė, jog pub­li­ka­ci­jos au­to­riui lie­tu­viš­ka ro­ko ope­ra pa­si­ro­dė įdo­mes­nė už... pa­čią „Jė­zų Kris­tų su­per­žvaigž­dę“! Už tą pa­čią, ku­rios trium­fas Va­ka­rų pa­sau­ly­je ir kyš­te­lė­jo lie­tu­viams min­tį pa­ban­dy­ti su­kur­ti sa­vą­ją ver­si­ją.

„Vel­nio nuo­ta­ka“– pir­ma­sis lie­tu­viš­kas mu­zi­ki­nis fil­mas. Re­ži­sie­rius ir kom­po­zi­to­rius su­pla­kė sma­gų kok­tei­lį iš ra­šy­to­jo Ka­zio Boru­tos apy­sa­kos „Bal­ta­ra­gio ma­lū­nas“, į he­ro­jų lū­pas įdė­tų poe­to Si­gi­to Ge­dos ei­lių, su­rink­to iš­skir­ti­nio ak­to­rių ir dai­ni­nin­kų an­samb­lio. Pir­mo­ji juos­ta to­kia ryš­ki ne tik per­kel­ti­ne, bet ir tie­sio­gi­ne reikš­me – nu­fil­muo­ta bran­gia va­ka­rie­tiš­ka „Ko­dak“juos­ta. Pa­sak ki­no kri­ti­ko Sau­liaus Ma­cai­čio, tai – ne tik vie­nas po­pu­lia­riau­sių, bet ir sa­vi­čiau­sių lie­tu­vių fil­mų: „Ryš­kus ir raiš­kus folk­lo­ri­nis (tie­sa, įžū­liai mo­der­ni­zuo­tas) re­gi­nys, ku­rio va­ro­mo­ji jė­ga – pa­ga­vi Via­česla­vo Ga­ne­li­no mu­zi­ka, rea­li­zuo­tas sma­giai at­si­pa­lai­da­vus. Griau­nan­ti anks­tes­nių fil­mų įtvir­tin­tą le­gen­dą apie niū­rų lie­tu­vio bū­dą, „Vel­nio nuo­ta­ka“im­po­nuo­ja links­ma di­na­mi­ka ir lie­ka sto­vė­ti sky­riu­mi vi­sa­me Lie­tu­vos ki­ne­ma­to­gra­fe.“

Fil­mo siu­že­tas at­kar­to­ja lie­tu­vių liau­dies sak­mių mo­ty­vą: už­si­rūs­ti­nęs Aukš­čiau­sia­sis iš­svai­do nek­lus­nius an­ge­lus iš ro­jaus, vie­nas jų, iki vel­nio pa­že­min­tas Pin­čiu­kas (Ge­di­mi­nas Girdvainis), įkrin­ta į kūd­rą gre­ta Bal­ta­ra­gio (Va­si­li­jus Sim­či­čius) ma­lū­no. Su ma­lū­ni­nin­ku jis su­da­ro san­dė­rį, kad ma­lū­no spar­nams ne­be­rei­kės nė vė­jo ir gra­žuo­lė Mar­ce­lė (Vai­va Mai­ne­ly­tė) at­eis į jo na­mus, ta­čiau tai, ko da­bar Bal­ta­ra­gis ne­tu­ri, bet tu­rės, pri­klau­sys jam, Pin­čiu­kui. Mar­ce­lė gim­dy­da­ma duk­rą Jur­gą (Vai­va Mai­ne­ly­tė) mirš­ta, ši iš­au­gu­si pa­mils­ta šau­nuo­lį obuol­mu­šių šei­mi­nin­ką Gird­vai­nį (Re­gi­man­tas Ado­mai­tis), ta­čiau vel­nias, pa­si­tel­kęs sa­vo ga­lias, jį klai­di­na miš­ke, kad ne­at­jo­tų pas my­li­mą­ją. Kai vel­nias pa­rei­ka­lau­ja lai­ky­tis su­si­ta­ri­mo, ma­lū­ni­nin­kas jam į žmo­nas ap­gau­le įbru­ka sen­mer­gę Ur­šu­lę (Re­gi­na Var­nai­tė). Pin­čiu­kas ker­ši­ja įkal­bė­da­mas ark­lia­va­gį Rau­pį (Bro­nius Bab­kaus­kas) pa­vog­ti Gird­vai­nio žir­gus ir su­truk­dy­ti ves­ti prie al­to­riaus Jur­gą.

Per­muš­ti „Jė­zų Kris­tų su­Per­žvaigž­dę“

„Man bu­vo įdo­mu, nes to dar ne­bu­vau da­ręs“, – vie­na­me te­le­vi­zi­jos in­ter­viu pa­aiš­ki­no Arū­nas Žeb­riū­nas. Tuo­met ke­tu­rias­de­šimt ket­ve­rių re­ži­sie­rius jau bu­vo su­kū­ręs sa­vo gar­siuo­sius poe­ti­nius pa­sa­ko­ji­mus „Pas­ku­ti­nė ato­sto­gų die­na“, „Gra­žuo­lė“. Ieš­ko­da­mas idė­jos nau­jam fil­mui, jis dar kar­tą per­skai­tė Ka­zio Boru­tos „Bal­ta­ra­gio ma­lū­ną“ir pra­dė­jo gal­vo­ti, „ką čia su tais vel­niais da­ry­ti“. Pri­pa­žįs­ta, kad iš pra­džių en­tu­ziaz­mo ne­bu­vę, ta­čiau pa­leng­va dau­gė­jo – ypač skai­tant lie­tu­vių liau­dies sak­mes apie vel­nius ir ra­ga­nas. Pa­si­ro­do, jo­se vel­niu­kas – vi­siš­kai sim­pa­tiš­kas, kre­čia iš­dai­gas ir net­gi toks pa­trauk­lus, kad mo­te­rys pir­ty­se lauk­da­vu­sios jo pa­si­ro­dant. „Su­pra­tau, kad bus ko­me­di­ja, o čia tuoj pat ki­lo ir miu­zik­lo idė­ja“, – yra už­si­mi­nęs. Ki­ta ver­tus, tuo me­tu Va­ka­ruo­se pra­dė­tos kur­ti ro­ko ope­ros pra­si­brau­da­vo ir pro ge­le­ži­nę už­dan­gą – pats re­ži­sie­rius bu­vo par­si­ve­žęs le­gen­di­nės „Jė­zaus Kri­s­taus su­per­žvaigž­dės“plokš­te­lę.

Su fil­mo sce­na­ri­ju­mi Arū­nas Žeb­riū­nas at­ėjo pas le­gen­di­nio džia­zo trio na­rį kom­po­zi­to­rių Via­česla­vą Ga­ne­li­ną – šis kūrė mu­zi­ką ir anks­tes­niems re­ži­sie­riaus fil­mams „Gra­žuo­lė“bei „Nak­ti­bal­da“. „Pa­gal sce­na­ri­jų tai bu­vo ne mu­zi­ki­nis fil­mas, bet fil­mas su mu­zi­ki­niais in­tar­pais, – „Le­gen­doms“pa­sa­ko­ja 69­erių Via­česla­vas Ga­ne­li­nas, jau per dvi­de­šimt me­tų gy­ve­nan­tis Iz­ra­ely­je ir tik kaip sve­čias at­vyks­tan­tis į Lie­tu­vą. – Kaip tik pa­si­ro­dė ro­ko ope­ros, sa­kau – o gal ir mes pa­ban­do­me? Nors „Vel­nio nuo­ta­ ką“ge­riau tik­tų api­bū­din­ti kaip „rit­mo ope­rą“. Man da­vė sce­na­ri­jų, ei­lių dar ne­bu­vo, tik dia­lo­gai. Ir tuo­met pir­mą sy­kį ra­šiau va­di­na­muo­sius „ba­ba­ry­ba“: po na­to­mis bet ko­kius žo­džius, kad poe­tui, šiuo at­ve­ju – Si­gi­tui Ge­dai, bū­tų pa­to­gu pa­gal tai kur­ti ei­les. Ga­li­ma tai pa­va­din­ti rit­mi­niu pie­ši­niu, į ku­rį po to su­de­da­mi žo­džiai.“

Lai­kas spau­dė, kom­po­zi­to­rius pa­me­na, kad rei­kė­jo la­bai sku­bė­ti, to­dėl ope­ra į par­ti­tū­ras nu­gu­lė per po­rą mė­ne­sių. Taip ir li­ko su­ra­šy­ta pieš­tu­ku, tik da­lį spė­jo per­ra­šy­ti ra­ša­lu. „Nu­ta­riau per­muš­ti „Jė­zų Kris­tų su­per­žvaigž­dę“ir įra­šams pa­ėmiau sim­fo­ni­nį or­kest­rą, ten tik šiek tiek jo bu­vo, o mū­sų – vis­kas. La­bai su­dė­tin­ga, nes ne­bu­vo to­kios tech­ni­kos kaip da­bar, juo­kin­ga pri­si­min­ti, kaip mon­ta­vo­me žirk­lu­tė­mis.“

Prie miK­ro­fo­no – ir naK­tį

„Vel­nio nuo­ta­kos“ti­t­ruo­se prie he­ro­jų įra­šy­tos dvi pa­var­dės – ak­to­rių ir at­li­kė­jų, ku­rių bal­sai iš tie­sų skam­ba juos­to­je. „Ki­nas ir yra di­de­lė ap­ga­vys­tė“, – šyp­te­li Via­česla­vas Ga­ne­li­nas. „Ačiū Die­vui, pa­čiam ne­te­ko dai­nuo­ti, tik žio­p­čio­ti ir pa­tai­ky­ti“, – džiau­gia­si pri­si­min­da­mas Re­gi­man­tas Ado­mai­tis, ku­rio Girdvainis juos­to­je pra­bi­lo Vy­tau­to Ker­na­gio bal­su.

