KA­TA­ST­RO­FA

„Vis gal­vo­ju, kad rei­kė­tų tą ke­lio­nę pa­kar­to­ti...“– iš­girs­ti šiuos žo­džius iš pa­ne­vė­žie­čio Ar­tū­ro Ta­ma­šaus­ko lūpų ne­ti­kė­ta. Jis – vie­nas iš 137 lai­min­gų­jų, prieš dvi­de­šimt me­tų iš­si­gel­bė­ju­sių iš skęs­tan­čio kel­to ES­TO­NIA. Po tos nak­ties na­mo ne­grį­žo 852 žm

Zmones. Legendos - - Turinys - Ir­ma LAUŽIKAITĖ

Kel­tas „Es­to­nia“.

Nak­tis be he­ro­jų

Kodėl no­rė­čiau vėl sės­ti į kel­tą? – per­klau­sia Art-ūras Ta­ma­šaus­kas. – Lai­kui bė­gant at­si­mi­ni mai pra­de­da dil­ti, net­gi ne­tek­tys už­si­tu­šuo­ja, blanks­ta. Ant­ra ver­tus, tai yra ge­rai, nes ki­taip bū­tų per­ne­lyg bai­su gy­ven­ti, jei pri­si­mi­ni­mai ne­duo­tų ra­my­bės. Po­rą me­tų po tra­ge­di­jos ma­nęs ne­pa­lei­do min­tis, jog gyv-eni­mas su­tei­kė ant­rą šan­są. Ta­čiau il­gai­niui kas­die­ny­bė ją už go­žė. Vi­si už­mirš­tam pa­dė­ko­ti, kad kaž­kas nu­ti­ko bū­tent taip. Bet rei­kia ir pri­si­min­ti, kad už vis­ką vi­sa­da rei­kia mo­kė­ti.“

1994-ųjų rug­sė­jo 27-osios pa­va­ka­rę iš Ta­li­no į Stok­hol­mą iš­plau­kęs „Es­to­nia“bu­vo ne­pri­klau­so­my­bę ką tik at­ga­vu­sios E-sti­jos pa­si­di­džia­vi­mas. Di­džiu­lis ke­lei­vi­nis kel­tas, pa­va­din tas at­gims­tan­čios vals­ty­bės var­du, bu­vo ta­ry­tum įro­dy­mas, jog var­tai į lais­vą­jį pa­sau­lį iš tie­sų at­si­vė­rė. Dar ir to­dėl rug­sė­jo 2-8-osios ry­tą, kai pa­sie­kė ži­nios apie tra­ge­di­ją jū­ro­je, Es­ti­ją iš t-iko di­džiu­lis šo­kas. Iš pra­džių nie­kas ne­no­rė­jo ti­kė­ti, kad „Es t-onia“nu­grimz­do į dug­ną. Prie kran­ti­nės Ta­li­ne su­si­rin­ko mi nios, žmo­nės ne­si­skirs­tė net tuo­met, kai va­ka­rop pra­pliu­po lie­tus.

Iš ke­tu­rių Lie­tu­vos pi­lie­čių, ku­rie bu­vo kel­te, gy­vas li­ko vie­nin­te­lis Ar­tū­ras Ta­ma­šaus­kas. Aša­ras brau­kė Šiau­lių Sta­sio Š-al­kau­skio vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ky­to­jai ir mo­ki­niai – į „Es to­nia“jie iš­ly­dė­jo sve­čius iš La­p­lan­di­jos. De­ja, nė vie­no iš jų bi­čiu­lių – tri­jų mo­ky­to­jų ir pen­kių gim­na­zis­čių iš Vil­hel­mi­nos – iš­si­gel­bė­ju­sių­jų są­ra­šuo­se ne­bu­vo.

T-ai – di­džiau­sia ka­ta­st­ro­fa Bal­ti­jos jū­ro­je po Ant­ro­jo pa­sau li­nio ka­ro. Kas lem­tin­gą nak­tį nu­ti­ko kel­tui „Es­to­nia“, kad jis lyg ak­muo nu­grimz­do į dug­ną?

Ko­va ti už sa­ve

Rug­sė­jo 28-ąją Ar­tū­ras Ta­ma­šaus­kas vi­suo­met už­de­ga žva­ku­tę žu­vu­sių­jų kel­te at­mi­ni­mui ir – sa­vo ant­ro­jo gim­ta­die­nio pro­ga. Per dvi­de­šimt me­tų liūd­ną su­kak­tį pa­mir­šo tik kar­tą, apie ją pri­si­mi­nė ki­tą die­ną. „Prieš ke­le­rius me­tus taip nu­ti­ko, ma­tyt, gy­ven­da­mas Ame­ri­ko­je per­ne­lyg įsi­su­kau į ru­ti­ną, – šyp­te­li ne­se­niai 49-ojo gim­ta­die­nio su­lau­kęs Ar­tū­ras. – Pa­pras­tai at­ei­na ru­duo ir pri­si­me­ni, jog ta die­na ar­tė­ja. Min­ty­se dar su­si­skai­čiuo­ji, prieš kiek me­tų tai nu­ti­ko.“

Ką pa­ty­rė ne­lai­mės me­tu, Ar­tū­ras žur­na­lis­tams pa­sa­ko­jo ne kar­tą, sa­ko, kad apie tai kal­bė­da­mas jau­čia­si taip, ta­ry­tum žiū­rė­tų vaiz­da­juos­tę. Tik tiek, kad pag­rin­di­nis he­ro­jus – jis.

Tuo­met bend­ro­vės „Greit­ke­lis“vai­ruo­to­jas į Šve­di­ją mik­ro­au­to­bu­su ga­be­no elekt­ros įren­gi­nius. Va­žiuo­da­mas iš Vil­niaus dar stab­te­lė­jo Pa­ne­vė­žy­je –- už­su­ko į na­mus, kur au­go še­šių mė­ne­sių pir­ma gi­mė Ko­try­na. Į Ta­li­ną at­vy­ko ge­ro­kai iš anks­to, tad į-va­žia­vęs į kel­tą iki jo iš­plau­ki­mo dar tu­rė­jo ne­ma žai lai­ko. Ši ap­lin­ky­bė grei­čiau­siai ir pa­dė­jo vė­liau j-am iš­si­gel­bė­ti: kol ke­lei­viai kur­di­no­si lai­ve, Ar­tū ras ke­lias va­lan­das vis­ką ap­žiū­ri­nė­jo – jam bu­vo įdo­mu, nes to­kiu kel­tu dar ne­bu­vo plau­kęs. „De­nis bu­vo aš­tun­ta­me aukš­te, ma­no ka­ju­tė – pir­ma­me. Aš ži­no­jau, kur yra ne tik lif­tas, bet ir laip­tai, kur ko­kios pa­tal­pos iš­si­dės­čiu­sios.“

Tą nak­tį Bal­ti­jos jū­ro­je ki­lo aud­ra, apie vi­dur­nak­tį ji įsi­smar­ka­vo ir kel­tą pra­dė­jo smar­kiai sup­ti. Dau­ge­lis ke­lei­vių už­si­da­rė sa­vo ka­ju­tė­se, ne vie­ną ka­ma­vo jū­ros li­ga. Ta­čiau nu­trauk­ti links­my­bių res­to­ra­ne stip­rus ban­ga­vi­mas ne­pri­ver­tė – šo­kė­jos a-tli­ko sa­vo prog­ra­mą, nors pa­si­ro­dy­mo me­tu griu vi­nė­jo ant sce­nos. Nuo pa­da­vė­jų pa­dėk­lų ar sta­lų n-uk­ri­tę in­dai bent jau įgu­los na­riams ne­ri­mo ne­kė lė – aud­ros Bal­ti­jo­je daž­nos, vis­ko pa­si­tai­ky­da­vo ir per anks­tes­nius rei­sus.

Dar įva­žiuo­da­mas į kel­tą Ar­tū­ras Ta­ma­šaus­kas s-usi­pa­ži­no su ki­tu lie­tu­viu vai­ruo­to­ju – ke­tu­rias d-ešimt ket­ve­rių Vy­tau­tu Mi­liaus­ku, jie drau­ge iš si­ruo­šė pa­va­ka­rie­niau­ti ir iš­lenk­ti po tau­re­lę. Prieš vi­dur­nak­tį Ar­tū­ras nu­ta­rė ei­ti mie­go­ti, o nau­ja­sis p-ažįs­ta­mas li­ko ba­re. „Dau­giau jo taip ir ne­ma čiau...“– liūd­nai at­si­dūs­ta.

