ATVIRAI

Kai nie­ko ne­lai­mi, esi nie­kam ne­be­įdo­mus? Da­ka­ro ne­įvei­ku­sio „Ge­ne­ral Fi­nan­cing te­am Pit­la­ne“ko­man­dos pi­lo­to Be­ne­dik­to VANAGO (39) ne­įma­no­ma įžeis­ti. „Ga­li­ma tik įSIžeis­ti“, – fi­lo­so­fiš­kai, bet sma­giai pra­de­da po­kal­bį Benediktas.

Zmones - - Zmones - DAI­VA KAI­KA­RY­TĖ

Benediktas Vanagas. Mus mo­ko tik pra­lai­mė­ji­mai

Ne­daž­nai iš­gir­si šią min­tį, ypač to­kio­je jaut­rio­je pa­ty­čių at­mos­fe­ro­je, ko­kia tvy­ro mū­sų ša­ly­je. Kaip at­ra­do­te šią min­tį? Kny­gas skai­ty­da­mas nie­ko ne­iš­mok­si – jo­se ga­li pa­tvir­tin­ti tik tai, ką jau esi pa­ty­ręs. An­toi­ne’o de Saint-Exu­péry „Ma­žą­jį prin­cą“ga­li skai­ty­ti kas de­šimt me­tų ir kas kar­tą šio­je kny­go­je ra­si vis ki­to­kių pra­smių: de­šim­ties me­tų vai­kui tai – pa­sa­ka, nau­ją ver­tę jo­je at­ran­da dvi­de­šimt­me­tis jau­nuo­lis, dar ki­to­mis aki­mis šią kny­gą skai­to bran­dus ke­tu­rias­de­šimt­me­tis. Šiek tiek keis­ta, kad vy­ras, spor­ti­nin­kas mi­ni „Ma­žą­jį prin­cą“– gal tai grei­čiau jau­nų, sen­ti­men­ta­lių as­me­ny­bių skai­ti­nys?

Tie­siog tai ge­riau­siai vi­siems ži­no­mas pa­vyz­dys, kaip ir Ri­char­do Bacho „Džo­na­ta­nas Li­vings­to­nas Žu­vėd­ra“ar Ro­bi­no Shar­mo „Vie­nuo­lis, ku­ris par­da­vė „Fer­ra­rį“. Jei mi­nė­čiau su­dė­tin­gas fi­lo­so­fi­nes kny­gas, ne vi­si su­pras­tų, apie ką aš. Es­mės tai ne­kei­čia: vi­sa­to­je eg­zis­tuo­ja dės­niai, su jais ga­li­me su­tik­ti ar­ba ne­su­tik­ti, bet jie yra. Tai­gi: įžeis­ti ne­įma­no­ma, ga­li­ma tik įsižeis­ti – tai mū­sų pa­čių ap­si­spren­di­mo klau­si­mas.

Kaip ir lai­mės bū­se­na. Skai­čiau, ro­dos, Stan­for­do uni­ver­si­te­to ty­ri­mą: moks­li­nin­kai nu­sta­tė, kad žmo­gus lai­min­gas tam­pa su­lau­kęs 53 me­tų. Žmo­gus gims­ta lai­min­gas, tik pas­kui vi­suo­me­nė ap­krau­na jį rei­ka­lin­gais ir ne­rei­ka­lin­gais da­ly­kais, vė­liau pra­de­da­ma ieš­ko­ti lai­mės. Aš­tuo­nio­lik­me­tis gal­vo­ja, kad lai­mė yra mei­lė. Pas­kui – gal­būt pi­ni­gai, san­ty­kiai, dar­bas, na­mas, drau­gys­tė. Apė­jęs de­šimt­me­čių ra­tą žmo­gus su­vo­kia lai­mės ne­ra- dęs. Tuo­met pa­ke­lia akis į vir­šų ir su­vo­kia: lai­mė – ki­tos di­men­si­jos klau­si­mas. Ta­da tar­si sprag­te­lė­jus pirš­tais tam­pi lai­min­gas, nes tie­siog taip nu­spren­dei. Pa­pras­ta? Taip, tai se­kun­dės rei­ka­las, kai ži­nai, kur ieš­ko­ti at­sa­ky­mo. Tik ap­si­spren­di­mas to­kiam bū­ti. Tuo­met ku­rią sta­di­ją esa­te pa­sie­kęs – pa­gal jū­sų am­žių iki lai­mės dar to­lo­ka?

