STA­TI­NYS

Kai prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų pa­ga­liau bu­vo iš­lais­vin­ti iš pa­sto­lių, nau­ji Lie­tu­vos na­cio­na­Li­nio ope­ros ir ba­Le­to te­at­ro rū­mai ste­bi­no mo­der­nia tuo laik­me­čiu ar­chi­tek­tū­ra, o va­ka­rais vi­lio­jo pa­si­gė­rė­ti įsi­žie­bian­čiais mil­ži­niš­kais švies­tu­vais.

Zmones. Legendos - - Turinys - Ger­da PRANCŪZE VIČIENĖ

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis ope­ros ir ba­le­to te­at­ras.

Sta­tom te­at­rą!

Šio pa­sta­to au­to­rės ar­chi­tek­tės Ele­nos Ni­jo­lės Bu­čiū­tės (1930–2010) vai­kams Ar­vy­dui Ba­rei­kiui, Sau­liui Ba­rei­kiui ir La­dai Mar­ke­je­vai­tei jis pri­me­na vai­kys­tę ir nuo­lat dar­buo­se pa­sken­du­sią ma­mą. Gau­sų jos ar­chy­vą tvar­kan­čiai dukrai da­bar apie juos at­si­sklei­džia dau­giau is­to­ri­jų, nei tuo­met ga­lė­jo at­ža­loms pa­pa­sa­ko­ti ma­ma. Kom­po­zi­to­rius Vy­tau­tas Lau­ru­šas, te­at­rui va­do­va­vęs dvy­li­ka su­dė­tin­giau­sių me­tų – nuo pat sta­ty­bų pra­džios iki ati­da­ry­mo, jį va­di­na my­li­miau­siu sa­vo kū­di­kiu.

Ne giNk­lu, o me­Nu!

1948-ai­siais iš Kau­no į sos­ti­nę per­si­kė­lęs Lie­tu­vos TSR Aka­de­mi­nis ope­ros ir ba­le­to te­at­ras bu­vo įkur­din­tas da­bar­ti­nio Ru­sų dra­mos te­at­ro pa­sta­te. 1913-ai­siais vien pri­va­čio­mis lė­šo­mis pa­sta­ty­tas kuk­lus Len­kų te­at­ras bu­vo per ma­žas, ta­čiau, So­vie­tų Są­jun­gos val­džios nuo­mo­ne (o juk pir­miau­sia iš aukš­čiau­sių jos sluoks­nių rei­kė­jo su­lauk­ti pa­lai­mi­ni­mo), nau­jas te­at­ro pa­sta­tas ma­žai res­pub­li­kai yra per di­de­lė pra­ban­ga. Ir nors Lie­tu­vo­je bu­vo skelb­tas ne vie­nas kon­kur­sas, 1960-ai­siais net­gi iš­rink­tas nu­ga­lė­to­jas – jau­nos

ar­chi­tek­tės Ni­jo­lės Bu­čiū­tės pro­jek­tas, vil­tys, kad Vil­niu­je ga­li bū­ti pra­dė­tas sta­ty­ti nau­jas mo­der­nus te­at­ras, bu­vo miglo­tos iki pat lem­tin­gų ope­ros ir ba­le­to te­at­ro gast­ro­lių.

1963-ių­jų pa­bai­go­je ko­lek­ty­vas bu­vo pa­kvies­tas pa­si­ro­dy­ti Mask­vo­je ir ne bet kur, o pa­čiuo­se Krem­liaus su­va­žia­vi­mų rū­muo­se, iki tol, be Ru­si­jos at­li­kė­jų, to­kia gar­bė bu­vo su­teik­ta tik Ukrai­nos ope­ros ir ba­le­to te­at­rui. „Tai pri­ly­go ta­ry­bi­niam ste­buk­lui! – pri­si­me­na tais pa­čiais me­tais te­at­ro di­rek­to­riu­mi pa­skir­tas tuo­met 33-ejų kom­po­zi­to­rius Vy­tau­tas Lau­ru­šas. – Di­džiau­sio su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė re­ži­sie­rės Vla­dos Mikš­tai­tės pa­sta­ty­ta Ser­ge­jaus Pro­ko­fje­vo ope­ra „Mei­lė trims apel­si­nams“, ku­ri sce­ną išvy­do po 36 me­tų per­trau­kos. Spe­cia­liai jos pa­žiū­rė­ti iš Ukrai­nos at­va­žia­vo Ki­je­vo ope­ros va­do­vas Vik­to­ras Gon­ta­rj, Ni­ki­tos Ch­ruš­čio­vo žen­tas. Ži­no­ma, jis ap­lan­kė uo­švį, šis su­si­do­mė­jo, ko žen­tas at­vy­ko, ir pa­no­ro kar­tu pa­si­žiū­rė­ti lie­tu­vių at­vež­tą ope­rą. Po ant­ro veiks­mo Ch­ruš­čio­vas pa­si­kvie­tė mus į vy­riau­sy­bi­nę lo­žę.“

Ki­tą va­ka­rą į bai­gia­mą­jį Lie­tu­vos ope­ros ir ba­le­to te­at­ro kon­cer­tą at­ėjo vi­sas po­li­tbiu­ras su Ni­ki­ta Ch­ruš­čio­vu prie­ša­ky. Dėl to­kių sve­čių iš Vil­niaus spe­cia­liai į kon­cer­tą at­vy­ko ir Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos va­do­vas Antanas Snieč­kus. „Per kon­cer­to per­trau­ką pats Ch­ruš­čio­vas pa­kvie­tė mus prie sa­vo sta­lo ir pa­kė­lė to­stą už tai, kad Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė ne kar­tą gra­si­no­si už­im­ti Ru­si­jos sos­ti­nę: „Vis tiek lie­tu­viai Mask­vą už­ka­ria­vo! Ne gink­lu, o me­nu!“– pa­sa­ko­ja te­at­ro va­do­vas. – Po spek­tak­lio Ni­ki­ta Ser­ge­je­vi­čius iš­kė­lė to­kį ban­ke­tą lie­tu­vių ar­ti­stams, kad vi­so­je Są­jun­go­je nu­skam­bė­jo, vi­si te­at­rai mums pa­vy­dė­jo! Ban­ke­to at­mos­fe­ra bu­vo ne­įp­a­rei­go­jan­ti ir nuo­šir­di, bend­ra­vi­mas su tais par­ti­niais abroz­dais, ku­rių tik port­re­tus ant sie­nų ma­ty­da­vo­me, be­tar­piš­kas. Mask­vo­je su ne­men­ku pa­vy­du jau bu­vau ap­žiū­rė­jęs ne tik Su­va­žia­vi­mų rū­mų, bet ir Di­džio­jo te­at­ro sa­les. Per po­kal­bį lyg tarp kit­ko Ch­ruš­čio­vui už­si­mi­niau, kad Lie­tu­vai rei­kė­tų nau­jo te­at­ro pa­sta­to. O jis sa­vo įpro­čiu pa­tar­le at­sa­kė: „Iz­ba kra­sy­va nie ug­la­mi, a pi­ra­ga­mi“(„Tro­ba gra­ži ne kam­pais, o py­ra­gais“), es­mė yra ne pa­sta­tas, o me­nas, ku­rį ro­do­me. Šie žo­džiai pa­da­rė mil­ži­niš­ką po­vei­kį An­ta­nui Snieč­kui – bu­vo pri­trenk­tas to­kio aukš­čiau­sio ša­lies va­do­vo dė­me­sio.

