P. S.

Zmones - - News - Akvilė KAVALIAUSKAITĖ Ra­šy­to­ja

Akvilė Kavaliauskaitė. Kam bū­ti nuo­sta­bia, jei ga­li bū­ti liek­na

One, gal ge­riau nei­siu. Da­bar per mė­ne­sį tu­rė­siu nu­mest de­šimt ki­lų, – ra­šo kla­sio­kė.

Kla­sio­kė, ku­ri tu­ri ge­rą dar­bą, nuo­sa­vą vers­lą, ato­sto­gų skrai­do į Niu­jor­ką ir gy­ve­na nuo­sta­biam bu­te su vaiz­du į pu­ši­mis ap­so­din­tą upės kran­ti­nę. Bet ji yra per sto­ra kla­sės su­si­ti­ki­mui po de­šim­ties me­tų. Gy­ven­ti su de­šimt pa­pil­do­mų ki­lo­gra­mų iš­ei­na, o at­ei­ti į su­si­ti­ki­mą – nie­kaip.

– Ži­nok, kiek­vie­ną va­ka­rą pa­si­ža­du sau ma­žiau val­gy­ti ir grįž­ti na­mo pės­čiom. Bet pa­mirš­tu! At­ei­na ry­tas ir tiek daug ap­link įdo­mių da­ly­kų – vi­sos die­tos dings­ta iš gal­vos, kad ir kaip iš va­ka­ro mel­džiuo­si, – pa­si­aiš­ki­na. – Tai gal tiek to? – Baik tu, vi­sos gal­vos, kad ry­ju be sai­ko bur­ge­rius ir bul­ves. Ir šiaip at­ro­dau kaip bul­vė. Nors ne, at­ro­dau kaip bur­ge­ris. – At­ro­dai kaip dur­nė, – pa­ra­šau ir už­da­rau kom­piu­te­rį. Kas mums vi­soms yra? Nuo ka­da liek­nas kū­nas pri­ski­ria­mas prie di­džių­jų gy­ve­ni­mo pa­sie­ki­mų? Es­mė pa­pras­ta: su­var­to­ji ma­žiau ka­lo­ri­jų, nei iš­eik­vo­ji. Taip da­rai il­gą lai­ką. Jei­gu esi ap­kū­ni ne dėl svei­ka­tos – pra­šom, po pus­me­čio tu jau liek­na.

Liek­nu­me in­te­lek­to ly­giai tiek, kiek ne­plau­tų in­dų krū­voj: iš­plau­ni – ne­bėr. O da­bar tiek daug apie tai kal­ba­ma, lyg nu­mes­ti svo­rio bū­tų tas pats, kas su­kur­ti vais­tą nuo vė­žio. Nu­mesk dvi­de­šimt ki­lo­gra­mų ir vi­sų por­ta­lų ant­raš­tės tau ga­ran­tuo­tos. Baik ma­gist­ran­tū­rą, ap­ke­liauk pa­sau­lį – nie­ko.

Tu­riu ke­tu­rias­de­šimt­me­tę drau­gę, ku­ri bank­ru­ta­vus vie­nai įmo­nei įkū­rė ki­tą ir ne­tru­kus jau pa­sieks mi­li­jo­ni­nę apy­var­tą. Ži­no­te, ko jos daž­niau­siai klau­sia? Ogi ką ji da­ro, kad to­kia kū­da. Žmo­gaus, iš ku­rio bū­tų ga­li­ma iš­mok­ti dau­gy­bės da­ly­kų, klau­sia, kaip tu­rė­ti va­lios ma­žiau ės­ti ir kar­tais nu­ei­ti į spor­to sa­lę. Čia taip pat, kaip ga­vus pus­va­lan­dį su Ba­rac­ku Oba­ma klaus­ti, kas jam kli­ja­vo vo­nios ply­te­les.

Taip, kar­tais at­ro­do, kad tie ek­le­rai pa­tys su­lin­do į skran­dį. Ir kar­tais bū­na liūd­na, o liū­de­sys ir tor­tas yra kaip Ro­meo ir Džul­je­ta. Vi­sos, ku­rios su­liek­nė­jo, yra šau­nuo­lės, nes tam rei­kia va­lios. Ta­čiau tik­rai ne tiek daug, kiek įsuk­ti nuo­sa­vam vers­lui, už­au­gin­ti vai­kui, ga­lų ga­le iš­sau­go­ti san­ty­kiams su my­li­mu žmo­gum. Ko­kiai be­pro­tei rei­kia bū­ti, kad vi­si gy­ve­ni­mo pa­sie­ki­mai nu­blank­tų prieš ke­lis pa­pil­do­mus ki­lo­gra­mus?

