Mū­sų ry­šys grįs­tas ne tik mei­le, bet ir drau­gys­te

Zmones - - Viršelio Istorija - REMIGIJA PAULIKAITĖ

To­kios jaut­rios ir lai­ko pa­tik­rin­tos san­tuo­kos Lie­tu­vos pra­mo­gų pasaulis tur­būt nie­ka­da ne­re­gė­jo: pra­ėju­sį šeš­ta­die­nį į mi­nia­tiū­ri­nę sos­ti­nės Šv. Kry­žiaus baž­ny­čią, ly­di­ma duk­ters Do­mi­ny­kos (15), žen­gė te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja Rūta MIKELKEVIČIŪTĖ (44). Po dvi­de­šimt dve­jų bend­ro gy­ve­ni­mo me­tų ji mei­lę prieš Die­vą pri­sie­kė mon­ta­žo re­ži­sie­riui Ro­lan­dui REMEIKIUI (45). Jis my­li­mo­sios baž­ny­čio­je lau­kė su sū­nu­mi Jo­nu An­ta­nu (1 m. 7 mėn.) ant ran­kų.

Jū­sų baž­ny­ti­nė san­tuo­ka – di­de­lė staig­me­na. Dau­ge­lis ma­nė, kad ju­du se­niai vie­nas ki­tam pa­si­ža­dė­ję ne tik san­tuo­kų rū­muo­se, bet ir prie al­to­riaus...

Rūta: Baž­ny­čio­je ves­tu­vių ne­bu­vo! Jos ne­įvy­ko. Iki šiol ma­no spin­to­je ka­bo taip ir ne­ap­si­vilk­ta ves­tu­vi­nė suk­ne­lė. San­tuo­kų rū­muo­se su­si­tuo­kė­me prieš dvy­li­ka me­tų – 2005 me­tų sau­sio 15 die­ną. Po dvie­jų sa­vai­čių tu­rė­jo­me pri­im­ti San­tuo­kos sak­ra­men­tą. Mū­sų šei­mai tai bu­vo sun­kus lai­kas: Ro­lan­do tė­tis sun­kiai sir­go, tuo me­tu la­bai pa­blo­gė­jo jo svei­ka­ta. Ka­dan­gi mū­sų ves­tu­vės jam la­bai rū­pė­jo, sku­biai su­si­tuo­kė­me.

Rolandas: Kai grį­žę iš san­tuo­kų rū­mų tė­čiui tai pra­ne­šė­me, at­ro­dė, kad jam net pa­ge­rėjo.

Rūta: Ta­čiau jis jau­tė­si vis pras­čiau, to­dėl baž­ny­ti­nę san­tuo­ką nu­ta­rė­me at­šauk­ti – ne šven­tės, ne links­my­bės bu­vo gal­vo­je. O suk­ne­lė li­ko ka­bė­ti dvy­li­ka me­tų. Aiš­ku, da­bar į baž­ny­čią žen­giau vil­kė­da­ma ki­tą ap­da­rą.

Be­je, Ro­lan­dai, juk tė­tis yra sa­kęs, kad ši­ta mo­te­ris – ne tau? Rolandas: Yra pra­si­ta­ręs, kad jos ne­su­val­dy­siu... Rūta: Ta­čiau dar ir kaip su­val­dė ir po pa­du pa­ki­šo!

Ko­dėl tu­rė­jo pra­ei­ti dvy­li­ka me­tų, kad vis­gi nu­spręs­tu­mė­te su­si­tuok­ti baž­ny­čio­je?

Rūta: Ne­ži­nau. Mū­sų gy­ve­ni­me vi­skas vyks­ta maž­daug kas de­šimt me­tų. Po pir­mo­jo bend­ro gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čio mū­sų šei­mo­je at­si­ra­do Do­mi­ny­ka. Dar po de­šim­ties – Jo­nas An­ta­nas. Ir san­tuo­kas vie­ną nuo ki­tos ski­ria maž­daug tiek me­tų.

Rolandas: Ta­čiau lai­kas ne­svar­bus. Ma­tyt, tam žings­niui tie­siog subren­do­me.

Rūta: Kas šiais lai­kais tiek vie­ną ša­lia ki­to iš­lai­ko vy­rą ir mo­te­rį? Gal­vo­ja­te, mei­lė? Bet ji šian­dien yra, o ry­toj – ne­be. Ap­skri­tai ne­ma­din­ga sa­vo ant­rą­ją pu­sę my­lė­ti il­giau nei tre­jus me­tus. Įsi­pa­rei­go­ji­mai? Ir jų ne­be­rei­kia lai­ky­tis: juk jie to­kie sun­kūs, nuo­bo­dūs. Kai po dvie­jų de­šim­čių drau­gys­tės ir bend­ro gy­ve­ni­mo me­tų žiū­ri į sa­vo vy­rą, ne­rei­kia vie­nas ki­tam me­luo­ti, bū­kim są­ži­nin­gi, – pa­ste­bi, kad jis jau ne­be tas, ku­ris ka­dai­se li­po su gė­lė­mis per bal­ko­ną ir sa­kė: bran­gio­ji, va­rom į Pa­lan­gą! Ži­nau, kad ir aš iš na­mų ne­be­spruk­čiau net ne­svars­čiu­si. Da­bar – gal ge­riau pa­žiū­rė­siu ge­rą de­tek­ty­vą, gal ra­miai iš­ger­siu tau­rę ge­ro rau­do­no­jo vy­no. Vi­skas pa­si­kei­tę... Smar­kiai...