Lie­tu­va tuo me­tu bu­vo nuo­lat puo­la­ma: dėl Tra­kų pi­lies at­sta­ty­mo, dėl „Ne­rin­gos“ka­vi­nės in­te­rje­ro, dėl že­mės ūkio kul­tū­rų – Snieč­kus nuo­lat bu­vo tar­kuo­ja­mas vi­suo­se CK pa­si­ta­ri­muo­se ir su­va­žia­vi­muo­se. To­dėl vy­ra­vo nuo­mo­nė, kad Ch­ruš­čio­vas ne­mėgs­ta Lie­tu­vos, o čia – toks dė­me­sys! Kai grį­žom į Vil­nių, Snieč­kus pa­sa­kė: „Sta­tom te­at­rą! Bus pi­ni­gų, ne­bus, svar­bu – pra­dė­ti.“

Ant eufo­ri­jos bAn­gos

„Iš­kart po gast­ro­lių Mask­vo­je pir­mo­mis 1964-ųjų sau­sio die­no­mis Snieč­kus vi­sai te­at­ro tru­pei su­ren­gė va­ka­rie­nę, – Vy­tau­tui Lau­ru­šui įstri­go kiek­vie­na te­at­ro at­si­ra­di­mo is­to­ri­jos de­ta­lė. – Mi­nist­rų Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Mo­tie­jus Šu­maus­kas per pri­ėmi­mą pa­sa­kė: „Ma­ža, bet ta­len­tin­ga lie­tu­vių tau­ta te­at­rą tu­rės!“Ir iš­kart vis­kas už­si­su­ko! Jei bū­tu­me už­del­sę, eufo­ri­ja bū­tų atslū­gu­si, val­džia pra­dė­ju­si gal­vo­ti: „Pa­la, o iš ko­kių pi­ni­gų sta­ty­ti?“

Pa­gal pir­mi­nius skai­čia­vi­mus nau­jie­ji ope­ros ir ba­le­to te­at­ro rū­mai tu­rė­jo at­si­ei­ti 15 mi­li­jo­nų rub­lių. Lie­tu­va tu­rė­jo tei­sę sa­va­ran­kiš­kai sta­ty­boms pa­nau­do­ti tik iki 6 mi­li­jo­nų rub­lių. „Iš tos eufo­ri­jos vi­saip są­ma­tą ma­ži­no­me, kad su­tilp­tu­me į tuos 6 mi­li­jo­nus: pa­ti­ki­no­me, kad iš se­no­jo te­at­ro pa­im­si­me žiū­ro­vų kė­des ir apa­ra­tū­rą. O pas­kui vis­ką nu­brau­kė­me ir da­rė­me sa­vo“, – sa­ko Vy­tau­tas Lau­ru­šas. Tie­sa, val­džios vy­rus į to­kią

są­ma­tą už­merk­ti akis ver­tė ne tik no­ras tu­rė­ti te­at­rą, bet ir ki­ta prie­žas­tis – par­ti­jos vir­šū­nė­lės no­rė­jo rep­re­zen­ta­ci­nės sa­lės sa­vo su­va­žia­vi­mams, ple­nu­mams ir ki­tiems svar­biems įvy­kiams.

Kad Mask­va, su­ži­no­ju­si apie gran­dio­zi­nius pla­nus, ne­už­draus­tų sta­ty­bų, pa­sku­bo­mis pra­dė­ti kas­ti pa­ma­tai ten, kur lenk­me­čiu sto­vė­jo dirb­ti­nių du­jų ga­myk­la. Vo­kie­čiai ją su­bom­bar­da­vo 1941-ai­siais. „Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais to­je vie­to­je bu­vo pa­sta­ty­tas me­di­nis „He­lios“ki­no te­at­ras, ten stu­den­tas bū­da­mas dar ei­da­vau. Vė­liau jį nug­rio­vė“, – pri­si­me­na Vy­tau­tas Lau­ru­šas. Iš­li­ku­sių pa­sta­tų ap­sup­ta aikš­tė ant kal­vos, ku­rio­je ap­si­sto­da­vo cir­kai, bu­vo to­bu­la vie­ta ope­ros ir ba­le­to te­at­rui.

Jau­no­Ji maiš­ti­nin­kė

Mies­tų sta­ty­bos pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­to ar­chi­tek­tei Ni­jo­lei Bu­čiū­tei ne­sti­go drą­sos ir tvir­tu­mo. Jei ne šios sa­vy­bės, var­gu ar jai, tuo­met tris­de­šimt­me­tei, bū­tų pa­vy­kę tap­ti kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja. O po to at­si­lai­ky­ti ne vie­no­je ko­vo­je, daž­nai – už­ku­li­si­nė­je.

Dar 1958-ai­siais vy­riau­sia­sis ins­ti­tu­to ar­chi­tek­tas Antanas Spel­skis pa­kvie­tė pra­de­dan­čią ar­chi­tek­tę kar­tu pa­reng­ti pro­jek­tą ope­ros ir ba­le­to te­at­ro kon­kur­sui. Šis lai­mė­jo pir­mą­jį eta­pą ir tu­rė­jo bū­ti to­bu­li­na­mas iki ant­ro­jo tu­ro 1960-ai­siais. Ta­čiau prieš pat jį jau­na ar­chi­tek­tė... at­si­sa­kė

bend­ra­dar­biau­ti su ar­chi­tek­tū­ros moks­lų dak­ta­ru, už akių va­di­na­mu Di­džiuo­ju Spel­skiu!