Kom­po­zi­to­rius į įra­šų stu­di­ją nek­vie­tė po­pu­lia­rių to me­to est­ra­dos dai­ni­nin­kų, nes jų temb­ras ir dai­na­vi­mo ma­nie­ra bu­vo per­ne­lyg ge­rai pa­žįs­ta­mi. Ri­zi­ka­vo ir ban­dė ma­žai ar vi­siš­kai ne­ži­no­mus at­li­kė­jus, drau­ge su re­ži­sie­riu­mi ieš­ko­jo tin­ka­miau­sio. Ta­da jau­nas ak­to­rius Vy­tau­tas Ker­na­gis, jau žyb­te­

lė­jęs juos­to­je „Ma­ža iš­pa­žin­tis“, tar­na­vo so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je Vil­niu­je, jį spe­cia­liai ke­lioms va­lan­doms iš­leis­da­vo į įra­šų stu­di­ją. In­ter­viu žur­na­lui „Ki­nas“Vy­tau­tas Ker­na­gis yra pri­si­pa­ži­nęs, kad tik prieš įra­šy­da­mas pas­ku­ti­nę dai­ną su­ži­no­jęs, jog jo he­ro­jų vai­dins Re­gi­man­tas Ado­mai­tis. Iš­gir­do ir pa­ta­ri­mą dai­nuo­ti že­mes­niu, vy­riš­kes­niu bal­su, ta­čiau bu­vo per vė­lu. „Be to, tur­būt ir ne­bū­čiau dai­na­vęs že­mes­niu bal­su, o bū­čiau kei­tęs cha­rak­te­rį“, – svars­tė jis.

Pa­sak Vai­vos Mai­ne­ly­tės, kū­rė­jams lyg ir kir­bė­jo min­tis pa­ban­dy­ti, kaip dai­nuo­ja pa­tys ak­to­riai, bet jei to­kių ir bū­ta, svars­ty­mai li­ko kal­bo­mis: „Mes bu­vo­me iš­mo­ky­ti, kad ak­to­rius tik vai­di­na.“„Gal ir mes bū­tu­me su­vai­di­nę, bet bu­vo nuo­sta­ta, kad dai­ni­nin­kai dai­nuo­ja, ak­to­riai – vai­di­na. Du at­ski­ri dar­bai, – sa­ko 69-erių dai­ni­nin­kė Bi­ru­tė Damb­rauskai­tė, ku­rios bal­su „Vel­nio nuo­ta­ko­je“pra­bi­lo sen­mer­gė Ur­šu­lė. – Bu­vau ne­for­ma­tas, man ne­leis­da­vo nei kon­cer­tuo­ti, nei įra­šy­ti plokš­te­lių. Kaip įpras­tai, ma­ne į ban­dy­mus pa­kvie­tė tuo­met, kai nie­kas ne­be­įti­ko, – bu­vau, re­gis, jau de­šim­ta kan­di­da­tė.“Sa­vo par­ti­ją Bi­ru­tė įra­šė per sa­vai­tę – ją pa­si­im­da­vo iš „Dai­na­vos“kok­tei­lių ba­ro, kur ta­da dai­na­vo, ir nak­tį at­si­vež­da­vo į stu­di­ją. Bal­ta­ra­gio par­ti­ją įdai­na­vęs Vik­to­ras Ma­li­naus­kas taip pat pa­me­na, kad kai prie įra­šų stu­di­jos Jau­ni­mo par­ke (da­bar – Ber­nar­di­nų so­das – red. pa­st.) at­si­svei­kin­da­vo ry­te, jau bū­da­vo švie­su. „Re­ži­sie­rius pa­aiš­ki­no, jog ma­no he­ro­jus yra se­nas pa­var­gęs žmo­gus. Man tuo­met bu­vo dvi­de­šimt ket­ve­ri, tad rei­kė­jo imi­tuo­ti se­ną siel­var­tau­jan­tį žmo­gų. Spe­cia­liai kim­džiau­si, kad bal­sas bū­tų gergž­džian­tis. Nors ko­kią ant­rą tre­čią va­lan­dą nak­ties, kai or­ga­niz­mas ko­vo­ja su mie­gu, bal­sas pra­de­da na­tū­ra­liai kim­ti...“

O, tO­kia pa­ti!

Ope­ra­to­riui Al­gi­man­tui Moc­kui „Vel­nio nuo­ta­ka“pra­si­dė­jo nuo gal­vo­so­pio: vie­nu me­tu dar­bą jam pa­siū­lė du re­ži­sie­riai – Arū­nas Žeb­riū­nas ir Ma­ri­jo­nas Gied­rys. „Kaip tik tu­rė­jau pus­me­čiui iš­vyk­ti į Ame­ri­ką pas pus­bro­lį, – į pri­si­mi­ni­mus lei­džia­si aš­tuo­nias­de­šimt­me­tį prieš tre­jus me­tus at­šven­tęs ki­no meis­tras. – Kaž­kas net­gi pa­ta­rė ge­riau anks­čiau ne­grįž­ti, ta­da nė vie­no ne­įžei­siu. Aš jiems lie­piau tar­pu­sa­vy­je su­si­tar­ti ir Gied­rys nu­si­lei­do – juk „Vel­nio nuo­ta­ka“tu­rė­jo bū­ti spal­vo­tas fil­mas, ge­riau aš ati­tek­siu Žeb­riū­nui.“Mė­gau­tis vie­š­na­ge Ame­ri­ko­je – skry­dis per At­lan­tą ta­da pri­ly­go mi­si­jai kos­mo­se – jis ne­ga­lė­jo. Nuo­lat te­le­fo­nu ir laiš­kais bu­vo de­ri­na­mos bū­si­mo dar­bo de­ta­lės, re­ži­sie­rius ata­ka­vo kuo grei­čiau grįž­ti. Po tri­jų mė­ne­sių Al­gi­man­tas Moc­kus jau bu­vo Vil­niu­je ir... tris mė­ne­sius lau­kė, kol ga­lų ga­le pra­si­dės fil­ma­vi­mas.

O iki tol rei­kė­jo ap­si­spręs­ti, ko­kiems ak­to­riams bus pa­ti­kė­ta įkū­ny­ti juos­tos he­ro­jus. Re­ži­sie­riui į gal­vą bu­vo šo­vu­si min­tis Jur­gos vaid­me­niui pa­ban­dy­ti In­gą Mic­ky­tę – mer­gai­tę, su­ži­bė­ju­sią jo „Gra­žuo­lė­je“. Drau­ge su ope­ra­to­riu­mi nu­va­žia­vo pas tuo­met jau pa­aug­lę, pa­da­rė ke­le­tą nuo­trau­kų. Al­gi­man­tas Moc­kus net ne­dve­jo­jo – ne Jur­ga. Nu­si­lei­do ir Arū­nas Žeb­riū­nas, o vė­liau yra sa­kęs, jog vai­kys­tė­je di­džiu­lės lyg lėkš­tu­tės In­gos akys bė­gant me­tams su­ma­žė­jo ir ma­giš­ko žvilgs­nio ne­li­ko.

Taip į ki­no stu­di­ją įžen­gė ak­to­rė, ku­riai Jur­gos vaid­muo ta­po vi­zi­ti­ne kor­te­le. Vai­va Mai­ne­ly­tė ma­no, kad to­kią li­ki­mo do­va­ną ga­vo už drą­są gar­siai iš­sa­ky­ti sva­jo­nę. Pa­gal „Bal­ta­ra­gio ma­lū­ną“Kau­no dra­mos te­at­re pa­sta­ty­tas spek­taklis bu­vo su­lau­kęs pa­si­se­ki­mo. Ir kai im­da­mas in­ter­viu žur­na­lis­tas Vai­vos pa­klau­sė, koks jos sva­jo­nių vaid­muo, ši pa­sa­kė, jog „Pa­sken­duo­lė­je“jau vai­di­nu­si, tad „iš lie­tu­viš­kos dra­ma­tur­gi­jos man įdo­mi Jur­ga“. Ak­torę prieš re­ži­sie­rių už­ta­rė ir ope­ra­to­rius, prieš ke­le­rius me­tus fil­ma­vęs ją juos­to­je „Vy­rų va­sa­ra“ir po pre­mje­ros ko­le­goms so­vie­ti­niams ope­ra­to­riams pa­rai­džiui dik­ta­vęs fo­to­ge­niš­kos gra­žuo­lės var­dą ir pa­var­dę.