Apie pir­mą va­lan­dą nak­ties Ar­tū­ras pa­šo­ko iš lo­vos – jį pa­ža­di­no keis­tas gar­sas. Įtar­ti­ną me­ta­lo traš­ke­sį iš­gir­do ne jis vie­nas. Į tai at­krei­pė dė­mes-į ir bu­dė­to­jai ant ka­pi­to­no til­te­lio – pa­čia­me lai vo vir­šu­je esan­čio­je pa­tal­po­je, iš ku­rios ir val­do­mas kel­tas, ta­čiau jie ne­pa­ste­bė­jo nie­ko, kas bū­tų įspė­ję apie pa­vo­jų: lai­ve įreng­tos ste­bė­ji­mo ka­me­ros neu-žfik­sa­vo nie­ko ypa­tin­go, sig­na­li­za­ci­ja taip pat ty­lė j-o. Keis­ti gar­sai ne­si­lio­vė, o pra­ėjus ke­lio­li­kai mi­nu čių nu­ai­dė­jo gar­sus pokš­te­lė­ji­mas – kaip pa­aiš­kė­jo vė­liau, nu­lū­žo kel­to prie­ša­ky­je esan­tys var­tai, pro ku­riuos įva­žiuo­da­vo au­to­mo­bi­liai, jie at­si­tren­kė į lai­vo kor­pu­są. Van­duo aki­mirks­niu kliokte­lė­jo į vi­dų, kel­tas ėmė kryp­ti.

L-ie­tu­vio ka­ju­tė bu­vo pa­čio­je že­miau­sio­je prie­ki n-ėje lai­vo da­ly­je, jau že­miau van­dens li­ni­jos. „Van d-uo iš­kart pra­dė­jo sem­ti grin­dis, – pa­me­na Ar­tū ras. – Tai pa­ma­tęs ne­del­siau nė aki­mir­kos, vien su glau­dė­mis, ba­sas iš­bė­gau iš ka­ju­tės.“Iš ki­tos iš­šo­ko jau­nas skan­di­na­vas, grei­čiau­siai šve­das. Tuo me­tu Ar­tū­ras ne­mo­kė­jo ang­liš­kai, jie su­si­kal­bė­jo ges­tais. Drau­ge vy­rai nu­bė­go prie laip­tų, jais už­bė­go iki pat de­nio – čia bu­vo vie­ni pir­mų­jų.

„Į de­nį bu­vo ga­li­ma pa­tek­ti tik pro res­to­ra­ną. Ten dar bu­vo sė­din­čių ir b.aKlaiai­vį­bo­jėag­noč­miųe dvie­se, tik su glau­dė­mis, juos pra­links­mi­no­me – o, čia pra­si­de­da kaž­kas įdo­maus, gal koks strip­ti­zas...“Š-yp­se­nas aki­mirks­niu pa­kei­tė siau­bas: Ar­tū­ras du ris pa­sie­kė su­klu­pęs ant ke­lių, be­veik ro­po­mis, kel­tas vis la­biau svi­ro... Lie­tu­vis jau bu­vo iš­bė­gęs į de­nį, k-ai pra­si­dė­jo tik­ras siau­bas: kel­tas dar smar­kiau pa kry­po, žmo­nės, bal­dai, daik­tai nu­čiuo­žė per grin­dis ir tren­kė­si į sie­ną. Ka­dan­gi res­to­ra­no sie­nos bu­vo

stik­li­nės, Ar­tū­ras ma­tė, ko­kia ten užvi­rė mės­ma­lė: „Tik per fil­mus ro­do, kad pir­ma už­de­di ki­tam liem-enę, pa­so­di­ni silp­nes­nį­jį į gel­bė­ji­mo val­tį, dar su gro­ji mar­šą, nors ir ei­ni į dug­ną. Gy­ve­ni­me taip ne­bū­na... Žiū­rė­da­mas gar­sų­jį fil­mą „Ti­ta­ni­kas“la­bai a-be­jo­jau, ar iš tie­sų or­kest­ras ga­lė­jo gro­ti, kai lai vas grimz­do... Aš nie­ko pa­na­šaus ne­ma­čiau. Nors vis svars­tau, o gal anuo­met žmo­nės bu­vo ki­to­kie?.. M-ano pa­ty­ri­mas, de­ja, ki­toks: vi­są gy­ve­ni­mą pri­si minsiu, kaip vie­nas ka­zi­no ap­sau­gi­nis verž­da­ma­sis prie du­rų tie­sio­gi­ne pras­me li­po žmo­nėms per gal­vas. Ar ap­sau­gi­nis taip ga­lė­jo elg­tis? Juk šia­me lai­ve jis dir­bo, tu­rė­jo pa­dė­ti žmo­nėms ne­pul­ti į pa­ni­ką. T-uo me­tu lai­vas dar pa­kry­po, stik­li­nės du­rys pra­si vė­rė ir tren­kė tie­siai jam į kak­tą. Kiau­rai per gal­vą...“

Lai­vas ėmė ir pra­s­me­go

Eva­ku­aci­ja į pra­žū­tį gar­man­čia­me kel­te net ne­bu­vo pas­kelb­ta – vis­kas įvy­ko stai­ga. Tai, kad į lai­vą v-er­žia­si van­duo, pir­mie­ji už­fik­sa­vo me­cha­ni­kai, bu din­tys ma­ši­nų sky­riu­je. Iš pra­džių jie dar pa­ma­nė, j-og kaž­kaip skver­bia­si lie­tus, įjun­gė siurb­lius. Pas te­bė­jęs, kad van­dens ne­ma­žė­ja, vie­nas iš bu­dė­to­jų nu­si­lei­do į au­to­mo­bi­lių de­nį – ten jau vi­sur bu­vo p-il­na van­dens. Jū­rei­vis, pa­siųs­tas ka­pi­to­no pa­dė­jė j-o, ne­be­pa­jė­gė nu­si­leis­ti laip­tais – jie jau bu­vo sau sa­kim­ši iš lai­vo ban­dan­čių iš­si­verž­ti žmo­nių. Kel­tas b-uvo smar­kiai pa­svi­ręs, ženg­ti bent žings­nį rei­kė jo di­džiu­lių pa­stan­gų. Iš­si­gel­bė­ju­sie­ji pa­sa­ko­jo, jog šo­ko iš­tik­ti žmo­nės, ypač su vai­kais, net ne­ban­dė iš­si­verž­ti iš lai­vo – ap­im­ti siau­bo lau­kė, kas nu­tiks to­liau. Ju­dė­ti į prie­kį, kai vis­kas virs­ta aukš­tyn ko­jo­mis, lu­bos tam­pa grin­di­mis, rei­ka­lau­ja daug jė­gų.

Tik tuo­met su­pra­tęs, jog si­tu­aci­ja la­bai rim­ta, ka­pi­to­nas įsa­kė su­ma­žin­ti grei­tį ir pa­suk­ti lai­vą į kai­rę, ti­kė­da­ma­sis, kad vė­jas ir ban­gos pa­dės kel­tui iš­si­tie­sin­ti. Tai bu­vo lem­tin­ga klai­da – lai­vas dar la­biau pa­kry­po ir ta­po spąs­tais dau­giau kaip še­šiems šim­tams žmo­nių, įstri­gu­sių jo vi­du­je. Tik ta­da „Es­to­nia“krei­pė­si pa­gal­bos.

„To­kio­je si­tu­aci­jo­je sten­gie­si ne­gal­vo­ti apie blog-iau­sią sce­na­ri­jų, vis ti­kie­si, kad kaž­kas nu­tiks, kaž kas pa­dės iš­si­gel­bė­ti, – į tą nak­tį grįž­ta Ar­tū­ras. – Ma­niau, kad taip ir lik­si­me ka­bė­ti ant bor­to. Nors pa­gal­vo­jau, kad rei­kia pa­ban­dy­ti ap­si­draus­ti, gal val­tį ko­kią pa­ban­dy­ti nu­si­leis­ti, lie­me­nę su­si­ra­sti...“Su vai­ki­nu, su ku­riuo at­bė­go nuo pat ka­ju­tės, ra­do gel­bė­ji­mo lie­me­nes, jas da­li­jo esan­tiems ap­lin­kui. T-aip vos pats ne­li­ko be jos: „Kai pas­ku­ti­nę pa­ban džiau už­si­dė­ti, vos ant gal­vos til­po, su­pra­tau, kad te­li­ku­si vai­kiš­ka. Ge­rai, kad pa­vy­ko dar vie­ną, skir­tą su­au­gu­siam, su­grai­by­ti.“Vy­rai ban­dė nu­leis­ti de­nyj-e esan­čias valtis, bet ne­at­si­su­ko jų sraig­tai. Ne­at­si da­rė ir kai ku­rios spin­te­lės, ku­rio­se, kaip pa­žy­mė­ta, bu­vo su­dė­tos gel­bė­ji­mo lie­me­nės, – spin­te­lės bu­vo ne­se­niai nu­da­žy­tos, da­žai su­lip­dė du­re­les.