„Ma­ma ne­pa­sa­ko­jo prie­žas­čių. Gal ji jau ne­be­no­rė­jo, ne­be­ga­lė­jo bū­ti kaž­kie­no idė­jų at­li­kė­ja? – svars­to duk­ra ar­chi­tek­tė La­da Mar­ke­je­vai­tė. – Ins­ti­tu­to val­džia iš­si­kvie­tė pa­si­aiš­kin­ti ir pa­si­tei­ra­vo, gal ji tu­rin­ti sa­vo min­čių. Ir ma­ma drą­siai at­sa­kė: „Taip, tu­riu.“Val­džia sky­rė mė­ne­sį kon­kur­sui pa­ruoš­ti sa­vo va­rian­tą. Kaip man pa­sa­ko­jo: „Iš­ėjau iš ka­bi­ne­to ir pa­gal­vo­jau – „Die­ve, ką da­bar da­ry­siu? Juk ne­tu­riu jo­kių idė­jų!“Ta­čiau iš­kart at­ėjo ki­ta min­tis: „O kas čia blo­go? Mė­ne­sį ga­liu da­ry­ti, ką tik no­riu!“Ji su­si­kau­pė ir pa­ren­gė eski­zus.“

Mo­der­nis­ti­nis maiš­ti­nin­kės pro­jek­tas lai­mė­jo kon­kur­są. „Po kon­kur­so Spel­skis pri­ėjo prie nu­ga­lė­to­jos: „Tai ką, ko­le­ge, dir­bo­me prie ma­no pro­jek­to, o da­bar vys­ty­si­me jū­sų.“„Ne“, – at­sa­kė ma­ma, – pa­sa­ko­ja La­da Mar­ke­je­vai­tė. – Šis žings­nis bu­vo mil­ži­niš­kas aki­b­rokš­tas. Ga­li­ma sa­ky­ti: ta snarg­lė at­ėmė ši­to­kį ob­jek­tą! Jis bu­vo taip įskau­din­tas, kad nie­ka­dos jai ran­kos ne­be­pa­da­vė.“

„Man bu­vo pen­ke­ri, kai ma­ma lai­mė­jo kon­kur­są pro­jek­tuo­ti ope­ros ir ba­le­to te­at­rą, – pri­si­me­na ar­chi­tek­tės sū­nus ak­to­rius, bar­das Sau­lius Bareikis. – Ma­ma tu­rė­jo iš­skir­ti­nę po­zi­ci­ją šei­mo­je – bū­da­vo lai­kas, kai už­si­da­ry­da­vo sa­lo­ne, o mes tu­rė­da­vo­me jai ne­truk­dy­ti. Pa­me­nu, ty­liai pra­ve­riu du­ris: ji sė­di prie sta­lo, ant jo – šūs­nys po­pie­rių, ša­lia ma­ty­ti šiukš­lių dė­žė su daug su­glam­žy­tų la­pų, o ap­link ant par­ke­to mė­to­si bal­ti gu­mu­liu­kai. Ma­tyt, su­glam­žiu­si mes­da­vo ne­pa­vy­ku­sius eski­zus.“

Per dve­jus me­tus Ni­jo­lė Bu­čiū­tė sa­vo vi­zi­ją iš­to­bu­li­no iki to­kio pa­sta­to, ko­kiam ir bu­vo lem­ta iš­kil­ti: pag­rin­di­nė jo idė­ja – aukš­ta, rau­do­no­mis ply­to­mis puoš­ta ir stik­lo sie­no­mis ap­ka­bin­ta žiū­ro­vų fo­jė. Rū­mai ne iš­di­džiai pa­tup­dy­ti ant kal­vos, bet or­ga­niš­kai įlie­ti į land­šaf­tą – įkas­ti į šlai­tą.

Dar prieš lem­tin­gą­sias gast­ro­les pro­jek­tas bu­vo pa­tvir­tin­tas, o po ne­ti­kė­to jo pa­lai­mi­ni­mo pra­dė­ti reng­ti sta­ty­bų brė­ži­niai, ta­čiau šie dar­bai vis stri­go. Ni­jo­lė Bu­čiū­tė ir jos gru­pė pra­dė­ta vie­šai skalb­ti, kad ne­pri­sta­to lai­ku brė­ži­nių, kad vis at­si­ran­da ne­su­de­rin­tų pa­kei­ti­mų, kad stab­do pro­jek­ta­vi­mo dar­bus. Ar­chi­tek­tė kal­tin­ta, esą dar­bus vil­ki­na dėl to, kad tuo pat me­tu pro­jek­ta­vo Že­mė­t­var­kos pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­tą (da­bar – Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos priesta­tas), bal­dų par­duo­tu­vę (da­bar – „Maxi­ma“pre­ky­bos cent­ras Min­dau­go gat­vė­je), vė­liau prie jų pri­si­dė­jo ir Pla­no ko­mi­te­to pa­sta­tas. Šias sta­ty­bas ji, kaip pro­jek­tų au­to­rė, ir pri­žiū­rė­jo.

Ta­čiau, kaip da­bar svars­to jos vai­kai, ar tas „ne­spė­ja ar­chi­tek­tė“ne­bu­vo fi­gos la­pas ki­toms ins­ti­tu­ci­joms, kai ne­gau­da­vo trūks­ta­mų lei­di­mų ar pi­ni­gų? Gal­būt stri­go ir dėl to, kad pro­jek­to pag­rin­das – uni­ka­li, itin su­dė­tin­ga pa­sta­to konst­ruk­ci­ja, spe­cia­lis­tų įvar­dy­ta kaip „tie­siog vir­tuo­ziš­ka“, rei­ka­la­vo ypa­tin­gų tech­ni­nių spren­di­mų.

