Linas Zareckas Ko­vo­ju su no­ru val­gy­ti vis­ką

„Pri­im­ki­te šį jau­nuo­lį“, – iš­ta­rė gy­dy­to­jas, kai pas­ta­rą­jį kar­tą vers­li­nin­kas ir gru­pės ŽAS na­rys Linas ZARECKAS (43) ap­si­lan­kė gy­dy­mo įstai­go­je. Linas šyp­te­li: vis dar pa­si­tai­ko, kad žmonės jį pa­va­di­na jau­nuo­liu, ir sun­ku pa­sa­ky­ti, kam la­biau­siai rei­kė­tų

Zmones - - News - GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Kai kar­tais dar už­li­pa­te į sce­ną su gru­pe ŽAS, vi­si at­ro­do­te lyg už­val­gę jau­nys­tės pi­liu­lių: be­veik to­kie pa­tys kaip prieš dvi­de­šimt me­tų! Džiau­giuo­si, kad tų du­rų vis dar ne­už­tren­kia­me: gal pas­ta­ruo­ju me­tu bu­vo­me ga­na pa­sy­vūs, bet štai ne­tru­kus va­žiuo­si­me kon­cer­tuo­ti į Ame­ri­ką. Tru pa­si­trau­kė, tad gru­pė­je li­ko­me tri­se – aš, Bi­las ir Ezo­pas. Vi­si esa­me už­si­ėmę skir­tin­ga veik­la: kar­tais su­si­bė­ga­me, ko­kią dai­ną įra­šo­me, įkve­pia­me mu­zi­kos oro, pa­kon­cer­tuo­ja­me mies­tų šven­tė­se ar vers­lo ren­gi­niuo­se – ir vėl at­gal į dar­bus. O dar vai­kų pa­si­py­lė – ir Bi­lui, ir man... Nie­ko to­kio, te­gul pa­au­ga, tuo­met vėl ga­lė­si­me gal­vas aukš­čiau iš­kel­ti. Tu­rint ma­žų vai­kų nė­ra ka­da sen­ti?

Ke­tu­rios du­k­ros – ap­skri­tai ne juo­kas! Ma­no vy­riau­sia­jai Sau­lei – be­veik de­vy­nio­li­ka, Rū­tai – dvy­li­ka, Liu­ci­jai – me­tai ir sep­ty­ni mė­ne­siai, Iza­be­lei – sep­ty­ni mė­ne­siai. Kai prieš de­vy­nio­li­ka me­tų su­si­lau­kiau pir­mo­sios, bu­vau dar la­bai jau­nas ir stip­rus. O da­bar tie­siog pri­va­lau bū­ti jau­nas ir stip­rus: ne­tu­riu ki­to pa­si­rin­ki­mo. Juk ne­no­riu nu­ėjęs į su­si­rin­ki­mą vai­kų dar­že­ly­je grauž­tis, kad vi­si tė­vai jau­ni, o aš – lyg koks die­du­kas. Vi­sa lai­mė, da­bar to­kia ten­den­ci­ja – vis dau­giau vy­res­nių žmo­nių su­si­lau­kia kū­di­kių. Nie­ko ne­be­ste­bi­na ke­tu­rias­de­šimt­me­čiai, be­si­ve­džio­jan­tys ma­žus vai­kus: jau tam­pa­me va­ka­rie­tiš­ka vi­suo­me­ne. Bet fi­zi­nio var­go au­gi­nant kū­di­kius vis­gi yra...

Gal dau­giau – ma­mai. Aš ne­ga­liu la­bai skųs­tis: nak­ti­mis mie­gu, die­no­mis ei­nu į dar­bą. Esu „Ma­de My Day“agen­tū­ros sa­vi­nin­kas, or­ga­ni­zuo­ju ren­gi­nius, kon­cer­tuo­ju, dar ir pra­mo­goms – fu­tbo­lui, ki­to­kiam spor­tui – man kar­tais su­tei­kia­ma lai­ko. Kor­ne­li­jai, aiš­ku, ten­ka di­džiau­sias krū­vis: vi­si ją už­jau­čia iš­gir­dę, kad šei­mo­je au­ga pa­me­ti­nu­kės. Ji tik­rai la­bai daug lai­ko ski­ria vai­kams, šau­niai tvar­ko­si. Ir at­ro­do pui­kiai. Tai­gi ma­ži vai­kai su­tei­kia žmo­gui jau­nys­tės. Kas dar?