Tai kas gi lai­ko du žmo­nes bend­rys­tė­je? Aš ge­res­nio at­sa­ky­mo ne­ran­du kaip Die­vas. Gal dar kaž­kas pri­si­de­da. Ta­čiau ši san­tuo­ka yra pa­dė­ka Die­vui, ku­ris mums pa­dė­jo san­ty­kius iš­lai­ky­ti dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų. Ti­kiuo­si, ir to­liau pa­dės. Nes per tą lai­ką mud­viem, kaip ir kiek­vie­nai po­rai, nu­ti­ko vis­ko. Ga­lė­jo­me įsi­my­lė­ti, pa­mes­ti gal­vą dėl ki­to. Ga­lė­jo­me su­si­pyk­ti ir vie­nas ki­tą pa­siųs­ti po vel­nių. Gy­ve­ni­me nu­tin­ka vis­ko, ir ne­rei­kia nie­ko smerk­ti – juk esa­me tik žmo­nės, su vi­so­mis sa­vo aist­ro­mis, ydo­mis, po­lin­kiais.

Mū­sų bend­ra­am­žiai tuo­kia­si bent jau ant­rą ar tre­čią kar­tą, su vis jau­nes­niu ar jau­nes­ne. Nes­mer­kiu, ne­tu­riu tam tei­sės. Ta­čiau to­kie san­ty­kiai – grei­to var­to­ji­mo: su­de­giau, ati­da­viau, pa­si­ėmiau – kas ei­lė­je ki­tas? Kaip ko­kia­me rea­ly­bės šou... Šiais lai­kais ne­pa­mes­ti žmo­gaus dvi­de­šimt me­tų yra do­va­na. Kie­no – ne­ži­nau.

Ar dar kar­tais pri­si­me­na­te, kur jū­sų bend­ra istorija pra­si­dė­jo?

Rolandas: Mon­ta­ži­nė­je! Tai tar­ny­bi­nis ro­ma­nas. Tuo­me­ti­nė­je „Te­le-3“te­le­vi­zi­jo­je aš bu­vau mon­ta­žo re­ži­sie­rius, o Rūta at­ėjo dirb­ti ži­nių rep­or­te­re. Iš pra­džių vie­nas ki­tam la­bai ne­pa­ti­ko­me, py­ko­mės.

Rūta: Tik pas­kui siu­že­tų mon­ta­vi­mas pra­dė­jo vis la­biau il­gė­ti. Gal­vo­da­vau, kaip ga­li­ma mi­nu­tės truk­mės rep­or­ta­žą mon­tuo­ti va­lan­dą?

Rolandas: Aš ki­tus grei­tai su­mon­tuo­da­vau, o su Rūta steng­da­vau­si dirb­ti kuo il­giau.

Rūta: Tuo­me­tė­je te­le­vi­zi­jo­je su­si­rin­ko­me jau­nų žmo­nių kom­pa­ni­ja. Daug lai­ko pra­leis­da­vo­me kar­tu ne tik dar­be, bet ir lais­va­lai­kiu. Įsi­my­lė­ji­mo ug­nies, ku­ri bū­tų kir­tu­si per ko­jas, tarp mud­vie­jų net ne­ga­lė­jo bū­ti, nes bu­vo­me bi­čiu­liai. Ma­nau, tai la­bai ge­rai, nes iš di­de­lio de­be­sies daž­niau­siai bū­na ma­žai lie­taus.

Pri­si­me­ni, Ro­li, kaip tu pa­slė­pei ma­no aki­nius? Esu trum­pa­re­gė – dir­bant kom­piu­te­riu aki­niai man bū­ti­ni. Tu­rė­jau to­kius di­de­lius, bet var­di­nius, odi­niais rė­me­liais!

Rolandas: Taip, pa­slė­piau, nes su jais tu at­ro­dei kaip mo­ky­to­ja. Iš pra­džių gal­vo­jau, kad ta mer­gi­na tu­ri vis­ką, kas man ne­pa­tin­ka, – už­si­spy­ru­si, reik­li, am­bi­cin­ga. Ji bu­vo tik­rai ki­to­kia nei ap­lin­ki­nės. Ta­čiau tos Rū­tos sa­vy­bės pa­ma­žu man pra­dė­jo pa­tik­ti. Ir ta­da jau sten­giau­si jos ne­be­pa­leis­ti.

Rūta: At­si­me­nu, bu­vo ei­li­nis ko­le­gų va­ka­rė­lis kaž­kur so­duo­se. Po va­ka­rykš­čių links­my­bių ry­te vi­si sun­kiai kė­lė­si. Tik mu­du, ste­bė­ti­nai gu­vūs, vaikš­ti­nė­jo­me. Ta­da pa­ma­čiau, kad Ro­lis yra la­bai ge­ras žmo­gus. Ge­ras ne tik man, nes jam pa­tin­ku, bet vi­siems.