Pie­no bu­te­liu­kai – iš Mask­vos

Kai 1968-ai­siais te­at­ro sta­ty­bos pa­ga­liau pra­si­dė­jo vi­su pa­jė­gu­mu, ar­chi­tek­tė bu­vo jau tri­jų vai­kų ma­ma. Sa­vo ant­rą­jį vy­rą, mask­vie­tį dai­li­nin­ką Ju­ri­jų Mar­ke­je­vą (1929–2002), ku­ris ta­po ir kū­ry­bos part­ne­riu, ji su­ti­ko dar­bo rei­ka­lais nu­vy­ku­si į Mask­vą. „Ji nuo­lat va­ži­nė­da­vo „pra­mu­ši­nė­ti“te­at­ro rei­ka­lų, kon­sul­tuo­tis ir ki­tų sta­ty­bų klau­si­mais, – pa­sa­ko­ja jų duk­ra La­da Mar­ke­je­vai­tė. – Kar­tą pa­si­tar­ti dėl su­dė­tin­go bal­dų par­duo­tu­vės ap­švie­ti­mo ją nu­siun­tė į vie­no moks­li­nio ins­ti­tu­to švie­so­tech­ni­kos la­bo­ra­to­ri­ją pas „to­kį vie­ni­šių ama­ti­nin­ką“Mar­ke­je­vą. Ma­mai jis, pa­sa­ko­jo, įspū­džio ne­pa­da­rė. Už­tat ši jam, ma­tyt, pa­li­ko mil­ži­niš­ką, nes dėl jos pa­li­ko Mask­vą.“

Net ir gi­mu­si duk­ra ne­pri­ver­tė ar­chi­tek­tės su­ma­žin­ti dar­bų spar­tos. „Kai pra­si­dė­jo te­at­ro sta­ty­bos, ma­ma jo­se ir įmir­ko: vis­ką pa­ti pri­žiū­rė­jo, nie­kad ne­pa­lei­do va­de­lių. Bet ji juk – ir mo­te­ris, žmo­na, ma­ma. Kas ei­da­vo į dar­že­lio šven­tes? Kas pa­siū­da­vo dra­bu­žė­lius? Kas vė­liau ei­da­vo į mo­kyk­lą aiš­kin­tis – bro­liai ne­bu­vo auk­se­liai – ir pa­dū­kę, ir hi­piai... Ji vi­su eta­tu dir­bo ir ins­ti­tu­te, ir na­mie – jos pa­rei­ga bu­vo šei­ma, vai­kai, bui­tis. Ma­ma dar ma­ne mai­ti­no, kai tu­rė­jo iš­vyk­ti į Mask­vą, – su šyp­se­na šei­mos le­gen­dą pri­si­me­na La­da. – Ji nu­vež­da­vo pie­ną į Še­re­met­je­vo oro uos­tą ir per­duo­da­vo bu­te­liu­kus la­kū­nams, lėk­tu­vo Vil­niu­je lauk­da­vo die­du­kas, ma­mos tė­tis, ir per­im­da­vo kro­vi­nį. Taip tę­sė­si gal sa­vai­tę.“

Tė­vų dar­bo vie­to­je La­da pra­leis­da­vo ne­ma­žai lai­ko: „Pa­me­nu tuš­čią pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­tą. Vei­kia ra­di­jo taš­kas. Ma­ne pa­so­di­na už lais­vo sta­lo, ne­lei­džia nie­ko lies­ti, duo­da po­pie­riaus ir pieš­tu­ką, kad pieš­čiau. Ži­no­da­vau sa­vo vie­tą: ne­ga­liu ati­trauk­ti tė­vų dė­me­sio. Ga­liu pri­ei­ti pa­si­žiū­rė­ti, ką ma­ma brai­žo, bet ne­truk­dy­ti. Pa­tal­pos ga­le ant kė­džių su­dė­tos šūs­nys brė­ži­nių. Kai už­si­ma­ny­da­vau mie­go­ti, ma­ma ant jų pa­ties­da­vo sa­vo dry­žuo­tą pal­tą – ten bū­da­vo ma­no gul­tu­kas. Taip ir mie­go­jau ant ope­ros pla­nų! Stip­riau­sias vai­kys­tės po­ty­ris: su tė­vais iš­ei­na­me iš brai­žyk­los, už­ge­si­na­me švie­sas, ko­ri­do­rius – tam­sus tam­sus, vi­siš­ko­je tam­so­je ei­na­me link laip­ti­nės, li­pam laip­tais, ži­nau, kad jie su­ka­si, kiek pa­ko­pų... Ma­tyt, nuo­lat taip bū­da­vo... Dir­bo ma­ma in­ten­sy­viai, ži­no­ma, gau­da­vo pa­sta­bų, kri­ti­kos, gal net nuo­bau­dų, kad vil­ki­na­mas pro­jek­ta­vi­mas. Bet to­kį su­dė­tin­gą ob­jek­tą pa­da­ry­ti ko­ky­biš­kai – la­bai sun­ku. Tai lyg geo­met­ri­nė pro­g­re­si­ja: jei su­gal­vo­jai kaž­ką in­di­vi­dualaus su­kur­ti, tu­ri ati­dirb­ti, ras­ti, kaip tai bus rea­li­zuo­ta, kas ga­mins, kaip ga­mins. Ir ma­no tė­tis prie to ak­ty­viai pri­si­dė­jo.“

„Pro­jek­ta­vi­mo pro­ce­sas vy­ko ins­ti­tu­te, nes brė­ži­niams, pla­nams rei­kia daug vie­tos, spe­cia­lių sta­lų, – įsi­ter­pia vy­riau­sia­sis sū­nus fi­zi­kas Ar­vy­das Bareikis. – Į na­mus ma­ma par­si­neš­da­vo smul­kes­nius dar­bus: ra­šy­da­vo aiš­ki­na­muo­sius raš­tus, da­ry­da­vo plan­še­tes, kli­juo­da­vo nuo­trau­kas, jei rei­kia – pa­ti kur­da­vo ob­jek­tų ma­ke­tus.“Vai­kai ži­no­jo, jog kar­tais, kai vi­si nu­ei­da­vo mie­go­ti, ji už­si­da­ry­da­vo vo­nio­je, ant kriauk­lės pa­si­dė­da­vo len­tą ir sės­da­vo prie vis ne­si­bai­gian­čių dar­bų.

Mū­šis Po Mū­šio

Prie pro­jek­ta­vi­mo ir sta­ty­bų dar­bų plu­šo ir Ni­jo­lės Bu­čiū­tės va­do­vau­ja­ma ar­chi­tek­tų bei in­ži­nie­rių gru­pė, ir land­šaf­to ar­chi­tek­tai, ir bal­dų di­zai­ne­riai, bu­vo kon­sul­tuo­ja­ma­si su spe­cia­lis­tais iš Ru­si­jos, Es­ti­jos. Po sta­ty­bas lan­džio­jo ne tik dar­bi­nin­kai, te­at­ro di­rek­to­rius Vy­tau­tas Lau­ru­šas ir jo pa­va­duo­to­jas Pra­nas Vai­va­da, bet ir pats Antanas Snieč­kus.

