LIUDVIKAS ANDRIULIS

Tie­są rė­žian­tis ci­ni­kas ge­ri­na se­kė­jų re­kor­dus

Zmones - - Contents - DAIVA KAIKARYTĖ

Gal to­dėl, kad prieš ma­ne kal­bė­jo And­rius Ta­pi­nas“, – juo­kia­si Liudvikas. Pra­ne­ši­mas bu­vo la­bai rim­tas, o jo pa­va­di­ni­mas – pui­ki esen­ci­ja nu­sa­ky­ti šiai as­me­ny­bei ir tai, ką ji iš­da­ri­nė­ja sa­vo feis­buko pa­sky­ro­je. Ne­nor­mi­nė lek­si­ka, ang­liš­ki žo­džiai, tie­sus švie­sus nuo­mo­nės iš­sa­ky­mas, meis­triš­kai su­kal­tas ant svei­ko hu­mo­ro pag­rin­do, – ne­nuo­sta­bu, kad per sa­vait­ga­lį šį to­li gra­žu ne pra­mo­gų pa­sau­lio žmo­gų pra­de­da sek­ti 5000 se­kė­jų.

Bet... čia jis pa­ra­šo, kad Die­vo nė­ra, spor­tas yra kenks­min­ga be­sme­ge­nių avių pa­guo­da ir jau ti­ki­si, kad se­kė­jai dings, – juk dau­gy­bė žmo­nių už­si­ga­vo, iš­va­di­no jį gė­ju­mi, Dau­no sind­ro­mo ka­muo­ja­mu as­me­niu. Bet at­ėjo dar 3000!

„Per mė­ne­sį su­rin­kau 10 tūks­tan­čių se­kė­jų, pa­sak eks­per­tų, tai – Lie­tu­vos re­kor­das, ku­ris ir Ame­ri­ko­je ne­da­ry­tų gė­dos“, – sa­ko Liudvikas.

Bet jam vi­sa tai taip gi­liai „dzin“– nei už kal­bė­ji­mą, nei už ra­šy­mą jis pi­ni­gų ne­ima. Vy­ras tie­siog links­mi­na­si. Kaip pra­si­ta­rė jo bi­čiu­lis – tas bi­čas yra la­bai pro­tin­gas ir dėl sa­vo ra­šy­mo ga­bu­mų su­tver­tas dirb­ti šou ver­s­le. Lyg toks, o ne so­li­dus vers­li­nin­kas ant ge­ro ga­ba­lo svie­to bū­tų, Andriulis ir šėls­ta in­ter­ne­to pla­ty­bė­se, ret­kar­čiais ko­kio­je mo­kyk­lo­je ar kon­fe­ren­ci­jo­je paskai­to pra­ne­ši­mą, kaip rei­kia už­dirb­ti pi­ni­gų ir kad per die­ną rei­kia per­skai­ty­ti vie­ną ar pu­san­t­ros kny­gos. Ir kad ne­są­mo­nė yra sek­ti sva­jo­nę, nes ne­va tuo­met tap­si tur­tin­gas. Kur ta sva­jo­nė ga­li nu­ves­ti, jei rū­pi tik mer­gos, au­to­mo­bi­liai, dru­ge­liai ar kan­k­lės?!

Nar­ko­ti­kų istorija vie­na­me Pie­tų Ame­ri­kos vieš­bu­ty­je, gra­si­ni­mas įgrūs­ti į be­lan­gę Oma­ne, ka­ti­nai, gy­ve­ni­mo drau­gės pa­va­din­ti Krau­ju, En­zi­mu, Kan­di­mi ir Er­ke, – tai ga­na sod­rios spal­vos šio as­mens port­re­te. Andriulis iš to­lo at­ro­do lyg he­ro­jus iš Ant­ho­ny Bour­dai­no kny­gos „Vir­tu­vė slap­tai. Ku­li­na­ri­jos nu­si­kal­tė­lio nuo­ty­kiai“, ku­rio­je he­ro­jai nak­ti­mis ge­ria, plė­šia gė­ri­mų par­duo­tu­ves, šniaukš­čia ko­kai­ną ir gar­bi­na šė­to­ną, o ry­tą sto­ja į sa­vo dar­bo vie­tas ir ku­ria še­dev­rus. Bet tai tik ma­no įspū­dis – tą „ma­no“pa­brė­žia ir pats Liudvikas, įsi­ti­ki­nęs, kad jis ga­li tu­rė­ti bet ko­kią nuo­mo­nę apie bet ką, juok­tis iš ko tik no­ri, – svar­bu, kad hu­mo­ro strė­lės ne­lies­tų ser­gan­čių ir ne­tur­tin­gų, o į šo­nus ir vir­šų – į va­lias. Tie­sa, vy­ras ne­lie­čia po­li­ti­nės plot­mės, ku­rio­je su­ka­si jo my­li­mo­sios Me­dei­nos Ci­jauskai­tės se­sers Aus­tė­jos vy­ras – po­li­ti­kas Gab­rie­lius Lands­ber­gis. Ta­čiau to ne­sle­pia. Pa­ban­do­me su­si­pa­žin­ti – kuo jūs už­si­ima­te?

