Re­kla­mos vil­kų pra­džia­moks­lis

Pa­si­ro­do, ir tar­pu­ka­riu lie­tu­viai kram­tė „Wri­gley's“, už­su­kę į „Shell“de­ga­lais pa­pil­dy­da­vo sa­vo „Ford“, „Ca­dil­lac“ar BMW, šo­ko pa­gal „Phi­lips“ra­di­jo apa­ra­to trans­liuo­ja­mus rit­mus, pla­kė kok­tei­lius su „Mar­ti­ni“ar „Cin­za­no“! Tai, kad mū­sų se­ne­liai lau­žė lie

Zmones. Legendos - - Reiškinys - Ir­ma LAUŽIKAITĖ

Ne­se­niai pa­si­ro­džiu­sios kny­gos „Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos re­kla­ma“su­da­ry­to­jas Ra­mū­nas Min­ke­vi­čius pa­me­na, kaip kar­tą dar­bo per­trau­kė­lės me­tu nar­šy­da­mas in­ter­ne­te ra­do Kau­no vie­šo­sios bi­b­lio­te­kos Se­nų­jų ir re­tų spau­di­nių sky­riaus sve­tai­nę ir jo­je pub­li­kuo­ja­mas vir­tu­alią­sias pa­ro­das: „Vie­no­je jų pa­ste­bė­jau re­kla­mi­nius skel­bi­mus. Dir­bu rin­ko­da­ros sri­ty­je, mėgs­tu is­to­ri­ją, tad tai ma­ne la­bai su­int­ri­ga­vo. Ne­dels­da­mas nu­ėjau į bi­b­lio­te­ką ir pra­dė­jau var­ty­ti se­ną­ją pe­rio­di­ką! Akys pa­si­da­rė di­de­lės, su­si­ža­vė­ji­mas au­go kaip ant mie­lių. Pa­ma­niau, kad rei­kia ką nors da­ry­ti. To­liau da­ly­kai or­ga­niš­kai su­si­klos­tė – išėjau iš dar­bo, per­mąs­čiau, no­riu ieš­ko­tis ki­to ar už­si­im­ti šiuo pro­jek­tu. Taip at­si­ra­do tar­pu­ka­rio re­kla­mai skir­ta kny­ga.“

XX am­žiaus pir­mų­jų de­šimt­me­čių spau­do­je re­kla­mos bu­vo re­tos, la­biau in­for­ma­ty­vaus po­bū­džio, bu­vo pra­ne­ša­ma apie gau­tas pre­kes, bū­ti­nus at­lik­ti bui­ties dar­bus ar pa­si­ro­džiu­sias ūki­nes pre­kes. Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos kū­ri­mo­si pra­džio­je at­si­ra­do ko­ky­biš­kų pra­mo­ni­nių pre­kių po­rei­kis ir jos pra­dė­jo plūs­ti iš Va­ka­rų – nuo skal­bi­mo mil­te­lių iki au­to­mo­bi­lių. Su šiais pro­duk­tais at­ke­lia­vo ir jų re­kla­mos, tik bu­vo kiek pri­tai­ko­mos prie vie­tos są­ly­gų. Lie­tu­viš­ka­jai pra­mo­nei vys­tan­tis, pra­dė­jo aug­ti ir vie­tos pre­kių pa­siū­la, rei­kė­jo iš­si­skir­ti, tad įmo­nės ėmė dau­giau dė­me­sio skir­ti re­kla­mai.

Dai­lės is­to­ri­kės Gied­rės Jan­ke­vi­čiū­tės tei­gi­mu, re­kla­ma – lyg ša­lies ge­ro­vės žen­klas. Pa­gal re­kla­mos kie­kį, tu­ri­nį ir me­ni­nę ko­ky­bę ga­li­ma spręs­ti apie eko­no­mi­nį ir kul­tū­ri­nį vals­ty­bės ly­gį. „Ly­gi­nant su kai­my­ni­nė­mis ša­li­mis, pir­miau­sia Lat­vi­ja ir Len­ki­ja, Lie­tu­vos re­kla­ma ga­na kuk­li. Pag­rin­di­ne jos for­ma li­ko ne­spal­vo­ti skel­bi­mai pe­rio­di­niuo­se lei­di­niuo­se, su­kom­po­nuo­ti be­var­džių spaus­tu­vi­nin­kų ar­ba at­ke­lia­vę iš už­sie­nio kar­tu su re­kla­muo­ja­mais pro­duk­tais“, – straips­ny­je, ku­ris pa­pil­do į „Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos re­kla­mą“su­rink­tus skel­bi­mus, tei­gia me­no­ty­ri­nin­kė. Tar­pu­ka­riu Lie­tu­vo­je re­kla­ma ra­di­ju­je skam­bė­jo re­tai, ne­bu­vo po­pu­lia­rūs ir pla­ka­tai. Pa­sak is­to­ri­kės, „grei­čiau­siai dėl to, kad juos pa­ga­min­ti ir iš­pla­tin­ti bu­vo pa­ly­gin­ti bran­gu, o kli­juo­ti jie tik di­džių­jų mies­tų – Kau­no, Klai­pė­dos, Šiau­lių – cen­t­ruo­se, tad bu­vo ma­to­mi są­ly­giš­kai ne­dau­ge­liui. Gi laik­raš­čius ir žur­na­lus skai­tė ar bent var­tė ne tik mies­tų, bet ir kai­mų, net vien­kie­mių gy­ven­to­jai“.

Šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je to­kia re­kla­ma tie­siog ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma, o tuo­met at­ro­dė šmaikš­tu ir ne­įžei­du su­sie­ti žmo­gaus odos spal­vą ir ba­tų te­pa­lą

Ra­mū­nas Min­ke­vi­čius, kny­gos „Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos re­kla­ma“su­da­ry­to­jas pri­pa­žįs­ta – var­tant tar­pu­ka­rio spau­dą ir ieš­kant re­kla­mi­nių skel­bi­mų lau­kė daug at­ra­di­mų

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.