Eg­lė Gabrė­nai­tė

Ne­bu­vo to­kio žmo­gaus, pas­kui ku­rį bū­čiau ėju­si net į pa­sau­lio kraš­tą

Zmones. Legendos - - Pirmasis Puslapis - Jūratė RAŽKOVSKYTĖ

Ak­to­rė kvie­čia su­si­tik­ti prie ar­kos – įėji­mo į Vil­niaus ma­žą­jį te­at­rą. Ve­da pro tar­ny­bi­nį, slap­tais laip­tais pro už­ku­li­sius, į lan­ky­to­jams dar už­da­ry­tą te­at­ro ka­vi­nę, ten įsi­tai­so­me dvie­se kaip na­muo­se.

Čia – jū­sų te­at­ras? Jū­sų ant­rie­ji na­mai, kaip mėgs­ta sa­ky­ti ak­to­riai?

Ne, ne­tu­riu aš sa­vo te­at­ro. Ei­nu pro Na­cio­na­li­nį dra­mos te­at­rą – nie­ko ne­jau­čiu, čia – ir­gi vis­kas kaž­kaip ne ma­no... Tik­riau­siai ma­no te­at­ras yra Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je, kur da­bar­ti­nis Ru­sų dra­mos te­at­ras, nes ten pra­ėjo ma­no pa­tys gra­žiau­si – jau­nys­tės – me­tai. Ap­skri­tai dau­gy­bė­je sce­nų per gy­ve­ni­mą esu sto­vė­ju­si, daug kur vai­di­nu­si, ta­čiau to te­at­ro sce­na – idea­liau­sia. Ji – šim­tą­kart jau­kes­nė už Na­cio­na­li­nio dra­mos te­at­ro sce­ną, di­des­nė – už Ma­žo­jo te­at­ro... Gal man di­dy­bės ma­ni­ja, kad no­ri­si vai­din­ti di­de­lė­je sce­no­je? Tu­riu to­kią kny­gą ir kar­tais ry­te at­si­ver­čiu ku­rį pa­puo­la pus­la­pį – per­skai­tau tos die­nos sen­ten­ci­ją. Pa­me­nu, tą­dien, kai bu­vo nu­ma­ty­tas iš­kil­min­gas Ma­žo­jo te­at­ro atidarymas, at­si­ver­čiau ir per­skai­čiau: „Na­mas pa­sta­ty­tas. Gy­ve­ni­mas bai­gė­si.“Tei­sin­giau ne­pa­sa­ky­tum...

O kaip sal­du vien pri­si­mi­nus, kaip kū­rė­si mū­sų Ma­ža­sis te­at­ras... Ko­kie bū­da­vo pa­si­sė­dė­ji­mai pas ką nors vir­tu­vė­je: al­ko­ho­lis, bul­vių ir deš­re­lių ke­pi­mas, po­kal­biai iki ry­to. Ir bū­ti­nai te­ma: „Na, apie ką ge­riam šian­dien?“Mū­sų kar­tos bren­das toks – ne­lai­min­go tra­gi­ko vei­das, pa­sken­dęs ci­ga­re­tės dū­muo­se ir vy­no ga­ruo­se... O aš vie­ną die­ną pa­ju­tau, kad man tai ta­po ne­be­įdo­mu: ir cis­ter­na jau iš­ger­ta, ir paskutinis pa­ke­lis su­rū­ky­tas, ir tie po­kal­biai vir­tu­vė­je ne­be­vi­lio­ja. Ir jau ne­bė­ra dau­gy­bės žmo­nių, su ku­riais mes kū­rė­me te­at­rą. Vie­ni iš­ėjo kaip švie­saus at­mi­ni­mo Vy­tau­tas Ša­pra­naus­kas, ki­ti pa­kei­tė dar­bus kaip Si­gi­tas Rač­kys ar Andrius Žeb­raus­kas, la­bai re­tai čia be­vai­di­na Ar­vy­das Dap­šys. Ir aš – vis ma­žiau. Pa­ti kar­tą su­si­mąs­čiau: kodėl tiek ne­daug yra ak­to­rių, ku­riems per pen­kias­de­šimt? To­dėl, kad... to­dėl. Su me­tais vis sun­kiau tą ak­to­riaus ener­ge­ti­ką iš­lai­ky­ti. Ir dėl to tik dar la­biau įver­ti­ni, koks ma­lo­nu­mas vai­din­ti su Vla­du Bag­do­nu ar Va­len­ti­nu Ma­sal­skiu, ku­rie tu­ri ir ener­gi­jos, ir pa­tir­ties. Sce­no­je jie da­ro ste­buk­lus.

