Kris­ti­na Pi­š­niu­kai­tė Mais­tas – di­džiau­sia mei­lė

Kai prieš tre­jus me­tus pra­dė­jo ra­šy­ti mais­to blo­gą „Ant me­di­nės len­te­lės“, Kris­ti­na PI­Š­NIU­KAI­TĖ (27) dar ne­ži­no­jo, kad jos or­ga­niz­mas ne­to­le­ruo­ja pag­rin­di­nių dau­ge­lio pa­tie­ka­lų in­gre­di­en­tų – kiau­ši­nių, kar­vių pie­no ir jo ga­mi­nių, gli­ti­mo.

Zmones - - Contents - REMIGIJA PAULIKAITĖ

Mais­tas – di­džiau­sia ma­no mei­lė, o skran­dis – di­džiau­sia bė­da, – juok­da­ma­si sa­vo is­to­ri­ją pra­de­da pa­sa­ko­ti Kris­ti­na. – Ki­ti ap­si­nuo­di­ję mais­tu iš­gy­ja na­mie, o aš anks­čiau vi­sa­da pa­siek­da­vau li­go­ni­nę. Ypač ne­prog­no­zuo­ja­mi di­de­li skran­džio skaus­mai ka­ma­vo pa­sta­rai­siais me­tais. Daž­nai vais­tų jiems nu­mal­šin­ti ne­už­tek­da­vo – kvies­da­vau grei­tą­ją pa­gal­bą. At­li­kau daug me­di­ci­ni­nių ty­ri­mų, gy­dy­to­jai įta­rė vi­so­kių bai­sių li­gų. Ta­čiau iš­ty­rę skran­dį, žar­ny­ną nie­ko blo­ga ne­ra­do. Lie­pė ne­st­re­suo­ti ir svei­kai mai­tin­tis. Ka­dan­gi man at­ro­dė, kad mais­tui tei­kiu pa­kan­ka­mai dė­me­sio ir než­mo­niš­kos įtam­pos ne­pa­ti­riu, pra­dė­jau do­mė­tis al­ter­na­ty­viais gy­dy­mo bū­dais. Ta­da ir ra­dau straips­nių apie mais­to ne­to­le­ra­vi­mą. Vie­na­me bu­vo iš­var­dy­ti pras­tos sa­vi­jau­tos simp­to­mai su prie­ra­šu: „Jei bent vie­nas jums tin­ka, ti­kė­ti­na, kad pa­dė­tų mais­to ne­to­le­ra­vi­mo te­stas.“Man ti­ko vi­si punk­tai: taip, man trūk­da­vo ener­gi­jos – po dar­bo no­rė­da­vau tik iš­si­ties­ti lo­vo­je. Man nuo­la­tos skau­dė­da­vo ne tik skran­dį, bet ir gal­vą, tu­rė­jau virš­ki­ni­mo prob­le­mų.“

Mer­gi­na nu­spren­dė ne­be­lauk­ti – prieš pus­me­tį at­li­ko mais­to ne­to­le­ra­vi­mo te­stą. „Ačiū Die­vui, kad tu, vai­ke­li, at­ėjai, nes ta­vo re­zul­ta­tai – re­kor­di­niai. Mes ne­sa­me ma­tę to­kių skai­čių“, – teiš­ta­rė ty­ri­mo re­zul­ta­tus pa­ma­čiu­si die­to­lo­gė. Kris­ti­na aiš­ki­na, kad jei mais­to ne­to­le­ra­vi­mo ska­lė­je pa­sie­kia­mas pro­duk­to ne­to­le­ra­vi­mo ba­las 50, va­di­na­si, or­ga­niz­mas to pro­duk­to ypač ne­pri­ima. Pa­aiš­kė­jo, kad kiau­ši­nių bal­ty­mų ji ne­to­le­ruo­ja ke­tu­ris kar­tus la­biau – pa­ma­tė skai­čių 200. Prie kar­vių pie­no bu­vo skai­čius 150, gli­ti­mo – 60. „Daug skep­ti­kų sa­kė, kad at­li­kus mais­to ne­to­le­ra­vi­mo te­stą vi­sų re­zul­ta­tai bū­tų pa­na­šūs. Nu­si­tem­piau pa­si­da­ry­ti tų ty­ri­mų ir drau­gą. Te­stas pa­ro­dė, kad jis ne­to­le­ruo­ja tik Briu­se­lio ko­pūs­tų, – juo­kia­si. – Prieš tą te­stą sau pa­ža­dė­jau: jei rei­kės, at­si­sa­ky­siu vis­ko, kad tik pa­ge­rė­tų sa­vi­jau­ta. Su­ži­no­jus, ko man ne­ga­li­ma val­gy­ti, iš­ti­ko šo­kas, o pas­kui su­si­tai­kiau – su­pra­tau, kad at­ėjo lai­kas kar­di­na­liems po­ky­čiams.“ Per kiek lai­ko pa­kei­tė­te sa­vo mi­ty­bos įpro­čius?