Ne­pai­sy­da­mas kal­bų, kad tuo­met dvi­de­šimt pen­ke­rių Vai­va Mai­ne­ly­tė po duk­ros gi­mi­mo ne­va pa­pil­nė­jo ir ne­be­at­ro­do to­kia ža­vi, Arū­nas Žeb­riū­nas pa­kvie­tė Šiau­lių te­at­re dir­ban­čią ak­torę po­kal­bio. „Jis pa­no­ro pats įsi­ti­kin­ti, kaip da­bar aš at­ro­dau, – šyp­te­li Vai­va Mai­ne­ly­tė. – Įė­jau į kam­ba­rį ir jam iš­sp­rū­do: „O, to­kia pa­ti...“Ne­su­pra­tau, apie ką čia kalba, su kuo ma­ne ly­gi­na...“

Prieš ban­do­mą­jį fil­ma­vi­mą ir re­ži­sie­rius, ir ope­ra­to­rius, ir dai­li­nin­kė pa­pra­šė Vai­vos kiek pa­si­švie­sin­ti plau­kus. Į kir­pyk­lą pri­si­pa­žįs­ta ėju­si su aša­ro­mis. „Iš­ėjau il­gais švie­siais plau­kais, ko­kiais vaikš­tau iki šiol, – šian­dien links­ma ak­to­rei. – Pri­gi­jo, lyg tai bū­tų ma­no na­tū­ra­li spal­va.“Gird­vai­nį įkū­ny­ti tu­rė­jęs tuo­met tris­de­šimt sep­ty­ne­rių Re­gi­man­tas Ado­mai­tis jau fil­ma­vo­si ki­to­je juos­to­je Ru­si­jo­je, ir jo he­ro­jus bu­vo su barz­da. Jos skus­ti ne­bu­vo ga­li­ma, tad po il­gų dis­ku­si­jų ir Girdvainis pa­tvir­tin­tas barz­do­tas.

Bal­ta­ra­gio vaid­me­niui ak­to­riaus te­ko ieš­ko­ti sve­tur. „Rei­kė­jo iš­vaiz­daus in­te­li­gen­tiš­ko se­nu­ko, – pa­aiš­ki­na Al­gi­man­tas Moc­kus. – Tarp bran­daus am­žiaus lie­tu­vių ak­to­rių to­kio ne­bu­vo, ir ki­ti kū­rė­jai kvies­da­vo­si iš ki­tur, asi­sten­tai ap­va­žiuo­da­vo ki­tas stu­di­jas, per­žiū­rė­da­vo ka­ta­lo­gus.“Še­šias­de­šimt­me­tis Va­si­li­jus Sim­či­čius į fil­ma­vi­mo aikš­te­lę at­va­žia­vo iš Ki­je­vo (tą pa­čią va­sa­rą jis fil­ma­vo­si dar vie­no­je lie­tu­vių juos­to­je – „Pers­kel­tas dan­gus“). Ur­šu­lės vaid­me­nį be kon­ku­ren­ci­jos ga­vo tuo­met ke­tu­rias­de­šimt sep­ty­ne­rių Re­gi­na Var­nai­tė, įkū­ni­ju­si ją ir Kau­no dra­mos te­at­ro spek­takly­je. O štai Ge­di­mi­nas Girdvainis, tris­de­šimt­me­tis Vil­niaus jau­ni­mo te­at­ro ak­to­rius, aikš­te­lė­je at­si­ra­do ne iš kar­to: „Re­ži­sie­rius jau vė­liau pri­si­pa­ži­no, kad bu­vo trys ar ke­tu­ri va­rian­tai.“

„Nie­kas juk ne­ži­no, kaip vel­nias ga­li at­ro­dy­ti, – at­si­dūs­ta gri­mo meis­t­rė Ma­ri­ja Or­že­kauskai­tė, „Le­gen­doms“pa­sa­ko­da­ma apie Pin­čiu­ko įvaiz­džio pa­ieš­kas. – Te­at­re Ge­di­mi­no lau­kė pre­mje­ra, po­rą ar net dau­giau sa­vai­čių, vos ra­dęs lai­ko, jis at­bėg­da­vo pas ma­ne į ki­no stu­di­ją. Ban­dė­me įvai­rius va­rian­tus – pa­da­ro­me ir kvie­čia­me re­ži­sie­rių. Žeb­riū­nas pa­žiū­ri ir sa­ko: „Ne­blo­gai, jau ne­to­li, bet dar, vai­ke­liuk, rei­kia pa­gal­vo­ti.“Ban­dė­me kli­juo­ti įvai­rias barz­das, ūsus... Pa­siu­vau smai­lią barz­de­lę, ūsiu­kus pri­de­ri­nau, jau tar­si nie­ko. Žeb­riū­nas pa­žiū­rė­jo: „Jau tik­rai ma­žai trūks­ta...“„Va­de – taip va­di­nau jį per vi­sus fil­mus, – tai, kad jūs pa­pras­to vel­nio ne­no­rit, aš su­vo­kiu, bet už­ve­s­kit ant ke­lio, kaip tu­ri at­ro­dyt.“Jis už­dė­jo man ran­ką ant pe­ties ir sa­ko: „Tai kad aš ži­no­čiau, tau se­niai būč pa­sa­kęs...“Tą pa­čią die­ną iš pyk­čio ap­kar­piau barz­dą, ker­pant ūsus nu­kri­to ga­ba­liu­kas, pa­kė­liau jį ir prik­li­ja­vau. Ge­di­mi­nas tik žiū­ri akis iš­spro­gi­nęs, ir aš pa­ju­tau – gau­na­si. Prik­li­ja­vau ant­rą pu­sę. Ge­di­mi­nas: „Rei­kia Žeb­riū­ną kviest.“Šis įėjo, dirs­te­lė­jo ir ta­rė: „Pin­čiu­kas yra.“

„Bai­siau­sia bu­vo, kai su­gal­vo­jo da­žy­ti plau­kus, – su šyp­se­na bal­se pa­me­na Ge­di­mi­nas Girdvainis. – Gal kiek per­sū­dė su pe­rok­si­du ar ten kaž­kuo, dar pa­sė­dė­jau po tuo puo­du, gal­voj ir de­gė, ir traš­kė­jo, ne­ga­lė­jau nė pa­si­ka­sy­ti. Nu­ėjau plau­tis gal­vos, ne­su­pra­tau, kas da­ro­si, oda ei­na... Nu­de­gi­no iki žaiz­dų. Kai po to pa­ma­ty­da­vau pa­na­šia spal­va da­žy­tas mo­te­ris, ne­ju­čia pa­gal­vo­da­vau: o Die­ve, kaip aš joms ne­pa­vy­džiu, su­pran­tu, kiek jos iš­ken­čia...“

Mask­vos do­va­na

Li­ki­mo iro­ni­ja – tik per pik­tą kaž­kie­no lie­žu­vį „Vel­nio nuo­ta­ka“su­žėrė­jo ryš­kiai, mat nu­fil­muo­ta va­ka­rie­tiš­ka spal­vo­ta „Ko­dak“juos­ta. So­vie­tų Są­jun­go­je im­por­ti­nė bran­gi juos­ta bu­vo iš­ski­ria­ma tik vals­ty­bi­niams už­sa­ky­mams, ko­mu­nis­tų par­ti­jos pro­pa­gan­di­niams fil­mams. Vi­si ki­ti ten­ki­no­si ne to­kia ko­ky­biš­ka ir, svar­biau­sia, įno­rin­ga sa­va juos­ta.

„Tik pra­dė­jo­me dar­bus, – Al­gi­man­tas Moc­kus pa­me­na kiek­vie­ną de­ta­lę. – Nu­fil­ma­vo­me sce­ną pir­ty­je, kur Pin­čiu­kas gun­do Rau­pį. Stai­ga Mask­va kvie­čia aiš­kin­tis – kaž­kas pa­ra­šė skun­dą, kad lie­tu­viai ku­ria fil­mą apie vel­nius. Re­ži­sie­rius, ki­no stu­di­jos di­rek­to­rius su­si­kro­vė vis­ką, ką tu­rė­jo – šią sce­ną, ak­to­rių ban­dy­mus, mu­zi­kos įra­šus, ir iš­vy­ko aiš­kin­tis. Re­dak­ci­nė ko­le­gi­ja per­žiū­rė­jo. Jai pa­ti­ko, o pats svar­biau­sias, pa­sak Žeb­riū­no, pa­klau­sė, kas ope­ra­to­rius, iš­gir­dęs ma­no pa­var­dę, sa­vo pa­gal­bi­nin­kui da­vė nu­ro­dy­mą... iš­ra­šy­ti de­šimt tūks­tan­čių met­rų „Ko­dak“!“Bran­gi juos­ta pri­dė­jo ir at­sa­ko­my­bės – nai­vu bu­vo ti­kė­tis, kad, ne­įtil­pus į at­skai­čiuo­tus met­rus, jos at­kirps dau­giau, tad te­ko tau­py­ti – be­maž vis­kas nu­fil­muo­ta vie­nu dub­liu. Kiek­vie­na sce­na bu­vo la­bai tiks­liai su­rep­e­tuo­ja­ma, jei ji ne­pa­vyk­da­vo – per­gal­vo­ja­ma, kaip ki­taip bū­tų ga­li­ma fil­muo­ti, nes kar­to­ti tai, kas jau ne­pa­vy­ko, at­ro­dė per­ne­lyg ri­zi­kin­ga. „Dir­bo­me švei­ca­riš­ko laik­ro­džio tiks­lu­mu“, – pa­tvir­ti­na ir Ge­di­mi­nas Girdvainis.