Ge­nai. Jau­na­tviš­ku­mą pa­vel­dė­jau iš ma­mos – sma­gu bū­ti am­ži­nu bei­bi­fei­su, bet dar svar­biau – mėgs­ta­ma veik­la, ak­ty­vus so­cia­li­nis gy­ve­ni­mas. Daug žmo­nių gy­ve­na stan­dar­tiš­kai: dar­bas–na­mai–ato­sto­gos Šven­to­jo­je, ir vis­kas. O ma­no sva­jo­nė bu­vo toks dar­bas, ku­ria­me ne­rei­kė­tų nuo­bo­džiai ar­ti tos pa­čios va­gos. Vi­si kou­če­riai sa­ko tą pa­tį: „Dirbk tai, kas tau pa­tin­ka, ir nė die­nos ne­rei­kės dirb­ti.“Aš esu tas, apie ku­rį jie kalba: da­rau tai, kas man įdo­mu, kas iš­ju­di­na žmo­nes. Šie­met, kaip ir anks­tes­niais me­tais, įren­giau krep­ši­nio čem­pio­na­to fa­nų zo­ną prie Bal­to­jo til­to – žiū­rė­ti krep­ši­nio čia su­si­ren­ka tūks­tan­čiai žmo­nių. Bū­na, sė­džiu ir aš, žiū­riu į mi­nią, klau­sau­si, kaip ji prieš var­žy­bas vie­nu bal­su gie­da „Tau­tiš­ką gies­mę“, ir gal­vo­ju: jei ne­bū­čiau pa­ro­dęs ini­cia­ty­vos tai or­ga­ni­zuo­ti, tie žmonės ir ne­bū­tų su­si­rin­kę. Tai – gra­ži ma­no dar­bo pa­sek­mė.

Ma­no ho­bis vi­sa­da bu­vo ke­lio­nės: bi­čiu­liai ėmė klau­si­nė­ti, kur va­žiuo­ti, kaip gau­ti bi­lie­tus, ir tai iš­si­vys­tė į dar­bą – iš­skir­ti­nių ke­lio­nių or­ga­ni­za­vi­mą. Net ves­tu­ves esu ren­gęs: ge­rai pa­žįs­tu Ka­ri­bus, ten ne kar­tą or­ga­ni­za­vau su­tuok­tu­ves. Pa­vyz­džiui, Ro­lan­dą Skais­gi­rį su­tuo­kiau Bar­ba­do­se. O pa­ties ves­tu­vių su su­ža­dė­ti­ne Kor­ne­li­ja ten ne­bus?

Bus – anks­čiau ar vė­liau. Dar tiks­liai ne­ži­nau kur, bet grei­čiau­siai ten. Da­bar vai­kai per ma­ži: rei­kia pa­lauk­ti, kol pa­augs ir per ce­re­mo­ni­ją ga­lės neš­ti ma­mos nuo­me­tą. Jū­sų dar­bas skam­ba iš­ties įdo­miai, ta­čiau jis nuo pir­mos iki pas­ku­ti­nės mi­nu­tės su­si­jęs su st­re­su...

Taip at­ro­do tik tiems, ku­rie to­kio ne­dir­ba. Aiš­ku, prieš ren­gi­nius ma­ne vi­sa­da ima ne­ri­mas: tai ly­giai tas pats jaus­mas, ku­ris ap­ima prieš kon­cer­tą li­pant į sce­ną. Ta­čiau vos įvyks­ta star­tas – ir ne­ri­mas dings­ta, jį už­go­žia ad­re­na­li­nas. Ma­nau, nuo­la­ti­nis ad­re­na­li­nas pa­lai­ko fi­zi­nį to­nu­są, pri­ver­čia su­si­kaup­ti: aš ne­ga­liu su­si­gūž­ti kam­pu­ty­je, iš­kel­ti ran­kų ir pa­si­duo­ti – vi­suo­met pri­va­lau ei­ti pir­myn.

Ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riais ga­li bū­ti tik ne­pa­tai­so­mi op­ti­mis­tai – ypač Lie­tu­vo­je ir ypač tuo­met, kai tai yra lau­ko ren­gi­niai. Kai prieš pus­me­tį pra­de­da­me pla­nuo­ti ren­gi­nį, vi­sa­da sa­kau: „Oras bus ge­ras.“Aiš­ku, daž­niau­siai jis bū­na blo­gas, bet ar­gi dėl to su­dė­si ran­kas? Jei bū­si pe­si­mis­tas, nie­ko ne­su­or­ga­ni­zuo­si, nes vi­suo­met kas nors truk­dys: tai ly­ja, tai pa­tal­pų nė­ra, tai žmonės ne tie... Ap­si­žval­gy­ki­te: vi­sų di­des­nių Lie­tu­vos ren­gi­nių agen­tū­rų va­do­vai – links­mi, jau­na­tviš­ki, op­ti­mis­tiš­ki žmonės. Ren­gi­nys yra šven­tė, tai ir pats pri­va­lau bent ma­žu­mė­lę bū­ti žmo­gus šven­tė, o liū­de­sį iš­reikš­ti ki­tur. Pa­vyz­džiui, mu­du su Bi­lu blo­gas emo­ci­jas iš­lie­ja­me vie­nas ki­tam: su­si­skam­bi­na­me kas ry­tą ir ap­kal­ba­me vi­sas ak­tu­ali­jas – nuo po­li­ti­nių iki so­cia­li­nių. „La­bas, – sa­ko­me, – na­gi, pa­si­pik­tin­ki­me.“Ir pik­ti­na­mės ko­kia pen­kio­li­ka mi­nu­čių – o pas­kui vi­są die­ną bū­na­me kaip šil­ki­niai. Iš­šū­kį svei­ka­tos mi­nist­rui Au­re­li­jui Ve­ry­gai – pa­lenk­ty­niau­ti bė­gant trum­pą dis­tan­ci­ją – ir­gi me­tė­te pa­si­pik­ti­nęs jo spren­di­mais?

Ta min­tis ki­lo žiū­rint jo in­ter­viu, ku­ria­me kal­bė­jo apie pla­nus ap­mo­kes­tin­ti cuk­rų. Taip ir no­rė­jo­si rėž­ti: cheb­ra, bai­ki­te pa­ga­liau tuos juo­kus... Vi­sai ne tai no­ri­me iš jū­sų gir­dė­ti. No­rė­tu­me iš­girs­ti, pa­vyz­džiui, tai: pra­si­dė­jo „Brexit“, vers­lo ins­ti­tu­ci­jos iš Lon­do­no kraus­ty­sis kur nors ki­tur, tad mes da­ry­si­me vis­ką, kad pri­trauk­tu­me bent vie­ną į Vil­nių. Daug dirb­si­me, kad pri­trauk­tu­me dau­giau už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų. Steng­si­mės iš pas­ku­ti­nių­jų, bet su­ma­žin­si­me korup­ci­ją. Ap­lenk­si­me es­tus! Na, ge­rai, pas­ku­ti­nis tei­gi­nys gal ir ne­re­alus, bet vis tiek... O ką gir­di­me? Kaip kal­ba­te apie kaž­ko­kį cuk­rų. Ech... Iš to ny­ku­mo ir ky­la emo­ci­ja: ei, jei jūs sa­ko­te, kad ne­svei­kai gy­ve­na­me, kad mes – ne­nuo­vo­kūs li­go­niai, tai gal parung­ty­niau­ki­me? Ir Ag­nė Ši­rin­skie­nė, ir Au­re­li­jus Ve­ry­ga jau­nes­ni už ma­ne. Tai at­ei­ki­te, pra­si­bėg­sim, pa­žiū­rė­sim, ku­ris ku­rį... Gal, žiū­rėk, ims ir ap­lenks?

Ve­ry­ga tvir­ti­na, kad bė­gio­ja. Bet jei­gu jau jis toks ge­ras svei­ka­tos mi­nist­ras – tu­rė­tų ži­no­ti, kad bėg­ti il­gas dis­tan­ci­jas tie­siog ne­svei­ka. Nei są­na­riams, nei raiš­čiams, nei me­niskams... Ir svo­ris grei­čiau krin­ta ne bė­gant kro­sus, o bė­gio­jant trum­pais in­ter­va­lais. Ka­da pra­dė­jo­te do­mė­tis, kas žmo­gui svei­ka, nau­din­ga, o kas – ne?