At­sa­ky­ti ga­liu tik su kuo nors ly­gin­da­mas. Aš­tuo­nio­li­kos me­tų ma­niau, kad esu la­bai su­au­gęs. Da­bar bal­su juo­kiuo­si iš tuo­me­tės pa­tir­ties, po­zi­ci­jos, po­el­gių. Da­bar ne­be­su toks dėl vis­ko tik­ras ir ka­te­go­riš­kas kaip anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je, bet stip­ry­bės tu­riu dau­giau. Ne­ži­nau, kur esu da­bar, bet tik­rai kiek­vie­ną aki­mir­ką sa­vo ke­ly­je. Pa­sa­ky­ki­te, pra­šau, jums itin pa­ti­ku­sios kny­gos pa­va­di­ni­mą.

Ne­pa­sa­ky­siu, at­min­tis pras­ta – ne­at­si­me­nu au­to­rių, žmo­nių var­dų ir gat­vių pa­va­di­ni­mų. Bū­na – ne­skai­tau ke­le­rius me­tus, o pas­kui per pus­me­tį su­grau­žiu ke­lio­li­ka kny­gų. Ne­no­riu suf­le­ruo­ti kny­gos, duo­ti re­cep­to žmo­nėms, nes vi­sa­to­je eg­zis­tuo­ja prin­ci­pas: kai yra mo­ki­nys – vi­sa­da at­si­ran­da ir mo­ky­to­jas. Lin­kiu tap­ti mo­ki­niu. Vi­sa­ta pa­ti su­ras, kaip per­teik­ti rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją, gal net ir kny­gos pa­vi­da­lu. Ne­įvei­kė­te sa­vo penk­to­jo Da­ka­ro. Vie­ni sa­ko su­pran­tą, kad tech­ni­ka lūž­ta, svar­bu, kad žmo­gus ne­su­lūž­tų, ki­ti ne­gai­li kri­ti­kos. Vi­sa­da at­ro­do­te san­tū­rus, ne­si­taš­ko­te emo­ci­jo­mis. Kaip jau­čia­tės iš tie­sų?

Įvai­riai. Gy­ve­ni­me tu­riu ne­ma­žai iš­šū­kių, ma­no ke­ly­je – pla­ti po­jū­čių pa­le­tė. Bi­jai vil­ko – ne­ik į miš­ką. At­ro­do, kad aš į jį ei­nu. Nuo­la­tos. Pa­ke­liui pa­ti­riu vis­ko – gė­rio, ty­los, su­tin­ku vil­kų, meš­kų, gy­va­čių ir liū­tų.

Lai­mė­ji­mai mums nie­ko ne­duo­da, mo­ko tik pra­lai­mė­ji­mai, jei tik tai nė­ra destruk­ty­vu ir su­ge­bi iš­gry­nin­ti pa­mo­ką. Ma­no gy­ve­ni­me bu­vo ir lai­mė­ji­mų, ir pra­lai­mė­ji­mų, pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus esu gi­liai pa­ni­ręs į ap­mąs­ty­mus, sa­ky­čiau – dau­giau fi­lo­so­fi­nius.

Per pir­muo­sius ke­tu­ris Da­ka­rus tu­rė­jau pa­tir­čių su lai­min­ga pa­bai­ga. Penk­ta­sis... bu­vo lai­min­ga pra­džia ir su­si­mąs­ty­ti ver­čian­ti pa­bai­ga. Da­bar, kai su šiuo jaus­mu pa­gy­ve­nau po­rą sa­vai­čių, pra­de­du įžvelg­ti ir tei­gia­mų da­ly­kų. Blo­gos pa­tir­ties nė­ra – vi­sa tik ge­ra. Ji ga­li bū­ti ne­ska­ni, pa­sta­ro­jo Da­ka­ro at­ve­ju yra bū­tent to­kia, bet man ji su­tei­kė ga­li­my­bę ner­ti dar gi­liau. Kur ner­ti – į au­to­mo­bi­lių spor­to sub­ti­ly­bes?

Ne, au­to­mo­bi­lių spor­tas – tik vie­na spal­va pla­čia­me jų spekt­re, jis tik įran­kis. Da­ka­ro pa­tir­tis pa­dė­jo pa­žin­ti sa­ve ir pa­aki­no ner­ti gi­liau į gy­ve­ni­mo gel­mes. Da­ka­ras – ge­riau­siai šiuo me­tu Lie­tu­vo­je iš­re­kla­muo­tas iš­ban­dy­mas. Ne­svar­bu, ką vei­ki, – vi­sur su­si­du­ri su iš­šū­kiais: kop­ti į Eve­res­tą, au­gin­ti vai­kus, kur­ti vers­lą, siek­ti ka­rje­ros. To­dėl ga­li­me teig­ti: kiek­vie­nas tu­ri sa­vo Da­ka­rą.

Da­ka­ro uni­ka­lu­mas – dau­giab­riau­niš­ku­mas. Jis vi­sa­da at­sklei­džia silp­niau­sią vie­tą. Ir per ją ker­ta. Tai pa­ti ge­riau­sia gy­ve­ni­mo mo­kyk­la.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.