Rolandas: Tą ry­tą ji man pa­sa­kė, kad pa­vy­dės mo­te­riai, ku­ri taps ma­no žmo­na.

Rūta: Sa­kiau, kad bū­da­ma su juo mo­te­ris jau­sis ka­ra­lie­ne. Taip kal­bė­jau nie­ko ne­gal­vo­da­ma, nes tik­rai taip ma­niau. Ir taip at­si­ti­ko!

Ro­lan­dą la­bai my­lė­jo ma­no ba­by­tė. Ji man vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad ne­pa­leis­čiau jo, nes yra la­bai ge­ras žmo­gus.

Rolandas: Aš ati­ti­kau griež­čiau­sius mo­čiu­tės stan­dar­tus. Bu­vo sun­kiau į sa­vo pu­sę pa­lenk­ti Rū­tos vilk­šu­nį Bo­ną. Kai pas ją at­ei­da­vau, ne­leis­da­vo ša­lia pa­tin­kan­čios mer­gi­nos at­si­sės­ti – kąs­da­vo, urgz­da­vo. Ta­čiau kar­tą ji su­sir­go, ne­bu­vo kam šuns iš­ves­ti į lau­ką. Ta­da mu­du ir su­si­drau­ga­vo­me. Ro­lan­dai, ar jū­sų mo­te­ris pa­si­kei­tė ta­pu­si žvaigž­de?

Rolandas: Ne­ga­lė­čiau jos žvaigž­de, įžy­my­be va­din­ti. Man ji – vi­sa­da to­kia pa­ti, at­ro­do, kad ne­pa­si­kei­tė nuo ta­da, kai bu­vo ži­nių rep­or­te­rė.

Rūta: Ma­no dar­bas rei­ka­lau­ja ge­rai at­ro­dy­ti. Te­le­vi­zi­jo­je esu nuo­la­tos šu­kuo­ja­ma, gri­muo­ja­ma. Na­muo­se bū­nu kar­di­na­liai ki­to­kia: šle­pe­tės, cha­la­tas ar­ba spor­ti­nis rū­bas, plau­kai daž­nai su­tep­ti ko­kiu nors alie­ju­ku, ant vei­do – kau­kė. Grįž­ta Ro­lis, sa­ko, tu ne­su­pyk, bet kas ta mo­te­riš­kė ša­lia ma­nęs? Kar­tą aš net įsi­žei­džiau.

Rolandas: Tik­ra Fre­ken­bok. Per te­le­vi­zi­ją ma­tau vie­ną mo­te­rį, grį­žęs na­mo – vi­sai ki­tą.

Rūta: Dar­bo įvaiz­dis ir žmo­gus na­mie – tik­rai du skir­tin­gi da­ly­kai. Ačiū tau už tai, kad ma­ne to­kią pa­ken­ti! Die­va­ži, nu­mir­čiau, jei na­muo­se tek­tų vai­din­ti dar vie­ną spek­tak­lį, jei tu­rė­čiau steng­tis bū­ti to­bu­la. Ta­da jau ge­riau vie­na­t­vė ir vie­nuo­ly­nas nei san­tuo­ka.

Kai tu­ri vai­kų, san­tuo­ka tam­pa ne dvie­jų žmo­nių, o vi­sos šei­mos šven­te. Juk mes jiems įsi­pa­rei­go­ję taip pat.

San­tuo­kos die­ną dan­gus Rū­tai ir Ro­lan­dui bu­vo tik­rai ma­lo­nin­gas: šeš­ta­die­nis iš­au­šo sau­lė­tas ir šil­tas. Rūta akis pra­mer­kė pa­ry­čiais – rū­pė­jo, kaip jau­čia­si sir­gu­liuo­jan­tis sū­nus. Na, ir jau­du­lys – ne­ma­nė, kad jis ims ir pra­si­verš, juk ži­no­jo, jog baž­ny­čio­je lauks du de­šimt­me­čius ša­lia esan­tis žmo­gus...

Po­pie­tę prie Šv. Kry­žiaus baž­ny­tė­lės pra­dė­jo bū­riuo­tis šven­tės sve­čiai. Drau­gai at­skri­do net iš Ame­ri­kos, Ro­lan­do se­suo su šei­ma – iš Lon­do­no. Vos spė­jo lai­ku pa­siek­ti Vil­nių su nuo­ty­kiais iš Ham­bur­go ke­lia­vęs san­tuo­kos liu­di­nin­kas. Rūta ir Rolandas no­rė­jo tą­dien bū­ti su vi­sais, ku­riuo nors gy­ve­ni­mo eta­pu pri­si­lie­tu­siais prie jų is­to­ri­jos. Juo­kė­si, kad su tais, ku­rie at­vyk­ti ne­ga­lė­jo, vis tiek su­si­tiks ir at­švęs vė­liau.