Taip su­ta­po, kad at­li­ku­si te­stą su­sir­gau gri­pu. Dvi sa­vai­tes gu­lė­jau li­gos pa­ta­le – tu­rė­jau lai­ko iš­sia­na­li­zuo­ti, ką tie skai­čiai reiš­kia. Sirg­da­ma gi­li­nau­si, kuo keis­ti mil­tus ke­pi­niuo­se, ką val­gy­ti vie­toj duo­nos, kuo bal­tin­ti ka­vą. Aiš­ki­nau­si, ką rei­kės ga­min­ti pa­čiai, ką ga­liu nu­si­pirk­ti. Už­te­ko dvie­jų la­bai in­ten­sy­vių sa­vai­čių in­for­ma­ci­jos pa­ieš­kų ir po­ros mė­ne­sių per­si­ori­en­tuo­ti, kad at­si­rastų nau­ji val­gy­mo įpro­čiai.

Nuo­la­tos kas nors ma­ne už­jau­čia, kad tiek daug da­ly­kų da­bar ne­ga­liu ra­gau­ti. Tai gir­dė­da­ma dar kar­tą įsi­ti­ki­nu, kaip stip­riai mus yra su­kaus­tę kas­die­niai įpro­čiai. Sun­kiau­sias da­ly­kas, ku­rį tu­rė­jau pa­da­ry­ti, – pa­mirš­ti se­nus įpro­čius ir su­for­muo­ti nau­jus. Tai nė­ra sun­ku, tik rei­kia do­mė­tis al­ter­na­ty­vo­mis.

Anks­čiau pus­ry­čiams rink­da­vau­si ka­vą su pie­nu ir su­muš­ti­nį su duo­na, svies­tu ir sū­riu ar­ba val­gy­da­vau kiau­ši­nį. De­ser­tui – ko­kį glais­ty­tą sū­re­lį. Vos pra­si­dė­jus die­nai pa­ti to ne­ži­no­da­ma or­ga­niz­mui pa­ruoš­da­vau tik­rą bom­bą! Ko­kie jū­sų pus­ry­čiai da­bar?

Man la­biau­siai trūks­ta duo­nos. Kaip jos pa­si­il­gau! Ją pa­kei­tė tra­pu­čiai, vie­toj svies­to ant jų te­pu hu­mu­so ar­ba gva­ka­mo­lės. O ta­da jau ga­li­ma dė­ti ir grie­ži­nė­lį žu­vies ar mė­sos. Ma­no pus­ry­čiai ta­po įvai­res­ni: val­gau ir ko­šes, chia pu­din­gą, per nak­tį mir­ky­tas avi­žas. Da­bar į ka­vą pi­lu au­ga­li­nį pie­ną.

Ma­ne gel­bė­ja tai, kad ne­su sal­du­my­nų mė­gė­ja, nes sau­sai­niams, ban­de­lėms, šo­ko­la­dui – be­veik vi­siems sal­du­my­nams – te­ko pa­sta­ty­ti ženk­lą STOP.