Tur­būt apie tris­de­šim­tuo­sius gy­ve­ni­mo me­tus. Iki tris­de­šim­ties žmonės ne­su­ka gal­vos nei dėl iš­vaiz­dos, nei dėl svei­ka­tos: vis­kas ge­rai, raukš­lių nė­ra, nie­ko ne­skau­da, kau­lų ne­ge­lia. Ga­li iš­ger­ti di­de­lį kie­kį alaus ir ki­tą die­ną ra­miai gy­ven­ti to­liau. Kai jau­nys­tė­je žais­da­vau fu­tbo­lą, žiū­rė­da­vau į ko­man­dos drau­gus ve­te­ra­nus ir gal­vo­da­vau: kas jiems yra? Po kiek­vie­nos tre­ni­ruo­tės jie skųs­da­vo­si, kad ką nors skau­da, o aš prunkš­da­vau – ne­są­mo­nė. Kol sy­kį iš­au­šo die­na, kai su­skau­do ir man: tai vie­noj vie­toj, tai ki­toj... Dan­tų są­kan­dis, bė­gant me­tams, ir­gi vis blo­gė­jo – pa­aug­lys­tė­je ne­krei­piau į tai dė­me­sio, ta­čiau su­lau­kus tris­de­šim­ties jau ta­po ne­įma­no­ma ne­kreip­ti, te­ko ryž­tis ope­ra­ci­jai. Spor­tuo­ti ir­gi ėmiau ne bet kaip, o pa­gal tam tik­rą prog­ra­mą – ant­raip tie­siog ne­pa­vež­čiau. Fu­tbo­las gal ir nė­ra la­bai nau­din­gas svei­ka­tai, bet pa­de­da psi­cho­lo­giš­kai: vi­sas blo­gas emo­ci­jas, vi­są ag­re­si­ją pa­lie­ku sta­dio­ne, iš­spjau­nu – ir lie­ku šva­rus. Sek­ma­die­ni­nės tre­ni­ruo­tės, var­žy­bos bent kar­tą per sa­vai­tę, ko­mer­ci­niai tur­ny­rai – vi­sa tai man la­bai pa­de­da iš­sau­go­ti švie­sią gal­vą. „Pre­le­gen­tų“ko­man­dai jau 20 me­tų, ir aš ten žai­džiu pa­na­šiai tiek: esu puo­lė­jas ir ko­man­dos ad­mi­nist­ra­to­rius. Be to, lais­va­lai­kiu pa­bė­gio­ju, ap­si­lan­kau spor­to klu­be. Vy­res­niems žmo­nėms juk jau ima ma­žė­ti rau­me­nų ma­sė... Ar aš tik­rai ką tik iš­ta­riau „vy­res­niems žmo­nėms“? ( Juo­kia­si.)

Vy­res­niems žmo­nėms jau ima ma­žė­ti rau­me­nų ma­sė... Ar aš tik­rai ką tik iš­ta­riau „vy­res­niems žmo­nėms“?

O mais­to ne­ri­bo­ja­te, die­tų ne­si­lai­ko­te?

No­rė­čiau val­gy­ti vis­ką, bet ko­vo­ju su tuo no­ru. Štai bur­ge­ris at­ro­do ska­nus, bet gal ge­riau jo ne­val­gy­siu – to­kia di­de­lė ban­de­lė... Pa­aug­lys­tė­je in­ten­sy­viai spor­ta­vau: už­si­ėmiau leng­vą­ja at­le­ti­ka, sli­di­nė­jau, bėg­da­vau po 25 ki­lo­met­rus, tai ir val­giau vis­ką iš ei­lės – vis­ką su­ren­ki kaip šiukš­lių kon­t­ei­ne­ris ir nie­ko ne­už­si­lie­ka. Bet po de­šim­ties me­tų jau žiū­riu: oho, šim­tas ki­lo­gra­mų, žan­dai už­au­go, rei­kia ką nors da­ry­ti. Dau­gy­bė žmo­nių apie tai ne­gal­vo­ja, vaikš­to su di­de­liais pil­vais ir jiems vis­kas ge­rai. Bet man tai ne­ti­ko: su­si­im­ti pas­ka­ti­no ir mei­lė fu­tbo­lui. Nu­me­tus de­šimt ki­lo­gra­mų žais­ti tam­pa daug leng­viau – bė­gi per žo­lę, ne­pa­lik­da­mas pė­dų!.. Tą­kart tuos ki­lo­gra­mus nu­me­čiau leng­vai – tie­siog ne­be­val­giau bul­vių ir ba­to­no. Iki šiol lai­ko­tės to ta­bu?