„Ma­čiau ne vie­ną žmo­gų, šo­kan­tį į tą juo­dą pra­ra­ją. Ko ten šok­ti? – klau­sia pri­si­mi­nęs. –

A-š ne­šo­kau, nes ne­ma­čiau vil­ties. Juk to­kio­je si tu­aci­jo­je rei­kia da­ry­ti to­kį veiks­mą, ku­ris pa­dė­tų i-šsi­gel­bė­ti, o ne aklai šok­ti ir vil­tis, kad nu­tiks kaž koks ste­buklas, kad an­ge­las sar­gas pa­ly­tės sparn-u... Stai­ga pa­ma­čiau, kaip prie bor­to pri­tvir­tin ti plaus­tai, de­niui pa­svi­rus, at­si­ka­bi­no, nu­kri­to į van­de­nį ir iš­si­pū­tė. Ta­da ir nu­švi­to vil­tis – gal tai yra iš­ei­tis? Ta­čiau pul­ti į šal­tį ir ta­da ne­si­ry­žau.... L-ai­vui jau grimz­tant į dug­ną, ma­ne nu­plo­vė ban ga... Ne­be­li­ko nie­ko ki­to, kaip pa­ban­dy­ti plauk­ti iki plaus­to. Ban­ga už­pil­da­vo, iš­ner­da­vau ir vėl plauk­da­vau į prie­kį...“

Ar­tū­rui pa­vy­ko pri­plauk­ti prie plaus­to, ja­me jau e-san­tis vy­ras pa­dė­jo įlip­ti. „Su­si­ra­dau fa­ke­lą, at­si su­kau, gal rei­kia kam nors pa­švies­ti... At­si­su­kau ir nie­ko ap­link ne­be­pa­ma­čiau: at­ro­dė, kad pa­sau­ly­je mes li­ko­me vie­ni. Nei lai­vo, nei plaus­tų, nei žmo­nių. Tik ban­gos ir vė­jas. Vis­kas. Sun­ku bu­vo su­vok­ti, kad lai­vas ėmė ir pra­s­me­go.“

Laik­ro­džiai ro­dė 1 va­lan­dą 48 m-inu­tes, kai „Es to­nia“din­go iš ne­to­lie­se esan­čių lai­vų ra­da­rų. Nuo pa­gal­bos šauks­mo te­bu­vo pra­ėjęs pus­va­lan­dis.

Il­gos šal­tos va­lan­dos

T-ą nak­tį ban­gų aukš­tis vir­ši­jo ke­tu­ris met­rus, vė jas – dau­giau nei 25 met­rus per se­kun­dę. Pir­ma­sis i-š pen­kių į pa­gal­bą sku­ban­čių lai­vų suo­mių „Ma r-iel­la“ne­lai­mės vie­tą pa­sie­kė per ke­lias­de­šimt mi nu­čių. Ta­čiau nu­tar­ta pa­lauk­ti ry­to – įsiaud­ri­nu­sio­je tam­sio­je jū­ro­je ne­bu­vo ma­ty­ti plaus­tų, pa­bi­jo­ta plau­kiant su­traiš­ky­ti iš­si­gel­bė­ju­sius ir lau­kian­čius pa­gal­bos. Dau­gy­bė žmo­nių jos taip ir ne­su­lau­kė – mir­ti­nai su­ša­lo.

Pra­ėjus po tra­ge­di­jos ne­ma­žai lai­ko, kaž­kas iš lie­tu­vių žur­na­lis­tų Ar­tū­rui pa­siū­lė su­si­tik­ti su šved-u, su ku­riuo drau­ge pra­lei­do ne­ži­no­my­bės ku­pi nas va­lan­das gelbėjimosi plaus­te. „At­si­sa­kiau, – pri­si­pa­žįs­ta. – Bu­vau pik­tas, nes jis nie­ko ne­da­rė bend­ram la­bui, tik rū­pi­no­si sa­vi­mi. Jis – jū­rei­vis, v-il­kė­jo vil­no­nį tre­nin­gą ir ne­ša­lo taip kaip aš, iš­bė g-ęs tik su glau­dė­mis. Įli­pęs į plaus­tą, puo­liau ieš ko­ti ra­ke­tų, ko nors, kas pa­dė­tų mums iš­gy­ven­ti. Taip ra­dau la­von­mai­šį – pa­ma­niau, gal ga­li­ma įlįs­ti į- mai­šą, už­si­trauk­ti, kad bent vė­jas ne­pūs­tų. Pa­si­dė jau jį gre­ta ir ieš­ko­jau, gal dar yra ra­ke­tų... Žiū­riu, b-end­ra­ke­lei­vis tą mai­šą pa­si­g­rie­bė ir ban­do pats už s-imau­ti, nors ir ma­to, kad aš nuo­gas. Puo­liau at­im ti, aiš­ku, su­plė­šiau. Ne­li­ko mai­šo nei man, nei jam. Tik skiau­tė, ja pa­ban­džiau deng­tis.“

Jau bu­vo ry­tas, kai jie ne­to­lie­se pa­ma­tė gel­bė­toj-us. „Ne­pa­me­nu, ar pa­lei­dau ra­ke­tą, ar įžie­biau fa k-elą, svar­biau­sia – mus pa­ste­bė­jo“, – lai­min­gą pa bai­gą pri­si­me­na Ar­tū­ras. Jis pats su­ge­bė­jo įlip­ti į suo­mių lai­vą. Pa­aiš­kė­jo, jog jo kū­no tem­pe­ra­tū­ra te­sie­kė 28 laips­nius, krė­tė trau­ku­liai, ke­tu­rios se­se­lės lai­kė, kai jis, įsup­tas į antk­lo­des, bu­vo tam­po­mas kon­vul­si­jų ir sten­gė­si iš­ger­ti karš­tos ar­ba­tos. „Me­di­kai po to sa­kė, kad dar pen­kios mi­nu­tės – ir man bū­tų ne­be­pri­rei­kę pa­gal­bos“, – pa­me­na.

Lem­tin­gos die­nos įvy­kius Ar­tū­ras ne­se­niai gal­vo­je per­kra­tė vaikš­čio­da­mas po miš­ką: „Dar ge­rok-ai prieš „Es­to­nia“, gal net­gi dar tar­nau­jant ar­mi jo­je, ma­nęs il­gai ne­pa­lei­do min­tis: o kaip žmo­gus, l-ai­kan­tis sa­ve pa­do­riu, elg­tų­si ekst­re­ma­lio­je si­tua ci­jo­je? Jei tek­tų gy­ven­ti ne ra­mio­je kas­die­ny­bė­je, o ka­ro me­tu? Kas bū­čiau aš – iš­da­vi­kas, did­vy­ris ar ei­li­nis?“

Gry­bau­da­mas jis pri­si­mi­nė ne­se­niai ma­ty­tą do­ku­men­ti­nį fil­mą apie „Es­to­nia“, ja­me bu­vo pa­sa­koj-ama ir vie­na tra­giš­ka istorija. 23-ejų šve­das stu­den tas Mag­nu­sas Lindst­rö­mas tą nak­tį pra­ra­do tė­vus ir my­li­mą­ją. Ir tai at­si­ti­ko jo aky­se. Drau­ge jie ban­dė iš­si­verž­ti iš skęs­tan­čio lai­vo, vai­ki­nas bė­go pir­mas. Vie­ną aki­mir­ką at­si­su­kęs už sa­vęs ar­ti­mų­jų ne­bep-ama­tė, grį­žo laip­tais at­gal ir išvy­do juos, įstri­gu sius mi­nio­je prie­šais aikš­te­lę, ve­dan­čią prie laip­tų. Kel­tas bu­vo taip pa­svi­ręs, kad ne­di­de­lis at­stu­mas a-tro­dė sun­kiai įvei­kia­mas. Mer­gi­na ir tė­vas bu­vo iš tik­ti šo­ko, jis iš­gir­do tik ma­mos bal­są, lie­pian­tį suk­tis ir bėg­ti iš lai­vo. Kaip pa­sa­ko­jo vė­liau, ne­su­vo­kė, ką darąs, ap­si­su­ko ir žen­gė laip­tais į vir­šų.

