K

Zmones. Legendos - - Atvirai -

aip pra­si­dė­jo jū­sų istorija?

Mil­da: P ra­si­dė­jo n uo t o, kad pa­va­riau jį iš res­to­ra­no ( juo­kia­si). Daug me­tų dir­bau gar­sio­jo res­to­ra­no ir nak­ti­nio ba­ro „Ne­rin­ga“pa­da­vė­ja, pas­kui bu­vau pa­aukš­tin­ta ir ta­pau ad­mi­nist­ra­to­re res­to­ra­ne „Dai­na­va“. Aukš­čiau­sius Lie­tu­vos val­džios vy­rus ap­tar­na­vau, vi­sus „Ne­rin­gos“me­ni­nin­kus pa­ži­no­jau... Čia vie­ną die­ną at­ei­na toks pi­žo­nas, vis­kas už­sa­ky­ta, o jis at­si­sė­da prie sta­liu­ko ir ne­sikru­ti­na. Ir dar taip mand­rai pa­reiš­kia: „Mes iš Kau­no...“O aš jam: „Čia ko­kia nors ki­ta pla­ne­ta? Pra­šau iš­ei­ti. Ar jus rei­kės pa­ly­dė­ti iki du­rų?..“Taip varg­še­lis bu­vo iš­pra­šy­tas lauk. Man at­ro­do, įžeis­tos am­bi­ci­jos jį la­biau­siai ir ska­ti­no ma­nęs siek­ti: juk bu­vo pa­va­ry­tas!..

Alek­sas: Tik­rai už­ga­vo! „Ach, – gal­vo­ju, – ma­ne, to­kį šau­nų, gra­žų, ėmė ir pa­va­rė!“Aš juk tuo me­tu jau bu­vau dai­ni­nin­kas: vi­suo­se Kau­no res­to­ra­nuo­se kon­cer­ta­vęs, vi­sos Kau­no gra­žuo­lės ma­ne bu­vo įsi­my­lė­ju­sios. Bet ku­rią ga­lė­jau pa­kal­bin­ti, su­gun­dy­ti, šok­ti iš­si­ves­ti. Ir at­va­žiuo­ju aš, toks Kau­no res­to­ra­nų liū­tas, Kau­no don­žu­anas (kaip ma­ne va­di­no)... ir ma­ne pa­va­ro! Na, pa­lauk, mer­gai­te...

Tą­dien aš kul­tū­rin­gai išėjau, bet ry­to­jaus die­ną su­si­ra­dau „Ne­rin­gos“me­no va­do­vą ir ėmiau pra­šy­ti, kad man leis­tų dai­nuo­ti res­to­ra­ne su jų or­kest­ru. Me­no va­do­vas su­rin­ko sep­ty­nių žmo­nių ko­mi­si­ją, pa­si­klau­sė, kaip aš dai­nuo­ju, ir pa­reiš­kė: „Ge­rai, šian­dien va­ka­re gro­ja­te res­to­ra­ne, nuo vi­dur­nak­čio – apa­čio­je, nak­ti­nia­me ba­re.“

O jei rim­tai – man tai bu­vo mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio. Nu­spren­džiau: vis­kas, aš nuo tos mer­gi­nos ne­be­si­trauk­siu.

Mil­da, kaip il­gai at­si­lai­kė­te prieš to­kį ger­bė­ją?

Mil­da: Be­veik me­tus, nors pirš­tis jis puo­lė ko­ne iš­kart. Tik aš net į kal­bas ne­si­lei­dau.

Alek­sas: Ta­da pra­dė­jau dai­nuo­ti mei­lės dai­nas – žiū­riu, Mil­da po tru­pu­tį, po tru­pu­tį at­šy­la... Vi­sus me­tus ją pa­ma­žu prie sa­vęs ar­ti­nau. Ir dai­no­mis, ir pa­gal­ba. Juk kol ap­link ją su­kau­si, daug pra­mo­kau: ir duo­nos pa­pjaus­ty­da­vau, sta­lus pa­va­ly­da­vau, ša­ku­tes ir pei­lius iš­dė­lio­da­vau, kar­tais ir kli­en­tus ap­tar­nau­da­vau, kai ma­ty­da­vau, kad pa­da­vė­jos ne­spė­ja. Gai­lė­da­vau jos: pa­vargs­ta, vi­są

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.