Ato­sto­gų pa­si­rin­ki­mai su... Simona Bandita

Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja, di­džė­ja Simona ALBAVIČIŪTĖ-BANDITA (32) jau še­še­rius me­tus iš ei­lės va­sa­rą kar­tu su ZIP FM ko­man­da lai­das ve­da tie­sio­giai iš Pa­lan­gos pa­plū­di­mio: „Esu pa­lai­min­ta, nes va­sa­ros gy­ve­ni­me tu­riu iš­ties daug.“Be to, Simona su

Zmones - - X Failai - JUR­GA ČEKATAUSKAITĖ

Ž ai­biš­kai ato­sto­gų nuo­tai­ką pri­ar­ti­nan­tis da­ly­kas. Vi­sa­da at­si­da­rau tos vie­tos, į ku­rią vyks­tu, nuo­trau­kas ar­ba pa­si­žiū­riu se­nas ir pri­si­me­nu ge­riau­sias aki­mir­kas. Tuo­met ir ato­sto­gų nuo­tai­ka gal­vo­je „įsi­jun­gia“, ir jau­čiuo­si kaip ka­dai­se, lauk­da­ma eks­kur­si­jos su kla­sio­kais, kai net nak­tį ne­ga­li už­mig­ti iš lai­mės. P ato­giau­sias šios va­sa­ros rū­bas. Tu­riu sa­vo my­li­miau­sių Lie­tu­vos di­zai­ne­rių – Lau­ros Dai­li­dė­nie­nės ir Dia­nos Paukš­ty­tės – kur­tas suk­ne­les, iš ku­rių pa­pras­tai „ne­iš­li­pu“. Bet ka­dan­gi Pa­lan­go­je į dar­bą va­žiuo­ju rie­du­čiais ir dėl vė­juo­to oro ne­ri­zi­kuo­ju tap­ti Mari­lyn Mon­roe, ren­kuo­si sa­vo mėgs­ta­miau­sio lais­va­lai­kio pre­kės ženk­lo „Adi­das“šor­tus ir „Ms. Merm­aid“mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lį. P ra­mo­ga, ku­rią re­ko­men­duo­čiau vi­siems po­il­siau­jan­tiems. La­bai mėgs­tu orą ir van­de­nį, to­dėl vi­skas, kas su­si­ję su įvai­riau­siais skrai­dy­mais ir mau­dy­nė­mis, man pa­ker­ta ko­jas. P rak­ti­nis pa­ta­ri­mas nuo­bo­džiau­jan­čiai kom­pa­ni­jai – ką veik­ti? Fil­muo­jant „Bus vis­ko“lai­das Ibi­so­je te­ko plauk­ti įspū­din­gu lai­vu, ku­ria­me bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mi įvai­rūs jo­gos ir spor­to už­si­ėmi­mai. Ten at­ra­dau nau­ją lai­ko lei­di­mo bū­dą: su drau­gais spor­tuo­ti da­rant įvai­rius tem­pi­mo pra­t­imus. I šskir­ti­nė vie­ta Lie­tu­vo­je, ku­rią tie­siog bū­ti­na pa­ma­ty­ti. Ka­dan­gi va­sa­rą lei­džiu pa­jū­ry­je, net ke­lis kar­tus per sa­vai­tę nu­vyks­tu prie Olan­do ke­pu­rės, kur su­si­lie­ja jū­ra, smė­lis ir miš­kas. M ano mėgs­ta­mas bū­das iš­vė­din­ti sme­ge­nis. Pa­jū­ris. Vie­na. Au­sy­se gro­ja mu­zi­ka. Už­ten­ka vie­ną va­lan­dą pa­si­vaikš­čio­ti ar­ba pa­sė­dė­ti žiū­rint į ban­gas, ir man vėl vi­skas ge­rai. N epa­mai­no­mas gal­vos ap­dan­ga­las. Nie­ka­da jų ne­dė­viu, to­dėl vie­nin­te­lė ir ne­pa­mai­no­ma man yra ma­no šu­kuo­se­na. Vis dėl­to svars­tau ga­li­my­bę ras­ti sau tin­kan­tį ska­ros už­si­ri­ši­mo bū­dą ir ret­kar­čiais pa­keis­ti įvaiz­dį. J uo­kin­giau­sia šią va­sa­rą nu­ti­ku­si istorija. Bu­vau su­ta­ru­si su Ind­re Ston­ku­vie­ne ir jos vai­ku­čiais pa­si­ma­ty­ti plia­že. Nu­pir­kau uo­gų, pa­si­ėmiau ple­du­ką ir žings­niuo­ju. Dar gal­vo­ju: „Kad tik ne­pa­tek­čiau į vy­rų plia­žą, kad tik ne­pa­tek­čiau...“Aiš­ku, tik­rai ten bū­čiau ir nu­žy­gia­vu­si, jei ne prie­šais iš krū­mų iš­ėjęs itin sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tis še­šias­de­šimt­me­tis. La­bai įde­gęs ir ab­so­liu­čiai nuo­gas. Aš kaip ma­ža mer­gai­tė klyk­te­lė­jau, už­si­den­giau akis ir pa­bė­gau. T ai­syk­lė, ku­ria va­do­vau­juo­si, jei kas nors ne­ti­kė­to nu­tin­ka. Jei įvyks­ta kas nors, ko ne­pla­na­vau, sa­kau sau, kad taip ir tu­rė­jo bū­ti. O jei kas nors nu­ste­bi­na, pa­vyz­džiui, pa­ten­ku į di­de­lę aud­rą, pri­imu tai kaip nuo­ty­kį. Juk ne­įdo­mu, kai vi­skas mo­no­to­niš­ka.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.