Ne, kar­tais jau pa­ra­gau­ju – juk bul­vy­tės taip tin­ka prie bran­din­tos jau­tie­nos keps­nio... At­ra­dau ma­žą pa­slap­tį: į bul­ves te­rei­kia įdė­ti vie­ną bata­tą, nuo jo vi­sa bul­vių ko­šė tam­pa ro­ži­nė, o sko­nis – fan­ta­s­tiš­kas. Bet tai tik­rai nė­ra kas­die­nis ma­no ra­cio­nas. Pli­ky­tų sau­sai­nių kar­tais taip no­ri­si – jie ma­no silp­ny­bė nuo vai­kys­tės. Daž­niau­siai nuo jų su­si­lai­kau, bet vis­gi ne­no­rė­čiau, kad koks nors Ve­ry­ga juos už­draus­tų. Žmo­gus tu­ri tei­sę pats nu­spręs­ti, ko jam rei­kia.

Pir­ma­sis vy­nas, ku­rio ra­ga­vau, bu­vo „Mo­na­stir­ska­ja iz­ba“: tuo­met at­ro­dė vi­sai ne­blo­gai, o šian­dien jo­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ne­be­no­rė­čiau jo ra­gau­ti. Me­tams bė­gant sko­nis iš­la­vė­ja, be to, tu­riu ge­rų drau­gų ku­li­na­rų, ku­rie įkve­pia bet ko ne­dė­ti į skran­dį. Šeš­ta­die­nio ry­tais kar­tais va­žiuo­ja­me pirk­ti pro­duk­tų į tur­gų: sma­gu, ko nors švie­žio nu­si­per­ki, su žmo­nė­mis pa­si­šne­ki. Man jau no­ri­si tik ko­ky­biš­ko, ska­naus mais­to, o ir pa­si­rin­ki­mas at­si­ra­do: Vil­niu­je ga­li­ma nu­si­pirk­ti ir ge­ros mė­sos, ir ge­ros žu­vies. Ke­pu ska­nius keps­nius, ver­du kiau­lie­nos šon­kau­lius: spe­cia­liai jiems par­si­ve­žiau puo­dą iš Ame­ri­kos, ku­ria­me ga­li bū­ti troš­ki­na­mi aš­tuo­nias va­lan­das. Aiš­ku, bū­na die­nų, kai at­si­da­rau šal­dy­tu­vą ir pa­sku­bom grie­biu bet ką... Ta­čiau ir šal­dy­tu­ve jau ne­bė­ra ne­są­mo­nių. Deš­re­lių nė­ra? Deš­re­lių yra, ne­sa­kau joms „ne“– juk vis­kas ge­rai su tom šiuo­lai­ki­nėm deš­re­lėm. Bet kol­dū­nų nė­ra. Na­muo­se dau­giau­sia ga­mi­nu aš, tad iš šal­dy­tu­vo tu­ri­niu pats rū­pi­nuo­si. Kor­ne­li­ja da­bar tik­rai la­bai už­si­ėmu­si su vai­kais, tik jiems ko­šes ver­da. In­ten­sy­vus šis lai­kas – nie­kaip ne­ga­li­me sau leis­ti su­sės­ti prie sta­lo ir po­rą va­lan­dų ra­miai mė­gau­tis va­ka­rie­ne. Daž­niau­siai pa­val­go­me sto­vė­da­mi: iš pra­džių vie­nas, ta­da ki­tas... Ri­tu­alų kol kas ne­la­bai ga­li­me tu­rė­ti, bet ti­kiu, kad jie grįš.