„-Ačiū Die­vui, man taip rink­tis ne­rei­kė­jo, plau kiau vie­nas, tik sa­vi­mi ir tu­rė­jau pa­si­rū­pin­ti, – s-ako Ar­tū­ras. – Tad vaikš­čio­jau po miš­ką ir svars čiau, o kaip bū­čiau pa­siel­gęs to vai­ki­no vie­to­je? L-yg no­rė­tų­si jį teis­ti ir smerk­ti, bet vė­l­gi – o ką bū čiau da­ręs aš? Nie­kas ne­ži­no ir nie­kas ne­duos at­sa­ky­mo.“Iš­gel­bė­ju­sia­me lai­ve Ar­tū­ras ma­tė, kaip vie­na po­re­lė – vy­ras, ku­ris dir­bo „Es­to­nia“įgu­lo­je, bet tą­kart su žmo­na plau­kė į tu­ris­ti­nę ke­lio­nę, – s-uk­a­bi­nę ant vir­vu­tės džio­vi­no bank­no­tus ir do­ku m-en­tus. At­ro­dė, jog jiems svar­biau­sia, ar vis­ką spė jo iš­gel­bė­ti... At­pa­ži­no ir ke­lio­nės pra­džio­je ma­ty­tą v-ai­ki­ną – po ke­lių ka­ta­st­ro­fos va­lan­dų jis bu­vo vi siš­kai pra­ži­lęs... Ne­įti­kė­ti­nai skam­ba šve­do Rol­fo S-ör­ma­no pa­sa­ko­ji­mas: šiaip ne taip iš­si­ver­žęs į lai vo de­nį, jis pa­te­ko į ran­kas va­gi­šiams. Jie nu­plė­šė jam nuo kak­lo auk­si­nę gran­di­nė­lę. Jau ant kran­to j-is įdė­miai per­žiū­rė­jo vi­sų li­ki­mo drau­gų nuo­trau kas – tarp iš­si­gel­bė­ju­sių­jų už­puo­li­kų ne­bu­vo...

vIe­nas Iš ke­tu­rIų

Iš 989 kel­te bu­vu­sių žmo­nių (803 ke­lei­vių ir 186 įgu­los na­rių) iš­gel­bė­ti bu­vo 137 as­me­nys (94 ke­lei­viai ir 43 įgu­los na­riai). Be ži­nios din­go 757 žmo­nės, iš­trauk­ti 95 žu­vu­sie­ji.

„Kai iš ma­ne iš­gel­bė­ju­sio lai­vo paskam­bi­nau sa­vo darb­da­viams, jie bu­vo a, pja­šau­lę­ne­si­ti­kė­jo ma­no bal­so iš­girs­ti, – šyp­te­li Ar­tū­ras. – Tuo me­tu ra­di­jo sto­tis „M-1“vis skan­da­vo, kad vi­si plau­kę lie­tu­viai žu­vo. Žmo­na jau bu­vo su­ži­no­ju­si apie tra­ge­di­ją, ta­čiau ne­pa­ni­ka­vo, lau­kė tik­s­les­nių ži­nių.“

S-tok­hol­me lie­tu­vis, kaip ir vi­si iš­si­gel­bė­ję, pa te­ko į li­go­ni­nę, me­di­kai pa­lei­do tik at­li­kę įvai­rius ty­ri­mus. „Bend­ra­vau ir su psi­cho­lo­gu, jis nie­kaip ne­su­pra­to, kodėl esu toks ra­mus, – šyp­te­li. – Ta­da dar pa­sa­kė, kad to­kie iš­gy­ve­ni­mai ne­si­bai­gia pa­pras­tai, ga­li at­si­liep­ti po kaž­kiek me­tų. Iš tie­sų ma­no gy­ve­ni­mas ne­bu­vo ro­žė­mis klo­tas, bet, at­ro­do, kol kas su­si­tvar­kau.“

Lie­tu­vos am­ba­sa­da Šve­di­jo­je pa­si­rū­pi­no as­mens do­ku­men­tais, į li­go­ni­nę at­vy­ko šve­dų kom­pa­ni­jos, ku­riai pri­klau­sė lie­tu­vis, sa­vi­nin­kas. „Jis ma­ne ir ap­ren­gė“, – sa­ko. Vil­niaus oro uos­to at­vy­ki­mo sa­lė­je

Tik per fil­mus ro­do, kad pir­ma už­de­di ki­tam lie­me­nę, pa­so­di­ni silp­nes­nį­jį į gel­bė­ji­mo val­tį, dar su­gro­ji mar­šą, nors ir ei­ni į dug­ną. Gy­ve­ni­me taip ne­bū­na... Aš nie­ko pa­na­šaus ne­ma­čiau.

Ar­tū­ras pa­ma­tė kaž­ko lū­ku­riuo­jan­čią mi­nią žur­na­lis­tų, ban­dė ją ap­ei­ti, bet ne­pa­vy­ko, – tik kai į jį bu­vo nu­kreip­tos ka­me­ros, su­pra­to, jog jis ir yra tas, ku­rio vi­si lau­kė.

Na­mo ne­grį­žo trys lie­tu­viai: jau mi­nė­tas vai­ruo­to­jas Vy­tau­tas Mi­liaus­kas ir ke­tu­rias­de­šimt­me­tė V-ita­li­ja Gu­dai­tie­nė su ke­tu­rio­lik­me­te duk­ra Gin ta­re. Vil­ka­viš­kie­tės vy­ko pas šve­dų gy­dy­to­jus. Merg-ai­tė sir­go re­ta li­ga – gi­mė be vie­nos ve­nos, ve­ni nis krau­jas mai­šėsi su ar­te­ri­niu. Kai­rio­ji vei­do pu­sė b-uvo ta­ry­tum nu­de­gin­ta. Šve­di­jo­je me­di­kai jai tai kė gy­dy­mą la­ze­riu, per Bal­ti­jos jū­rą kel­tu ji kė­lė­si j-au šeš­tą kar­tą, dar lau­kė apie de­šimt gy­dy­mo se­an sų. Kaip po ne­lai­mės žur­na­lis­tams pa­sa­ko­jo žmo­nos ir duk­ros ne­te­kęs Ge­di­mi­nas Gu­dai­tis, šei­ma bu­vo nu­ta­ru­si, jog ki­tą­syk pirks lėk­tu­vo bi­lie­tus, n-es sun­ku iš­tver­ti lai­vo su­pi­mą. Vy­ras siun­tė ar­ti mų­jų nuo­trau­kas at­pa­žin­ti, ta­čiau tarp žu­vu­sių­jų jų ne­bu­vo. Kaip spė­ja, grei­čiau­siai abi taip ir li­ko s-avo ka­ju­tė­je, nes bi­lie­tai bu­vo pi­gūs, vie­tos – pa čio­je kel­to apa­čio­je.