Pa­gal mais­to ne­to­le­ra­vi­mo teo­ri­ją, žmo­gaus or­ga­niz­mui la­bai rei­kia įvai­ro­vės. Ma­no­ma, kad ver­tė­tų tuos pa­čius pro­duk­tus val­gy­ti tik penk­tą die­ną. Taip sten­giuo­si ir da­ry­ti: sa­vait­ga­lį su­si­da­rau įvai­rų ir mais­tin­gą sa­vo sa­vai­tės me­niu. Juo da­li­juo­si su se­kė­jais feis­buke – gal­būt kas nors sa­vo sa­vai­tės va­ka­rie­nes pla­nuo­ja kar­tu su ma­ni­mi.

Sa­vai­tės me­niu su­da­ry­mas pra­si­de­da nuo šal­dy­tu­vo ir spin­te­lių ap­žiū­ros. Nau­do­ju pro­duk­tus, ku­rių tu­riu, o ta­da per­ku, ko trūks­ta. At­ro­do, tai tu­rė­tų už­im­ti daug lai­ko. Iš tie­sų va­lan­dą trun­ka pla­na­vi­mas, dar va­lan­dą – pro­duk­tų pir­ki­mas, bet pas­kui sa­vai­tę esu ra­mi. Be to, ap­gal­vo­tai pirk­ti pro­duk­tus – eko­no­miš­kiau. La­bai svei­kai mai­tin­da­ma­si, dviem žmo­nėms sa­vai­tei iš­lei­džiu 30–50 eu­rų. Pas­tan­gos pa­si­tei­si­no – jau­čia­tės ge­riau?

Svei­ka­ta taip grei­tai ne­su­si­tvar­kė. Skran­džio skaus­mai vi­siš­kai dar ne­din­go, bet kar­to­ja­si la­bai re­tai, yra švel­nes­ni.

Pa­ste­bė­jau, kad jų at­si­ran­da nuo st­re­so ir ta­da, kai kuo nors pa­pikt­nau­džiau­ju: gli­ti­mo ir kiau­ši­nių ven­giu griež­tai, o štai ga­ba­lė­lį sū­rio kar­tais su­val­gau...

Ta­čiau pa­kei­tus mi­ty­bą ma­giš­kai din­go gal­vos skaus­mai. Pa­ste­bė­jau, kad oda ta­po ly­ges­nė, iš­ny­ko spuo­gai. Da­bar jau­čiuo­si ener­gin­ges­nė.

Ap­kū­ni nie­ka­da ne­bu­vau, bet kai pra­dė­jau ki­taip val­gy­ti, per mė­ne­sį nu­kri­to aš­tuo­ni ki­lo­gra­mai. Da­bar vi­siems kar­to­ju, kad jei no­ri­te su­liek­nė­ti – at­si­sa­ky­ki­te kvie­ti­nių mil­tų. Daug kas sa­ko, kad esu per liek­na, bet svei­ko mais­to spe­cia­lis­tė nu­ra­mi­no. Pa­sak jos, jei žmo­gaus or­ga­niz­mas funk­cio­nuo­ja ge­rai, rie­ba­li­nio sluoks­nio be­veik ne­tu­ri bū­ti. As­me­ni­nės mi­ty­bos po­ky­čiai at­si­spin­di blo­ge?