Te­at­re da­bar ka­ra­liau­ja jau­ni­mas. Ir ačiū Die­vui! Jie tu­ri sa­vo te­mas, sa­vo tiks­lus. Yra ir tik­rai ga­bių žmo­nių. Pa­ti­kė­ki­te, la­bai grei­tai te­at­re bus pa­ki­li­mas, nes au­ga nau­ja kar­ta. Pa­vy­džiu jiems drą­sos, nes mes kur kas la­biau komp­lek­suo­ti

bu­vo­me. Aš iki šiol prieš kiek­vie­ną spek­tak­lį ne­su­val­dau vir­pu­lio: „Die­ve Die­ve... ir ko tie žiū­ro­vai čia ren­ka­si... ir ką nau­jo aš ga­liu jiems pa­ro­dy­ti...“Kol sa­vo bur­bė­ji­mų mal­de­lės ne­at­šne­ku, spek­taklis ne­pra­si­de­da. Net pra­var­dę te­at­re tu­riu „Die­ve Die­ve, Die­ve tu ma­no“.

O kas jus dar lai­ko te­at­re?

Ge­ras klau­si­mas... Tik at­sa­ky­mo ne­ži­nau. Gal ne­tu­riu kur ei­ti? O gal pa­de­da tai, kad lei­džiu sau rink­tis, ką vai­din­ti ir ko­kia­me spek­takly­je. Vi­si ma­no, kad rink­tis sau lei­džiu, nes pi­ni­gų mi­li­jo­ną tu­riu. Tik­rai ne. Ir kai ki­ti ak­to­riai ima guos­tis, kad po se­ria­lus ir te­le­vi­zi­jas laks­to, nes duo­ny­tės ir svies­tu­ko rei­kia, man bai­su klau­sy­tis. Pa­me­nu, vie­nas Dai­lės aka­de­mi­jos pro­fe­so­rius pa­sa­ko­jo, kad tu­rė­jo du la­bai ga­bius stu­den­tus, ku­rie aiš­ki­no: „Mes biš­ki biš­ki na­tiur­mor­tų į tur­gų pa­ta­py­si­me, nes ne­tu­ri­me kur gy­ven­ti. Bu­tu­ką nu­si­pirk­si­me, o ta­da jau me­nu už­si­im­si­me... Aha, bu­tą jau tu­ri­me, bet dar ne­tu­ri­me su kuo va­ži­nė­ti. Va, dar tru­pu­tį į tur­gų na­tiur­mor­tų pa­pie­ši­me, ma­žy­tę ma­žy­tę ma­ši­ny­tę nu­si­pirk­si­me... Ir ta­da jau me­ną kur­si­me!“Po šiai die­nai jie tuos na­tiur­mor­tus tur­gu­je ta­po... Ži­no­ki­te, pa­si­rin­kęs me­ni­nin­ko pro­fe­si­ją ir to­liau kas­kart tu­rė­si rink­tis, nes vis­ko tu­rė­ti ne­įma­no­ma. Aš vi­sa­da lin­kiu sa­vo stu­den­tams – bū­si­miems ak­to­riams: „Iš­lau­ki­te, ne­pra­dė­ki­te sa­vęs ap­gau­di­nė­ti: „Aš čia tru­pu­tį bai­sia­me se­ria­le pa­si­fil­muo­siu, nes man rei­kia duo­ny­tės... O pas­kui su­vai­din­siu Ham­le­tą!“Ne, ne­su­vai­din­si! De­ja, ne­be­su­vai­din­si. Lie­tu­vo­je mes ne­tu­ri­me nei agen­tų, nei pro­tin­gų va­dy­bi­nin­kų, ku­rie re­gu­liuo­tų ak­to­riaus dar­bus. To­dėl svar­bu rink­tis taip, kad bent ne­su­si­pur­vin­tum... Ir ma­no klys­ta, ei­ta fil­muo­tis per jė­gą... Da­bar ne­ty­čia sa­ve te­le­vi­zo­riu­je ko­kia­me se­ria­le pa­ma­tau – net karš­ta iš gė­dos pa­si­da­ro... To­dėl, kai man prie­kaiš­tau­ja „Oi, iš­si­vaiz­di­ni, to­dėl ir į se­ria­lus vai­din­ti nei­ni“, ar kai stu­den­tai ste­bi­si „Dės­ty­to­ja, jūs tą kar­te­lę la­bai jau aukš­tai už­kė­lu­si“, at­sa­kau trum­pai: man yra še­šias­de­šimt ket­ve­ri – aš ne­ga­liu tos kar­te­lės nu­leis­ti! Ki­taip į sa­ve ne­ga­lė­siu žiū­rė­ti...