Jie ne­sku­bė­Jo at­si­svei­kin­ti

„Tą­kart iš­ly­dint de­le­ga­ci­ją iš Šve­di­jos bu­vo la­bai links­ma, – at­si­dūs­ta Re­gi­na Gri­šiu­vie­nė, bu­vu­si il­ga­me­tė Šiau­lių Sta­sio Šal­kau­skio vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. – Liau­dies iš­min­tis juk sa­ko, ar tik ne­bus aša­rų po to­kių links­my­bių... To­kia min­tis ne man vie­nai šmėkš­te­lė­jo.“

G-ele­ži­nė sie­na bu­vo tik at­si­vė­ru­si, kai Šve­di jos šiau­rė­je ply­tin­čios La­p­lan­di­jos mies­te­lio Vil­hel­mi­nos gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas Ola Söder­lun­das su­ma­nė pas­ka­tin­ti sa­vo mo­ki­nius mo­ky­tis vo­kieč-ių kal­bos ir už­megz­ti ry­šį su bend­ra­am­žiais ki­ta p-us Bal­ti­jos jū­ros. Apie 1992-uo­sius Šiau­lių mies to val­džia ga­vo laiš­ką, jog mo­kyk­la iš Šve­di­jos ieš­ko bi­čiu­lių ir no­rė­tų su­si­ra­ši­nė­ti su mo­kyk­la, ku­rio­je su­stip­rin­tai dės­to­ma vo­kie­čių kalba. Šis laiš­kas ir

pa­te­ko į ran­kas Re­gi­nai Gri­šiu­vie­nei. „Laiš­ką per­da­viau abi­tu­ri­en­tų kla­sei, vie­nas mok­s­lei­vis pa­si­ry­žo at­sa­ky­ti ir už­megz­ti ry­šį: ra­šė vo­kiš­kai, mo­ky­to­ja tai­sė. Dar tais pa­čiais me­tais šve­dai at­va­žia­vo į sve­čius“, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja. Tuo­met va­ka­rie­čiai vis dar bu­vo su­tin­ka­mi lyg sve­čiai iš kos­mo­so, tad vi­sa mo­kyk­los bend­ruo­me­nė vie­š­na­gės me­tu juos glob-ojo iš šir­dies. Šve­dus taip su­ža­vė­jo šil­tas pri­ėmi m-as, kad nu­ta­rė pa­si­kvies­ti sa­vo nau­juo­sius drau gus į Vil­hel­mi­ną, apie šį su­ma­ny­mą pas­kel­bė vie­tos ž-inias­klai­do­je ir su­rin­ko pi­ni­gų lie­tu­vių ke­lio­nės iš lai­doms.

Taip už­si­mez­gė drau­gys­tė, mo­kyk­los kei­tė­si del-ega­ci­jo­mis. Ir 1994-ųjų rug­sė­jį šiau­lie­čiai su­lau kė aš­tuo­nių sve­čių. Tą­kart net trims sa­vai­tėms at­vy­ko mo­kyk­los di­rek­to­rius Lar­sas Pers­so­nas, vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­jai Ola Söder­lun­das ir Asa Ha­gel­berg (pas­kui kal­bė­ta, kad ji la­bai ne­no­rė­jo v-ažiuo­ti, šiaip ne taip ją pa­vy­ko įkal­bė­ti), gim­na zis­tės Asa He­dmann, Jenny Vin­ner­berg, Ag­ne­ta Kob­sen, Lin­da Bur­man, Ma­ria Karls­son.

Vi­zi­tas nie­kuo ne­iš­si­sky­rė iš anks­čiau bu­vu­sių –- ir mo­ky­to­jai, ir vai­kai da­ly­va­vo pa­mo­ko­se, pa žin­di­no­si su Lie­tu­va. Ta­čiau su jais bend­ra­vu­siems į at­min­tį įstri­go paskutinis va­ka­ras. Apie tai, koks j-is bu­vo links­mas, „Le­gen­doms“pa­sa­ko­jo ir Re­gi na Gri­šiu­vie­nė, ir vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­ja Ni­jo­lė Jur­ge­lė­nie­nė, ir tuo­met mok­s­lei­vė, o da­bar lie­tu­vių k-al­bos mo­ky­to­ja Eg­lė Nai­ma­vi­čie­nė. At­si­svei­ki ni­mo va­ka­ro­nė­je kon­cer­ta­vo folk­lo­ro an­samb­lis, į mo­kyk­lą su­si­rin­ko ir šei­mos, ku­rio­se gy­ve­no šved-ai. Va­ka­rą už­bai­gė dis­ko­te­ka. Kaip jau po to pri si­mi­nė šven­tės da­ly­viai, vie­na vie­š­nia net­gi pa­sa­kė, kad to­kio­je sma­gio­je dis­ko­te­ko­je tur­būt dau­giau n-ie­kuo­met ne­be­šok­sian­ti... Gal tai sa­ky­da­ma no­rė jo pa­brėž­ti, kaip bu­vo links­ma, ta­čiau jau po ke­lių die­nų ši fra­zė įga­vo vi­siš­kai ki­tą pras­mę.

„Sek­ma­die­nio ry­tą dar su­si­ti­ko­me at­si­svei­kin­ti, –- pri­si­me­na Ni­jo­lė Jur­ge­lė­nie­nė. – Nu­si­fo­to­gra­fa vo­me, dar už­ėjo­me į mo­kyk­lą, pa­lei­do­me mu­zi­ką, net­gi su­šo­ko­me ra­te­lį. Vi­suo­met, kai rei­kia iš­si­skir­ti, ap­ima liū­de­sys, taip bu­vo ir tą­kart. Sve­čiai vis ne­iš­ėjo, o ir mes ne­sku­bė­jo­me. Jie dar tu­rė­jo po­rai die­nų už­suk­ti pas bi­čiu­lius Es­ti­jo­je, o ant­ra­die­nio va­ka­rą įlip­ti į kel­tą Ta­li­ne.“Kai ga­lų ga­le vi­si at­si­svei­ki­ni­mo žo­džiai bu­vo iš­tar­ti ir sve­čiai su­sė­do į sa­vo mik­ro­au­to­bu­są, iš­ly­din­tys su­sto­jo pa­mo­juo­ti, m-oky­to­ja sa­ko­si žvilg­te­lė­ju­si į nu­va­žiuo­jan­čią ma­ši ną ir vie­ną aki­mir­ką jai pa­si­ro­dė, jog ba­ga­žo vie­to­je – kars­tas. To­kios min­tys bu­vo nu­gin­tos į ša­lį. Iš­gir­dę apie „Es­to­nia“tra­ge­di­ją, pir­miau­sia mo­ky­to­jai nu­ta­rė iš­si­aiš­kin­ti, ar tik­rai jų iš­ly­dė­ta de­le­ga­ci­ja sė­do į šį kel­tą, o gal už­si­bu­vo ki­to­je mo­kyk­lo­je... Gal pa­vė­la­vo... Mo­kyk­lo­je at­mos­fe­ra bu­vo siau­bin­ga.

Ne­verk, kai aš bū­siu mi­ru­si, Aš vi­sa­da bū­siu su ta­vim. Tu tu­ri ma­no bal­są – jis ta­vy­je. Tu ga­lė­si jį iš­girs­ti, kai tik pa­no­rė­si. Tu tu­ri ma­no vei­dą – jis ta­vy­je. Tu ga­lė­si pa­si­im­ti vis­ką, ką pa­no­rė­si, Nes vis­kas ta­vy­je, Tai­gi mes bū­si­me vi­sa­da drau­ge.

Ei­lė­raš­tį su to­kia ei­lu­te – lyg pra­šy­mu – tarp de­vy­nio­lik­me­tės šve­dės Asos He­dmann už­ra­šų na­muo­se ra­do tė­vai po jos žū­ties kel­te „Es­to­nia“. Jų duk­ra ne­grį­žo iš ke­lio­nės į Lie­tu­vą (Re­gi­nos Gri­šiu­vie­nės pa­žo­di­nis ver­ti­mas)

De­ja, paskam­bi­nę į gim­na­zi­ją su­ži­no­jo, kad jie neg-rį­žo na­mo. Po pus­me­čio šiau­lie­čiai su­lau­kė žu vu­sių­jų ar­ti­mų­jų. Su „Le­gen­do­mis“kal­bė­da­mo­si mo­ky­to­jos už­si­me­na – jų lau­kiant iš tie­sų bu­vo ne­ra­mu. Kaž­kur gi­liai vi­du­je kir­bė­jo kal­tės jaus­mas, kad jei ne­bū­tų at­va­žia­vę, bū­tų li­kę gy­vi.