Kai ne­ti­kė­tai lyg iš dan­gaus nu­kri­to „Ko­dak“, Arū­nas Žeb­riū­nas ap­gai­les­tau­da­mas ope­ra­to­riaus per­klau­sė, ką da­ry­ti, juk taip ge­rai jau nu­fil­muo­ta sce­na pa­vy­ku­si... „Nu­ra­mi­nau: „Pa­lie­kam, nie­kas ne­pa­ste­bės.“Aš tu­rė­jau sa­vo me­to­dų, kaip su­si­tvar­ky­ti su mū­siš­ke juos­ta, ne vel­tui esu ga­vęs ne vie­ną So­vie­tų Są­jun­gos che­mi­jos mi­nis­te­ri­jos tei­kia­mą pre­mi­ją už ge­riau­siai pa­nau­do­tą sa­vo ga­my­bos juos­tą. Iš­spaus­di­na­me Le­nin­gra­de pir­mą fil­mo ko­pi­ją, tech­ni­nė ins­pek­ci­ja su­sė­da per­žiū­rė­ti ir lyg ty­čia po­nai iš Gor­kio stu­di­jos įei­na į sa­lę tą aki­mir­ką, kai ek­ra­ne pra­de­da suk­tis pa­lik­ta pir­ties sce­na. Kaž­ku­ris ir sa­ko: „O, iš kar­to ma­ty­ti „Ko­dak“.“Mes vos iš­lai­kė­me ne­prunkš­te­lė­ję.“

ob­jek­tą rei­kia už­baig­ti...

Fil­mo dai­li­nin­kė Fi­lo­me­na Lin­čiū­tė-Vai­tie­kū­nie­nė vie­tos, kur ga­lė­tų iš­kil­ti ma­lū­nas, ieš­ko­jo dar tuo­met, kai že­mę den­gė snie­gas. Vaiz­din­gą pei­za­žą, ati­tin­kan­tį re­ži­sie­riaus vi­zi­ją, ra­do gre­ta St­rė­vos, ne­to­li Tra­kų. Ta­čiau ne­ga­lė­jo nė įtar­ti, kad, at­ėjus pa­va­sa­riui ir nu­ma­ty­tai dar­bų pra­džiai, pa­aiš­kės, jog ta kal­ve­lė sun­kiai pa­sie­kia­ma, nes ją tie­siog va­go­te va­go­ja srau­nūs šal­ti­niai. Va­žiuo­ti – tie­siog ne­įma­no­ma, o juk rei­ka­lin­gą tech­ni­ką tu­rė­jo ga­ben­ti sun­kios ma­ši­nos. Te­ko pil­ti žvy­rą ir da­ry­ti ke­lią. „Vi­są va­sa­rą lyg ty­čia pliau­pė lie­tus, – pa­me­na dai­li­nin­kė. – Vil­niu­je gra­ži die­na, prie St­rė­vos – lie­tus. Že­mė pa­ti­žo, šal­ti­niai tik čiur­le­na, o mes brai­džio­jam po pur­vy­nus...“

„Re­ži­sie­rius no­rė­jo mu­zi­ka­laus ma­lū­no, – pa­sa­ko­ja dai­li­nin­kė. – Nu­p­ie­šiau eski­zus ir pa­siū­liau pirk­ti tik­rus spar­nus, ta­čiau ga­my­bos sky­rius nu­ta­rė pa­da­ry­ti aliu­mi­ni­nius ir ap­kal­ti me­die­na.“Kuo tai pa­si­bai­gė, Fi­lo­me­na Lin­čiū­tė-Vai­tie­kū­nie­nė pri­si­me­na su iro­niš­ka šyp­se­na: „Fil­muo­ja­me pir­te­lę, pa­ke­liu akis ir ma­tau, kaip to­lu­mo­je, ho­ri­zon­te, ma­lū­no spar­nai pa­leng­va knem­ba knem­ba, kol vi­siš­kai nu­links­ta, – tur­būt konst­ruk­ci­jos ne­at­lai­kė svo­rio... Skan­da­las ki­lo di­džiu­lis. Kaip tik už­ėjo lie­tūs, že­mė vi­siš­kai pa­žliu­go, pri­va­žiuo­ti ne­įma­no­ma, spar­nus te­ko ga­ben­ti iš Aukš­tai­ti­jos. Si­tu­aci­jos iš­si­aiš­kin­ti at­va­žia­vo ko­mi­si­ja – stu­di­jos va­dai, kaž­kas iš CK. Vė­luo­ju, sku­bu iš vie­nos ap­va­laus ma­lū­no pu­sės ir gir­džiu, kaip ki­toj pu­sėj ga­my­bos sky­rius ma­ne skun­džia, kaip aš ne­ti­ku­sią vie­tą iš­rin­kau ir va spar­nai su­lin­ko. Ki­no stu­di­jos va­do­vas Ju­lius Lo­zo­rai­tis nu­trau­kė: „Na­tū­ra la­bai gra­ži, ob­jek­tą rei­kia už­baig­ti.“Taip bu­vo pa­dė­tas taš­kas bet ko­kioms int­ri­goms.“

Nie­kas dub­le­rių ne­tu­rė­jo: lin­dau pa­ti į van­de­nį ir kol ka­me­rą pa­sta­tė, lin­dau ir per rep­e­ti­ci­ją, ir ga­lų ga­le – fil­muo­tis. Iš­si­džio­vi­nu plau­kus, vėl le­kiu į tą šal­tą eže­rą. Su­ko ma­ne į šil­tus ap­klo­tus, try­nė spi­ri­tu... La­bai po to su­sir­gau, į fil­ma­vi­mus ly­dė­jo se­se­lė, leis­da­vo karš­tas in­jek­ci­jas, tik­riau­siai kal­cio. Su­lei­džia, vėl ei­nu ir šo­ku prieš ka­me­rą.

Mau­dy­nės tarp le­li­jų

Kaip pa­me­na ope­ra­to­riaus ko­man­do­je pa­gal­bi­nin­ku dir­bęs, o fil­mui įpu­sė­jus fo­to­gra­fo pa­rei­gy­bę ga­vęs Rim­vy­das St­ri­kaus­kas, dar fil­ma­vi­mui ne­pra­si­dė­jus, „Vel­nio nuo­ta­kos“me­lo­di­jas iš­mo­ko vi­sa Lie­tu­vos ki­no stu­di­ja. Mu­zi­ka, at­ro­do, skam­bė­jo vi­sur. Ai­dė­jo ir Tra­kų vieš­bu­tis, kur bu­vo ap­si­gy­ve­nu­si fil­ma­vi­mo gru­pė. Ak­to­riai tu­rė­jo iš­mok­ti ari­jas ir men­kiau­sius jų niu­an­sus. „Da­vė mums mag­ne­to­fo­nus, už­si­da­ry­da­vo­me vieš­bu­čio kam­ba­ry­je ir šli­fuo­da­vo­me – vi­si taip ir staug­da­vo­me iš kam­ba­rių. Įsi­vaiz­duo­ju, kaip links­ma bu­vo tiems, kas Tra­kuo­se ša­lia mū­sų gy­ve­no...“– šai­po­si Vai­va Mai­ne­ly­tė. Net­gi bu­vo pa­skir­tas at­sa­kin­gas žmo­gus, ku­ris pa­dė­da­vo ak­to­riams rep­e­tuo­ti, ir kont­ro­liuo­da­vo, ar lai­ku bus pa­si­ruo­šę. „Ak­to­riai tu­rė­jo dai­nuo­ti, ki­taip vei­das bū­tų bu­vęs ne­gy­vas, rau­me­nys ki­taip dir­bę, – sa­ko ope­ra­to­rius Al­gi­man­tas Moc­kus. – Mu­zi­ka jau bu­vo įra­šy­ta, rei­kė­jo kiek­vie­ną aki­mir­ką ati­dirb­ti.“Teks­tus ak­to­riai pui­kiai iš­mo­ko, o ar pa­tai­kė į na­tą... Ge­di­mi­nas Girdvainis tik juo­kia­si: „Aš ir am­ži­na­til­sį Bro­nius Bab­kaus­kas – be klau­sos, rė­kėm, kiek ga­lė­jom.“