La­bai jau jūs čia kri­tiš­kai ir pe­si­mis­tiš­kai...

Aš ir esu to­ta­li pe­si­mis­tė. Vie­nas ma­no mo­ki­nių – da­bar gar­sus re­ži­sie­rius Mask­vo­je Min­dau­gas Kar­bau­skis – mėgs­ta sa­ky­ti: „Ei­ki­te pas Eg­lę, ji su­ge­bės jus nuo te­at­ro at­kal­bė­ti.“Ab­so­liu­ti tie­sa. Nu­va­žia­vu­si gast­ro­lių į Kau­ną ar Pa­ne­vė­žį, iki šiol vis gau­nu dė­žę sal­dai­nių su laiš­ke­liu: „Ačiū, kad at­kal­bė­jo­te nuo te­at­ro.“

O jū­sų sa­vo lai­ku nie­kas nuo te­at­ro ne­at­kal­bė­jo?

Kad tė­vai šia te­ma su ma­ni­mi ap­skri­tai ne­si­kal­bė­jo. Bet ko­kie po­kal­biai ar dis­ku­si­jos apie te­at­rą vyk­da­vo tik už už­da­rų du­rų vir­tu­vė­je. Abu bū­da­mi ak­to­riai, jie slė­pė nuo ma­nęs te­at­rą. Vai­kys­tė­je man pa­ti­ko leng­vos Kau­no mu­zi­ki­nio te­at­ro ope­r­e­tės, miu­zi­klai. Vė­liau Kau­nas ūžė nuo Mo­d­rio Te­niso­no te­at­ro, pan­to­mi­mos, nuo Ro­mo Ka­lan­tos sklei­džia­mų lais­vės idė­jų, po­pu­lia­rūs bu­vo sė­dė­ji­mai vie­nų pas ki­tus bu­tuo­se, slap­ti Ma­ri­nos Cve­ta­je­vos, Anos Ach­ma­to­vos ir Bo­riso Pas­ter­na­ko po­e­zi­jos skai­ty­mai... O dra­mos te­at­ras man bu­vo ne­įdo­mus – naf­ta­li­nu kve­pė­jo... Ap­skri­tai aš ruo­šiau­si tap­ti ra­šy­to­ja ir į ak­to­ri­nį sto­jau tik dėl to, kad rei­kė­jo pras­tum­ti vie­nus me­tus.

Sto­jau į tuo­me­ti­nį Ru­si­jos te­at­ro me­no ins­ti­tu­tą (GITIS) Mask­vo­je, į te­at­ro­lo­gi­ją, bet man pri­trū­ko am­žiaus: į te­at­ro kri­ti­kų stu­di­jas iš­kart po mo­kyk­los suo­lo ne­pri­im­da­vo, pri­va­lė­jai bū­ti gy­ve­ni­mo bent tru­pu­tį ra­ga­vęs. Aš ta­da per­ėjau vi­sus kon­kur­sus ir pas­ku­ti­nia­me po­kal­by­je at­si­sklei­dė, kad man nė aš­tuo­nio­li­kos nė­ra. Aprau­do­jau sva­jo­nę ir grį­žau na­mo į Kau­ną. Tė­vai kaip tik bu­vo iš­va­žia­vę į gast­ro­les. Už­bė­go pas ma­ne drau­gė ir mes iš­va­žia­vo­me į Vil­nių gra­žių la­ki­nių dir­žų pirk­ti. Kaip ty­čia ėjo­me pro da­bar­ti­nę Mu­zi­kos aka­de­mi­ją ir už­kliu­vo akys už la­pu­ko, kad pa­pil­do­mai pri­ima stu­den­tus į ak­to­ri­nį. Nu­bė­gu pas drau­gę Da­lią Sau­kai­ty­tę, sa­kau: „Duok ko­kį sa­vo ei­lė­raš­tį, nes ten rei­kės kaž­ką skai­ty­ti.“„Pa­si­kly­do pie­nių jū­roj mil­ži­nai...“– ši­tas ei­lė­raš­tis dar net ne­bu­vo nie­kur spaus­din­tas.