„Kas sa­vai­tę dėl te­at­ro sta­ty­bų vyk­da­vo su­si­rin­ki­mai, pen­kia­mi­nu­tės, į juos su­ei­da­vo

Ma­ma dar ma­ne mai­ti­no, kai tu­rė­jo iš­vyk­ti į Mask­vą. Ji nu­vež­da­vo pie­ną į Še­re­met­je­vo oro uos­tą ir per­duo­da­vo bu­te­liu­kus la­kū­nams, lėk­tu­vo Vil­niu­je lauk­da­vo die­du­kas ir per­im­da­vo kro­vi­nį.

in­ži­nie­riai, sta­ty­bi­nin­kai, ran­go­vai, subran­go­vai, te­at­ro at­sto­vai, – ne­ra­mų lai­ką pri­si­me­na tuo­me­ti­nis te­at­ro va­do­vas Vy­tau­tas Lau­ru­šas. – Bū­da­vo, ne­ti­kė­tai at­si­da­ro du­rys, įei­na Snieč­kus, nie­kam nei „la­bas“nei „vi­so ge­ro“, ty­liai pa­si­ima kė­dę, at­si­sė­da kam­pu­ty­je ir klau­so­si. O netru­kus ir mi­nist­ras pir­mi­nin­kas at­ei­na, ir Pla­no ko­mi­te­to va­do­vas, vi­sas pre­zi­diu­mas! Tuo pa­si­nau­do­ja Bu­čiū­tė: „Rei­kia ši­to, rei­kia ano, rei­kia Ven­gri­jo­je, rei­kia Vo­kie­ti­jo­je.“No­rė­jo­me, kad te­at­rui bū­tų pa­nau­do­tos kuo ko­ky­biš­kes­nės me­džia­gos, įran­ga. O vi­sa tai bran­giai kai­na­vo, daug ką rei­kė­jo Va­ka­ruo­se įsi­gy­ti. Iš kur gau­ti va­liu­tos? Juk Mask­va ne­skirs. Lie­tu­va tu­rė­jo tei­sę va­liu­tą, gau­tą už gry­bų ir ku­me­liu­kų eks­por­tą į už­sie­nį, pa­si­lik­ti, tai iš tų pi­ni­gų ir bu­vo sta­to­ma ope­ra.“

Apie ar­chi­tek­tės kie­tą cha­rak­te­rį ir reik­lu­mą dar ir da­bar sklan­do le­gen­dų. Kaip sa­vo at­si­mi­ni­mų kny­go­je pa­sa­ko­ja tuo­me­ti­nis Vil­niaus va­do­vas Al­gir­das Vi­lei­kis, Mi­nist­rų Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Ksa­ve­ras Kai­rys jam skųs­da­vo­si, jog Bu­čiū­tė to­kius rei­ka­la­vi­mus ke­lian­ti, kad die­ną nak­tį iš gal­vos ne­iš­ei­nan­ti: „Kar­tais nak­tį pa­bun­du ir žiū­riu – ša­lia ma­nęs žmo­na gu­li ar Bu­čiū­tė.“

Ni­jo­lė Bu­čiū­tė vy­riš­ko­je ar­chi­tek­tų, in­ži­nie­rių, ran­go­vų, sta­ty­bi­nin­kų, jau ne­kal­bant apie kont­ro­lie­rius iš Mask­vos, ter­pė­je su­ge­bė­jo ne tik iš­si­lai­ky­ti, bet ir at­ko­vo­ti kiek­vie­ną te­at­ro idė­ją, kiek­vie­ną su­ma­ny­mą. „Ma­ma sa­ky­da­vo: „Aš – kaip šach­ma­ti­nin­kas, tu­riu nu­ma­ty­ti ke­lis ėji­mus į prie­kį, – pri­si­me­na duk­ra La­da. – Nie­ka­dos ne­si­leis­da­vo bū­ti šan­ta­žuo­ja­ma. O kai si­tu­aci­ja

Ma­nau, dau­gu­mai ar­chi­tek­tų šis puoš­nus te­at­ras – lyg raudonas sku­du­ras.

at­si­suk­da­vo prieš ją, su­ge­bė­da­vo taip per­žais­ti, kad iš­ei­tų iš tos si­tu­aci­jos nu­ga­lė­to­ja. Pa­vyz­džiui, vi­są va­sa­rą ma­ma pro­jek­ta­vo va­di­na­mo­sios sce­nos dė­žės iš­orę – mies­to pa­no­ra­mo­je ji at­ro­dė gru­biai. Kaip api­pa­vi­da­lin­ti, kad pa­sta­tas įsi­lie­tų, ko­kias me­džia­gas nau­do­ti? Ant Ge­di­mi­no kal­no li­po žiū­rė­ti, pieš­ti eski­zų. Nu­spren­dė ap­trauk­ti ne­pi­gia va­rio skar­da – tam rei­kė­tų pa­nau­do­ti daug ran­kų dar­bo, va­di­na­si, vėl sta­ty­bos brangs­ta. At­vyks­ta iš Mask­vos spe­cia­lis­tas kon­sul­tuo­ti, kaip pi­giau iš­si­suk­ti, siū­lo jai, pa­ty­ru­siai ar­chi­tek­tei, pa­si­rink­ti ko­kią pa­pras­tes­nę me­džia­gą. Ma­ma ne­ga­li jam pa­sa­ky­ti „ne“, tai ne ar­gu­men­tas. Ji lei­džia jam iš­si­lie­ti, o ta­da ra­miai sa­ko: „Jūs taip ge­rai įsi­vaiz­duo­ja­te, kaip sce­nos dė­žė tu­ri at­ro­dy­ti, taip aiš­kiai vis­ką nu­pa­sa­ko­jo­te, tai pa­pa­i­šy­ki­te, pra­šom, o mes ry­toj su­si­tik­si­me ir ap­tar­si­me.“Ži­no­ma, jis nie­ko ne­nu­p­ie­šė ir dau­giau ne­be­siū­lė sa­vo va­rian­to. Štai koks lo­ši­mas!“

To­kių lo­ši­mų bu­vo ne vie­nas. Net dėl svar­biau­sios vie­tos te­at­re – sce­nos – te­ko at­lai­ky­ti tik­rą mū­šį. Pro­jek­tuo­jant steng­ta­si, kad sce­na bū­tų kuo di­des­nė, o jo­je su­mon­tuo­ta įran­ga – kuo mo­der­nes­nė. Kal­bė­da­ma­si te­le­fo­nu su val­di­nin­kais Mask­vo­je, ar­chi­tek­tė ar­gu­men­ta­vo, kad re­konst­ruo­ja­ma­me Ta­gan­kos te­at­re bus to­kia sce­na, kad ir ki­tas te­at­ras, t urin­tis t okią į ran­gą, y ra... K ita­me l ai­do ga­le iš­gir­do: „Kas jums lei­do su Mask­vos te­at­rais ly­gin­tis?! Jūs su Vla­di­mi­ro mies­te­lio te­at­ru te­ga­li­te ly­gin­tis!“„Ma­ma ne­iš­lai­kė, – per­pa­sa­ko­ja La­da. – Sa­ko: „Aiš­ku. So­vie­tų Lie­tu­vos sos­ti­nė Vil­nius jums kaip bu­vo, taip ir li­ko ca­ri­nės Ru­si­jos pro­vin­ci­jos mies­tu!“Ir nu­me­tė ra­ge­lį...“