Jei tu­rė­čiau dar­bo kny­gu­tę, jo­je bū­tų tik vie­nas įra­šas kaip Mic­ko Jag­ge­rio – „The Rol­ling Sto­nes“. Esu te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų eks­per­tas, vi­sa­da už­si­ėmiau tik šia veik­la. Par­da­vi­nė­ju di­de­lius tech­no­lo­gi­nius da­ly­kus te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų įmo­nėms ir jas kon­sul­tuo­ju, kaip ge­riau vys­ty­ti vers­lą. Ma­no klien­tai iš­si­bars­tę – Bel­gi­ja, Ita­li­ja, Tai­va­nas, Fi­li­pi­nai, Ke­ni­ja. Mū­sų įmo­nė „Ef­for­tel“, ku­rios ak­ci­nin­kas esu, yra ma­ža, da­ran­ti vie­ną da­ly­ką, bet la­bai ge­rai.

Žmo­nės tik da­bar pra­de­da da­ry­ti tai, ką mes da­ro­me 10 me­tų, tad par­da­vi­nė­ja­me sa­vo ži­nias. Kai Iz­ra­e­lio paš­tui, Ke­ni­jos ban­kui pri­rei­kė mo­bi­lio­jo ry­šio pa­slau­gų – tai jiems par­da­viau, nes pats bu­vau su­gal­vo­jęs „Te­leMaxi­mą“. Di­de­lės įmo­nės no­ri tu­rė­ti sa­vo mo­bi­lio­jo ry­šio pa­slau­gą, nes tai di­di­na kli­en­tų lo­ja­lu­mą ir pa­de­da už­dirb­ti pi­ni­gų. Kaip jūs iki to ėjo­te? Gi­mė­te ir au­go­te Šiau­liuo­se, kur ap­lin­ka, įta­riu, ne­bu­vo įkve­pian­ti. Be to, pats ra­šė­te, kad gy­ve­no­te skur­džiai, dė­vė­jo­te rū­bus iš sku­du­ry­no, o šian­dien, re­gis, net dzing­si iš oraus už­tik­rin­tu­mo są­sa­gos jū­sų marš­ki­nių ran­ko­ga­liuo­se – toks esa­te pa­si­tem­pęs.

Oi, ma­no ap­lin­ka bu­vo la­bai ska­ti­nan­ti kū­ry­biš­ku­mą. Tė­vai in­te­li­gen­tai, iš Vil­niaus iš­trem­ti per so­vie­ti­nę dar­bų pa­sky­ri­mo tvar­ką. Au­gau na­muo­se, kur bu­vo ma­žai pi­ni­gų, bet la­bai daug kny­gų, pa­gar­bos moks­lui, ži­nioms. To­dėl pa­si­rin­ko­te stu­di­jas, ku­rios vė­liau neš­tų pel­ną?

Aš stu­di­ja­vau is­to­ri­ją. Lai­mė­jau na­cio­na­li­nę olim­pia­dą, o to­kie pir­mu nu­me­riu įsto­da­vo į uni­ver­si­te­tą. Nie­ko ki­to iš ma­nęs ap­lin­ka ir ne­si­ti­kė­jo. Kaip tuo­met ėjo­te arčiau pi­ni­gų?

