Laura Blaževičiūtė

Vi­si – ra­tuo­ti

Zmones - - Contents - GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Pa­lan­giš­kiai ir ku­ror­to sve­čiai, šią va­sa­rą va­ži­nė­da­mi pa­jū­rio dvi­ra­čių ta­kais, ga­li daž­no­kai iš­vys­ti ne­įp­ras­tą vaiz­dą: smul­kaus su­dė­ji­mo ma­ma, avin­ti rie­du­čius ir dė­vin­ti vi­sas rei­kia­mas ap­sau­gas, va­žiuo­ja ta­ku ir ga­na di­de­liu grei­čiu stu­mia vai­kiš­ką ve­ži­mė­lį. Ma­žy­lė ve­ži­mė­ly­je at­ro­do tuo la­bai pa­ten­kin­ta, o sa­vo pa­si­ten­ki­ni­mą daž­niau­siai iš­reiš­kia sal­džiu ir ra­miu mie­gu. Aky­les­ni grei­tai at­pa­žįs­ta spor­tiš­ką­ją ma­mą – TV3 ge­ne­ra­li­nę di­rek­torę Lau­rą Bla­že­vi­čiū­tę, o ma­žy­lė ve­ži­mė­ly­je – jos jau­nė­lė Ago­ta, ku­riai spa­lį su­kaks dve­ji. „Toks bū­das nu­mig­ti po­pie­tės mie­go la­bai pri­im­ti­nas ir dukrai, ir man, – šyp­te­li Laura. – Ji ra­miai mie­ga, o man, mėgs­tan­čiai spor­tą, tai – pui­ki tre­ni­ruo­tė.“

Su spor­tu Laura Blaževičiūtė drau­ga­vo vi­sa­da. Vai­kys­tė­je šo­ko spor­ti­nius šo­kius, vė­liau iš­ban­dė daug ki­tų ša­kų – pa­mė­go bė­gio­ti, žais­ti te­nisą, sli­di­nė­ti, va­ži­nė­ti dvi­ra­čiais. Tvir­to cha­rak­te­rio va­do­vei svar­bus ne tik pats pro­ce­sas, bet ir per­ga­lės. Dar iki ves­tu­vių jie­du su vy­ru ad­vo­ka­tu And­riu­mi Pranc­ke­vi­čiu­mi ry­žo­si įkop­ti į Elb­ru­są, lai­ko­mą aukš­čiau­siu Eu­ro­pos kal­nu. Tam rei­kė­jo ge­ro fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo, ir po­rai pa­vy­ko – ji sėk­min­gai įvei­kė iš­tver­mės iš­ban­dy­mą ir pa­sie­kė vir­šu­kal­nę. Laura ne­si­bai­mi­na į kal­nus iš­si­ruoš­ti ir kal­nų dvi­ra­čiu, ne­pai­sy­da­ma to, kad to­kio­se ke­lio­nė­se ne­re­tai bū­na vie­nin­te­lė mo­te­ris.

Gi­mę vai­kai – sū­nus Jo­kū­bas ir duk­ra Ago­ta – po­mė­gio spor­tuo­ti ne­pa­kei­tė, tik šiek tiek pa­ko­re­ga­vo. „Va­sa­ro­mis su šei­ma vi­suo­met ato­sto­gau­ja­me Pa­lan­go­je. Gi­mus vai­kams, ma­no va­sa­ri­nės spor­to ša­kos iš es­mės pa­si­kei­tė, – pa­sa­ko­ja ma­ma. – Anks­čiau Pa­lan­go­je daž­nai bė­gio­da­vau, su vy­ru la­bai mė­go­me žais­ti te­nisą. Bet šios spor­to ša­kos su vai­kais ne­įma­no­mos – tuo­met jau rei­kia de­rin­tis, kad kas nors lik­tų jų pri­žiū­rė­ti. O ką pa­si­rink­ti, kad į tre­ni­ruo­tę ga­lė­čiau įtrauk­ti ir kū­di­kį?.. Ir taip at­ra­dau rie­du­čius. Anks­čiau jais ne­te­ko va­ži­nė­ti – tai ma­no pir­mo­ji va­sa­ra.“

Anot te­le­vi­zi­jos va­do­vės, jos jau­nė­lė da­bar iš­gy­ve­na ma­my­tės eta­pą. „Tai reiš­kia, kad ji ma­nęs ne­pa­lei­džia nė se­kun­dės, – šyp­so­si. – Bet nie­ko to­kio – vis­ką įma­no­ma su­de­rin­ti. Kai su­si­ruo­šia­me va­žiuo­ti dvi­ra­čiais, Ago­ta sėk­min­gai sė­di kė­du­tė­je už ma­nęs. Be abe­jo, va­žiuo­ti su vai­ku sun­kiau nei vie­nai, bet aš pri­pra­tu­si, man pa­tin­ka gau­ti kuo dau­giau fi­zi­nio krū­vio. O ap­si­avu­si rie­du­čius ir stum­da­ma ve­ži­mė­lį krū­vio gau­nu daug dau­giau.“