Vis­gi 320 to­nų sve­rian­čią sce­nos konst­ruk­ci­ją pa­ga­mi­no ir pa­sta­tė Vo­kie­ti­jos De­mo­kra­ti­nės Res­pub­li­kos meis­trai. Tuo me­tu tai bu­vo vie­na mo­der­niau­sių sce­nų So­vie­tų Są­jun­go­je: su­da­ry­ta iš ke­tu­rių da­lių, nu­lei­dus pag­rin­di­nę, iš ga­lo iš­va­žiuo­ja ant­ra, ly­giai to­kiu pat prin­ci­pu – dar po vie­ną iš kai­rės ir de­ši­nės. Sce­ną ga­li­ma nuo­žul­niai pa­kel­ti, su­for­muo­ti laip­tus, ba­le­tui spe­cia­lia dan­ga už­deng­ti. Or­kest­ro duo­bė – taip pat iš­ke­lia­ma. Mask­vos pa­si­pik­ti­ni­mą su­kė­lė sce­no­je su­mon­tuo­ta dvie­jų žie­dų sce­na – kai cent­ras ga­li suk­tis į vie­ną pu­sę, o žie­das ap­link – į ki­tą. Mat pa­gal so­vie­ti­nes nor­mas to­kios bu­vo lei­džia­mos tik dra­mos te­at­ruo­se. „At­va­žia­vo iš Mask­vos ko­mi­si­ja tik­rin­ti, – pri­si­me­na Vy­tau­tas Lau­ru­šas. – O mes juos į Bač­ko­nis nu­ve­žė­me, vė­da­rais pri­vai­ši­no­me, šil­tu­tė­lius į t rau­ki­nį s uso­di­no­me: ir s ce­na t apo ge­ra, ir rei­ka­las su­tvar­ky­tas.“

Kri­ti­ka ly­dė­da­vo kiek­vie­na­me žings­ny­je: tar­kim, dau­ge­lį er­zi­no per aukš­ta ant­ro aukš­to fo­jė. Kri­ti­kuo­ta, kad die­nos švie­sos dau­giau­sia gau­na ma­žiau­siai nau­do­ja­ma da­lis – fo­jė. Be to, da­mų va­ka­ri­niai tu­ale­tai gra­žiai at­ro­do esant dirb­ti­niam ap­švie­ti­mui, o na­tū­ra­liam – ba­na­liai. O da­ly­je, kur vi­są die­ną pil­na žmo­nių – rep­e­ti­ci­jų sa­lė­se ar ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­tal­po­se, ma­žai ar iš­vis nė­ra lan­gų, ne­iš­spręs­ta vė­di­ni­mo prob­le­ma.

Dau­giau­sia strė­lių su­lau­kė sa­lės akus­ti­ka. Ar­chi­tek­tės sū­nus Ar­vy­das Bareikis, fi­zi­kas, stu­di­ja­vęs akus­ti­ką, pats ją ma­ta­vo, to­dėl už­tik­rin­tai ga­li tvir­tin­ti, jog iki ap­dai­los vis­kas bu­vo to­bu­la: nu­me­tus ant sce­nos deg­tu­ką, sa­lė­je gir­dė­jo­si: „ Akus­ti­ką pro­jek­ta­vę mask­vie­čiai tik­ri­no, ma­ta­vo – vis­kas ge­rai. De­ja, at­lie­kant žiū­ro­vų sa­lės lu­bų ap­dai­lą, akus­ti­ka bu­vo su­ga­din­ta – gar­sas pra­pul­da­vo ne­her­me­tiš­ko­se siū­lė­se.“Ka­dan­gi nuo sta­ty­bų pra­džios bu­vo aiš­ku, kad nau­jie­siems ope­ros ir ba­le­to rū­mams teks tar­nau­ti ir kaip rep­re­zen­ta­ci­niam par­ti­jos pa­sta­tui, ar­chi­tek­tams bu­vo nu­leis­tas rei­ka­la­vi­mas: kė­dės pri­va­lė­jo bū­ti pa­to­gios, minkš­tos, o sa­lė iš­klo­ta pu­riu ki­li­mu, kad ne­si­gir­dė­tų žings­nių. Ban­dy­mai pa­aiš­kin­ti, kad tai slo­pins gar­są, ne­iš­girs­ti. Ga­lu­ti­nę vi­nį akus­ti­kai įka­lė sa­lę pa­puo­šęs me­ta­li­nis „ko­rys“– jis tie­siog su­gė­rė so­lis­tų bal­sus. Pa­si­ro­do, su­p­ro­jek­tuo­ta bu­vo vi­sai ki­taip: tai tu­rė­jo bū­ti pla­to­kų žal­va­rio žie­dų sky­dai, ku­riuos pa­ga­min­ti ga­lė­jo tik ven­grai. Ta­čiau juk tuo me­tu ar­chi­tek­tai net ne­ga­lė­jo už­megz­ti tie­sio­gi­nio kon­tak­to su ga­min­to­ju, vis­kas ėjo per Mask­vą. „Be Ni­jo­lės ži­nios aukš­ti val­di­nin­kai raš­tu pa­tvir­ti­no, kad lei­džia pi­gin­ti ga­mi­nį – pa­keis­ti me­džia­gas!“– pri­si­me­na ar­chi­tek­tės bro­lis Al­gi­man­tas Bu­čius. „Ven­grai pa­ga­mi­no siau­rus aliu­mi­nio vamz­de­lius, pa­den­gė žal­va­rio at­spal­viu ir su­mon­ta­vo ert­mė­mis į iš­orę, – pa­tiks­li­na Ar­vy­das Bareikis. – Taip de­ko­ra­ty­vi­nė ko­rių sie­na, tu­rė­ju­si at­muš­ti gar­są, jį tie­siog su­gė­rė.“Kal­ta, aiš­ku, li­ko ar­chi­tek­tė. Ne­nuo­sta­bu, kad kai tik bu­vo ga­li­ma, šie ko­riai bu­vo pa­keis­ti me­die­nos ap­dai­la.