Į Šiau­lius at­va­žia­vo pil­nas au­to­bu­sas – žu­vu­sių­jų a-rti­mie­ji, pa­sto­rius ir dvi dia­ko­nės, ku­rie pa­dė­jo iš gy­ven­ti sun­kio­mis die­no­mis. Tė­vai ra­do jė­gų plauk­ti tuo pa­čiu marš­ru­tu ir pa­gerb­ti ne­lai­mės vie­tą. Kaip tuo­met pa­sa­ko­jo, kel­te jie net ne­si­kal­bė­jo, vie­nas tė­vas pri­si­pa­ži­no vi­są ke­lią gu­lė­jęs ir mel­dę­sis, į de­nį iš­ėjęs tik įmes­ti gė­lių. „Nė­ra tų žo­džių, ku­riais ga­lė­tu­me iš­reikš­ti sa­vo kan­čią, – „Šiau­lių kraš­tas“kal­bi­no Asos ma­mą Ka­rin He­dmann, at­ve­žu­sią ir d-uk­ros ei­lė­raš­čių. – Iš­gir­dę, jog duk­tė pa­ty­rė ka­tas tro­fą, mes ne­ver­kė­me, mes kly­kė­me, mes šau­kė­me, m-es ne­ga­lė­jo­me nu­si­ra­min­ti. Da­bar dva­si­nę pu siau­svy­rą mums pa­de­da iš­lai­ky­ti bend­ra­vi­mas tar­pu­sa­vy­je: vi­si žu­vu­sių­jų tė­vai nuo­lat su­si­tin­ka­me. Mes tvir­tes­ni bū­da­mi drau­ge.“

Aša­rų, kaip bi­jo­ta, Šiau­liuo­se ne­bu­vo, ne­bent jos bu­vo brau­kia­mos pa­slap­čia. Mo­kyk­los ini­cia­ty­va kry­žius žu­vu­sių­jų at­mi­ni­mui iš­ki­lo gre­ta Šiau­lių esan­čia­me Kry­žių kal­ne. Mo­kyk­lo­je bu­vo su­reng­ta va­ka­ro­nė – toks pat va­ka­ras kaip prieš pus­me­tį. „Jie ir sa­kė no­rin­tys pa­tir­ti tą nuo­tai­ką, ko­kia bu­vo tą va­ka­rą prieš lem­tin­gą ke­lio­nę. Ta­ry­tum no­rė­jo iš­gyv-en­ti tai, ką pa­ty­rė jų ar­ti­mie­ji“, – sa­kė Re­gi­na Gri šiu­vie­nė.

A-tgal dau­gu­ma skri­do lėk­tu­vu, nes, kaip pri­si­pa ži­no vie­na ma­ma, kai žvel­gi į juo­dą Bal­ti­jos gel­mę, skver­bia­si ne­ge­ros min­tys.

Pra­ėjus po tra­ge­di­jos vos po­rai sa­vai­čių Ar­tū­ras Ta­ma­šaus­kas grį­žo į dar­bą, o po ke­le­rių me­tų ne­at­si­sa­kė rei­so į Vo­kie­ti­ją, nors ir rei­kė­jo plauk­ti kel­tu. Ne­a­p­lan­kė anos tra­ge­di­jos pri­si­mi­ni­mas? „Vi­si tuo­met taip klau­si­nė­jo. Tik­rai ne, – pur­to gal­vą Ar­tū­ras. – Jei žmo­gus pa­da­ro ava­ri­ją, ne­jau­gi dau­giau ne­be­sė­da į ma­ši­ną? Sė­da ir va­žiuo­ja.“

Ste­buk­lin­ga Svai­ka

„-Ste­buk­lin­gu vai­ku“Es­ti­jo­je va­di­na­mam Ro­bi nui Mo­ose­sui – de­vy­nio­li­ka, jau­nuo­lis pa­va­sa­rį švęs dvi­de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį. Ant­ra­sis vardas ne­at­si­tik­ti­nai pa­rink­tas iš Bi­bli­jos – juk ir Mo­zė bu­vo iš­gel­bė­tas iš van­dens. Tie­sa, pats Ro­bi­nas ne­pa­ty­rė le­di­nio Bal­ti­jos šal­čio, dėl iš­gy­ve­ni­mo tą­dien už abu ko­vo­jo jo ma­ma.

He­le Mõt­tus, ku­ri dir­bo be­mui­tė­je „Es­to­nia“par­duo­tu­vė­je, tuo­met bu­vo 23-eji, prieš du mė­ne­sius ji bu­vo at­šo­ku­si sa­vo ves­tu­ves, o prieš pat rei­są su­ži­no­jo, jog lau­kia­si pir­ma­gi­mio.

D-žiu­gios ži­nios pa­ky­lė­ta He­le bu­vo ir lem­tin­gą j-ą die­ną. Ne­pai­sy­da­ma į dar­bą su­si­rin­ku­sių ne­ra mių ko­le­gų kal­bų. „Kaž­kas pa­pa­sa­ko­jo, jog sap­na­vo k-eis­tą sap­ną, – „Dis­co­ve­ry“ka­na­lo do­ku­men­ti­nia me fil­me „X v-alan­da. „Es­to­nia“sken­di­mas“pa sa­ko­jo mo­te­ris. – Re­gė­jo, kaip mes vi­si, tarp jų ir aš, plū­du­ria­vo­me van­de­ny­je su dra­bu­žiais. Kaž­kas už­si­li­po ant ak­mens, ki­ti li­ko van­de­ny­je. Mes dar pa­svars­tė­me, ką toks sap­nas ga­lė­tų reikš­ti. Kaž­kas p-asa­kė, kad sap­nuo­ti van­de­nį reiš­kia li­gą. Aš pa­sa kiau, kad tai ne­są­mo­nė, ne­ti­kiu sap­nais.“

Kai kel­tą su­dre­bi­no smū­giai, He­le jau mie­go­jo. Ji pa­šo­ko iš lo­vos ir daug ne­gal­vo­da­ma da­rė vis­ką, ką kar­tą per sa­vai­tę tek­da­vo kar­to­ti dar­buo­to­jų mo­ky­muo­se: šil­tai ap­si­ren­gė ir pa­li­ko ka­ju­tę. Jau­nai mo­te­riai pa­vy­ko pra­si­brau­ti iki de­nio. Lai­vą ban­gos taip dau­žė, kad ji jau­tė­si, lyg su li­ki­mo drau­gais bū­tų pa­te­ku­si į skal­bi­mo ma­ši­ną. Siau­bo ne­bu­vo, tik min­tis: „Štai taip ir m-irš­ta­ma.“„Net ne­abe­jo­jau, jog pa­skę­siu, – pri si­pa­žįs­ta. – Bet tą pa­čią aki­mir­ką šmėkš­te­lė­jo ir troš­ki­mas – tu­riu pa­ma­ty­ti sa­vo kū­di­kį! Ir dar pa­gal­vo­jau, kad no­riu pa­ma­ty­ti sa­vo vy­rą. Man pa­vy­ko pa­tek­ti į gelbėjimosi val­tį ir iš­gy­ven­ti.“Mo­te­ris sun­kiai su­si­ža­lo­jo ko­ją, pa­ty­rė sun­kią ope­ra­ci­ją ir ke­lis mė­ne­sius ne­ga­lė­jo vaikš­čio­ti. Ta­čiau svar­biau­sia tai, kad po tra­ge­di­jos pra­ėjus s-ep­ty­niems mė­ne­siams pa­sau­lį išvy­do jos pir­ma gi­mis. He­le ne kar­tą kar­to­jo, kad sū­nus jai pa­dė­jo iš­gy­ven­ti ne tik lem­tin­gą­ją nak­tį, bet ir po jos, kai te­ko ko­vo­ti su koš­ma­riš­kais pri­si­mi­ni­mais. Kad t-ik ste­buklas tą nak­tį iš­gel­bė­jo ir jį, ir ją, pa­pa­sa ko­jo Ro­bi­nui su­lau­kus pen­ke­rių – He­le ne­no­rė­jo nė pri­si­min­ti šios is­to­ri­jos, ta­čiau vai­kas iš­gir­do užuo­mi­nas iš ap­lin­ki­nių.

Taik ap­lai­du­mas? r nu­si­kal­Ti­mas?

„Es­to­nia“nu­sken­do maž­daug per va­lan­dą nuo t-os aki­mir­kos, kai kel­to apa­čio­je pa­si­gir­do ne­aiš k-us me­ta­lo žvan­ge­sys. Ke­le­rius me­tus tra­ge­di jos prie­žas­tis ty­ru­si tri­jų ša­lių – Es­ti­jos, Šve­di­jos ir Suo­mi­jos – ko­mi­si­ja dar 1997-ai­siais pas­kel­bė, kad ne­lai­mę lė­mė „silp­ni užraktai prie­ki­niuo­se var­tuo­se“, pro ku­riuos į kel­tą įva­žiuo­ja trans­por­to p-rie­mo­nės. Už­rak­tams su­lū­žus (jie ga­lė­jo ne­at­lai k-yti ga­lin­gos aud­ros ir ban­gų mū­šos) bu­vo nu­plėš ti iš­ori­niai var­tai ir į vi­dų pra­dė­jo plūs­ti van­duo. Ata­skai­to­je taip pat nu­ro­dy­ti ir ki­ti tech­ni­niai ge­di­mai bei žmo­nių klai­dos, bet joks as­muo ne­bu­vo ap­kal­tin­tas nu­si­kals­ta­mu ap­lai­du­mu, nors ir kel­to įgu­lai, ir lai­vo val­dy­to­jams pa­žer­ta kri­ti­kos, kad bu­vo pras­tai dir­ba­ma.