Baž­ny­ti­nės san­tuo­kos liu­di­nin­kais po­ra pa­pra­šė bū­ti žmo­nes, ku­rie juo­du pa­žįs­ta la­bai se­niai: su kai­my­nys­tė­je ka­dai­se gy­ve­nu­siu Da­liu­mi Nor­kū­nu tą pa­čią die­ną Rūta at­ėjo dirb­ti į te­le­vi­zi­ją, Ine­sa Dum­čiū­tė su Rei­mei­kių šei­ma šil­tai drau­gau­ja taip pat dau­gy­bę me­tų.

Rūta su Ro­lan­du ir vai­kais į baž­ny­čią at­rie­dė­jo bal­tu „Bent­ley Ar­na­ge“, to­kiu va­ži­nė­ja ir Ang­li­jos ka­ra­lie­nė. Te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja džiau­gė­si, kad tą die­ną jai pa­dė­jo ne vie­nas žmo­gus, su ku­riuo su­si­pa­ži­no ir su­si­bi­čiu­lia­vo per dar­bą: ir iš­skir­ti­niu „Bent­ley“juos ve­žė vie­nas iš lai­dos he­ro­jų Man­tas Kor­sa­kas.

Iš au­to­mo­bi­lio iš­li­pu­si nuo­ta­ka pri­kaus­tė ir sve­čių, ir pra­ei­vių dė­me­sį. Vil­kė­da­ma že­mę šluo­jan­tį puoš­nų ap­da­rą, nu­sags­ty­tą dau­gy­be ran­kų dar­bo gė­lių, ji at­ro­dė tie­siog ka­ra­liš­kai! Suk­nią kū­ru­sią ma­dos na­mų „INGRID In­ži“įkū­rė­ją In­gri­dą Rut­kauskai­tę-Nau­jo­kę ir Rū­tą ir­gi su­ve­dė te­le­vi­zi­ja. „Kai te­kė­si, no­rė­čiau tau su­kur­ti suk­ne­lę. Jau ma­tau, ko­kia ji tu­rė­tų bū­ti“, – kaž­ka­da už­si­mi­nė di­zai­ne­rė ir pa­ža­dą iš­te­sė­jo, nors tai ne­bu­vo pa­pras­ta, mat prieš mė­ne­sį su­si­lau­kė ant­ros duk­ters. „Būgš­ta­vau, ar tuo­kian­tis po dau­giau kaip dvi­de­šim­ties bend­ro gy­ve­ni­mo me­tų, tu­rint du vai­kus suk­nia nė­ra per daug bal­ta, – pri­si­pa­ži­no Rūta. – In­gri­da ma­ne ra­mi­no, kad suk­ne­lės apa­čio­je pa­bė­rė šiek tiek že­mės – rus­vų at­spal­vių gė­lių. Juo­kė­si, kad va­ka­re dra­bu­žis tik­rai ne­be­bus toks bal­tas.“

Te­le­vi­zi­jos žvaigž­dė su šiuo ap­da­ru jau­tė­si tik­rai ypa­tin­gai. To­kio­mis pa­čio­mis gė­lė­mis deko­ruo­tą suk­ne­lę In­gri­da sumo­de­lia­vo ir jos dukrai, taip pat pa­si­rū­pi­no Jo­no An­ta­no šven­ti­ne ei­lu­te. Pen­kiais šim­tais spal­vo­tų pen­ti­nių žie­dy­nų pa­puoš­ta baž­ny­čia pri­si­rin­ko pil­na sve­čių. Į šven­to­vę įžen­gus Rū­tai su Do­mi­ny­ka už ran­kos, skliau­tuo­se pa­si­gir­do mei­lės dai­na, a cap­pel­la at­lie­ka­ma „Qu­o­rum“vy­rų, prie jų pri­si­jun­gė tarp sve­čių sė­din­tys dai­ni­nin­kai Vla­das Ko­va­lio­vas, Vai­da Ge­ny­tė.

Prie al­to­riaus Do­mi­ny­ka ma­mos ran­ką per­da­vė tė­čiui. Į juos, kaip į ge­rus bi­čiu­lius, krei­pė­si ku­ni­gas Ri­čar­das Do­vei­ka. „Taip, mu­du ir­gi ne kar­tą esa­me su­si­ti­kę te­le­vi­zi­jo­je“, – šyp­so­jo­si Rūta. Jaut­riai, links­mai, pa­mo­ko­mai, šmaikš­čiai jis čia su­si­tuok­ti at­ėju­siai po­rai lin­kė­jo, kad, nu­spren­dę leis­tis į di­dį­jį gy­ve­ni­mo nuo­ty­kį – san­tuo­ką, jie­du iš­sau­go­tų tris svar­biau­sias tam rei­ka­lin­gas sa­vy­bes: lais­vę, drą­są ir nuo­lan­ku­mą. San­tuo­kos sak­ra­men­to ap­ei­gos ir mi­šios, ku­rio­se skam­bė­jo mei­lei skir­tos odės ir gies­mės, bu­vo daug šyp­se­nų, jau­du­lio aša­rų ir aud­rin­gų su­si­tuo­ku­sią po­rą svei­ki­nan­čių­jų plo­ji­mų, tru­ko il­giau nei va­lan­dą.