Iš pra­džių iš­si­gan­dau: ko­kia aš mais­to blo­ge­rė, jei ga­min­da­ma ne­ga­liu nau­do­ti pag­rin­di­nių pro­duk­tų. Ta­čiau su­pra­tau, kad pa­si­kei­tę re­cep­tai man su­tei­kė dar dau­giau iš­skir­ti­nu­mo. Pa­tie­ka­lai ta­po svei­kes­ni, at­si­ra­do dau­giau įvai­ro­vės. Nuste­bau, bet lie­tu­viai, pa­si­ro­do, la­bai do­mi­si al­ter­na­ty­vo­mis: svei­kuo­liš­ką mais­tą vis daž­niau ren­ka­si ir žmo­nės, ku­rie ga­li val­gy­ti vis­ką. Per tą pus­me­tį ma­no tink­la­raš­čio po­pu­lia­ru­mas iš­au­go, ma­tyt, dvi­gu­bai. Feis­buke da­bar tu­riu dau­giau kaip 26 tūks­tan­čius se­kė­jų. Maž­daug aš­tuo­nias­de­šimt pro­cen­tų blo­ge esan­čių re­cep­tų – be pro­duk­tų, tu­rin­čių gli­ti­mo, be kar­vių pie­no, kiau­ši­nių. Nes tie­siog gai­la ruoš­ti mais­tą, ku­rio ne­ga­liu val­gy­ti.

Ta­čiau ne­iš­try­niau se­nų re­cep­tų, su­kur­tų, kai dar nau­do­jau vi­sus pro­duk­tus. Ir da­bar kar­tais iš to­kių ga­mi­nu – kai tu­riu re­kla­mos už­sa­ky­mų ar­ba lau­kiu vi­sa­val­gių sve­čių. Aš jo­kiu bū­du ne­tei­giu, kad tai blo­gi pro­duk­tai ir jų rei­kia at­si­sa­ky­ti. Nuo ko pra­si­dė­jo „Ant me­di­nės len­te­lės“istorija?

Ma­no tė­vai iki šiol ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad iš­au­gau to­kia ku­li­na­rė: iki še­šio­li­kos mo­kė­jau tik su­muš­ti­nių pa­da­ry­ti ir ma­ka­ro­nų su far­šu pa­ruoš­ti. Ma­ne įkvė­pė Be­ata Ni­chol­son: ga­vau do­va­nų pir­mą­ją jos kny­gą ir pra­dė­jau vie­ną po ki­to ban­dy­ti su­do­mi­nu­sius re­cep­tus. Man se­kė­si – ėmiau ga­min­ti vis dau­giau.

Kai iš gim­to­sios Klai­pė­dos per­si­kė­liau į Vil­nių, ne­be­bu­vo iš­ei­ties – te­ko mi­ty­ba rū­pin­tis pa­čiai. Ka­dan­gi skran­dis vi­sa­da bu­vo jaut­rus – ne­ti­ko at­si­tik­ti­nis, grei­ta­sis mais­tas. Taip ne­ju­čio­mis vis dau­giau lais­va­lai­kio pra­dė­jau skir­ti mais­to ga­my­bai. Vi­so­kios min­tys apie pa­tie­ka­lų ruo­ši­mą gal­vo­je pra­dė­jo suk­tis vis daž­niau, o prieš tre­jus me­tus mau­dan­tis du­še gal­vo­je tik cinkt: „Ant me­di­nės len­te­lės“! Ra­šy­ti ku­li­na­ri­nio blo­go ne­pla­na­vau. Iš pra­džių tai bu­vo tar­si ma­no už­ra­šų kny­ge­lė – kad ne­pa­mirš­čiau, ką ska­naus pa­ga­mi­nau. Pas­kui at­si­ra­do ge­ras fo­to­a­pa­ra­tas, pra­dė­jau kreip­ti dė­me­sį į ap­švie­ti­mą. Su­pra­tau, kad efek­tin­ga nuo­trauka ga­ran­tuo­ja di­des­nį ži­no­mu­mą so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Pa­ma­žu at­si­ra­do re­kla­mų už­sa­ky­mų, įvaiz­di­nių mais­to fo­to­se­si­jų, fil­ma­vi­mų – iš ho­bio ėmiau ir už­dirb­ti. La­bai rim­tai svars­tau at­ei­ty­je už­si­im­ti vien tuo. Ta­čiau kol kas dir­ba­te ki­tą su mais­tu su­si­ju­sį dar­bą?