Su spor­tu ir­gi tas pats. Iš­ei­ni į gat­vę ir bė­gi. Jei, ži­no­ma, no­ri­si. Bet jei ne­si­no­ri, bėg­ti ne­pri­va­lai ir nuo to ne­bū­si ne­nor­ma­li. Ne­sa­kau, kad rei­kia vi­są die­ną pra­leis­ti ant so­fos val­gant bul­ves, bet kai bėg­ti ir at­si­lai­ky­ti prieš tor­tą tam­pa pa­čiu svar­biau­siu tiks­lu, at­ro­do juo­kin­gai. „Pa­ra­šiau sėk­min­gą ro­ma­ną, bet ne, nei­siu į kla­sės su­si­ti­ki­mą, nes esu per sto­ra.“

Mer­gi­nų as­me­nu­kės iš spor­to klu­bų, ku­rio­se bliz­ga pil­vo pre­sas, ša­lia – bu­te­liu­kas van­dens, o ko­jos ap­tįs­tos tim­po­mis, ku­rių tu ne­iš­drįs­tum už­si­mau­ti, at­ro­do gra­žiai. Bet vis dėl­to tai yra tik kū­nas. Jį rei­kia lais­ty­ti kaip gė­lę, kar­tais ap­kar­py­ti la­pus, pa­tręš­ti, ir tiek. Jei­gu ne­no­rim ar ne­ga­lim tam skir­ti pu­sės sa­vo lai­ko, to da­ry­ti ne­rei­kia. Jei jau­ti, kad kie­tos blauz­dos nė­ra taip fai­nai kaip pa­si­sė­dė­ji­mas su drau­gė­mis iki pen­kių ry­to – vel­niop tas blauz­das. Kiek­vie­nos mo­ters kū­nas ne­tu­ri at­ro­dy­ti kaip pro­fe­sio­na­lios spor­ti­nin­kės, nes mes ne­sa­me pro­fe­sio­na­lios spor­ti­nin­kės. O da­bar pu­sė ma­no drau­gių el­gia­si taip, lyg ruoš­tų­si olim­pia­dai: oi, ne, vai­sių aš va­ka­re ne­val­gau – cuk­rus, ka­vos po tri­jų ne­ge­riu – va­ro skys­čius, fu, kaip jos ga­li ger­ti tą vy­ną, fu, pi­ce­ri­ja. Die­ve šven­tas, tu tik ad­mi­nist­ra­to­rė, ne Ai­ri­nė Pal­šy­tė. Ir taip ne tik su mo­te­ri­mis. Spor­tuo­jan­tis vy­ras ir­gi yra wow. Tru­pu­tė­lį nu­im­siu ro­man­ti­ką: bū­ti spor­tiš­kam vy­rui reiš­kia šiek tiek cardio krū­vio, pa­kil­no­ti štan­gą ir val­gy­ti varš­kę ar­ba viš­tie­ną su dar­žo­vė­mis. Jei tai nė­ra pro­fe­sio­na­lus spor­tas – tiek ir fi­lo­so­fi­jos. Bet tos rau­me­nin­gos ran­kos pri­sta­to­mos kaip kaž­koks ne­re­alus pa­sie­ki­mas. Kai skai­tau vy­rų in­ter­viu, kaip jie pa­kei­tė gy­ve­ni­mo bū­dą, skran­dy­je ima po­ruo­tis dru­ge­liai. Pir­miau­sia bu­vo kaž­koks lem­tin­gas taš­kas, kai jis su­pra­to: ne, taip gy­ven­ti ne­be­ga­liu. Ta­da jis nu­ėjo pas tre­ne­rį, tre­ne­ris lie­pė val­gy­ti varš­kę ir viš­tie­ną. Iš pra­džių bu­vo sun­ku ant ta­ke­lio, ir štan­gos nuo že­mės ne­at­plėš­da­vo. Bet vis­kas yra ryž­tas, su­si­kau­pi­mas, dis­ci­p­li­na. Ir štai da­bar jis gra­žuo­lis, tu­ri rau­me­nų ir vis­kas iš es­mės pa­si­kei­tė: su­pra­to, kad ne­rei­kė­jo jam tų čip­sų prie te­li­ko, ne, iš­vis net te­li­ko ne­rei­kė­jo, kad pa­ge­rėjo sek­sas ir gy­ve­ni­mo ko­ky­bė. Ša­lia pa­tei­kia­mas da­ly­kų, ku­rių jis ne­be­da­ro, są­ra­šas ir skun­das, kad drau­gai jo ne­su­pran­ta. Po straips­niu – šim­tas ko­men­ta­rų, kad jis prak­tiš­kai Die­vas.

Bus gra­žu anū­kams pa­ro­dy­ti, ko­kios jau­nos bu­vom spor­tiš­kos. Bet jei­gu iš sa­vo jau­nys­tės ga­li pa­sa­ky­ti tik tiek, kad tu­rė­jai rau­me­nin­gą už­pa­ka­lį, anū­kai su­ža­vė­ti ne­bus. Ir kaž­kaip pa­gal­vo­jau: ar eg­zis­tuo­ja mo­te­ris, ku­ri nei­na į kla­sės su­si­ti­ki­mą, nes jau­čia­si per kvai­la? Jei­gu to­kia at­si­ras, pa­do­va­no­siu jai kny­gy­no ku­po­ną.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.