Mo­kė­jau du pa­klau­sius da­ly­kus – ang­lų kal­bą ir dirb­ti kom­piu­te­riu, nes tė­vas bu­vo kom­piu­te­rių in­ži­nie­rius. Jau pir­ma­me kur­se leng­vai ra­dau dar­bą – pri­žiū­rė­jau sto­gų dan­gas par­da­vi­nė­jan­čios įmo­nės kom­piu­te­rius. At­ėjo die­na, kai rei­kė­jo įsi­ves­ti skait­me­ni­nę te­le­fo­no li­ni­ją, ku­ri lei­do grei­čiau pri­si­jung­ti prie in­ter­ne­to. Be­ves­da­mas in­ter­ne­tą „Te­le­ko­mas“pa­sam­dė ma­ne, nes, ko ge­ro, už tuos įve­di­nė­to­jus ge­riau su­pra­tau, kas yra in­ter­ne­tas ir kaip jį par­duo­ti. Taip de­vy­nio­li­kos ta­pau „Te­le­ko­mo“par­da­vi­mų va­dy­bi­nin­ku. So­vie­ti­nį „Te­le­ko­mą“tuo­met nu­pir­ko suo­miai ir šve­dai – ta­po­te vi­siš­kai nau­jos vers­lo eti­kos liu­di­nin­ku?

Tai kad ne­la­bai sky­rė­si sto­gų dan­go­mis pre­kiau­jan­ti įmo­nė nuo di­de­les trans­for­ma­ci­jas iš­gy­ve­nan­čio „Te­le­ko­mo“, ta­čiau pa­sta­ra­sis ska­ti­no jau­nų ino­va­ty­vių gru­pių kū­ri­mą­si – sa­vo­tiš­ki star­tup’ai, inku­ba­to­riai, pa­vyz­džiui, dau­ge­lis jau pa­mir­šo, bet ten bu­vo su­kur­tas „Ta­kas“– pir­mo­ji ma­si­nė in­ter­ne­to pa­slau­ga gy­ven­to­jams.

My­li­mai mo­te­riai į li­go­ni­nę esu už­sa­kęs sak­so­fo­nis­tą. Dėl Me­dei­nos esu Vy­riau­sy­bės įėji­mą už­kim­šęs ba­lio­nais – at­ro­dė įspū­din­gai.

Netru­kus ir „Bi­tė“su­gal­vo­jo tap­ti in­ter­ne­to pa­slau­gų tei­kė­ja ir ma­ne per­si­vi­lio­jo už ke­tu­ris kar­tus di­des­nę al­gą. Įsi­vaiz­duo­ki­te: 2000-ie­ji, man 20 me­tų ir gau­nu 4000 li­tų al­gą. Bu­vau mies­to ka­ra­lius! Siau­tė­te?

Ne­siau­čiau, anks­ti ve­džiau, bu­vau tvar­kin­gas ber­niu­kas. Daug dir­bau, be to, juk ir stu­di­jų ne­me­čiau. Bet tris uni­ver­si­te­to kur­sus bai­giau su mo­kyk­li­nė­mis ži­nio­mis, at­ei­da­vau tik į eg­za­mi­nus, iš vi­so bu­vau gal de­šim­ty­je paskai­tų.

Vis­ko, ko man rei­kė­jo, per pen­ke­rius me­tus iš­mo­kau „Bi­tė­je“. Tai bu­vo ma­no vers­lo mo­kyk­la. Ši įmo­nė už­au­gi­no vi­są va­do­vų kar­tą – 90 pro­cen­tų ma­no ko­le­gų

yra aukš­čiau­sio ly­gio va­do­vai tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­ny­je. Ten bu­vo pui­kios ga­li­my­bės mums – jau­niems ir al­ka­niems.