Iš baž­ny­čios iš­ėję jau­nie­ji va­da­vo­si iš jau­du­lio, sve­čiai no­rė­jo pa­si­džiaug­ti šiuo sma­giu įvy­kiu, o šven­tės di­ri­gen­tas ak­to­rius Gin­ta­ras Mi­ka­laus­kas kvie­tė vi­sus va­žiuo­ti į Tra­kus. Ten Užu­tra­kio dva­ro so­dy­bo­je esan­čio res­to­ra­no „Fran­sua Te­ra­sa“erd­vė­je vy­ko puo­ta.

Rolandas – san­tū­rus, pom­pa­sti­kos ne­mėgs­tan­tis žmo­gus, o Rūta sa­ko no­rė­ju­si links­mos, sma­gios šven­tės. Ją su­reng­ti pa­pra­šė ge­ros bi­čiu­lės – ve­dy­bų pla­nuo­to­jos Kris­ti­nos Kai­ka­rie­nės. Ši su deko­ra­to­re Žyd­re La­tai­tie­ne, gė­lių įmo­nės „Mi­ra­ta“va­do­ve Ol­ga Sin­ke­vič, flo­ris­te Ina Kro­pa res­to­ra­no te­ra­so­je su­kū­rė žy­din­čią, kles­tin­čią mei­lės oa­zę. Tam te­ko iš „Užu­pio ar­kos“su­vež­ti bal­dus, kiek­vie­ną kė­dę api­pin­ti bal­tais ka­spi­nais, sta­lus pa­ser­vi­ruo­ti iš­skir­ti­niais „Nuo­mos na­mų“in­dais. Ne tik sta­lai, bet ir vi­sa šven­tės erd­vė sken­do ža­lu­mo­je ir gė­lė­se. Kom­po­zi­ci­joms su­kur­ti pri­rei­kė maž­daug tri­jų šim­tų gi­gan­tiš­kų mons­te­rų la­pų, glė­bių hor­ten­zi­jų, le­uko­ni­jų, ro­žių, o su­te­mus tarp ža­lu­mos su­spin­do dau­giau kaip pen­ki tūks­tan­čiai ma­žy­čių lyg jon­va­ba­liai „Cho­ko“lem­pu­čių.

„Ruoš­da­mie­si mū­sų ves­tu­vėms dau­ge­lis klau­sė, ko no­rė­tu­me do­va­nų. Vis kar­to­jo­me, kad mes vis­ką tu­ri­me. Sa­kė­me, kad mums ne­pa­pras­tai rei­kia jų mei­lės, drau­gys­tės, at­si­da­vi­mo, pa­lai­ky­mo“, – pa­sa­ko­jo Rūta su Ro­lan­du. Jie ži­no­jo, jog žmo­nės vis tiek ką nors do­va­nos, neš gė­lių, tad vi­sų pra­šė, kad jos bū­tų va­zo­ni­nės. Iš jų šei­ma kurs oran­že­ri­ją.

Tą va­ka­rą pri­si­mi­ni­mų, lin­kė­ji­mų, juo­ko ir aša­rų bu­vo į va­lias. Sve­čiams dai­na­vo Vla­das Ko­va­lio­vas, In­drė Lau­ni­ko­ny­tė, Ag­nė Juš­kie­nė, abe­jin­gų ne­pa­li­ko ba­le­to so­lis­tų Ol­gos Ko­no­šen­ko ir Ne­ri­jaus Juš­kos pa­si­ro­dy­mai. Kad šios žvaigž­dės šoks jos ves­tu­vė­se, ba­le­tą die­vi­nan­čiai Rū­tai bu­vo dar vie­na staig­me­na.

Vis kar­to­jo­me, kad mes vis­ką tu­ri­me. Sa­kė­me, kad mums ne­pa­pras­tai rei­kia jų mei­lės, drau­gys­tės, at­si­da­vi­mo, pa­lai­ky­mo.

Su­te­mus vi­sų akį trau­kė aukš­tų stik­lo ci­lind­rų insta­lia­ci­jos, ku­rių vi­du­je šo­ko fon­ta­nai. Bu­vo ir jau­nų­jų val­sas. „Rolandas ne­mėgs­ta šok­ti, o aš ga­lė­čiau šėl­ti iki pa­ry­čių, – pri­si­pa­ži­no Rūta. – Kai at­ėjo lai­kas sim­bo­li­niam mū­sų šo­kiui, pra­šiau jo, kad tik ne­min­tų man ant ba­te­lių ir si­jo­no. Taip, ma­žais žings­ne­liais, mu­du ir su­ko­mės. „ O da­bar ta­ve kel­siu“, – jis įspė­jo ma­ne. Aiš­ku, kad prieš šven­tę šo­kio ne­rep­e­ta­vo­me! Juk mu­du jau dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų rep­e­tuo­ja­me.“

Pas­kui at­ėjo me­tas dar vie­nai ves­tu­vių tra­di­ci­jai – jau­nie­ji rie­kė puoš­nų „Bi­jo­los“kon­di­te­ri­jos meist­rų kur­tą ke­lių aukš­tų tor­tą.