Ir po per­klau­sos ma­ne pri­ima į ak­to­ri­nį! Bet­gi tė­vams dar kaž­kaip rei­kia pa­sa­ky­ti... Aš to­kio įsiu­tu­sio tė­vo gy­ve­ni­me ne­bu­vau ma­čiu­si: jis taip me­tė ša­ku­tę į du­ris, kad ji įsmi­gu­si dar pu­sę va­lan­dos vir­pė­jo. „Kad tuoj pat at­si­im­tum do­ku­men­tus“, – pa­reiš­kė be dis­ku­si­jų. Pas­kui jie už­si­da­rė su ma­ma bal­ko­ne, ir aš iš­gir­dau tė­vo žo­džius: „Ji gi ne­ga­bi...“Man taip užvi­rė: „Nu, pa­žiū­rė­sim...“Bet aš vis tiek kaip liep­ta nu­ėjau at­si­im­ti do­ku­men­tų. „Pra­šau, mes nie­ko ne­lai­ko­me. Va, ma­tė­te, kiek ko­ri­do­riu­je lau­kian­čių ir mal­dau­jan­čių? – pa­reiš­kė pro­fe­so­rė aka­de­mi­jo­je. – Ko ap­skri­tai sto­jo­te, jei­gu ne­no­rė­jo­te? Pri­si­me­nu, sto­vė­jo­te pik­ta kaip šir­šė... Ne­no­rė­jo­te sto­ti?“„Ne“, – at­sa­kiau at­vi­rai ir jau lai­min­ga pa­su­kau link du­rų... „Sto­ki­te. Tė­vai? Jie lie­pė at­si­im­ti do­ku­men­tus? – dar kar­tą pa­klau­sė. – Tai per­duo­ki­te tė­vams, kad pu­sę me­tų pa­ban­dy­si­te pa­si­mo­ky­ti.“

Ta pu­sė me­tų ne­ko­kia bu­vo... Ne­la­bai aš ir vaikš­čio­jau į stu­di­jas. Daug ra­šiau, ruo­šiau­si vėl sto­ti į Mask­vą. Ne­ži­nau, kas ma­ne ten taip trau­kė: gal kad gi­mu­si ten esu, gal kad gy­ve­ni­mas Mask­vo­je man at­ro­dė šur­mu­liuo­jan­tis, be ga­lo įdo­mus... O pas­kui kaž­kaip už­si­su­kau ta­me ak­to­ri­nia­me, už­si­ka­bi­nau, žiū­riu, kad ne­bė­ra kur ir ding­ti. Bai­gu­si dar ban­džiau sto­ti į te­at­ro­lo­gi­ją Mask­vo­je, bet ta­da ne­aki­vaiz­di­nių stu­di­jų ne­be­bu­vo ir te­at­ro kri­ti­ke aš ne­ta­pau.

Keis­ta, jog jū­sų tė­vai – gar­sūs Kau­no ak­to­riai Antanas Gabrė­nas ir Ge­no­vai­tė Tol­ku­tė-Gabrė­nie­nė – ne­no­rė­jo, kad sek­tu­mė­te jų pė­do­mis, kad pra­tęs­tu­mė­te ak­to­rių di­na­sti­ją.

O kodėl aš sa­vo sū­nų slė­piau nuo te­at­ro? To­dėl, kad tai – la­bai su­dė­tin­gas gy­ve­ni­mo ke­lias. Kai man jau­nos ak­to­rės ima kal­bė­ti, kad su­de­rin­ti

Aš to­kio įsiu­tu­sio tė­vo gy­ve­ni­me ne­bu­vau ma­čiu­si: jis taip me­tė ša­ku­tę į du­ris, kad ji įsmi­gu­si dar pu­sę va­lan­dos vir­pė­jo. „Kad tuoj pat at­si­im­tum do­ku­men­tus“, – pa­reiš­kė be dis­ku­si­jų.