2005-ai­siais „Vil­niaus pre­ky­ba“nu­spren­dė rim­čiau pa­žiū­rė­ti į te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų rin­ką, ji jau tu­rė­jo sa­vo vir­tu­alų ope­ra­to­rių „Eu­ro­com“, bet nu­spren­dė at­si­riek­ti rim­tes­nį kąs­nį. Aš, 25 me­tų snarg­lys, ta­pau ge­ne­ra­li­niu „Eu­ro­com“di­rek­to­riu­mi, tie­sio­giai pa­val­džiu gar­sia­jam „Vil­niaus pre­ky­bos“ak­ci­nin­kų de­šim­tu­kui. Ten iš­ėjau ant­rą vers­lo mo­kyk­lą. „Bi­tė“da­vė daug ži­nių, o „Vil­niaus pre­ky­bo­je“ta­pau vy­ru – kaip ar­mi­jo­je, kur bu­vau mu­ša­mas, skriau­džia­mas, bet ga­vau daug nau­dos.

Pra­ėjus po­rai me­tų po kaž­ku­rios kon­fe­ren­ci­jos ma­ne su­si­ra­do žmo­gus iš Bel­gi­jos. Tai bu­vo pra­de­dan­ti įmo­nė, ku­ri su­ge­bė­jo pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį su ant­ru pa­gal dy­dį pa­sau­ly­je pran­cū­zų maž­me­ni­nės pre­ky­bos tink­lu „Car­re­four“. Sa­kė: „Pa­lei­si­me vi­sa­me pa­sau­ly­je vir­tu­alius ope­ra­to­rius – pri­si­junk.“ Ar pa­ma­ta­vo­te ri­zi­ką, juk ant ran­kų – de­vy­nių mė­ne­sių ma­žy­lis, te­ko kraus­ty­tis į ki­tą ša­lį?

Taip, man bu­vo tik 27-eri, bet re­tai pa­si­tai­ko ga­li­my­bė ki­to­je ša­ly­je tęs­ti tą pa­tį dar­bą. Jau tu­rė­jau su­kau­pęs pi­ni­gų, ge­rai mo­kė­jo ir Briu­se­ly­je. Ži­no­ma, pir­mus ke­le­rius me­tus dir­bo­me ne­ži­no­da­mi, kas mums nu­tiks po dvie­jų mė­ne­sių.

Ne­ga­na to, smo­gė 2008-ųjų kri­zė, ži­no­ma, ji skau­džiai kir­to maž­me­ni­nės pre­ky­bos tink­lams. „Ef­for­tel“įmo­nė­je li­ko­me tik aš ir įkū­rė­jas. Kad iš­gy­ven­tu­me, pri­si­mi­nė­me lie­tu­vių pa­tar­lę „Vil­ką ko­jos pe­ni“. Pra­dė­jo­me skrai­dy­ti po pa­sau­lį ir par­da­vi­nė­ti sa­vo spren­di­mus. Taip, pa­vyz­džiui, tre­jus me­tus be­veik ke­lis kar­tus per mė­ne­sį skris­da­vau pas kli­en­tą į Oma­ną – par­da­viau tech­no­lo­gi­ją, pa­dė­jau gau­ti li­cen­ci­ją, struk­tū­ri­zuo­ti įmo­nę. Pas­kui bu­vo Iz­ra­e­lio, Ke­ni­jos lai­ko­tar­pis, da­bar – Lo­ty­nų Ame­ri­kos ir Fi­li­pi­nų me­tas.

Žmo­nės klau­sia, ko­dėl net 10 me­tų dir­bu vie­no­je įmo­nė­je, – bet ji lyg drie­žas tris kar­tus kei­tė odą, kas po­rą me­tų kei­čia­si ša­lys ir rin­kos. Esa­te pa­kliu­vęs į keis­tą, ku­rio­ziš­ką si­tu­aci­ją, kai svi­lo pa­dai, bu­vo jus­ti net kri­mi­na­li­nis kva­pas?

Bu­vo... Man grei­čiau­siai pa­dė­jo Ry­tų eu­ro­pie­čiams bū­din­gas aštria­dan­tiš­ku­mas. Va­ka­rų pa­sau­lio verslas pa­rem­tas pa­si­ti­kė­ji­mu, o kar­tą pa­te­kom Švei­ca­ri­jos in­dams, ku­rie nuo­lat me­luo­da­vo. Su­dė­tin­ga, il­ga istorija, bet mus iš­gel­bė­jo tai, kad ne­pa­si­ti­kė­jo­me ir ne­mo­kė­jo­me sa­vų pi­ni­gų, ne­ga­vę jų iš kli­en­to. Ne­abe­jo­ju, kad va­ka­rie­tis bū­tų nu­svi­lęs. Tai ne nuo­jau­ta, tai griež­tas ūkiš­kas Ry­tų eu­ro­pie­čio po­žiū­ris: kol ne­ga­vai pi­ni­gų – sa­vų ne­mo­kėk.