Šian­dien esu sos­ti­nės res­to­ra­no „Grey“mar­ke­tin­go va­do­vė... Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te esu bai­gu­si re­kre­aci­ją ir tu­riz­mą, pas­kui ku­rį lai­ką dir­bau šei­mos ver­s­le – tė­tis va­do­vau­ja bui­ti­nės tech­ni­kos par­duo­tu­vei Klai­pė­do­je, aš tai da­riau Vil­niu­je. Iš pra­džių vi­skas bu­vo ge­rai, bet kai pa­lei­dau blo­gą, pa­ste­bė­jau, kad vi­sos min­tys su­ka­si tik apie tai. Ne­no­rė­jau bū­ti ne­są­ži­nin­ga prieš tė­tį, to­dėl ap­si­spren­džiau trauk­tis iš šei­mos vers­lo. Tai ne­bu­vo tik pa­pras­tas iš­ėji­mas iš dar­bo – įskau­di­nau la­bai ar­ti­mą žmo­gų: juk jis kū­rė tą dar­bo vie­tą man... Bu­vo sun­kus lai­ko­tar­pis, o da­bar esa­me ar­ti­mi kaip nie­ka­da, jis ma­ne pa­lai­ko. Aš su­pra­tau, kad no­riu dirb­ti su mais­tu, bet ne­tie­sio­giai – juk ne­su pro­fe­sio­na­li vir­tu­vės še­fė. Sva­jo­jau bū­ti Be­atos ko­man­do­je – pa­ra­šiau nuo­šir­dų laiš­ką. Ji man at­sa­kė – pa­gy­rė blo­gą, ta­čiau tuo me­tu pa­gal­bi­nin­kų jai ne­rei­kė­jo. Po po­ros die­nų ga­vau dar vie­ną Be­atos laiš­ką – ji klau­sė, gal no­rė­čiau pri­si­jung­ti prie „Jur­gio ir dra­ko­no“ko­man­dos. Ten dir­bau pro­jek­tų va­do­ve. Ka­dan­gi ofi­s­as bu­vo bend­ras su „Be­atos vir­tu­ve“, te­ko ne­ma­žai bend­ra­dar­biau­ti ir su ja. Vi­sa­da pa­vy­dė­jau žmo­nėms, at­ra­du­siems sa­vo ke­lią. Ne­ty­čia ir pa­ti jį ra­dau. Ar daug tu­ri­te me­di­nių len­te­lių?

Joms vir­tu­vė­je skir­ta at­ski­ra spin­te­lė. Ma­no pir­mi­nė idė­ja bu­vo mais­tą tiek­ti tik ant jų. Pas­kui pa­ma­čiau, kad kar­tais pa­tie­ka­las gra­žiau at­ro­do ne ant me­džio, o bal­to­je ar ryš­kiai mė­ly­no­je lėkš­tė­je. Me­di­nės len­te­lės idė­ja nu­to­lo. Ta­čiau ne­se­niai ant ran­kos iš­si­ta­tui­ra­vau len­te­lę – kar­tais ji bent taip pa­ten­ka į ka­d­rą. Ne vie­nas klau­sia, ar tik­rai tos ta­tuiruo­tės rei­kė­jo, juk blo­gas gal ne am­ži­nas. Ta­čiau man šis sim­bo­lis tu­ri ypa­tin­gą reikš­mę – vi­sa­da pri­mins ge­riau­sią ma­no gy­ve­ni­mo spren­di­mą.

Su­ži­no­jus, ko man ne­ga­li­ma val­gy­ti, iš­ti­ko šo­kas, o pas­kui su­si­tai­kiau – su­pra­tau, kad at­ėjo lai­kas kar­di­na­liems po­ky­čiams.

Dau­gu­ma blo­ge „Ant me­di­nės len­te­lės“esan­čių pa­tie­ka­lų re­cep­tų – be tų in­gre­di­en­tų, ku­rių ne­to­le­ruo­ja Kris­ti­nos or­ga­niz­mas. „Tie­siog gai­la ruoš­ti mais­tą, ku­rio ne­ga­liu val­gy­ti“, – pa­aiš­ki­na ji

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.