tris vai­kus ir ka­rje­rą – vie­nas juo­kas, sa­kau: ne­su­de­rin­si­te, nie­kaip ne­su­de­rin­si­te... Aš la­bai anks­ti tai su­pra­tau. Ir ma­no ko­le­ga Va­len­ti­nas Ma­sal­skis tei­sus: ge­riau­sia vie­nuo­liu bū­ti, jei­gu no­ri me­ne ko nors pa­siek­ti. „Ba­sei­nas, gra­žus vy­riš­kis kok­tei­lį pa­duo­da, prie ko­jų pri­glu­dę dal­ma­ti­nai... pen­ki gar­ba­no­ti vai­ku­čiai sma­giai ap­lin­kui laks­to... o už du­rų ne­ra­miai lau­kia Ste­ve­nas Spiel­ber­gas ir Pe­te­ris Bro­o­kas – su­tiks Gabrė­nai­tė pas juos vai­din­ti ar ne...“– kaž­ko iš ši­to gra­žaus pa­veiks­lė­lio tik­rai ne­bus. Gal vai­ku­čių gar­ba­no­tų, gal ba­sei­no ar­ba Spiel­ber­go už du­rų... Nes vis­ko tu­rė­ti ne­įma­no­ma.

Na, bū­tu­mė­te gi­mu­si Ho­li­vu­de, gal ir tas pa­veiks­lė­lis bū­tų pil­nes­nis...

Ne­no­rė­čiau! Ame­ri­ko­je aš tik­rai gy­ven­ti ne­ga­lė­čiau. Be­je, ma­ne yra kvie­tę dirb­ti į Mask­vą: aš ta­da dar tik ke­le­rius me­tus te­at­re te­dir­bau, bu­vo­me gast­ro­lių So­vie­tų Są­jun­go­je. Po spek­tak­lio ma­ne su­si­ra­do re­ži­sie­rius Mar­kas Zacha­ro­vas ir pa­kvie­tė į tuo­met la­bai po­pu­lia­rų „Len­kom“te­at­rą, kur žvaigž­dė­mis ta­po Ni­ko­la­jus Ka­ra­čen­co­vas, Ole­gas Jan­kov­skis, Ina Čiu­ri­ko­va... Bet aš net ne­si­klau­siau, nes ma­no vy­ro Ro­mu­al­do Ra­ma­naus­ko ne­ė­mė, tik ma­ne vie­ną kvie­tė. Pa­gal­vo­jau: kaip aš čia da­bar su tre­jų me­tu­kų sū­ne­liu Ro­ku... vie­na Mask­vo­je... At-

si­sa­kiau. Zacha­ro­vas amo ne­te­ko. Ki­tą die­ną jo asi­sten­tė dar kar­tą pas ma­ne at­ėjo: „Ar jūs pro­to tu­ri­te to­kios ga­li­my­bės at­si­sa­ky­ti?!“Bet aš ne­įsi­vaiz­da­vau, kad ga­lė­čiau kur nors ki­tur gy­ven­ti. Ir, ži­no­ki­te, nie­ka­da ne­si­gai­lė­jau dėl to spren­di­mo. Vis tiek ką nors tu­ri pa­au­ko­ti – ne­ga­li tu­rė­ti vis­ko.

Bet jū­sų tė­vai kaž­kaip su­ge­bė­jo su­de­rin­ti ir te­at­rą, ir šei­mą. Kodėl jums tai at­ro­do ne­įma­no­ma?

To­dėl, kad ma­čiau, kaip jiems bu­vo sun­ku. Ma­čiau, kaip ma­ma, bū­da­ma ak­to­rė – ge­ra ak­to­rė, pa­si­au­ko­jo: ji at­si­sa­kė dau­gy­bės vaid­me­nų, kad ga­lė­tų rū­pin­tis mu­mis su bro­liu ir mū­sų tė­vu, ku­ris nuo ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų pra­dė­jo la­bai daug fil­muo­tis vi­so­je tuo­me­ti­nė­je So­vie­tų Są­jun­go­je. Iš vai­kys­tės pri­si­me­nu, kad la­bai re­tai jį ma­ty­da­vau na­muo­se, be­veik vi­są lai­ką bū­da­vo­me tik su ma­ma. Ji nie­ka­da ne­si­skun­dė, ne­si­guo­dė, bet ma­čiau, kaip jai skau­du.