Kaž­ka­da rei­kė­jo „iš­si­mu­ši­nė­ti“sko­lą Oma­ne, kiek per­len­kiau laz­dą, tad ga­vau užuo­mi­ną, kad pa­sė­dė­siu areš­ti­nė­je vie­ną ki­tą pa­rą. Yra bu­vę links­mų at­ve­jų, bet ma­no verslas ne tas, ku­ris ke­lia ad­re­na­li­ną. Nuo­ty­kių pa­tir­da­vau kaip ei­li­nis daug ke­liau­jan­tis žmo­gus. Kar­tą Ame­ri­ko­je į vieš­bu­tį nu­vy­kau su ne­ži­nia kaip ma­no la­ga­mi­ne at­si­ra­du­siu pa­ke­tu. Nuo­šir­džiai įta­riau, kad tai ga­li bū­ti nar­ko­ti­kai, ir ri­zi­ka­vau kreip­da­ma­sis į po­li­ci­ją, bet bū­čiau ri­zi­ka­vęs, jei bū­čiau ban­dęs tai nu­slėp­ti. Lai­mė, tai te­bu­vo di­de­lis sū­rio ga­ba­las, ku­rį kaž­kas įdė­jo į ma­no la­ga­mi­ną Do­mi­ni­ko­je – tur­būt ti­kė­da­ma­sis, kad jo gi­mi­nės ar drau­gai tą iš­si­ims oro uos­te JAV. Kaip jums šian­dien at­ro­do vers­lo pasaulis, kai su pa­šai­pa kai ku­rie se­ni vil­kai žvel­gia į kon­fe­ren­ci­jas, kū­ry­biš­ku­mo ska­ti­ni­mą, po­žiū­rį į dar­bą, kai svar­bu ne pi­ni­gai, o sa­vęs iš­raiš­ka?

Šian­dien ne­bū­čiau ten, kur esu, jei į ma­ne, jau­ną, ne­bū­tų rim­tai žiū­rė­ję vy­res­ni ko­le­gos. Net ir 27 me­tų Briu­se­ly­je dar at­ro­džiau kaip snarg­lys ir į ma­ne keis­tai žiū­rė­jo se­ni bel­gai.

Aš pats au­gi­nu Z kar­tos vai­kus – 10 me­tų Alek­sand­rą ir pen­ke­rių Kons­tan­ti­ną, šian­dien jau­ni­mas kalba apie sa­vi­rea­li­za­ci­ją, mus – aštria­dan­tę jau­nuo­lių kar­tą – mo­ty­va­vo tik cent­ri­nio ban­ko „bi­lie­tai“. Bet su kiek­vie­na die­na pasaulis gy­ve­na vis ge­riau – tą ro­do įvai­riau­si ty­ri­mai, va­di­na­si, vi­skas yra ge­rai. Ar pa­me­na­te mo­men­tą, kai už­dir­bo­te daug pi­ni­gų ir lei­do­te sau ne­ra­cio­na­lų pir­ki­nį?

Ma­no są­skai­to­je ne­at­si­ra­do mi­li­jo­nų, di­de­lė da­lis lė­šų vis dar įmo­nė­je, nes prieš me­tus ją iš­si­pir­ko­me iš pir­mo­jo in­ves­tuo­to­jo. To en­tu­ziaz­mo dėl ne­ra­cio­na­laus pir­ki­nio teks luk­te­rė­ti, ru­ža­vo spor­ti­nio au­to­mo­bi­lio ga­ra­že tik­rai dar ne­tu­riu. Ir šiaip šiuo klau­si­mu esu ga­na nuo­bo­dus. Ne­ra­cio­na­lus jau­čiau­si, kai, bū­da­mas 22 me­tų, nu­si­pir­kau bu­tą Vil­niaus se­na­mies­ty­je už 50 tūks­tan­čių do­le­rių – bet tai ta­po pui­kia in­ves­ti­ci­ja. Tai my­li­ma mo­te­ris iš jū­sų ki­bi­ro ro­žių ti­kė­tis ne­ga­li?