Juo­kau­ju, kad ir al­ko­ho­lio šiuo gy­ve­ni­mo eta­pu yra tiek, kad ga­lė­tum bū­ti so­cia­liai at­sa­kin­gas, dirb­ti dar­bus, at­si­kel­ti anks­ti ry­te, nes vai­kai vis tiek pa­kels. Anks­čiau gy­ve­no­me laik­me­ty­je, kai ap­link bu­vo tik deg­ti­nė ir „Ži­gu­li­nis“alus, o da­bar – štai ir vi­s­kis, ir te­ki­la at­si­ra­do. Ir var­to­ti, pa­si­ro­do, ga­li­ma kul­tū­rin­gai, at­sa­kin­gai. Tik­rai ne kiek­vie­nas var­to­jan­tis yra pi­jo­kas, ku­rį rei­kia kal­ti prie kry­žiaus. O val­džios drau­di­mai ir gra­si­ni­mai ka­žin ar vei­kia... Kaž­ka­da bė­gio­jant at­ėjo fi­lo­so­fi­nė min­tis: tie, ku­rie ban­do pa­keis­ti pa­sau­lį ir ne­su­sto­ja, tam­pa dik­ta­to­riais, o tie, ku­rie ban­do pa­keis­ti pa­sau­lį ir su­pran­ta, kad jo ne­pa­keis, tam­pa fi­lo­so­fais. Mū­sų val­džio­je dau­giau dik­ta­to­rių nei fi­lo­so­fų. Bet es­mė ne drau­di­mai: žmo­gui pats kū­nas pa­sa­ko, ką ga­li da­ry­ti, o ko – ne. Aš ne­iš­ven­gia­mai pa­ste­biu, kad pa­gi­rios da­bar sun­kes­nės nei jau­nys­tė­je. Ir bėg­da­vau anuo­met daug grei­čiau nei da­bar. Žais­da­mi fu­tbo­lą, vie­nas ki­tam ka­muo­lį kar­tais per­duo­da­me per stip­riai, tar­si ko­man­dos drau­gas tu­rė­tų spė­ti nu­bėg­ti, – pa­mirš­ta­me, kad mums jau ne­ma­žai me­tų, ir jis tik­rai ne­be­spės... To­dėl vis pri­me­na­me vie­nas ki­tam: „Pa­si­žiū­rėk į pa­są.“ Ir vis dėl­to žmonės daž­nai pa­tį pa­lai­ko jau­nuo­liu!

Ne­se­niai bu­vau ap­si­nuo­di­jęs viš­tie­na, te­ko už­suk­ti į Klai­pė­dos li­go­ni­nę. Gy­dy­to­jas pri­ėmė, nu­ve­dė į sky­rių ir ta­rė se­se­lei: „At­ve­džiau jums jau­nuo­lį.“Oho, pa­ma­niau, jei ma­ne dar jau­nuo­liu va­di­na, tai nė­ra blo­gai. Dar ne­si­jau­čiu vi­siš­kai subren­dęs, kar­tais man pa­tin­ka bū­ti pa­tra­ku­siam. Aiš­ku, pa­ste­biu, kad lai­kas da­bar bė­ga stul­bi­na­mu grei­čiu: vai­kys­tė­je jis ėjo ga­na lė­tai, dvi­de­šim­ties ir­gi at­ro­dė, kad pen­kias­de­šimt kaž­kur be ga­lo to­li. O nuo tris­de­šimt pen­ke­rių iki da­bar – tik vie­nas akies mirks­nis... Ir ma­no drau­gai, žiū­rėk, jau pla­nuo­ja pen­kias­de­šimt­me­čius. To­dėl rei­kia mė­gau­tis gy­ve­ni­mu.

Linas su Kau­no me­ru Vis­val­du Ma­ti­jo­šai­čiu su­si­rė­mė fu­tbo­lo aikš­tė­je, kai „Pre­le­gen­tai“run­gė­si su kau­nie­čiais. Prie­ši­nin­kų ko­vą su­švel­ni­no me­ro ka­ly­tė Broš­kė

Prieš po­rą me­tų, mi­nint Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 25-me­tį, gru­pė ŽAS drau­ge su ki­tais po­pu­lia­riau­siais at­li­kė­jais kon­cer­ta­vo Ka­ted­ros aikš­tė­je

Su sce­nos ko­le­ga Sau­liu­mi Ur­bo­na­vi­čiu­mi-Sa­mu... Le­gen­di­niai ŽAS ro­ke­riai: Linas Zareckas-Cho­ras, Linas Ka­ra­liu­sEzo­pas, Gi­do­nas Ša­pi­ro-Bi­las ir Ma­ri­jus Be­re­nisTru. Pas­ta­ra­sis jau pa­si­trau­kė iš gru­pės, tad „ža­sai“li­ko tri­se ...ir Ma­ri­ju­mi Mi­ku­ta­vi­čiu­mi Linas ves­tu­ves su su­ža­dė­ti­ne Kor­ne­li­ja Kai­ry­te pla­nuo­ja kel­ti tuo­met, kai pa­augs ma­žo­sios du­k­ros

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.