Ope­ros ir ba­le­to te­at­ras bu­vo ku­ria­mas kaip vie­nin­gas an­samb­lis: pra­de­dant in­ži­ne­ri­niais spren­di­mais ir bai­giant smul­kiau­sio­mis in­te­rje­ro de­ta­lė­mis – švies­tu­vais, du­rų ran­ke­no­mis, pe­le­ni­nė­mis ir net ba­ro tau­rė­mis. Jų au­to­rius – ar­chi­tek­tės vy­ras Ju­ri­jus Mar­ke­je­vas. La­da Mar­ke­je­vai­tė svars­to, kad grei­čiau­siai tė­vo sla­viš­ka pri­gim­tis, ža­vė­ji­ma­sis iki­re­vo­liu­ci­nės Ru­si­jos kul­tū­ra ir me­nu tu­rė­jo įta­kos dau­ge­lio per

di­de­liu puoš­nu­mu kal­ti­na­mam in­te­rje­rui: „Gal­būt jei ma­ma tuo me­tu ne­bū­tų su­ti­ku­si ma­no tė­čio, vaiz­das bū­tų ki­toks... Be­je, ga­min­ti tau­rių, skir­tų tik ope­ros te­at­rui, nie­kas tė­vui ne­bū­tų lei­dęs. Pa­si­kon­sul­ta­vęs su bar­me­nais, su­kū­rė ke­tu­ris jų ti­pus: kon­ja­kui, li­ke­riui, vy­nui bei sul­tims. Nu­vy­ko į Bal­ta­ru­si­ją, į stik­lo ga­myk­lą, meis­trai pa­gal jo brė­ži­nius pa­da­rė for­mas, ku­rio­se lie­ja­mos tau­rės. O jau tas for­mas pri­sta­tė kaip fak­tą: „Štai, net for­mos spe­cia­lioms tau­rėms yra.“Kai tė­vas ma­ty­da­vo tiks­lą, per­ei­da­vo kiau­rai: kad iš­te­kin­tų rei­kia­mą de­ta­lę te­at­ro puo­šy­bai, ri­zi­kuo­da­mas slap­ta pro tvo­rą pra­lin­do į ka­ri­nę ga­myk­lą.“

Ni­jo­lė Bu­čiū­tė iš­kart nu­ma­tė, kad di­džiu­liai ant­ro aukš­to fo­jė švies­tu­vai ne pa­tys švies, bet bus ap­švie­čia­mi nuo lu­bų pro­žek­to­riais. Pa­gal pir­mi­nį pro­jek­tą švies­tu­vų stik­las tu­rė­jo bū­ti per­la­mu­tri­nis, kad ir die­nos švie­so­je pats švy­tė­tų. De­ja, ar jis bu­vo per bran­gus, ar vo­kie­čiai, ku­rie ga­mi­no švies­tu­vus, to­kio ne­tu­rė­jo, ta­čiau bu­vo pa­rink­tas me­daus ar gin­ta­ro at­spal­vio „šla­pias“stik­las. Toks pa­nau­do­tas ir vi­sų ki­tų švies­tu­vų stik­li­niams ele­men­tams, net tau­rių spal­va prie jo pri­de­rin­ta.

Su­ga­din­toSi­šS­kil­mė

„Vos da­vęs su­ti­ki­mą sta­ty­ti nau­ją te­at­rą, Antanas Snieč­kus pa­sa­kė: „Kai bus atidarymas, su­k­vie­si­me lie­tu­vius iš vi­so pa­sau­lio, su­reng­si­me to­kią šven­tę, kad jie pa­ma­ty­tų, ką ga­li Ta­ry­bų Lie­tu­va!“– pri­si­me­na tuo­me­ti­nis te­at­ro di­rek­to­rius Vy­tau­tas Lau­ru­šas. Bu­vo nu­ma­ty­ta, kaip se­na­ja­me te­at­re nuo už­dan­gos bus nu­seg­tas te­at­ro sim­bo­lis – rū­ta – ir iš­kil­min­gai per­ka­bin­tas ant nau­jo­sios už­dan­gos. Ta pro­ga bus su­reng­tas koncertas, va­ka­re – spek­taklis.

„De­ja, li­kus me­tams iki ati­da­ry­mo, mirš­ta Snieč­kus... – su ap­mau­du pri­si­me­na kom­po­zi­to­rius. – Mes to­liau iš­kil­mėms ren­gia­mės pa­gal sce­na­ri­jų, kai gau­na­me tuo­me­ti­nio kul­tū­ros mi­nist­ro Lion­gi­no Še­pe­čio ko­man­dą: jo­kio ati­da­ry­mo, bus Spa­lio re­vo­liu­ci­jos mi­nė­ji­mas! Ir į kal­bas ne­si­lei­džia. Ir rū­tą per­ka­bin­ti pa­rei­ka­la­vo. Žmo­nės prie du­rų pa­tryp­čio­jo, at­vy­ko Pet­ras Griš­ke­vi­čius, vy­riau­sy­bės na­riai, per­kir­po juos­tą. Ir vis­kas tuo bai­gė­si. Va­ka­re par­ti­niai su­gu­ž­ėjo į mi­nė­ji­mą ir Vy­tau­to Klo­vos ope­rą „Ave vi­ta“. Iš­kil­min­gas atidarymas mu­zi­kos vi­suo­me­nei įvy­ko ki­tą die­ną, va­ka­re – di­džio­ji „Ave vi­ta“pre­mje­ra...“

K ilo s kan­da­las i r d ėl b ilie­tų: d ar l ikus pus­me­čiui iki nu­ma­ty­to ati­da­ry­mo, įvai­rių įmo­nių ko­lek­ty­vai ra­šė pa­raiš­kas dėl bi­lie­tų į pir­mą­jį spek­tak­lį. Vie­nas iš Vy­tau­to Lau­ru­šo pa­va­duo­to­jų vi­sus bi­lie­tus ir pa­lei­do pa­gal pa­raiš­kas. Pa­vie­niai ope­ros mė­gė­jai, per nak­tį prie te­at­ro du­rų sto­vė­ję, kad įsi­gy­tų pir­mą­jį bi­lie­tą, at­si­da­rius ka­soms ap­tik­to raš­te­lį, jog bi­lie­tai į ati­da­ry­mą... iš­par­duo­ti!