Oi, ki­bi­ras ro­žių – vi­sa­da! My­li­mai mo­te­riai į li­go­ni­nę esu už­sa­kęs sak­so­fo­nis­tą. Dėl Me­dei­nos esu Vy­riau­sy­bės įėji­mą už­kim­šęs ba­lio­nais – at­ro­dė įspū­din­gai, ma­no žmo­gus, aiš­ku, tu­rė­jo prob­le­mų. Vi­sa tai da­riau be pro­gos, kū­ry­biš­ku­mo man ne­trū­ko nie­ka­da. Kaip my­li toks vy­ras kaip jūs? Štai kar­tą sky­rė­tės, da­bar gy­ve­na­te su ki­ta mo­te­ri­mi.

Tiks­liai ži­nau: my­liu au­si­mis. Yra vy­rų, ku­riuos pa­trau­kia mo­ters iš­vaiz­da, o aš my­liu dėl bend­ro gud­ru­mo. Man pa­tin­ka, kai su mo­te­ri­mi ga­li ka­po­tis ge­rą­ja pras­me kaip su ly­gia­ver­čiu part­ne­riu, iš jos mo­ky­tis, bū­ti kri­ti­kuo­ja­mas, to­bu­lė­ti ša­lia. Su Me­dei­na su­si­ėjo­me iš bai­sios mei­lės – pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me įsi­my­lė­jau. Tai jūs ne­my­lė­jo­te sa­vo bu­vu­sios žmo­nos?! At­sa­ky­mo į šį klau­si­mą ne­tu­riu, tur­būt ne­my­lė­jau TAIP.

Ra­šy­da­mas ne­tu­riu šven­tų kar­vių, ma­no tai­ki­nys – da­ly­kai, ku­rie dėl ne­su­vo­kia­mų prie­žas­čių yra lai­ko­mi šven­tais.

Ko­dėl jūs ra­šo­te feis­buko pa­sky­ro­je – ir dar taip aštriai?

Ži­nau, kad jei ga­li ne­ra­šy­ti – ne­ra­šyk. Bet ne­ga­liu ne­ra­šy­ti, nors ir ne­ži­nau, kas iš to bus, kam man tie 10 000 se­kė­jų, už­si­vei­su­sių per mė­ne­sį. Tik­riau­siai, kai už­si­imi kū­ry­ba, ne­bū­ti­na tu­rė­ti at­sa­ky­mo – ko­dėl. Ar jums ne­ga­di­na nuo­tai­kos ko­men­ta­rai, juk už­ka­bi­na­te spor­to, BMW, Die­vo my­lė­to­jus – dau­ge­lis pa­siun­ta iš pik­tu­mo?

Taip, esu ašt­res­nis nei dau­gu­ma, kal­bu tie­siai, įžvel­giu es­mę per dū­mus – tai pri­va­lu­mas ma­no dar­be. Ra­šau, nes ga­liu sau tai leis­ti, Lie­tu­vo­je tik gy­ve­nu ir mo­ku mo­kes­čius. Pa­žįs­tu vers­li­nin­kų, ku­rie ga­lė­tų pa­va­ry­ti dar kie­čiau, bet ne­ga­li dėl sa­vo dar­bo. Su­pran­tu, kad ma­no sti­lius yra pa­klau­si pre­kė, nes nu­lai­žy­tų, ge­rai re­da­guo­tų teks­tų pa­kan­ka.

Aš ne­tu­riu šven­tų kar­vių, ma­no tai­ki­nys – da­ly­kai, ku­rie dėl ne­su­vo­kia­mų prie­žas­čių yra lai­ko­mi šven­tais. Vie­nam tai

spor­tas ir lie­tu­viš­kos rai­dės, ki­tam – baž­ny­čia, tre­čiam – kad gė­jų ne­bū­tų. Juok­tis ga­li­ma ir rei­kia iš vis­ko. Pa­šai­pi kri­ti­ka yra in­te­lek­tu­aliau­sia ir tiks­liau­sia.