Iš­ban­dy­mas dai­na­vi­mu bu­vo ne vie­nin­te­lis ak­to­riams te­kęs iš­šū­kis. Štai ly­riš­ka ir švel­nia ero­ti­ka dvel­kian­ti mau­dy­nių tarp le­li­jų sce­na tuo­met to­kia tik­rai ne­at­ro­dė. Le­li­jų žy­dė­ji­mo lai­kas ar­tė­jo į pa­bai­gą, lauk­ti bent jau saulėtos die­nos ne­be­bu­vo ga­li­ma, o eže­ras bu­vo tie­siog le­di­nis – net karš­tą va­sa­rą čia van­duo ne­įšy­la, ma­tyt, šal­ti­niai ne­lei­džia. „Nie­kas dub­le­rių ne­tu­rė­jo: lin­dau pa­ti į van­de­nį ir kol ka­me­rą pa­sta­tė, lin­dau ir per rep­e­ti­ci­ją, ir ga­lų ga­le – fil­muo­tis, – pri­si­me­na Vai­va Mai­ne­ly­tė. – Iš­si­džio­vi­nu plau­kus, vėl le­kiu į tą šal­tą eže­rą. Su­ko ma­ne į šil­tus ap­klo­tus, try­nė spi­ri­tu... Pas­kui la­bai su­sir­gau, į fil­ma­vi­mus ly­dė­da­vo se­se­lė, leis­da­vo karš­tas in­jek­ci­jas, tik­riau­siai kal­cio. Su­lei­džia, vėl ei­nu ir šo­ku prieš ka­me­rą. Po to at­si­gau­ti va­žia­vau į sa­na­to­ri­ją Kry­me.“Ne vie­ną­kart in­ter­viu ar su­si­ti­ki­muo­se su ger­bė­jais ak­to­rė yra kar­to­ju­si, kad per ge­lian­tį šal- tį nie­kas dau­giau ne­rū­pė­jo, kaip tik kuo grei­čiau iš van­dens iš­šok­ti, ne­va tik iš­ryš­ki­nus juos­tą vi­si aik­te­lė­jo, kad jos he­ro­jės krū­ti­nė pro van­de­nį šmėkš­te­li... „Ar ap­ta­rė­me, kiek iš­kirp­tė tu­ri pa­si­ma­ty­ti? – per­klau­sia Al­gi­man­tas Moc­kus ir su pa­slap­tin­ga šyp­se­na at­sa­ko: – Da­rėm, kaip jau iš­eis...“

„Spe­cia­liai ne­ty­čia“, – juo­kia­si ir tos sce­nos liu­di­nin­ku bu­vęs Rim­vy­das St­ri­kaus­kas. Fo­to­gra­fas pa­sa­ko­ja, kad nors su Vai­va ir bu­vo bend­ra­am­žiai, į ją, tuo­met jau pri­pa­žin­tą ak­torę, ne tik jis, ta­čiau ir ko­le­gos žiū­rė­jo kaip į die­vy­bę ir iš to­li sei­lę var­vi­no, ta­čiau net sap­nuo­se ne­ga­lė­jo ti­kė­tis ko nors dau­giau. „Iš tie­sų? – kva­to­ja Vai­va Mai­ne­ly­tė. – Aš nie­ko ne­ma­čiau, jo­kie vy­rai man tuo me­tu ne­eg­zis­ta­vo, nes bu­vau įsi­my­lė­ju­si. Tai ir at­si­spin­di Jur­gos aky­se. Vi­si gra­žiau­si ma­no dar­bai ir yra tie, kai jau­čiau kaž­ką to­kio šir­dy­je. Bent jau su­si­ža­vė­ji­mą. Ki­taip vis­kas la­bai šal­ta, prė­s­ka...“

Kaus­tan­tį šal­tį pa­ju­to ir Ge­di­mi­nas Girdvainis – Pin­čiu­kui dar dau­giau rei­kė­jo mirk­ti van­de­ny­je. „Mes vi­są die­ną sau­lė­je ke­pi­na­mės, ant plaus­to įsi­tai­sę lau­kia­me, ka­da jį fil­muos ir ko nors pri­reiks. O jis taip su­ša­lo, kad kai iš­li­po, net dan­tys barš­kė­jo, ne­ga­lė­jo net žo­džio pra­tar­ti“, – įstri­go Ma­ri­jai Or­že­kauskai­tei. „Kai esi jau­nas, vis­kas at­ro­do la­bai pa­pras­ta, – sun­ku­mų vi­siš­kai ne­si­bai­mi­no ak­to­rius. – Aš ne­su iš tų le­pių­jų, vai­kys­tė­je tik ge­gu­tė su­kukuo­da­vo, mes ir lįs­da­vo­me į van­de­nį. Aiš­ku, kai fil­muo­da­ma­sis vi­są die­ną iš­bū­ni van­de­ny­je ir dar jau­ti įtam­pą... Sun­kūs dra­bu­žiai iš­mirks­ta, dar vė­siau su jais pa­si­da­ro. Bet vis­ką at­pir­ko jau­nys­tė, ga­lė­jai ir ne­pa­mie­go­ti, ir ne­pa­val­gy­ti... Re­ži­sie­rius vi­sa­da ieš­ko­ji­muo­se, ne­ga­li ir pats gal­vo­ti apie pa­ša­li­nius da­ly­kus.“

Sce­no­je, kai tik­ri­na­ma, ar Pin­čiu­kas žmo­gus, o gal vel­nias, pri­riš­tą prie kry­žiaus ak­to­rių tu­rė­jo pa­nar­din­ti į van­de­nį. Pir­mą­syk jis iš­lin­do per anks­ti, tad prieš bran­gų ant­rą­jį dub­lį bu­vo pri­gra­sin­tas iš­kiš­ti gal­vą tik tuo­met, kai su­lauks ženk­lo. Sce­ną nu­fil­ma­vo ir kiek­vie­nas jau ėmė­si sa­vo dar­bų, bet stai­ga Re­gi­na Var­nai­tė su vi­sais dra­bu­žiais šo­ko į eže­rą – pri­si­mi­nė, kad jos su­ža­dė­ti­nis tai ne­i­š­ni­ro. „Iš šo­no jiems at­ro­dė bai­siau – gu­lė­da­mas po van­de­niu aš jo­kių ko­man­dų ne­gir­dė­jau, – pa­sa­ko­ja Ge­di­mi­nas Girdvainis. – Gu­liu, ne­ju­du – tik­riau­siai ne­kaip at­ro­džiau. Fil­ma­vi­mo aikš­te­lėj jau pa­sa­ky­ta „stop“, nu­fil­muo­ta, o aš ne­ju­du – juk lie­pė: kol ne­pa­sa­ky­ta – ne­ju­dė­ti. Gu­liu ir ma­tau, kas vyks­ta ant kran­to. At­merk­to­mis aki­mis, vis­ką ste­biu. Ir stai­ga – su­maiš­tis, kaž­kas šo­ka prie ma­nęs... Jau bu­vau at­si­lais­vi­nęs ran­kas ir bū­čiau pats iš­ni­ręs, bet sten­giau­si iki pas­ku­ti­nės aki­mir­kos iš­bū­ti. Gal ki­tiems ir at­ro­dė, kad la­bai il­gai, bet man – ne. Tai ir­gi vai­kys­tės įdir­bis, juk su drau­gais var­žy­da­vo­mės, kas il­giau iš­bus po van­de­niu.“

Rim­vy­das St­ri­kaus­kas, at­ro­do, ga­lė­tų anek­do­tiš­kas is­to­ri­jas po­rin­ti vie­ną po ki­tos. Kad ir apie tai, kaip kar­tą ma­lū­no spar­nų suk­ti pri­sta­ty­ti vy­rai ne­pa­lio­vė to da­rę, nors vi­sa gru­pė jau se­niai bu­vo iš­va­žia­vu­si pie­tau­ti. Fil­ma­vo ki­ta­me kran­te, per ra­di­jo sto­te­lę lie­pė suk­ti, o pa­sa­ky­ti, ka­da liau­tis, ir pa­mir­šo.

„ Na­ba­gai dvi va­lan­das be per­sto­jo va­rė“, – juo­kia­si. Ir pri­si­me­na dar vie­ną pa­sa­ko­ji­mą, kaip už rek­vi­zi­tą at­sa­kin­gas le­gen­di­nis ki­no stu­di­jos dar­buo­to­jas Eu­ge­ni­jus Ol­bi­kas ne­va nu­ta­rė iš­spręs­ti ki­lu­sią prob­le­mą – ne­ra­do obuol­mu­šio, tad ėmė ark­lį ir nu­da­žė, o šis ki­tą die­ną su­ne­ga­la­vo ar net nud­vė­sė.

Ten an­ge­lai gy­ve­na...

