IŠ ARČIAU

Dai­ni­nin­kas Al­gir­das GRU­DIN­SKIS-GRŪ­DAS (31), su žmo­na Jus­ti­na (28) au­gi­nan­tis sep­ty­nių mė­ne­sių dvy­nius, kal­bė­da­mas apie šei­mą dė­ko­ja li­ki­mui, kad jo gy­ve­ni­mas pa­si­su­ko bū­tent taip. „Dėl žmo­nos ir vai­kų esu pa­si­ry­žęs vis­kam. Net­gi sa­vo ran­ko­mis įren­giau mū

Zmones - - Zmones - BE­AT­RI­ČĖ JUREVIČIŪTĖ

Jus­ti­na Gru­din­skie­nė ir Al­gir­das Gru­din­skis-Grū­das. Tre­čias vai­kas tik­rai bus dukry­tė

Kur iš­mo­kai ši­taip meis­trau­ti? Al­gir­das: Vi­sa­da bu­vau ūkiš­kas ba­chū­ras, vi­so­kie feis­bukai ma­ne ma­žai do­mi­na – aš toks pa­pras­tes­nis. Lof­tą pir­ko­me prieš tre­jus me­tus vi­siš­kai pli­ko­mis sie­no­mis – nie­ko čia ne­bu­vo, iš­sky­rus šil­dy­mo ka­ti­lą. Pats da­žiau sie­nas, me­džia­ga trau­kiau bal­dus, kli­ja­vau ply­te­les, ga­mi­nau lop­šius dvy­niams, mū­sų mie­ga­mo­jo lo­vą, net laip­tus – ga­li­ma sa­ky­ti, vis­ką pa­da­riau pats. To­dėl ir daug ne­da­diel­kų ( juo­kia­si). Juk taip daž­niau­siai meist­rų na­muo­se ir bū­na... Ne tik sau at­lie­ku re­mon­to dar­bus, sve­ti­miems – ir­gi. Bū­na, at­pa­žįs­ta: „Ką tu čia da­bar da­rai? Gi dai­ni­nin­kas esi!“

Pa­me­nu, kai su Jus­te nuo­mo­jo­mės bu­tą An­ta­kal­ny­je, ji ma­nęs ne­ga­lė­jo pri­p­ra­šy­ti su­tvar­ky­ti ro­ze­tės. Ran­ka ne­kil­da­vo, juk ne ma­no na­mai: „Ka­da nors vė­liau...“Kai at­ėjo mo­men­tas pirk­ti nuo­sa­vą bu­tą, iš kar­to pa­sa­kiau: „Aš juo­se vis­ką pa­da­ry­siu pats. Ne tik ap­dai­los dar­bus, bet ir bal­dus pa­ga­minsiu!“Jus­tė tik nu­siste­bė­jo: „Tik­rai?..“Tie­są pa­sa­kius, ne­įsi­vaiz­da­vau, kaip man sek­sis, pu­sę re­mon­to dar­bų da­riau pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me – iš­šū­kių bu­vo per akis. VGTU bai­giau pra­mo­nės in­ži­ne­ri­ją, mo­kiau­si su­vi­ri­ni­mo tech­no­lo­gi­jų, bet ka­žin ar iš ten tos ži­nios. Ma­nau, kad tu­riu su­vo­ki­mą ir ge­rą ma­ty­mą, kaip kas tu­ri at­ro­dy­ti, to­dėl ir prieš ga­min­da­mas bal­dų ant po­pie­riaus ne­p­ie­šiu – min­ty­se ap­skai­čiuo­ju, pa­ma­tau vi­zi­ją ir iš­kart da­rau.

Au­gau Pabra­dė­je, vi­sai ne­to­li bu­vo ir mū­sų kai­me­lis, tė­vai pa­aug­lys­tė­je sa­vait­ga­liais ir va­sa­ro­mis nuo­lat pri­sta­ty­da­vo prie dar­bų. Pyk­da­vau, bet per tris va­lan­das kaip bi­tė ap­si­suk­da­vau ir bū­da­vau vis­ką už­bai­gęs. Ma­ma sa­ky­da­vo: „No­ri į šo­kius? Imk dvi­de­šimt li­tų, bet kad de­vin­tą ry­to bū­tum na­mie – dar­bai lauks.“Aš tik ant dvi­ra­čio ir – pir­myn de­šimt ki­lo­met­rų iki šo­kių! Pa­ke­liui dar iš­si­mau­dy­da­vau eže­re...