Nor­ma­lūs žmo­nės, pa­ma­tę, kad Andriulis ra­šo, jog Die­vo nė­ra, gūž­te­lė­tų pe­čiais ir „skro­lin­tų“skai­ty­ti to­liau ko nors ki­to. Bet ne – už­ver­da rie­te­nos. Ta­čiau ma­nęs ne­er­zi­na nie­kas, ma­nęs ne­įma­no­ma įžeis­ti. Jūs pir­mas sa­vo apy­lin­kė­se iš­kė­lė­te vai­vo­rykš­tės spal­vų vė­lia­vą sa­vo kie­me?

Ne­ga­liu teig­ti, nes tą sun­ku įro­dy­ti. Prie sa­vo na­mo esu pa­sta­tęs du vė­lia­vų stul­pus – sma­gu žais­ti. Mė­ne­sį ka­bo­jo JAV pre­zi­den­to Do­nal­do Trum­po vė­lia­va, ki­ta – gė­jų. Da­ly­va­vau ir LGBT ei­ty­nė­se, nes jos sim­bo­li­zuo­ja man svar­bias ver­ty­bes. No­ri­te, kad žmo­nės bū­tų pa­kan­tūs ab­so­liu­čiai bet kam?

Jūs pui­kiai su­for­mu­la­vo­te. Man svar­bi žo­džio lais­vė. Juo­kau­ti ne­ga­li­ma tik į vie­ną pu­sę – į apa­čią, juok­tis iš silp­nes­nių, ne­tur­tin­ges­nių, o juok­tis į šo­nus ir vir­šų rei­kia ir bū­ti­na, ir dar bū­ti­na nuo­lat, ne­gai­les­tin­gai juok­tis iš kvai­lių. Ne­si­imu mi­si­jos auk­lė­ti žmo­nių, tai ne­įma­no­ma, la­biau esu kryž­ke­lė­je tarp dvie­jų ka­te­go­ri­jų žmo­nių – tų, ku­rie man pri­ta­ria, ir tų, ku­rie tu­ri nu­si­sta­tę ri­bas, o jas pa­ju­tus įjun­gia­mas ne mąs­ty­mas, bet ti­kė­ji­mas. Gin­čy­tu­mė­tės su te­ta Bi­ru­te gi­mi­nės su­si­ėji­me dėl gė­jų san­tuo­kų ar ir čia tin­ka jū­sų po­sa­kis „Ly­de­riui tin­ka kiau­lės akys“?

Juo­kin­ga, bet iš tie­sų tu­riu te­tą Bi­ru­tę. Nie­ka­da ne­kel­siu konf­lik­to, nes nė vie­na ver­ty­bė, nuo­mo­nė nė­ra ab­so­liu­ti, ma­no­ji – taip pat. Skan­da­lo ne­kel­siu, bet nie­ka­da ne­nu­ty­lė­siu. Nu­ty­lė­ji­mas nie­ka­da ne­bu­vo stip­ri sa­vy­bė. Po sta­lu ant­ro­ji pu­sė jums per­spė­ja­mai ne­už­li­pa ant ko­jos?

Me­dei­nai pa­tin­ka, ką aš da­rau. Pa­tin­ka net ma­no uo­šviams, ku­rie tu­ri ki­to­kią nuo­mo­nę. Rei­kia ži­no­ti, ka­da nau­do­ti sa­vo ties­mu­ku­mą, jei rei­kia – esu itin dip­lo­ma­tiš­kas. Ko­dėl gy­ve­na­te Lie­tu­vo­je – juk ga­lė­jo­te lik­ti Briu­se­ly­je?

Istorija pa­pras­ta – nes ga­liu sau tai leis­ti. Man ne­rei­kia ei­ti į biu­rą, tad ga­liu gy­ven­ti Bar­se­lo­no­je ar San Pau­le. Per pen­ke­rius gy­ve­ni­mo Briu­se­ly­je me­tus nu­si­bo­do – dan­gus tai sve­ti­mas, o aš ne­bu­vau ti­piš­kas emig­ran­tas. Po­rą kar­tų per mė­ne­sį skris­da­vo­me na­mo, bu­vo­me lyg iš­si­kraus­tę į Klai­pė­dą – ke­tu­rios va­lan­dos ke­lio­nės nuo du­rų iki du­rų. Dar no­rė­čiau bent pen­ke­rius me­tus pa­gy­ven­ti Ame­ri­ko­je, o se­natvė­je, ko ge­ro, lai­ką lei­siu Fi­li­pi­nuo­se, va­sa­ras – Lie­tu­vo­je, nes jos čia gra­žios. O dirb­siu vi­są gy­ve­ni­mą. Ką la­biau­siai no­ri­te įskie­py­ti sa­vo sū­nums? Tie­sa, ar prie jų kei­kia­tės?