Už­mig­dy­ti duk­rą ir pa­lik­ti ve­ži­mė­lį sto­vė­ti lau­ke, pa­sak Lau­ros, ne­ko­kia iš­ei­tis – ma­žy­lė ra­miai ne­mie­go­tų. Vi­sai kas ki­ta, kai ve­ži­mė­lį kas nors stu­mia, ypač jei tai – rie­du­čiais avin­ti ma­ma. „Iš­si­ruo­šia­me į ke­lią su rie­du­čiais ir ve­ži­mė­liu po­rai va­lan­dų – ir duk­ra vi­są tą lai­ką ra­miai iš­mie­ga, – pa­si­džiau­gia. – Rie­du­čiai rie­da grei­čiau už ve­ži­mė­lį, to­dėl jį ten­ka ga­na smar­kiai stum­ti. Bet vi­sai ne­blo­gai pa­vyks­ta, o iš ap­lin­ki­nių vi­suo­met su­lau­kiu la­bai gra­žių ko­men­ta­rų ir nu­siste­bė­ji­mo šūks­nių. „Žiū­rėk, ji vis dar stu­mia“, „O, ge­ras“, „Ko­kia šau­nuo­lė“, – gir­džiu pa­vy­mui. Po to­kios tre­ni­ruo­tės jau­čiuo­si pui­kiai pa­s­por­ta­vu­si.“

Tre­ni­ruo­tėms Laura daž­niau­siai ren­ka­si dvi­ra­čių ta­ką – va­žiuo­ja ar­ba link Pa­lan­gos cent­ro, ar­ba link Šven­to­sios. Įpra­tu­si prie iš­šū­kių, sy­kį ji pa­si­ry­žo nu­va­žiuo­ti iki pat Šven­to­sios ir grįž­ti at­gal. „Tru­pu­tį ne­įver­ti­nau at­stu­mo – ke­tu­rio­li­ka ki­lo­met­rų su ve­ži­mė­liu vis­gi yra ne­ma­žai, – juo­kia­si. – Kaip pa­ti vė­liau sa­kiau – at­va­žia­vu­si į Šven­tą­ją, gė­riau ska­niau­sią pa­sau­ly­je sp­rai­tą!.. Vai­kas vis dar mie­go­jo. Aš pen­kias mi­nu­tes at­si­pū­čiau, ap­si­su­kau – ir va­žia­vau at­gal.“Ne­ki­lo min­čių kvies­tis pa­gal­bos? „Iš­va­žiuo­jant vy­ras pa­sa­kė: „Jei­gu jau bus la­bai sun­ku, paskam­bink, pa­si­im­siu.“Bet aš juk ne­ga­liu pa­si­duo­ti, – tvir­ti­na. – Pa­ke­liui į Pa­lan­gą Ago­ta nu­bu­do, tuo­met pir­ko­me le­dų. Grį­žo­me sėk­min­gai.“

Į to­kią il­gą ke­lio­nę Laura dau­giau ne­be­si­ruo­šia, ta­čiau trum­pes­nės abiem su duk­ra la­bai ma­lo­nios. „Su rie­du­čiais va­žiuo­ja­me gal ne kas­dien, bet kas ant­rą die­ną – tik­rai, – pa­sa­ko­ja. – Kai vai­kai iš­lei­džia, abu su vy­ru žai­džia­me te­nisą. Kas­dien mau­dau­si jū­ro­je – da­bar van­duo la­bai ge­ras, net 17 laips­nių. Tie­są sa­kant, tos tem­pe­ra­tū­ros nie­ka­da per­ne­lyg ne­pai­so­me – yra jū­ra, ir mau­do­mės. Au­gi­nant vai­kus, po­mė­gis spor­tuo­ti ir svei­kai gy­ven­ti juk ne­si­kei­čia – jis dar la­biau su­stip­rė­ja, nes no­ri­si ir vai­kus iš­mo­ky­ti to pa­ties.“

Spor­tas ne­sve­ti­mas vi­sai Lau­ros šei­mai: kol rie­du­čiais avin­ti ma­ma ve­žio­ja Ago­tą, Jo­kū­bas mie­lai mi­na dvi­ra­tį

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.