Po ati­da­ry­mo vie­nas mask­vie­tis ar­chi­tek­tas Ni­jo­lei Bu­čiū­tei pa­sa­kė: „Jū­sų pa­sta­tą ne iš­kart su­pras. Jis – ne­pa­pras­tai ko­ky­biš­kai at­lik­tas.“„Ma­nau, dau­gu­mai ar­chi­tek­tų – as­ke­tiš­ko­jo mo­der­niz­mo puo­se­lė­to­jams – šis puoš­nus te­at­ras – lyg raudonas sku­du­ras“, – įsi­ti­ki­nu­si ar­chi­tek­tės duk­ra La­da Mar­ke­je­vai­tė. „Ma­mos cha­rak­te­ry­je ryš­kūs du es­mi­niai pri­va­lu­mai, ku­rie tuo pat me­tu yra di­džiau­sios prie­šy­bės: to­le­ran­ci­ja ir prin­ci­pin­gu­mas, – su­si­mąs­to Sau­lius Bareikis. – Ma­tyt, tai ir lė­mė, kad to­kio­je vy­riš­ko­je pro­fe­si­jo­je – ar­chi­tek­tū­ro­je, ir dar bū­da­ma ne­par­ti­nė, ta­po vie­na iš ve­dan­čių­jų Lie­tu­vos ar­chi­tek­tų, su­kū­rė iš­lie­ka­mo­sios ver­tės tu­rin­čius pa­sta­tus. Kiek­vie­ną kar­tą, kai pra­ei­nu, Ope­ros ir ba­le­to te­at­ras man su­ke­lia šil­tus jaus­mus. Ne tik tuo, kad tai – ma­mos kū­ri­nys. Šil­to­mis gin­ta­ro spal­vo­mis švy­tin­tys rū­mai man pri­me­na me­daus ku­pi­ną ko­rį. Jo ar­chi­tek­tū­ri­nė iš­raiš­ka at­sklei­džia ma­mos na­tū­rą: kuk­lu­mą ir pa­pras­tu­mą.“

Lem­tin­ga­sis Ni­ki­tos Ch­ruš­čio­vo ban­ke­tas Mask­vo­je, iš­kel­tas lie­tu­vių tru­pei: vi­du­ry­je – so­lis­tas Vir­gi­li­jus No­rei­ka, pir­mas iš kai­rės – te­at­ro va­do­vas Vy­tau­tas Lau­ru­šas

Kom­po­zi­to­rius Vy­tau­tas Lau­ru­šas te­at­rui va­do­va­vo dvy­li­ka su­dė­tin­giau­sių me­tų – nuo pat sta­ty­bų pra­džios iki ati­da­ry­mo

Toks pro­fe­so­riaus An­ta­no Spel­skio ir jau­nos jo ko­le­gės Ni­jo­lės Bu­čiū­tės pro­jek­tas bu­vo pas­kelb­tas nu­ga­lė­to­ju 1958-ai­siais pir­ma­ja­me kon­kur­so tu­re

Ant­rą­jį tu­rą 1960-ai­siais lai­mė­jo mo­der­nus Ni­jo­lės Bu­čiū­tės pro­jek­tas. Nuo­trau­ko­je dar po dve­jų me­tų – au­to­rė prie iš­to­bu­lin­to ma­ke­to. Jos pieš­tuo­se eski­zuo­se ma­to­si, kaip kei­tė­si vi­daus ir iš­orės kon­cep­ci­jos

Le­gen­di­nis te­no­ras Kipras Pet­raus­kas (de­ši­nė­je) bū­si­mo te­at­ro sta­ty­bų aikš­te­lė­je. De­ja, nau­jų ope­ros rū­mų ati­da­ry­mo ma­est­ro ne­su­lau­kė, gre­ta pa­sta­to tik iš­ki­lo jam skir­ta skulp­tū­ra

Ne tik kū­ry­bos, bet ir gy­ve­ni­mo part­ne­riai: ar­chi­tek­tė Ni­jo­lė Bu­čiū­tė su vy­ru, pra­mo­ni­nio di­zai­no spe­cia­lis­tu, dai­li­nin­ku Ju­ri­ju­mi Mar­ke­je­vu, na­muo­se ap­žiū­ri jo spe­cia­liai te­at­rui su­kur­tas

tau­res. Bu­vo me­tas, kai vie­toj sa­vo ta­py­tų pa­veiks­lų

ant šios sie­nos Ju­ri­jus pie­šė di­džių­jų te­at­ro fo­jė švies­tu­vų eski­zus – rea­laus

dy­džio!

1971- ie­ji: iš­ki­lus ope­ros pa­sta­tui, for­ma­vo­si nau­jas po­žiū­ris į in­te­rje­ro puo­šy­bą – Ni­jo­lė Bu­čiū­tė at­si­sa­kė as­ke­tiš­ko mi­ni­ma­liz­mo

Kad šie ar­chi­tek­tū­ra ir in­ži­ne­ri­niais spren­di­mais lai­ką pra­len­kę rū­mai iš­kil­tų, daug dar­bo įdė­jo in­ži­nie­riai konst­ruk­to­riai Ida Dok­tor­s­ky­tė (aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je jai emig­ra­vus į Iz­ra­e­lį, pa­var­dė bu­vo iš­brauk­ta iš au­to­rių są­ra­šo ir vi­sų do­ku­men­tų) ir Cip­ri­jo­nas St­ri­mai­tis, bal­dų au­to­rius ar­chi­tek­tas Eu­ge­ni­jus Gū­zas, land­šaf­to ir ba­sei­nų au­to­riai Al­gis Kny­va ir Alek­sand­ras Luk­šas

Sce­nos įran­ga bu­vo vie­na mo­der­niau­sių So­vie­tų Są­jun­go­je, jos ga­li­my­bės sun­kiai pra­noks­ta­mos dar ir

da­bar

Aukš­čiau­si par­ti­jos val­di­nin­kai iš­kil­min­gą Ope­ros ir ba­le­to te­at­ro rū­mų ati­da­ry­mą pa­ver­tė Spa­lio re­vo­liu­ci­jos mi­nė­ji­mu – tru­pė sto­vė­jo iš­si­ri­kia­vu­si tarp so­vie­ti­nių lo­zun­gų

Ni­jo­lės Bu­čiū­tės vai­kai pa­si­rin­ko skir­tin­gus ke­lius: La­da Mar­ke­je­vai­tė – ar­chi­tek­tė, daug me­tų dir­bo su ma­ma, da­bar tvar­ko ne­iš­se­mia­mą tė­vų kū­ry­bi­nį ar­chy­vą, Sau­lius Bareikis – gar­sus ak­to­rius ir bar­das, vy­riau­sia­sis Ar­vy­das Bareikis – fi­zi­kas

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.