Aiš­ku! Man svar­biau­sia jų ži­nios ir iš­si­la­vi­ni­mas. Ne­svar­bu, ką jie veiks, svar­biau, kad bū­tų švie­sūs žmo­nės, tu­rin­tys pla­tų po­žiū­rį į pa­sau­lį. Jei ga­lė­čiau pri­vers­ti, kad vie­nin­te­lė ma­nia­ki­nė jų veik­la bū­tų skai­ty­mas, – tą ir pa­da­ry­čiau. Ką šian­dien pa­sa­ky­tu­mė­te sa­vo kie­mo drau­gui iš Šiau­lių, ku­riam gy­ve­ni­mas ne­nu­si­se­kė?

Vy­ras tu­ri da­ry­ti, ką pri­va­lo da­ry­ti. Jei jis ne­už­dir­ba pi­ni­gų, tu­ri ūkiš­kai pa­svars­ty­ti, ko­kia sfe­ra ga­lė­tų bū­ti nau­din­ga, sės­ti į lėk­tu­vą ir skri­sti dirb­ti. Dėl ko gai­li­tės?

Kad ne­tu­rė­jau ga­li­my­bės stu­di­juo­ti už­sie­ny­je. Tai man bū­tų bu­vę la­bai įdo­mu, vi­suo­met apie tai sva­jo­jau, bet ga­li­my­bės ne­tu­rė­jau. Ar jums te­ko dirb­ti pa­pras­tą dar­bą?

Kas yra pa­pras­tas dar­bas? Par­da­vi­nė­jau mo­čiu­tės už­au­gin­tus kar­de­lius prie Olan­dų žie­do – vie­nas sma­giau­sių dar­bų mo­kyk­los va­sa­ro­mis. Man pa­ti­ko gla­dio­lių kon­ver­si­ja į pi­ni­gus. Aiš­ku, tai bu­vo pa­sy­vus par­da­vi­mas – sė­di ir lau­ki, ka­da at­eis pir­kė­jas. Bet per­skai­čiau dau­gy­bę kny­gų, net Juo­zo Tu­moVai­ž­gan­to raš­tus, ko šiaip ne­bū­čiau įvei­kęs.

„2014-ai­siais pa­lei­do­me mo­bi­lio­jo ry­šio ope­ra­to­rių Ke­ni­jo­je, Nai­ro­by­je“, – džiau­gia­si Liudvikas Ant pir­mo­jo tė­vų au­to­mo­bi­lio 1997-ai­siais Su ko­le­go­mis iš Fi­li­pi­nų mė­gau­ja­si kra­bais Sin­ga­pū­re Su Ka­lė­dų Se­ne­liu La­p­lan­di­jo­je per pra­ėju­sias Ka­lė­das – su sū­nu­mis Kos­tu, Alek­sand­ru ir my­li­mą­ja Me­dei­na Su my­li­mą­ja Me­dei­na Ci­jauskai­te „Bal­tic Pri­de 2016“ei­ty­nė­se „Už ly­gy­bę!“prie Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos ku­ri­jos Kai­my­nų šven­tė­je Kal­nė­nuo­se Liudvikas su vai­kais par­da­vi­nė­jo šal­ti­barš­čius – taip at­ža­las mo­kė ko­mer­ci­jos

„Man svar­bi žo­džio lais­vė. Juo­kau­ti ne­ga­li­ma tik į vie­ną pu­sę – į apa­čią, juok­tis iš silp­nes­nių, ne­tur­tin­ges­nių, o juok­tis į šo­nus ir vir­šų rei­kia ir bū­ti­na, ir dar bū­ti­na nuo­lat ne­gai­les­tin­gai juok­tis iš kvai­lių“, – įsi­ti­ki­nęs Liudvikas

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.