Tė­vai su­si­ti­ko 1947-ai­siais, kai bu­vo ren­ka­mas pir­mas ir vie­nin­te­lis ak­to­rių kur­sas, ku­ris tu­rė­jo mo­ky­tis A. Lu­na­či­ar­skio te­at­ro me­no ins­ti­tu­te Mask­vo­je: jį bai­gė Re­gi­na Var­nai­tė, Kęs­tu­tis Ge­nys, Lai­mo­nas No­rei­ka, Antanas Gabrė­nas, Ge­no­vai­tė Tol­ku­tė... Ma­ma jau iki tol bu­vo tik­ra Kau­no Jau­no­jo žiū­ro­vo te­at­ro pri­ma­do­na, žvaigž­dė. Tė­vams stu­di­juo­jant Mask­vo­je, gi­miau aš. Jie vė­liau pa­sa­ko­jo, kaip pa­si­keis­da­mi sau­go­jo ma­ne ir bė­gio­jo į paskai­tas. Ga­liau­siai įsi­ki­šo ma­no mo­čiu­tė iš Ty­tu­vė­nų. Ji bu­vo la­bai ba­ja­va, ei­da­vo – že­mė dre­bė­da­vo. Ta­da ji pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me sė­do į trau­ki­nį, at­va­žia­vo į Mask­vą ir pa­reiš­kė, kad vai­ko ru­s­kiams ne­pa­liks, ir par­si­ve­žė ma­ne į Lie­tu­vą. Au­gau pas ją iki sep­ty­ne­rių me­tų. O kai tė­vai ga­vo bend­ra­bu­tį ne­to­li so­bo­ro Kau­ne, ma­ne pa­si­ėmė. Jau bu­vo gi­męs ma­no jau­nes­nis bro­lis.

Tė­vui, ku­ris taip ne­no­rė­jo, kad tap­tu­mė­te ak­to­re, ga­liau­siai įro­dė­te esan­ti ga­bi?

Jis man to nie­ka­da ne­sa­kė... Tik kar­tą, ma­ma pa­sa­ko­jo, grį­žęs na­mo po kaž­ko­kio su­si­ti­ki­mo pa­sa­kė: „Kaip keis­ta, ma­nęs šian­dien pa­klau­sė: „Ar jūs – ne Gabrė­nai­tės tė­tis?“Su­pra­tau, kad jam tai pa­da­rė įspū­dį. Me­no te­mo­mis su tė­vu be­veik nie­ka­da ne­sa­me kal­bė­ję­si. Nie­ka­da ne­sa­me drau­ge sto­vė­ję nei te­at­ro sce­no­je, nei prieš ki­no ka­me­ras. Kai ke­li­skart dar ma­no jau­nys­tės lai­kais drau­ge bu­vo­me Mask­vo­je, ma­čiau, kaip šim­tai mo­te­riš­kių api­pul­da­vo jį pra­šy­da­mos au­to­gra­fų. Ma­ne tai kaž­ko­dėl la­bai er­zi­no... Tė­tis man ir li­ko toks to­li­mas, iš­min­tin­gas, gra­žus – ne­pa­sie­kia­mo vy­ro idea­las.

Jis iš­ėjo ga­na anks­ti, vos 62-ejų bū­da­mas. Ir tu­riu pa­sa­ky­ti, kad aš jo taip ir ne­pa­ži­nau. Be to, sau at­leis­ti ne­ga­liu, kad kai sep­ty­nio­li­kos bū­da­ma iš­va­žia­vau iš na­mų stu­di­juo­ti į Vil­nių, pas­kui la­bai re­tai par­va­žiuo­da­vau. Ati­to­lau nuo ma­mos, nuo bro­lio. Kol ma­no sū­nus bu­vo ma­žas, ma­ma la­bai daug pa­dė­jo, Ro­kas ten au­go, bet pas­kui vis re­čiau nu­va­žiuo­da­vau į Kau­ną, vis ma­žiau su ma­ma pa­si­kal­bė­da­vo­me net­gi te­le­fo­nu. Su­pran­tu, kad ši­tų da­ly­kų ne­be­at­pirk­siu ir ne­su­grą­žin­siu, kal­tės jaus­mas yra bai­sus da­ly­kas.

O jus er­zin­da­vo, kai ger­bė­jos api­pul­da­vo jū­sų nuo­sa­vą vy­rą – gra­žuo­lį ak­to­rių Ro­mu­al­dą Ra­ma­naus­ką?

