VE­DY­BOS XVI am­žIu­je

Zmones. Legendos - - Atodangos -

De­ry­bos dėl ve­dy­bų pra­si­dė­da­vo vos pa­gau­sė­jus ka­ra­liš­ka­jai šei­mai – pa­siun­ti­niai zu­jo po kai­my­ni­nius ir to­li­mes­nius ka­ra­liš­kuo­sius dva­rus. Jie sten­gė­si su­rink­ti kaip įma­no­ma dau­giau in­for­ma­ci­jos.

Jei val­do­vas tu­rė­da­vo ke­lias dukras, jos bu­vo su­tuo­kia­mos pa­gal am­žių, as­me­ni­nės sim­pa­ti­jos ne­tu­rė­jo jo­kios reikš­mės.

Nuo­ta­kų port­re­tai pa­si­ro­dė XIV am­žiaus pa­bai­go­je, kai nu­tar­ta ne­be­pa­si­ten­kin­ti tik ma­čiu­sių liu­di­ji­mais. O rei­ka­la­vi­mų bū­da­vo daug – kai 1506-ai­siais Ang­li­jos ka­ra­lius Hen­ri­kas VII iš­siun­tė sa­vo pa­siun­ti­nius į Ne­a­po­lio dva­rą, apie bū­si­mą nuo­ta­ką no­rė­jo ži­no­ti iš­sa­miai ir pra­šė įver­tin­ti jos iš­kal­bin­gu­mą, kal­bų mo­kė­ji­mą, fi­gū­rą, odos skais­tu­mą, dan­tų ir lūpų san­da­rą, val­gy­mo ir gė­ri­mo įpro­čius. Ga­lų ga­le ne­pa­si­ti­kė­da­mas pa­pra­šė, kad ge­riau­sias dai­li­nin­kas nu­ta­py­tų kuo tik­s­les­nį port­re­tą. Ži­no­ma, kad bu­vo siun­čia­mi ir Žy­gi­man­to Se­no­jo duk­te­rų port­re­tai, – de­ja, jie ne­iš­li­ko.

Ve­dy­bų su­tar­tis nu­ma­ty­da­vo krai­čio dy­dį, taip pat už­tik­rin­da­vo mo­ters iš­lai­ky­mą ta­pus naš­le. Bū­si­mas vy­ras tu­rė­jo su­pran­ta­mą no­rą, kad bū­si­mos žmo­nos tė­vas ar­ba bro­lis iš­mo­kė­tų kuo di­des­nį kraitį. Sa­vo ruož­tu nuotakos pu­sė ži­no­jo, kad bū­si­mas su­tuok­ti­nis tu­ri dar pri­si­dė­ti ly­gia­ver­te su­ma. Su­tar­ta šių su­mų pa­lū­ka­nų nor­ma bu­vo nu­sta­to­ma kaip naš­lės ren­ta.

Jo­gai­lai­čių su­tar­ty­se bu­vo punk­tas, kad nuo­ta­ka ne­kei­čia re­li­gi­jos ir pri­va­lu ne­si­kiš­ti į jos re­li­gi­nę prak­ti­ką. Ko­try­na pa­sie­kė val­ti­mi, Suo­mi­jos ku­ni­gaikš­tie­nei te­ko nak­vo­ti vals­tie­čio tro­bo­je (skli­do pa­sa­ko­ji­mų, ne­va ki­tą ry­tą Ko­try­na pa­rei­ka­la­vu­si, kad prie­globs­tį su­tei­ku­siam suo­miui bū­tų su­teik­tas ba­jo­ro ti­tu­las).

Ko­try­nos krai­tis suo­miams su­kė­lė to­kį su­si­ža­vė­ji­mą ir net­gi kul­tū­ri­nį šo­ką, kad lai­min­gas jau­na­ve­dys nu­ta­rė pi­ly­je su­reng­ti Jo­gai­lai­tės at­si­vež­tų gė­ry­bių pa­ro­dą, kad ją ap­žiū­rė­tų suo­mių ba­jo­rai. Tik ypa­tin­go dė­me­sio su­lau­kė ne aki­nan­čios bran­ge­ny­bės, o si­da­bri­nės ša­ku­tės, ku­rių šiuo­se kraš­tuo­se iki tol ne­ma­ty­ta.

Nau­jo­ji pi­lies šei­mi­nin­kė sa­vo at­si­vež­to­mis gė­ry­bė­mis pui­kiai ap­sta­tė vi­du­ram­žiš­kas me­nes, o vy­ro pa­lan­ku­mą pel­nė leis­da­ma drau­ge gy­ven­ti ne­san­tuo­ki­niams jo vai­kams (jų su šven­ti­ko duk­ra bu­vo su­si­lau­kęs ke­tu­rių). Ta­čiau mė­gau­tis jau­kiu šei­mos liz­de­liu ne­bu­vo lem­ta – ka­ra­lius Eri­kas XIV (jį var­gi­no ne­uraste­ni­jos prie­puo­liai ir di­de­lė dep­re­si­ja) ap­kal­ti­no Jo­ną iš­da­vus vals­ty­bę (mat ve­dė prieš val­do­vo va­lią) ir pa­siun­tė į Suo­mi­ją ar­mi­ją. Pi­lies ap­gul­tis tru­ko ke­lias sa­vai­tes, kai pa­tran­kų svie­di­niai ėmė kri­s­ti ir į Ko­try­nos mie­ga­mą­jį, Jo­nas iš­kė­lė bal­tą vė­lia­vą.