„Drau­gai juo­ka­vo, puokš­tės ne­me­čiau tur­būt to­dėl, kad bi­jo­jau, jog pa­gaus Do­mi­ny­ka, – Rūta pa­sa­ko­jo, kad šio tra­di­ci­nio mo­men­to at­si­sa­kė. – Iš tie­sų mud­vi esa­me su­ta­ru­sios, kad apie ves­tu­ves Do­ma gal­vos tris­de­šim­ties – kaip ka­dai­se ir aš.“

Vi­dur­nak­tį Tra­kų dan­gų ir Gal­vės eže­ro van­de­nį nu­švie­tė fe­jer­ver­kai. Pas­kui pra­si­dė­jo aud­rin­gi šo­kiai. Rūta su suk­nią šven­tei kū­ru­sia di­zai­ne­re bu­vo ap­gal­vo­ju­sios, kaip pra­si­dė­jus links­my­bėms ji ga­lė­tų per­si­reng­ti. Ir nu­spren­dė kur­ti ne dvi suk­ne­les, o vie­ną mi­ni, ant ku­rios vir­šaus bū­tų pri­seg­tas puoš­nu­sis si­jo­nas. Idė­ja pa­si­ro­dė nuo­sta­bi!

„Pri­si­me­nu bend­rą šven­tės įspū­dį. Ji bu­vo die­viš­ka, bet rei­kės ra­miai pa­žiū­rė­ti nuo­trau­kas, kad pri­si­min­čiau de­ta­les, – šyp­so­jo­si Rūta. – Sten­gė­mės, kad vi­siems bū­tų gra­žu, ge­ra, kad il­gai at­si­min­tų tą die­ną, va­ka­rą. Juk mes vis­ką da­ro­me dėl bran­giau­sio da­ly­ko – emo­ci­jos. Kai sek­ma­die­nį sep­tin­tą ry­to pa­ža­din­ti Jo­nu­ko pa­ki­lo­me, man bu­vo taip ge­ra, nes ma­no san­tū­ru­sis žmo­gus pa­dė­ko­jo už šven­tę.“

Per tuos ge­rus dvi­de­šimt šei­my­ni­nio gy­ve­ni­mo me­tų, ma­tyt, bu­vo vis­ko. Kaip el­gia­tės su­si­py­kę? Rūta: Ro­li, o mes pyks­ta­mės? Rolandas: Nė­ra bu­vę, kad dvi die­nas ne­si­kal­bė­tu­me. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip ga­li­ma ne­bend­rau­ti sa­vai­tę. Mums bū­na blykst – ir vėl vi­skas ge­rai.

Rūta: Jis yra ra­mus, san­tū­rus ir įže­mi­nan­tis. Ti­piš­kas vy­ras. Aš tur­būt – ti­piš­ka mo­te­ris: ga­na emo­cin­ga, ma­ny­je daug ug­nies, ne­ga­liu pa­kęs­ti del­si­mo. Tad jei su­si­pyks­ta­me, man rei­kia grei­tos tai­kos, ki­taip vi­du­je vyks­ta dra­ma. To­dėl pas mus čia – ka­ras, čia – jau tai­ka.

Yra sa­kan­čių, kad blo­gai, jei vy­ras ir žmo­na – ge­riau­si drau­gai. O man at­ro­do, kad il­ga­lai­kės san­tuo­kos ir grįs­tos drau­gys­te. Nes ge­riau­sių drau­gų mes ne­iš­duo­da­me, ne­pa­lie­ka­me, ne­ap­gau­na­me. O jei koks nors ne­su­si­pra­t­i­mas nu­tin­ka, su ge­riau­siu drau­gu vi­sa­da ran­di bū­dą, kaip pa­si­kal­bė­ti ir iš­si­aiš­kin­ti. Juk jei su sa­vo ant­rą­ja pu­se ne­tu­ri apie ką kal­bė­tis, tai ko­kia čia san­tuo­ka?

Rolandas: Tik Rūta daž­niau­siai iš­si­kal­ba dar­be, o na­muo­se ne­bū­na la­bai šne­ki. Aš vi­są die­ną sė­džiu prie kom­piu­te­rio – mon­tuo­ju lai­das. Grį­žus na­mo no­ri­si pa­si­šne­kė­ti.

Be­je, aš mon­ta­vau vi­sas nuo pat pra­džių „Nuo... iki...“lai­das, prie jų dir­bu iki šiol. Tik „Va­lan­dos su Rūta“jau ne­mon­tuo­ju.

Rūta: Mes iki šiol ga­lė­tu­me tu­rė­ti krū­vas prie­žas­čių pyk­tis. Ta­čiau kai su bend­ra­dar­biu gy­ve­nu tiek me­tų, ne­be­įsi­vaiz­duo­ju, ar ga­lė­čiau gy­ven­ti su ki­tos pro­fe­si­jos žmo­gu­mi. Jei ma­no ant­ro­ji pu­sė bū­tų iš ki­to pa­sau­lio, ma­tyt, sun­kiai su­pras­tų, ko­dėl žmo­na pa­ro­mis už­si­da­ro mon­ta­ži­nė­je, ko­dėl va­ka­rais tu­ri ei­ti į ren­gi­nius, gau­na keis­tų ži­nu­čių, gė­lių ar do­va­nų. Tie pa­ša­li­niai rei­ka­lai – ma­no dar­bo da­lis. Kad tai su­pras­tum ir pri­im­tum, tu­ri bū­ti ir su pa­vy­du ne­su­si­py­kęs, ir ap­skri­tai su­ma­nus, su­pran­tan­tis te­le­vi­zi­jos dar­bo spe­ci­fi­ką.