„Vel­nio nuo­ta­ka“pra­si­de­da pa­sa­kiš­ku kal­nų vaiz­du: ten – ro­jus, kur an­ge­lai gie­da him­nus Vieš­pa­čiui, iš ten ir iš­spi­ria­mi į nuo­dė­min­gą­ją že­mę. „Pa­va­sa­rį iš­va­žia­vau ieš­ko­ti ro­jaus“, – nu­si­juo­kia Al­gi­man­tas Moc­kus. Mi­si­ja at­ro­dė ne­įma­no­ma: Kau­ka­ze, Šiau­rės Ose­ti­jo­je, jis už­si­mo­jo ras­ti aukš­tai kal­nuo­se ly­gią aikš­te­lę, kur iš­si­tek­tų bū­rys šo­kė­jų. „Su vie­ti­niais va­ži­nė­jau po kal­nus, jie ro­dė tin­ka­mas vie­tas – vis ne tai. At­va­žia­vo­me į Ce­jos slė­nį – ir čia nie­ko tin­ka­mo... Stai­ga to­lu­mo­je pa­ma­čiau aikš­te­lę. Kaip ten nu­va­žiuo­ti? Įsi­žiū­riu ir man pra­de­da ryš­kė­ti kaž­koks zig­za­gas – kas dau­giau, jei ne ke­lias, be­si­lei­džian­tis prie slė­niu te­kan­čios upės ir įsi­ker­tan­tis į pag­rin­di­nį ke­lią! Ma­no pa­ly­do­vai tik pur­to gal­vas, kad ne­ga­li ten bū­ti ne tik jo­kio ke­lio, ta­ke­lio... Ne­nu­si­lei­džiu, pri­va­žiuo­ja­me arčiau – iš tie­sų su­pil­tas grun­tas, mes „Vol­ga“su­kam zig­za­gais zig­za­gais ir at­va­žiuo­jam į ma­no nu­žiū­rė­tą­ją aikš­te­lę. Ke­lias ei­na dar to­liau į kal­nus, kur ma­ty­ti iš­raus­tos uo­lie­nos, – vė­liau iš­si­aiš­ki­nau, kad ke­lią nu­tie­sė geo­lo­gai, ten ra­dę ura­no... Vie­ta – ko­kios ir rei­kė­jo. Tik iš­kart su­si­dū­riau su tuo, kaip ne­ti­kė­tai ga­li veik­ti di­džiu­lis aukš­tis – iš­re­tė­jęs de­guo­nis: iš ran­kų pa­lei­dau fo­to­a­pa­ra­tą, net ne puo­liau jo gau­dy­ti, o, kaip man at­ro­dė, tik ste­bė­jau, kaip lė­tai krin­ta ant ak­me­nų...“

Tad kai ru­de­niop į Kau­ka­zą at­va­žia­vo fil­ma­vi­mo gru­pė, po to­kios pa­tir­ties Al­gi­man­tas Moc­kus nu­ta­rė pa­leng­va pra­tin­ti or­ga­niz­mą prie aukš­čio ir pa­siū­lė ne­tin­gin­tiems nuo tu­ris­ti­nės ba­zės, kur vi­si įsi­kū­rė, iki aikš­te­lės kil­ti pės­čio­mis apie 400 met­rų. „Už­li­pa­me ta­ke­liais, lau­kia­me au­to­bu­so, jis vė­luo­ja, o kai jau pa­ga­liau at­va­žiuo­ja ir at­si­da­ro du­rys, pa-

aiš­kė­ja, jog Žeb­riū­no tarp pa­ki­lu­sių nė­ra. Pa­si­ro­do, nu­va­žia­vus pu­sę ke­lio jam pa­si­da­rė blo­ga, te­ko grįž­ti at­gal ir ap­si­lan­ky­ti me­di­ci­nos punk­te. Ant­rą die­ną šiaip ne taip pa­jė­gė pa­kil­ti.“Ope­ra­to­riaus at­ras­ta aikš­te­lė ply­tė­jo 3400 met­rų aukš­ty­je. Vi­si lė­tai ju­dė­da­mi pa­ma­žu pri­pra­to prie aukš­čio, o šo­kė­jams dar rei­kė­jo gra­cin­gai ju­dė­ti. Tai vie­nam, tai ki­tam pra­pliup­da­vo krau­jas iš no­sies. Sau­lė, at­ro­do, spi­gi­na, bet ša­lia ply­ti di­džiu­lis le­dy­nas ir vos tik ji užs­len­ka už de­be­sies – pra­de­da spaus­ti šal­tu­kas...

Al­gi­man­to Moc­kaus pa­sa­ko­ji­mas apie fil­ma­vi­mo gru­pės eks­pe­di­ci­jos pa­bai­gą Kau­ka­ze nė­ra jau toks links­mas. Pas­ku­ti­nę fil­ma­vi­mo die­ną jis su­si­ruo­šė au­to­bu­su dar sy­kį pa­kil­ti į vaiz­din­gą­ją kal­nų aikš­te­lę, bet pa­ka­ko įsės­ti į tvan­kią ma­ši­ną ir pa­si­ju­to blo­gai. „Pra­ra­dau są­mo­nę, iš­ne­šė į orą ir pa­gul­dė ant ak­me­nų. Grei­tai at­si­ga­vau, ne­klau­siau jo­kių įkal­bi­nė­ji­mų ei­ti pri­gul­ti, įsė­dau ir vėl nu­kri­tau. Su­pra­tau, kad ne­pa­jėg­siu, su­sa­kiau pa­dė­jė­jui, ko­kių kad­rų trūks­ta, – sti­go įvai­rių smulk­me­nų, ir jie iš­va­žia­vo. Ėmė ma­ne krės­ti šal­tis... Ge­riu karš­tą ar­ba­tą... Su­si­klo­ju kal­ną ap­klo­tų... Šal­ta. Iš­ve­žė į vie­tos li­go­ni­nę, gy­dy­to­jai tik trau­kio­jo pe­čiais, pats sau dia­g­no­za­vau vi­di­nį krau­ja­vi­mą. Fil­ma­vi­mo gru­pė iš­skri­do į Vil­nių, li­kau aš ir fil­mo di­rek­to­rė, ku­ri Or­džo­ni­ki­dzė­je tu­rė­jo baig­ti tvar­ky­ti rei­ka­lus. Ji at­va­žiuo­da­vo kas ant­rą die­ną ap­lan­ky­ti. Gu­liu pa­la­toj, mir­ti ne­no­riu, o min­tys tik to­kios, nes pro lan­gą už upe­lio te­ma­ty­ti ka­pi­nių šlai­tas. Uo­la, nie­ko ne­iš­ka­si, su­neš­tos ak­me­nų krūvos su kry­žiais, pus­mė­nu­liais ar be jų... Li­go­ni­nė aukš­tai, dau­giau nei tri­jų ki­lo­met­rų aukš­ty­je. Su­pra­tau, kad rei­kia iš­si­krapš­ty­ti, nes tik­rai teks ruoš­tis lai­do­tu­vėms, o dar gy­dy­to­jai ėmė rei­ka­lau­ti, kad kvies­čiau žmo­ną.“

Ope­ra­to­riui pa­si­se­kė įti­kin­ti dak­ta­rus, kad ne na­miš­kiai at­vyk­tų, o jis pats iš­va­žiuo­tų na­mo, – pri­si­ėmė at­sa­ko­my­bę, pa­tvir­ti­no tai pa­ra­šu ir su ly­din­čiu gy­dy­to­ju pa­ju­dė­jo že­myn į slė­nį. „Au­to­mo­bi­liu nu­si­lei­do­me iki pa­ke­liui į oro uos­tą esan­čio Pia­ti­gor­sko, pa­ju­tau, kaip pa­leng­va at­si­ran­da jė­gų. Net­gi už­bė­gau laip­tu­kais į res­to­ra­ną, su­val­giau ša­š­ly­ką... Vil­niaus oro uos­te iš­si­ri­kia­vu­si vi­sa mū­sų gru­pė lau­kė nu­mi­rė­lio, gre­ta pa­ki­li­mo ta­ko sto­vė­jo dvi grei­to­sios pa­gal­bos ma­ši­nos, o aš tie­siog iš­bė­gau iš lėk­tu­vo, po pa­žas­ti­mi spaus­da­mas ter­mo­są. Taip su­ta­po, kad tą­dien bu­dė­jo pa­žįs­ta­mas dak­ta­ras. Jis už­si­puo­lė, lie­pė gul­tis į ma­ši­ną, dar nu­ve­žė į li­go­ni­nę, bet ten jau ne­be­lai­kė. Man te­rei­kė­jo nu­si­leis­ti iš kal­nų, o jei bū­čiau li­kęs ten dar il­giau?“Ne­ga­la­vi­mai iš­kart din­go ir ope­ra­to­rius vėl pa­si­nė­rė į dar­bą.

Pre­mje­ra – tik Po teis­mo

Po „Vel­nio nuo­ta­kos“per­žiū­ros Lie­tu­vos ki­no stu­di­jo­je, kai fil­mas bu­vo pri­sta­to­mas me­no ta­ry­bai ir ko­le­goms, sa­lė­je pa­si­gir­do plo­ji­mai. „Ne­pa­me­nu ki­to to­kio at­ve­jo“, – vie­na­me in­ter­viu tei­gė re­ži­sie­rius Gy­tis Luk­šas.