Kad tuo me­tu ma­nęs ša­lia jau ne­bu­vo. Kol dar bu­vo­me dvie­se, man ge­riau se­kė­si: aš tu­rė­jau daug dar­bo te­at­re, ne­ma­žai fil­ma­vau­si. Ta­da bu­vo vie­nas ryš­kiau­sių ma­no fil­mų „Ke­lio­nė į ro­jų“... Ma­čiau, kaip Ro­mas sun­kiai iš­gy­ve­no tą lai­ką... To­dėl ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ar­tistų šei­mos – be­veik ne­įma­no­mas reiš­ki­nys, nes re­ta iš­lai­ko įtam­pos ir pa­vy­do lai­ką: vie­ną kvie­čia fil­muo­tis, o ki­to ne, vie­nas tu­ri dar­bo, o ki­tas dar lau­kia sa­vo va­lan­dos... Ypač jau­nys­tė­je tai jun­ta­ma la­bai aštriai.

Ka­da pa­gal­vo­jo­te: bū­tu­mė­te bu­vu­si nuo­lan­kes­nė žmo­na, gal­būt bū­tu­mė­te iš­sau­go­ju­si šei­mą?

Ne­bu­vo ša­lia ma­nęs to­kio vy­ro, kad bū­čiau pa­sa­kiu­si: taip, aš ren­kuo­si ta­ve. Ne­bu­vo to­kio žmo­gaus, pas­kui ku­rį bū­čiau ėju­si net į pa­sau­lio kraš­tą. Kad ir kaip ger­biu Ro­mą, dėl jo ne­bu­vo ver­ta to da­ry­ti. Ta mū­sų mei­lė ir san­tuo­ka te­bu­vo jau­nys­tės rei­ka­las.

Na, try­li­ka me­tų tru­ku­si san­tuo­ka – ne to­kia jau trum­pa jau­nys­tės klai­da.

Aš net­gi te­kė­ti nie­ka­da ne­no­rė­jau! Man nė­ra nie­ko bai­siau, nei tuok­tis. Net šla­pia po­rą kar­tų esu pa­bu­du­si nuo koš­ma­ro, kaip sto­viu prieš ku­ni­gą ir tu­riu tar­ti žo­džius: „Ir džiaugs­me, ir var­ge...“Ne­bu­vo to­kio žmo­gaus, dėl ku­rio bū­čiau drą­siai iš­ta­ru­si tuos žo­džius. Ir su Ro­mu į zak­są ėjau be di­de­lio no­ro: tie­siog taip pri­va­lu bu­vo, tu­rė­jai gy­ven­ti pa­do­riai, nors aš ta­da nei vai­ko lau­kiau­si, nei koks rei­ka­las tuok­tis bu­vo... Čia gal ir­gi bu­vo sa­vo­tiš­kas bė­gi­mas nuo tė­vų, pro­tes­tas... Iš­te­kė­jau vos de­vy­nio­li­kos, dar po me­tų Ro­kas gi­mė.

Net šla­pia po­rą kar­tų esu pa­bu­du­si nuo koš­ma­ro, kaip sto­viu prieš ku­ni­gą ir tu­riu tar­ti žo­džius: „Ir džiaugs­me, ir var­ge...“Ne­bu­vo to­kio žmo­gaus, dėl ku­rio bū­čiau drą­siai iš­ta­ru­si tuos žo­džius.

„Pa­ra­dok­sas: ak­to­rys­tė – lyg ir ko­lek­ty­vi­nė pro­fe­si­ja, bet kuo vie­ni­šes­nis bū­si, tuo dau­giau jo­je pa­siek­si, tuo la­biau įsi­gi­lin­si. Tai – vie­na­t­vės pro­fe­si­ja“, – ak­to­rė ne­sle­pia tai su­pra­tu­si dar prieš ke­lias de­šim­tis me­tų

Bran­giau­si žmo­nės: sū­nus Ro­kas Ra­ma­naus­kas ir anū­kas Do­mi­ny­kas. Da­bar Do­mi­ny­kui jau ke­tu­rio­li­ka, jis gy­ve­na Mask­vo­je su ma­ma Tat­ja­na Liu­ta­je­va

Jei ne ma­mos Eg­lės Gabrė­nai­tės, tai tė­vo ak­to­riaus Ro­mu­al­do Ra­ma­naus­ko (de­ši­nė­je) ge­nai jųd­vie­jų sū­nų Ro­ką vis tiek at­ve­dė į te­at­rą

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.