Man Ro­lis vis sa­ko: kiek ga­li­ma gel­bė­ti pa­sau­lį – gel­bėk šei­mą. Kai mū­sų šei­mo­je at­si­ra­do Do­mi­ny­ka, bu­vo­me jau­ni. Daug dir­bo­me, sie­kė­me ka­rje­ros. Ji už­au­go tarp ka­me­rų, lėk­tu­vų, fil­ma­vi­mų – ne­pa­ste­bė­jau, kaip. No­riu da­bar kiek pa­vyks dau­giau lai­ko skir­ti šei­mai ir ne­pra­leis­ti kai ku­rių svar­bių vai­kų rai­dos da­ly­kų.

Vai­kai dvie­jų žmo­nių san­ty­kiuo­se kei­čia daug ką, o gal vis­ką?

Rolandas: La­bai daug ką kei­čia. Rūta: Ne vel­tui tei­gia­ma, kad vai­kai – di­džiu­lis iš­ban­dy­mas po­rai. Jie at­ima vi­są lai­ką, su­griau­na ru­ti­ną. Net mes, ši­tiek iš­gy­ve­nę, tu­rė­jo­me su­si­im­ti, kai prieš tuos ge­rus pu­san­t­rų me­tų gi­mė Jo­nu­kas. Pir­mi ke­tu­ri mė­ne­siai man bu­vo vien be­mie­gės nak­tys. Ro­lis ma­ši­na iš­ver­tė kie­mo var­tus, nes per­var­gęs ne­pa­ste­bė­jo, kad jie dar ne vi­sai at­si­da­rė. Pa­me­nu, gu­li­me pu­sę ke­tu­rių ry­to sta­čio­mis aki­mis ir sa­kau: „Na, Re­mei­ki, ir čia yra mū­sų lai­mė?..“

Rolandas: O aš sa­kau, tuoj dai­nuo­siu „Ant kal­no mū­rai“, kad sū­nus val­gy­da­mas ne­už­mig­tų. Pir­mus ke­tu­ris Jo­no gy­ve­ni­mo mė­ne­sius be­veik kiek­vie­na mū­sų die­na pra­si­dė­da­vo šeš­tą „Tau­tiš­ka gies­me“per Lie­tu­vos na­cio­na­li­nį ra­di­ją.

Rūta: Taip, kū­di­kis dviem žmo­nėms yra san­ty­kių eg­za­mi­nas. Ta­čiau bran­džioms po­roms vis­gi lin­kė­čiau pag­ran­duko. Nes tai tik­rai at­nau­ji­na, at­jau­ni­na po­rą, jos jaus­mus, po­žiū­rį.

Vai­kas vis dėl­to yra ste­buklas, o vy­res­nis esi dau­giau pa­ty­ręs, ki­taip su­pran­ti ir gy­vy­bės kai­ną, ir tė­vys­tės pras­mę. Mū­sų šei­mo­je ma­ma ir tė­tis yra ly­gia­ver­čiai. Rolandas ne pa­de­da, o au­gi­na sū­nų. Kai kas ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kaip ga­lė­jau pu­san­t­rų me­tų sū­nų trims sa­vai­tėms pa­lik­ti su tė­čiu ir su Do­mi­ny­ka iš­va­žiuo­ti į Ame­ri­ką.

Rolandas: Aš su Jo­nu­ku tu­rė­jau ką veik­ti na­muo­se: tvar­kė­me kie­mą, na­mus, va­žiuo­da­vo­me pa­si­vaikš­čio­ti į pre­ky­bos cen­t­rus, nes oras bu­vo pras­tas. Jis ge­ras, ne­kap­ri­zin­gas vai­kas. Aiš­ku, man pa­dė­jo mo­čiu­tės. Rūta: Vi­zu­a­liai Jo­nu­kas – tė­čio ko­pi­ja. Gar­ba­nos to­kios, kaip kaž­ka­da bu­vo Ro­lio. Per tas tris sa­vai­tes tarp jų už­si­mez­gė ar­ti­mas ry­šys.

Rolandas: Da­bar jis toks te­ti­nu­kas. Net mie­go­ti no­ri ei­ti su ma­ni­mi. Rūta, man at­ro­do, tos mū­sų drau­gys­tės net šiek tiek pa­vy­di.

Iš ku­rio leng­viau ki­šen­pi­ni­gių iš­pra­šo duk­ra?

Rūta: Esu griež­ta ir dis­ci­p­li­nuo­ta – Do­mai su ma­ni­mi sun­ku. Tė­tis – la­bai ge­ras, vis­ką lei­džia. Ma­nau, kad mer­gai­tės gy­ve­ni­me tė­tis – la­bai svar­bus as­muo. Jie su­si­ta­ria, drau­gau­ja, jau­čia ar­ti­mą ry­šį.