Tik ap­lai­du­mas ir ne­pa­lan­kiai su­si­klos­čiu­sios ap­lin­ky­bės paskan­di­no „Es­to­nia“? Daug kas tuo ne­no­ri ti­kė­ti. Abe­jo­nių tu­ri ir vie­nin­te­lis iš­si­gel­bė­jęs lie­tu­vis Ar­tū­ras Ta­ma­šaus­kas: „Kai po ke­le­rių me­tų plau­kiau kel­tu į Vo­kie­ti­ją, prie ma­nęs pri­ėjo vy­ras, j-is bu­vo iš Kau­no, ir pa­sa­kė, kad kel­te „Es­to­nia“nu sken­do jo bro­lis. Ta­čiau jo ne­bu­vo ke­lei­vių są­ra­šuo­se. Va­di­na­si, bu­vo žmo­nių, ku­rie su­mo­kė­jo kaž­kam „į ran­kas“ir bu­vo įleis­ti į lai­vą, tad au­kų ga­li bū­ti i-r dau­giau. Ku­rį lai­ką dar te­le­fo­nu vis pa­bend­rau da­vau su mo­te­ri­mi, dir­bu­sia lai­ve. Kar­tą ji ma­ne įspė­jo, kad vis­kas nė­ra taip šva­ru, kaip ga­li at­ro­dyt-i, nes jei kaž­kas iš mū­sų, iš­si­gel­bė­ju­sių, ima reikš tis, abe­jo­ti ava­ri­jos ver­si­jo­mis – mirš­ta.“O kas tuo­met iš tie­sų nu­ti­ko? Ar­tū­ras tik pri­ta­ria­mai link­te­li pa­klaus­tas, ar jam ne­at­ro­do, kad iš mie­go lem­tin­gą nak­tį pa­ža­di­no spro­gi­mas.

Prieš de­šimt­me­tį vo­kie­čių su­kur­ta­me tri­le­ry­je „Bal­ti­jos aud­ra“(„Bal­tic Storm“) pa­tei­kia­ma to­kia tos nak­ties įvy­kių ver­si­ja: šve­dų spe­cia­lio­sios tar­ny­bos vy­lė­si kel­tu „Es­to­nia“iš­ga­ben­ti ir ko­le­goms Ame­ri­ko­je per­duo­ti so­vie­ti­nį kos­mi­nį la­ze­rį, k-urį pa­vy­ko gau­ti pa­sku­bo­mis iš Bal­ti­jos ša­lių Ru s-ijai iš­ve­dant sa­vą­ją ka­riuo­me­nę. Ru­sai, ne­no­rin tys, kad jų ka­ri­nės pa­slap­tys at­si­dur­tų ame­ri­kie­čių ran­ko­se, pa­si­šo­vė bet ko­kia kai­na su­truk­dy­ti at­lik­ti šią ope­ra­ci­ją ir su­sprog­di­no pa­slap­tin­gą kro­vi­nį. V-ar­tai ne­at­lai­kė spro­gi­mo ban­gos ir kel­tas pa­sken do. Fil­me pa­sa­ko­ja­ma, kaip vo­kie­čių žur­na­lis­tė ir šve­dų tei­si­nin­kas ban­do at­skleis­ti, kas iš tie­sų įvy­ko kel­te tra­ge­di­jos die­ną.

Ir tai, kaip tvir­ti­na kū­rė­jai, nė­ra pra­si­ma­ny­mas – sce­na­ri­jus re­mia­si vo­kie­čių žur­na­lis­tės Juttos Ra­be at­lik­tais ty­ri­mais. „Ne­ky­la jo­kių abe­jo­nių vien apž-iū­rė­jus dugne li­ku­sį kel­tą“, – tvir­ti­na ji ir ne­pa­liau ja rei­ka­lau­ti, kad bū­tų su­reng­tas nau­jas „Es­to­nia“ka­ta­st­ro­fos prie­žas­čių ty­ri­mas. Ra­be net bu­vo iš­duo­tas areš­to or­de­ris už ka­po ra­my­bės iš­nie­ki­ni­mą, nes ji ren­gė eks­pe­di­ci­jas prie Bal­ti­jos dugne gu­lin­čio kel­to. Pa­gal pa­si­ra­šy­tą tarp­tau­ti­nę su­tar­tį 1994-ųjų rug­sė­jo 28-osios tra­ge­di­jos vie­ta lai­ko­ma ka­pu, kur drau­džia­ma bet ko­kia veik­la.

V-okie­čių žur­na­lis­tės tei­gi­niai nė­ra lauž­ti iš pirš to: nuo tra­ge­di­jos pra­ėjus de­šimt­me­čiui, aukš­tas Š-ve­di­jos mui­ti­nės pa­rei­gū­nas bu­vo pri­vers­tas pri p-ažin­ti, jog iš tie­sų prieš pat bai­sų­jį įvy­kį – rug­sė j-o 14-ąją ir 21-ąją – kel­tu „Es­to­nia“bu­vo ga­be­na ma so­vie­ti­nė ka­ri­nė tech­ni­ka. Ru­si­jos ka­riuo­me­nė trau­kė­si pa­sku­bo­mis, są­ly­gų pikt­nau­džiau­ti bu­vo g-aly­bė ir slap­ta tech­ni­ka par­da­vi­nė­ta lyg tur­gu je. Ta­čiau ofi­cia­liai pa­neig­ta, kad kaž­kas pa­na­šaus bū­tų bu­vę ga­be­na­ma lem­tin­guo­ju rei­su.

Yra šal­ti­nių, tei­gian­čių, kad Ru­si­jos žval­gy­ba ga­lė­jo pa­dė­ti bom­bą į sunk­ve­ži­mį, ku­ris ir tą­kart g-abe­no vog­tą ru­sų ka­ri­nę tech­ni­ką. Nu­skan­din­ti lai vo ne­no­rė­ta, tik ke­tin­ta su­kel­ti tarp­tau­ti­nį skan­da­lą ir u-žkirs­ti ke­lią to­kiems žy­giams. Bet ne­bu­vo nu­ma­ty t-a, kad spro­gi­mo ne­at­lai­kys tech­niš­kai ne­tvar­kin gi „Es­to­nia“var­tai, į au­to­mo­bi­lių de­nį plūs­te­lė­jęs van­duo iš­ba­lan­suos pu­siau­svy­rą ir kel­tas ap­virs.

Pa­gal dar ki­tą neo­fi­cia­lią ver­si­ją slap­tas kro­vi­nys bu­vęs, ta­čiau ne ka­ri­nis, o kont­ra­ban­da – per jū­rą b-uvo ga­be­na­mas ko­bal­tas ar he­roi­nas. Ne­va ben d-ri­nin­ku bu­vęs ir lai­vo ka­pi­to­nas, to­dėl ir da­vęs įsa ky­mą ne­ma­žin­ti grei­čio net aud­ros me­tu, nes bu­vo su­tar­ta, kur ir ka­da tu­rė­jo pri­plauk­ti lai­vas, tu­rin­tis per­im­ti kro­vi­nį. Ma­no­ma, kad sau­ges­nis „Es­to­nia“ g-rei­tis bū­tų pa­dė­jęs iš­veng­ti tra­ge­di­jos, nes grei čiau­siai var­tai tuo­met ne­bū­tų pa­ty­rę to­kios ban­gų mū­šos. Dar tei­gia­ma, kad Stok­hol­mo po­li­ci­ja ne­va bu­vo įspė­ta apie kont­ra­ban­dą ir ruo­šė­si kon­fis­kuo­ti k-ro­vi­nį. Netru­kus po tra­ge­di­jos Ta­li­ne bu­vo nu­žu dy­tas la­bai aukš­tas mui­ti­nės pa­rei­gū­nas, ta­ria­mai p-rieš lem­tin­gą rei­są nu­gir­dęs kel­to ka­pi­to­no ir ma fio­zo po­kal­bį...