Ta­čiau žiū­ro­vai juos­tą ga­lė­jo įver­tin­ti tik kai teis­mas iš­nag­ri­nė­jo poe­to Si­gi­to Ge­dos skun­dą. Kaip pa­me­na fil­mo kū­ry­bi­nės gru­pės na­riai, Si­gi­tas

Ge­da pa­rei­ka­la­vo, kad jo pa­var­dė bū­tų įra­šy­ta kaip sce­na­ri­jaus au­to­riaus gre­ta Arū­no Žeb­riū­no. Šis prieš­ta­ra­vo, to­dėl gin­čas pa­sie­kė teis­mą.

„Išne­šio­ji kū­di­kį, jis gims­ta, o pa­leis­ti į pa­sau­lį ne­ga­li. Ne­ska­nu“, – san­tū­riai at­si­dūs­ta Via­česla­vas Ga­ne­li­nas, taip pat kvies­tas į teis­mą liu­dy­ti. Kaip eks­per­tas bu­vo pa­kvies­tas kom­po­zi­to­rius Eduar­das Bal­sys. Jis pa­ėmė par­ti­tū­rą – tą pa­čią, kur po na­to­mis Via­česla­vas Ga­ne­li­nas bu­vo su­ra­šęs rit­mi­nį žo­džių pie­ši­nį, su­ly­gi­no pa­gal Si­gi­to Ge­dos ei­les, ku­rios tai at­kar­to­jo. „Bal­sys pa­sa­kė, kad jei Ge­da sce­na­ri­jaus au­to­rius, tuo­met ir Ga­ne­li­ną rei­kia įra­šy­ti, – pri­si­me­na kom­po­zi­to­rius. – Bu­vau jau­nas ir emo­cio­na­lus, pa­sa­kiau: man gė­da, kad žmo­nės taip, man ne­rei­kia jo­kių įra­šų ir pi­ni­gų, no­riu, kad kuo grei­čiau fil­mas pa­si­ro­dy­tų.“Teis­mas vis dėl­to pa­ten­ki­no poe­to pra­šy­mą ir jis bu­vo pri­pa­žin­tas sce­na­ri­jaus au­to­riu­mi. „Ne taip pa­pras­ta bu­vo jau pa­da­ry­tuo­se ti­t­ruo­se pa­keis­ti įra­šą ir pri­dė­ti pa­var­dę“, – pri­si­me­na ope­ra­to­rius Al­gi­man­tas Moc­kus.

Tra­di­ci­nis ba­lius po pre­mje­ros iš­kel­tas „Ama­ti­nin­kų už­ei­go­je“Vil­niu­je, pas­kui fil­mas šil­tai su­tik­tas Ki­no na­muo­se Mask­vo­je, pri­ėjo pil­nu­tė­lė sa­lė, dar su­reng­tas fan­ta­s­tiš­kas vakarėlis su šo­kiais kaž­ko­kio Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos dar­buo­to­jo bu­te iki pat auš­ros. Pas­kui Al­gi­man­tas Moc­kus pa­ro­do­se ka­bi­no ro­man­tiš­ką Vai­vos nuo­trau­ką, kur ši, vil­kin­ti va­ka­ri­ne suk­ne­le, brėkš­tant sto­vi prie lan­go... Pa­ti ak­to­rė pri­si­mi­nu­si pre­mje­rą už­si­kva­to­ja: „Kaž­koks jau­nas re­ži­sie­rius la­bai įsi­žiū­rė­jo ma­ne, ne­at­si­li­ko nuo vi­sų, su mu­mis links­mi­no­si, o mes lau­kė­me lėk­tu­vo – grįž­ti į Vil­nių tu­rė­jo­me ry­ti­niu rei­su. Ma­no ger­bė­jas ir į lėk­tu­vą įli­po su mu­mis, ir at­skri­do į Vil­nių... Arū­nas man sa­ko: ką mes su juo da­ry­si­me, juk ma­ne vy­ras pa­si­tiks... Sa­kau, nei aš jo vi­lio­jau, nei kvie­čiau, ką no­ri, tą te­gu da­ro. Oro uos­te at­si­svei­ki­nau ir nu­ėjau į ma­ši­ną...“

Kai po ke­le­rių me­tų Ope­ros ir ba­le­to te­at­re bu­vo pa­sta­ty­tas ba­le­tas „Bal­ta­ra­gio ma­lū­nas“, žiū­ro­vai dar ne­bu­vo pa­mir­šę fil­mo pa­lik­to įspū­džio. Ba­le­te taip pat ap­si­lan­kiu­si Vai­va Mai­ne­ly­tė pa­me­na, kad kai sce­no­je Bal­ta­ra­gis ant ran­kų pa­ėmė gi­mu­sį kū­di­kį, iš­gir­do rep­li­ką: „Va, gi­mė Mai­ne­ly­tė.“

Ne­pra­ėjus nė ke­le­riems me­tams, vie­nas po ki­to ana­pi­lin iš­ke­lia­vo ak­to­riai Bro­nius Bab­kaus­kas (1921–1975) ir Va­si­li­jus Sim­či­čius (1915–1978), ta­da im­ta kal­bė­ti apie „Vel­nio nuo­ta­kos“pra­keiks­mą, apie tai, kad vel­nio var­do ne­rei­kia mi­nė­ti be rei­ka­lo... Re­gi­man­tas Ado­mai­tis kaip kir­viu nu­ker­ta, kad mis­ti­kos ieš­ko­ti pa­tin­ka ki­tiems, iš pa­ša­lies, o Vai­va Mai­ne­ly­tė yra svars­čiu­si: „Jei­gu taip gal­vo­tum... ko ge­ro, iš tie­sų bu­vo tuo me­tu di­de­lių ne­tek­čių, ne­sėk­mių... ne kar­tą sto­vė­jau prie ri­bos: ar­ba iš­si­ka­p­a­no­siu, ar­ba... Aš nie­ka­da ne­sie­jau ši­tų da­ly­kų, bet da­bar, kai pa­sakė­te... vel­niai, bur­tai, aš gi ten gu­liu nu­mi­ru­si... tie­sa, ne kars­te – į kars­tą nė už ką ne­bū­čiau gu­lu­si... Bet iš tik­rų­jų pas­kui ir pa­ty­riau bai­sų gais­rą, ir sken­dau... Pa­ti daž­nai pa­gal­vo­ju, kad vis­kas gy­ve­ni­me su­si­ję – at­si­tik­ti­nu­mų ne­bū­na. Lyg ir šiek tiek mis­tiš­ka... lyg ir su­vo­ki: toks gy­ve­ni­mas...“

Su noStal­gi­joS še­šė­liu

Nors nuo „Vel­nio nuo­ta­kos“įra­šų pra­bė­go ke­tu­rias­de­šimt me­tų, Vik­to­ras Ma­li­naus­kas iki šiol ga­li pa­dai­nuo­ti Bal­ta­ra­gio ari­ją, ją yra įra­šęs ir nau­jau­sio­je sa­vo kom­pak­ti­nė­je plokš­te­lė­je. Žo­džių ne­rei­kė­jo mo­ky­tis – jie tie­siog krau­jy­je.

Ge­di­mi­nas Girdvainis ne­prieš­ta­rau­ja, kad Pin­čiu­ko vaid­muo jam pri­li­po: „Tas še­šė­lis per­se­kio­ja ir iki šios die­nos... Ir dar man iki šiol gai­la, kad „Vel­nio nuo­ta­koj“ne­pa­da­riau vie­no ju­de­sio. Tik kai įsi­gi­jau šu­nį, pa­ma­čiau, kaip iš­len­da jis iš van­dens įmir­ku­siu kai­liu, stab­te­li ir žai­biš­kai nu­si­pur­to. Pur­slai tik į vi­sus šo­nus tykš­ta. Taip bū­tų bu­vę gra­žu, jei ta­da, kai Pin­čiu­ką iš­tem­pė iš van­dens, bū­čiau taip pa­si­pur­tęs – fra­kas bu­vo iš ver­šiu­ko kai­lio ir kaip bū­tų lė­kę pur­slai ...“

Fil­mo dai­li­nin­kei Fi­lo­me­nai Lin­čiū­tei­Vai­tie­kū­nie­nei skau­da šir­dį, kad yra fil­mas, ta­čiau ne­li­ko nie­ko, kas jį pri­min­tų. Juk dar­bo – ji taip pat kūrė kos­tiu­mus šiai juos­tai – bu­vo įdė­ta be­ga­lė... Tar­kim, rau­do­no stik­lo va­zos, sto­vin­čios ant sta­lo ro­ju­je, pa­ga­min­tos pa­gal spe­cia­lų už­sa­ky­mą Bal­ta­ru­si­jo­je stik­lo fab­ri­ke. Ur­šu­lės ves­tu­vi­nė suk­ne­lė ir an­ge­lų dra­bu­žiai pa­siū­ti iš Kau­ne vei­ku­sio eks­per­i­men­ti­nio teks­ti­lės ins­ti­tu­to iš­aus­to au­dek­lo. „Toks pa­tva­rus tri­ko­ta­žas – vis­ką at­lai­kė, juk Ur­šu­lė ir į van­de­nį šo­ki­nė­jo, ir blaš­kė­si... Aiš­ku, bu­vo ir at­sar­gi­nė ko­pi­ja, dėl vi­so pik­to.“Jur­gai nau­jus dra­bu­žius ar ko­kią de­ta­lę kūrė kiek­vie­nai sce­nai. „Po fil­mo bu­vo pra­ėję ne­ma­žai me­tų, kai jau dir­bant Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jo­je akis dra­bu­ži­nė­je už­kliu­vo už dra­bu­žio frag­men­to, pa­si­ro­dė kaž­kur ma­ty­ti, sa­vi. Tai bu­vo Jur­gos si­jo­no at­rai­žos. Kaž­kas pa­ėmė iš ki­no stu­di­jos, pa­nau­do­jo ir iš­me­tė...“– at­si­dūs­ta.