Rolandas: Prieš dvy­li­ka me­tų, kai ruo­šė­mės ci­vi­li­nei san­tuo­kai, Do­mi­ny­ka sa­kė Rū­tai, kad ši ne­ga­li už ma­nęs te­kė­ti, nes tė­tis bus jos vy­ras. Ma­ža vi­sa­da mamai liep­da­vo ki­tą su­si­ra­sti, nes jai tė­tis la­biau pa­tin­ka.

Šį­syk Do­mi­ny­ka su­ti­ko ma­mą pa­ly­dė­ti prie al­to­riaus...

Rūta: Ei­da­ma jau­čiau, kaip vai­kas man spau­džia ran­ką. Jau­di­no­mės abi... Do­mi­ny­ka bu­vo la­bai pa­ten­kin­ta, kad ta šven­tė įvy­ko. Po ce­re­mo­ni­jos pa­sa­kė: „Iš­lei­dau ma­mą už tė­čio.“Leng­viau at­si­kvė­pė, kad dar­bas pa­da­ry­tas. Kai tu­ri vai­kų, san­tuo­ka tam­pa ne dvie­jų žmo­nių, o vi­sos šei­mos šven­te. Juk mes jiems įsi­pa­rei­go­ję taip pat.

Juk jei su sa­vo ant­rą­ja pu­se ne­tu­ri apie ką kal­bė­tis, tai ko­kia čia san­tuo­ka?

Bū­ti­nas san­tuo­kos at­ri­bu­tas – žie­dai. Rūta ir Rolandas ži­no, kaip svar­bu, kad jie bū­tų gra­žūs, pra­smin­gi ir – ma­lo­nūs mū­vė­ti, nes tų, ku­riais ap­si­kei­tė įre­gist­ra­vę ci­vi­li­nę san­tuo­ką, ne­ne­šio­ja nei vie­nas, nei ki­tas. Šį­syk jie­du pa­pra­šė, kad sim­bo­li­nius pa­puo­ša­lus su­kur­tų te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja In­drė Ma­ka­rai­ty­tė. Ju­ve­ly­ri­ka – šios po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kės lais­va­lai­kio po­mė­gis. Kur­da­ma žie­dus In­drė ste­bė­jo­si, jog dar nie­ka­da taip ne­bu­vo, kad glu­di­nant auk­są vis iš­ryš­kė­tų šir­de­lių kon­tū­rai. Ji su­ma­nė žie­dus pa­žy­mė­ti po­ros at­ža­lų pirš­tų at­spau­dais. Ant vie­nas ki­to žie­dų pirš­tų at­spau­dus pa­li­ko ir su­tuok­ti­niai. Rū­tos žie­dą ju­ve­ly­rė pa­puo­šė dar ir per­lu bei še­šiais dei­man­tais

Po iš­kil­min­gos ce­re­mo­ni­jos įsiam­žin­ti su jau­na­ve­džiais, jų vai­kais ir San­tuo­kos sak­ra­men­tą su­tei­ku­siu ku­ni­gu Ri­čar­du Do­vei­ka su­sto­jo san­tuo­kos liu­di­nin­kas Da­lius Nor­kū­nas, Rū­tos tė­vai Ni­jo­lė ir Al­gir­das Mi­kel­ke­vi­čiai, Ro­lan­do ma­ma Julija Re­mei­kie­nė ir san­tuo­kos liu­di­nin­kė Ine­sa Dum­čiū­tė

Iš baž­ny­čios iš­ėju­sią šei­mą sve­čiai pa­si­ti­ko plo­ji­mais

Pasvei­kin­ti ir įsi­ti­kin­ti, kad Rū­tai ir jos Do­mi­ny­kai suk­ne­lės gu­li tik­rai ne­prie­kaiš­tin­gai, prie baž­ny­čios at­ėjo di­zai­ne­rė In­gri­da Rut­kauskai­tėNau­jo­kė su vy­ru Do­na­tu. Ve­ži­mė­ly­je snū­du­ria­vo bir­že­lį gi­mu­si jų duk­ra

Vai­šėmis jau ne pir­mą sy­kį per Rū­tos ir Ro­lan­do šven­tes rū­pi­no­si res­to­ra­nas „PJazz“

Ba­le­to žvaigž­džių Ol­gos Ko­no­šen­ko ir Ne­ri­jaus Juš­kos pa­si­ro­dy­mas bu­vo tik­rai svai­gi­nan­tis

Ne­ti­kė­tą mu­zi­kos ir šo­kio kom­po­zi­ci­ją at­li­ko pa­va­sa­rį su­si­tuo­kę Ag­nė ir Ne­ri­jus Juš­kos

Prieš dvy­li­ka me­tų – 2005-ųjų sau­sio 15-ąją – įvy­ko san­tū­ri Rū­tos ir Ro­lan­do ci­vi­li­nės san­tuo­kos ce­re­mo­ni­ja. Tą­syk šven­ti­niu te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jos įvaiz­džiu rū­pi­no­si Vi­da In­so­die­nė

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.