Bū­da­mas stu­den­tu dir­bau me­ta­lo pre­ky­bo­je – ge­le­žis lyg ver­gas tam­piau, pas­kui įsi­dar­bi­nau su­vi­rin­to­ju, o ga­liau­siai pa­te­kau į rea­ly­bės šou „Ke­lias į žvaigž­des 2“ir pra­dė­jau mu­zi­ki­nę ka­rje­rą. Il­gai nie­ko dau­giau ne­rei­kė­jo.

Jus­ti­na: La­bai džiau­giuo­si, kad mū­sų tė­tis toks na­gin­gas. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo mie­ga­mo­jo lo­vos. Al­gir­das sa­ko: „Pats ją pa­ga­minsiu!“Aš: „Ai, tai gal tiek to...“Ne­no­rė­jau įžeis­ti, bet at­sar­giai pa­siū­liau ge­riau nu­si­pirk­ti. Ma­ma man pa­prieš­ta­ra­vo: „Leisk tu vy­rui pa­si­reikš­ti, te­gu pa­da­ro tą lo­vą...“Ir pa­da­rė. Jam pui­kiai pa­vy­ko! „Gal dar ga­li ką nors su­meis­trau­ti?“– iš­kart pa­siū­liau ( juo­kia­si). Jū­sų mie­ga­ma­sis – ant­ra­me lof­to aukš­te, ma­žy­lių kam­ba­rys – pir­ma­me. Ne­su­dė­tin­ga nak­ti­mis aukš­tyn že­myn laks­ty­ti pas vai­kus ir at­gal į sa­vo guo­lį?

Jus­ti­na: Pi­jus su Mi­ku už­mie­ga pu­sę de­šim­tos va­ka­ro ir pra­bun­da tik sep­tin­tą ry­to. La­bai re­tai bū­na ki­taip. Sti­lis­tei Ag­nei Ja­ge­la­vi­čiū­tei pa­re­ko­men­da­vus per­skai­čiau „Svei­ko kū­di­kio die­no­tvar­kę“ir dvy­nius au­gi­nu pa­gal griež­tą re­ži­mą. Kant­ry­bės rei­kė­jo, bet ga­liau­siai pa­vy­ko. Drau­gai ge­rai mums pa­sa­kė, kad kai Die­vas siun­čia du vai­kus iš kar­to, siun­čia juos ra­mes­nius. Jei­gu ne­si­lai­ky­si re­ži­mo – ne­mai­tin­si ir ne­mig­dy­si tam tik­ru me­tu, leng­vai jų ne­už­au­gin­si ir dar pa­ti iš­ei­si iš pro­to. Krū­ti­mi mai­ti­nau du mė­ne­sius, o da­bar jie val­go mi­ši­nu­kus. Iš­mo­kau vie­nu me­tu pa­mai­tin­ti abu vai­kus, to­kiais mo­men­tais vi­sa­da su­si­mąs­tau, kaip gy­ve­na mo­te­rys, ku­rios pa­g­im­do ket­ver­tu­ką. Ti­kė­jo­t­ės dvie­jų vai­kų iš kar­to?

Al­gir­das: Ma­no gi­mi­nė­je dvy­nių ne­bu­vo, bet Jus­ti­nos yra. Tik­rai ne­men­ka staig­me­na. Bai­siau­sia bu­vo ne tai, kad rei­kės au­gin­ti du kū­di­kius vie­nu me­tu, – ne­ra­mu bu­vo dėl žmo­nos: mąs­čiau, kaip ji, bū­da­ma met­ro ūgio su ke­pu­re ir to­kia smul­ku­tė, du vai­kus iš­ne­šios? Iki pas­ku­ti­nės die­nos jau­di­nau­si, bet toks jau esu, kad gar­siai sa­vo bai­mių ne­de­monst­ruo­ju, ne­ri­mą iš­gy­ve­nau vi­du­je. Jus­ti­na dėl to kar­tais prie­kaiš­tau­ja ( šyp­so­si). Bu­vo to st­re­so, ei­na švilpt...

Jus­ti­na: Pus­se­se­rė au­gi­na iden­tiš­kas dvy­nes, to­dėl man itin di­de­lio siur­pri­zo ne­bu­vo – ti­kė­jau­si, kad taip ga­li nu­tik­ti ir mums, bet kai gy­dy­to­jai pa­sa­kė, jog iš tie­sų lau­kiuo­si dvie­jų vai­kų – iš­ti­ko šo­kas ( juo­kia­si).

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.