Suo­mi­jos ku­ni­gaikš­tis su žmo­na bu­vo su­im­ti ir už­da­ry­ti Grips­hol­mo pi­lies, sto­vin­čios Ma­la­re­no eže­ro sa­lo­je, ka­lė­ji­me. Tie­sa, Ko­try­nai pa­siū­ly­ta iš­vyk­ti na­mo pas bro­lį, ta­čiau ši tik at­ki­šo pa­siun­ti­niams ves­tu­vi­nį žie­dą, ant ku­rio lo­ty­niš­kai bu­vo iš­gra­vi­ruo­ta „Ne­mo ni­si mors“(„Nie­kas, iš­sky­rus mir­tį“). Ka­lė­ji­me, iš pra­džių glaus­da­mie­si vie­na­me bokš­to kam­ba­ry­je, su­tuok­ti­niai pra­lei­do net ket­ve­rius me­tus. Čia gi­mė ir duk­ra Iza­be­lė, ku­ri iš­gy­ve­no tik pu­san­t­rų me­tu­kų, ir bū­si­ma­sis Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis, Len­ki­jos ka­ra­lius Žy­gi­man­tas Va­za. Kaip tik tuo me­tu, kai pa­sau­lį išvy­do bū­si­ma­sis sos­to pa­vel­dė­to­jas, Iva­nas Rūs­tu­sis tarp tai­kos su Šve­di­ja są­ly­gų įtrau­kė ir rei­ka­la­vi­mą ati­duo­ti jam... Ko­try­ną. Šve­di­jos ka­ra­lius ne­prieš­ta­ra­vo, iš Mask­vos net­gi at­vy­ko pa­siun­ti­niai jos pa­si­im­ti. Ka­ra­liaus rū­mų ap­lin­ka prie­ši­no­si to­kiam spren­di­mui, tad Eri­kas XIV pla­na­vo nu­žu­dy­ti ir bro­lį, ir jo sū­nų, kad nie­kas ne­su­truk­dy­tų įvyk­dy­ti pa­ža­do.

Ne­ži­nia, kaip bū­tų pa­si­su­kę įvy­kiai, jei ne­sta­bi­li Eri­ko XIV psi­chi­kos būk­lė ne­bū­tų su­vie­ni­ju­si prieš jį di­di­kų, – jie pri­ver­tė pa­leis­ti iš ka­lė­ji­mo su­tuok­ti­nių po­rą. Į lais­vę iš­trū­kęs Suo­mi­jos ku­ni­gaikš­tis nu­ver­tė nuo sos­to bro­lį ir 1569-ųjų va­sa­rą Up­sa­los ka­ted­ro­je Ko­try­nai ir Jo­nui ant gal­vų bu­vo už­dė­tos Šve­di­jos ka­rū­nos.

Ko­try­na ka­ra­lie­ne iš­bu­vo ke­tu­rio­li­ka me­tų, dar pa­g­im­dė duk­rą Oną. Jos ini­cia­ty­va ne vie­na pi­lis bu­vo per­sta­ty­ta re­ne­san­so sti­liu­mi, tarp jų ir ka­ra­lių rū­mai Stok­hol­me, iki šiol Šve­di­jo­je yra ži­no­mas šo­kis ta­niec (iš­ver­tus iš len­kų kal­bos – „šo­kis“), pa­pli­to ak­so­mi­niai gal­vos ap­dan­ga­lai, šve­dai ėmė ger­ti ven­griš­kus vy­nus. Kai prieš ke­le­rius me­tus Val­do­vų rū­muo­se bu­vo mi­ni­ma Ko­try­nos ir Jo­no III Va­zos ves­tu­vių su­kak­tis, Šve­di­jos Ka­ra­lys­tės ne­pa­prasto­ji ir įga­lio­to­ji am­ba­sa­do­rė Lie­tu­vo­je Ce­ci­lia Bar­bro Ru­thst­röm-Ru­in sa­kė: „Aš tu­rė­čiau kas­dien dė­ko­ti Ko­try­nai, kad ji į šve­dų kul­tū­rą įtrau­kė tiek daug ino­va­ci­jų ir pa­dė­jo Šve­di­jai siek­ti ci­vi­li­za­ci­jos.“

Bė­gant me­tams su­tuok­ti­nių ke­liai ėmė skir­tis – ko­ją ki­šo re­li­gi­niai konf­lik­tai (Ko­try­na iš­li­ko ka­ta­li­kė, ne­pai­sy­da­ma spau­di­mo, ka­ta­li­ku auk­lė­jo ir sa­vo sū­nų), prie­kaiš­tai dėl taip ir ne­gau­to vi­so krai­čio bei mo­ti­nos ir bro­lio pa­li­ki­mai. Vos per­ko­pu­si pen­kias­de­šimt­me­tį Ko­try­na ėmė ne­ga­luo­ti, ken­tė to­kius di­de­lius są­na­rių skaus­mus, ga­lū­nės bu­vo taip iš­su­ki­nė­tos, kad il­gai­niui ne­ga­lė­jo net pa­kil­ti iš lo­vos. Kai vie­nas iš Len­ki­jos ka­ra­lys­tės pa­siun­ti­nių pra­šė pa­dė­ti įti­kin­ti ka­ra­lių dėl pa­lan­kaus spren­di­mo, Ko­try­na lei­do su­pras­ti, „kad jos įkal­bi­nė­ji­mams ka­ra­lius ne­pri­ta­ria ir pa­na­šu, jog jis džiaug­tų­si, kad kuo grei­čiau, bū­da­ma pa­lie­gu­si ir iš­var­gin­ta li­gos, nu­mir­tų“. Ka­ra­lie­nė iš­ke­lia­vo ana­pus su­lau­ku­si pen­kias­de­šimt še­še­rių.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.