„Kai anū­kai ma­žes­ni bu­vo, tos ari­jos na­muo­se ai­dė­jo ir ai­dė­jo, – kva­to­ja Vai­va Mai­ne­ly­tė ir pra­de­da niū­niuo­ti: – „Ar no­ri tu gy­ven­ti kaip po­nai­tis...“Dar šve­pluo­da­mi dai­na­vo. Da­bar Jo­kū­bas fil­mą ro­do drau­gėms ir, jau­čiu, su pa­si­di­džia­vi­mu. Juk mo­čiu­tė yra mo­čiu­tė, be jo­kių pri­va­lu­mų, o kai mer­gi­nos pra­de­da aik­čio­ti, ko­kia ji gra­ži, ta­da ki­taip ir į ma­ne pa­žiū­ri...“Pra­ėju­sią žie­mą grį­žu­si iš spek­tak­lio ak­to­rė dar spė­jo pa­žiū­rė­ti per te­le­vi­zo­rių trans­liuo­ja­mos „Vel­nio nuo­ta­kos“pa­bai­gą ir nu­džiu­go, kai netru­kus pa­si­gir­do Re­gi­man­to Ado­mai­čio skam­bu­tis: „Po tiek me­tų jis man to­kius di­ti­ram­bus su­sa­kė, tiek gra­žių žo­džių.“

Ak­to­rei fil­mą ku­rį lai­ką pri­min­da­vo plunks­ne­lė, puo­šu­si Jur­gai kak­lą. „ Gri­me­ri­nė­je tuo­met ra­dau, dar dai­li­nin­kė kaž­ko­kį ka­ro­liu­ką įsiu­vo... Vi­są fil­mą puo­šiau­si, pas­kui dar ke­le­tą me­tų ne­šio­jau kaip ta­lis­ma­ną. Bet vie­na mer­gai­tė bai­gė ba­le­to stu­di­ją, taip su­si­jau­di­nau, kad ne­tu­riu ko pa­do­va­no­ti ta pro­ga, pri­si­mi­niau, jog plunks­ny­tę už­ra­šų kny­ge­lė­je lai­kau, iš­trau­kiau ir įtei­kiau pa­lin­kė­ju­si lai­mės. Da­bar ma­no plunks­ny­tė Ame­ri­ko­je, kur ir nau­jo­ji jos šei­mi­nin­kė.“Šian­dien Vai­va Mai­ne­ly­tė tu­ri ki­tą „Vel­nio nuo­ta­kos“re­lik­vi­ją – obuol­mu­šio dzin­gu­liu­ką. „To pa­ties, per ku­rį vos ne­žu­vo­me su Re­gi­man­tu. Obuol­mu­šiai ne­bu­vo pra­tę bū­ti kin­ko­mi, jie kaip pa­si­lei­do lėk­ti, ve­ži­mas tik pa­kry­po, vi­si, kas tai ma­tė, su­si­ėmė už gal­vų... Ge­rai, kad Re­gi­man­tas spė­jo per­mes­ti sa­vo kū­no svo­rį ir iš­lai­kė pu­siau­svy­rą. Po dau­gy­bės me­tų už­ėjau Aukš­tad­va­ry­je į par­duo­tu­vę, pri­ėjo vie­ti­nis, ku­ris, pa­si­ro­do, tuo­met bu­vo pa­sam­dy­tas pri­žiū­rė­ti fil­muo­ti su­va­ry­tus ark­lius, ir pa­sa­kė dar tu­rįs to žir­go ra­kan­dus, o kai ki­tą kar­tą už­su­kau, man pa­do­va­no­jo dzin­gu­liu­ką. Sau­gau kaip ta­lis­ma­ną.“

Re­ži­sie­rius Arū­nas Žeb­riū­nas yra pri­si­pa­ži­nęs, jog „Vel­nio nuo­ta­ka“kai­na­vo la­bai daug jė­gų, nes mu­zi­ki­nis fil­mas rei­ka­la­vo dvi­gu­bai dau­giau dar­bo. Nuo­trau­ko­je – fil­muo­jant Kau­ka­ze

Kom­po­zi­to­riaus Via­česla­vo Ga­ne­li­no CV – per še­šias­de­šimt fil­mų, ku­riems jis su­kū­rė mu­zi­ką. Ki­no mu­zi­ka – vie­na iš dis­ci­p­li­nų, ku­rią dės­to Je­ru­za­lės mu­zi­kos ir šo­kio aka­de­mi­jo­je

Bi­ru­tė Damb­rauskai­tė jau­di­no­si, ar jos bal­sas lips prie ak­to­rės Re­gi­nos Var­nai­tės su­kur­to Ur­šu­lės pa­veiks­lo. Ne­ri­mas bu­vo be pag­rin­do: „Įdo­miau­sia, kad ji at­kar­to­jo ma­no ges­tą, – vi­suo­met prieš iš­ei­da­ma į sce­ną, aš kils­te­liu krū­ti­nę – tai žen­klas, kad vis­kas ge­rai. Ir ji taip pa­da­rė...“

Į kom­po­zi­to­riaus nu­si­žiū­rė­tų at­li­kė­jų są­ra­šą pir­ma­sis ir be jo­kios kon­ku­ren­ci­jos pa­te­ko Vik­to­ras Ma­li­naus­kas

Fil­mo dai­li­nin­kė Fi­lo­me­na Lin­čiū­tėVai­tie­kū­nie­nė sten­gė­si, kad re­ži­sie­riaus su­ma­ny­mai bū­tų vyk­do­mi tiks­liai ir grei­tai: „At­ve­dė prie eže­ro, ran­ka pa­ro­dė, ku­rio­je vie­to­je po van­de­niu rei­kia su­meis­trau­ti til­te­lį, kad Pin­čiu­kas juo pra­bėg­tų, o at­ro­dy­tų – lyg van­dens pa­vir­šiu­mi. Dar­bi­nin­kai iš­si­ren­gė, šo­ko į van­de­nį ir su­ka­lė. Nie­kas prieš tai ne­pa­si­do­mė­jo, ar sau­gu, o gal vi­si ga­li pra­s­meg­ti į dumb­lą...“

Fo­to­gra­fas Rim­vy­das St­ri­kaus­kas su di­de­le nostal­gi­ja pri­si­me­na fil­ma­vi­mo aikš­te­lės at­mos­fe­rą. Lie­tu­vos ki­no stu­di­jo­je jis dir­bo tik ke­le­rius me­tus, pas­kui įsi­kū­rė Prie­nuo­se ir nuo ki­no pa­sau­lio nu­to­lo

Šal­ti­niuo­to eže­ro van­dens žvar­bu­mą te­ko pa­tir­ti ir Re­gi­nai Var­nai­tei bei Re­gi­man­tui Adomaičiui

„Kodėl fil­me at­si­ra­do šie rė­mai? To­dėl, kad tai pa­sa­ka ir veiks­mą no­rė­jo­si ati­to­lin­ti nuo rea­ly­bės“, – pa­aiš­ki­no ope­ra­to­rius Al­gi­man­tas Moc­kus

Žvel­giant į šias aki­mir­kas iš fil­ma­vi­mo Kau­ka­ze, klai­din­gai ga­li at­ro­dy­ti, jog po­rą sa­vai­čių kal­nuo­se bu­vo lyg ato­sto­gos. Ne vie­nas iš at­vy­ku­sių sun­kiai pri­pra­to prie di­džiu­lio aukš­čio, plie­s­kiant sau­lei bu­vo karš­ta, ta­čiau, vos ji pa­si­slėp­da­vo už kal­nų, kaus­ty­da­vo šal­tis – juk fil­muo­ta gre­ta le­dy­no

Apie Eu­ge­ni­jų Ol­bi­ką, at­sa­kin­gą už rek­vi­zi­tą, ki­no stu­di­jo­je sklan­dė vie­na už ki­tą links­mes­nės is­to­ri­jos

Po fil­mo pre­mje­ros Mask­vo­je – Vai­va Mai­ne­ly­tė, kaip ir ki­ti at­vy­kę pri­sta­ty­ti fil­mo, ne­su­dė­jo bluos­to, sma­gia­me šur­mu­ly­je lau­kė ry­ti­nio lėk­tu­vo rei­so na­mo

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.