S-ąmoks­lo teo­ri­ja ap­au­go ir fak­tas, jog pir­ma­ja m-e pas­kelb­ta­me iš­si­gel­bė­ju­sių­jų są­ra­še bu­vo aš tuo­nio­mis pa­var­dė­mis dau­giau, po ke­lių die­nų jų –- vi­si šie as­me­nys bu­vo įgu­los na­riai – pa­slap­tin g-ai ne­li­ko. Tarp jų – ir ka­pi­to­no de­ši­nio­sios ran kos Avo Pih­to. Tik klai­da? Vie­na­me vaiz­do įra­še n-eva už­fik­suo­ta, kaip iš į pa­gal­bą at­sku­bė­ju­sio lai vo į grei­to­sios pa­gal­bos ma­ši­ną so­di­na­mas ir jis, yra ir liu­di­nin­kų, pri­si­me­nan­čių, kaip ka­pi­to­no pa­dė­jė­jas sė­dė­jo įsi­su­pęs į antk­lo­dę. Tei­gia­ma, kad din­go ir jis, ir ki­ti sep­ty­ni su juo gelbėjimosi p-laus­te bu­vę as­me­nys. Kad ne­pra­si­tar­tų apie ka pi­to­no pa­dė­jė­jo iš­si­gel­bė­ji­mą? Ti­kin­tys šia ver­si­ja kaip įro­dy­mą pa­tei­kia ir tai, kad Avo Pih­to naš­lė iki šiol ne­ne­šio­ja ge­du­lo.

V-is dėl­to prieš pen­ke­rius me­tus Es­ti­jos vy­riau s-ybė, iš­klau­siu­si jau ket­vir­tos ata­skai­tos apie tra

g-edi­ją, nu­ta­rė ko­mi­si­ją pa­leis­ti. La­biau­siai ti­kė­ti nos ava­ri­jos prie­žas­tys iš­var­dy­tos tos pa­čios – lai­vo konst­ruk­ci­jos trū­ku­mai ir ne­pa­lan­kios oro są­ly­gos.

Ka­ta­st­ro­fa tam­pa istorija

Šiau­lių Sta­sio Šal­kau­skio gim­na­zi­ja da­bar jau ne­bend­rau­ja su mo­kyk­la to­li­mo­jo­je La­p­lan­di­jo­je. Po tra­ge­di­jos šiau­lie­čiai vis su­lauk­da­vo sve­čių iš Šve­di­jos, ta­čiau di­des­nių de­le­ga­ci­jų ne­be­at­vy­ko, o, il­gai­niui kei­čian­tis mok­s­lei­viams ir mo­ky­to­jams, b-end­ra­vi­mas nu­trū­ko. Iš­li­ko tik as­me­ni­niai kon t-ak­tai. „Kai ten­ka lan­ky­tis Ta­li­ne, ap­lan­kau žu­vu sių­jų gar­bei pa­sta­ty­tą me­mo­ria­lą ir ja­me su­ran­du iš­kal­tas pa­žįs­ta­mas pa­var­des...“– bi­čiu­lių ne­pa­mir­šo mo­ky­to­ja Eg­lė Nai­ma­vi­čie­nė.

Pra­ėjus ke­le­riems me­tams po tra­ge­di­jos JAV emig­ra­ci­nės vi­zos lo­te­ri­jo­je Ar­tū­ras Ta­ma­šaus­kas lai­mė­jo ža­lią­ją kor­tą ir 1998-ai­siais su šei­ma iš­kel-ia­vo į Či­ka­gą, prieš po­rą me­tų grį­žo gy­ven­ti į gim ti­nę, už At­lan­to nu­vyks­ta tik ne­bent ku­riam lai­kui. Š-ie­met jis iš tė­vų na­mų pa­si­ėmė šūs­nį ar­ti­mų­jų su rink­tų straips­nių apie „Es­to­nia“, pa­ma­nė, o gal bus įdo­mu apie tai pa­si­skai­ty­ti sū­nui, gi­mu­siam jau po t-ra­ge­di­jos. Tik, ma­no, rei­kia su­lauk­ti lai­ko, kai pa čiam tai pa­rūps. Ar­tū­ras šyp­te­li pa­sa­ko­da­mas, jog m-au­dy­nės le­di­nė­je Bal­ti­jos jū­ro­je ir va­lan­dos sting dan­čia­me šal­ty­je lau­kiant pa­gal­bos... iš­gy­dė jį nuo b-ron­chi­to. Anks­čiau vos spus­te­lė­jus šal­čiui jis im da­vo ko­sė­ti, o nuo ta­da ne­be­su­sir­go.

Siau­bo va­lan­dos Bal­ti­jos jū­ro­je jau tam­pa istorija. Es­ti­jos žu­vu­sių­jų gi­mi­nių bend­ruo­me­nė „Me­men­to Ma­re“nu­ta­rė, kad šios dvi­de­šim­to­sioms k-ata­st­ro­fos me­ti­nėms skir­tos pom­pa­stiš­kos pa­mi nė­ji­mo ce­re­mo­ni­jos bus pas­ku­ti­nės. Nuo ki­tų me­tų šią skau­džią da­tą kiek­vie­nas mi­nės in­di­vi­dua­liai. „Pra­ėjo jau daug lai­ko, „Es­to­nia“kel­to ka­ta­st­ro­fa ta­po istorija, – žur­na­lis­tams sa­kė „Me­men­to Ma­re“v-al­dy­bos na­rys Mar­tas Raud­se­p­pas. – Me­tas su­si t-ai­ky­ti su šiuo siel­var­tu, baig­ti ge­du­lą ir įgy­ti dva­si nę ra­my­bę.“

Vo­kie­čių žur­na­lis­tė Jutta Ra­be ne­abe­jo­ja, kad kel­te „Es­to­nia“nu­griau­dė­jo spro­gi­mas, tai įro­do per ne­le­ga­lias eks­pe­di­ci­jas iš dug­no iš­kel­tų lai­vo da­lių a-na­li­zė. Pa­gal jos ver­si­ją su kur­ta­me tri­le­ry­je „Bal­ti­jos aud­ra“pa­sa­ko­ja­ma, kaip šve­dų spe­cia­lio­sios tar­ny­bos kel­tu no­rė­jo iš­ga­ben­ti so­vie­ti­nę ka­ri­nę tech­ni­ką, o ru­sai pa­si­šo­vė bet ko­kia kai­na su­truk­dy­ti šiai ope­ra­ci­jai ir su­sprog­di­no pa­slap­tin­gą kro­vi­nį

Dar­bą kel­te „Es­to­nia“par­da­vė­jai He­le Mõt­tus pri­me­na nuo­trau­kos as­me­ni­nia­me al­bu­me, tarp jų – ir fo­to­gra­fi­ja, ku­rio­je ji su ko­le­go­mis po­zuo­ja vil­kė­da­mi gelbėjimosi lie­me­nes. Mo­ky­mai, kaip elg­tis pa­vo­jin­go­se si­tu­aci­jo­se, vyk­da­vo kar­tą per sa­vai­tę. Jau­na mo­te­ris tą siau­bin­gą nak­tį ir sten­gė­si elg­tis pa­gal inst­ruk­ci­jas, He­le pa­vy­ko iš­si­gel­bė­ti ir iš­sau­go­ti sa­vy­je plaz­dan­čią gy­vy­bę – po tra­ge­di­jos pra­ėjus sep­ty­niems mė­ne­siams gi­mė sū­nus Ro­bi­nas Mo­ose­sas

Kai Ar­tū­ras Ta­ma­šaus­kas iš­vy­ko į lem­tin­gą rei­są, jo dukrai Ko­try­nai te­bu­vo pus­me­tis. Sū­nus Ma­tas gi­mė šei­mai jau gy­ve­nant Ame­ri­ko­je

At­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas tą nak­tį nu­ti­ko kel­te, ban­dė ne vie­na ko­mi­si­ja ar ty­rė­jų gru­pė, bu­vo su­kur­ti kel­to ma­ke­tai ir at­lie­ka­mi eks­per­i­men­tai, na­rai ap­žiū­rė­jo lai­vą po van­de­niu. Tra­ge­di­jos prie­žas­ti­mi ta­pę var­tai bu­vo iš­trauk­ti iš jū­ros ir iš­kel­ti ant kran­to. Pa­gal tarp­tau­ti­nę su­tar­tį vie­ta, kur gu­li „Es­to­nia“, lai­ko­ma ka­pu, jo­je drau­džia­ma bet ko­kia veik­la

Di­džiau­sią tra­ge­di­ją Bal­ti­jos jū­ro­je ne ka­ro me­tu me­na me­mo­ria­lai Ta­li­ne (nuo­trauka vir­šu­je) ir Stok­hol­me

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.