VIRŠELIO ISTORIJA

Žiū­rė­da­mas į juos ga­lė­tum pa­ma­ny­ti, jog na­muo­se jie slap­čia rung­ty­niau­ja, ku­ris gra­žes­nis ir ku­ris už­ima gar­bin­ges­nę po­zi­ci­ją Lie­tu­vos pra­mo­gų pa­sau­ly­je. Ta­čiau iš tie­sų kon­ku­ruo­ti tar­pu­sa­vy­je ba­le­ri­nai Kris­ti­nai TARASEVIČIŪTEI (30) ir ak­to­riui Mar­ty­nui V

Zmones - - News - GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Kris­ti­na Ta­ra­se­vi­čiū­tė ir Mar­ty­nas Vai­do­tas. Jei abu ne­bū­tu­me pra­mo­gų pa­sau­ly­je, žiau­riai pa­vy­dė­tu­me vie­nas ki­to

Ki­tiems žmo­nėms nau­ji me­tai ir pra­si­de­da nuo Nau­jų­jų me­tų, o mums, kaip mo­ki­nu­kams, – nuo rug­sė­jo.

Kaip gy­ve­na­te šį gra­žų ru­de­nį, su ko­kiais dar­bais jį pa­si­tin­ka­te?

Mar­ty­nas: Ki­tiems žmo­nėms nau­ji me­tai ir pra­si­de­da nuo Nau­jų­jų me­tų, o mums, kaip mo­ki­nu­kams, – nuo rug­sė­jo, nes ta­da vėl at­gy­ja spek­takliai. Vai­di­nu ke­liuo­se se­nes­niuo­se, pra­de­da­me kur­ti ir nau­ją pro­jek­tą – tai bus miu­zi­klas, jei tik vis­kas sėk­min­gai su­si­dė­lios. No­rė­tų­si Lie­tu­vo­je iš­po­pu­lia­rin­ti miu­zik­lo žan­rą: ma­nau, jis ne­pel­ny­tai už­mirš­tas. Daž­nai dir­bu ren­gi­niuo­se su kū­ry­bos na­mais „Kau­kių aka­de­mi­ja“, ten vai­di­nu ir dai­nuo­ju. Ar­tė­ja ir Cho­li­nos „Ote­las“, ku­ria­me šo­ka­me abu su Kris­ti­na: tai vie­nin­te­lis dar­bas, kur dir­ba­me kartu.

Kris­ti­na: Man rug­sė­jis vi­sa­da sun­kus: rei­kia at­gau­ti fi­zi­nę for­mą, nes per va­sa­rą at­lei­džiu va­de­les. Pir­mo­ji ru­dens sa­vai­tė bu­vo žiau­ri: grįž­da­vau na­mo pir­mą va­lan­dą po­piet ir kris­da­vau mie­go­ti, nes skau­dė­da­vo ab­so­liu­čiai vis­ką. Da­bar jau įsi­va­žiuo­ju: lau­kia šo­kių spek­takliai, pa­si­ro­dy­mai su „Lie­tu­vos“an­samb­liu ir Pa­ne­vė­žio mu­zi­ki­niu te­at­ru. Ve­du pa­mo­kas „Bal­let Bo­dy Wor­kout“– tai pa­ruo­šia­ma­sis eta­pas, mo­kan­tis ba­le­to. Be to, tu­riu daug ren­gi­nių ir pa­si­ro­dy­mų su iliu­zio­nis­tu Man­tu Wi­zard – esu jo asi­sten­tė jau daug me­tų. Kai pra­si­de­da se­zo­nas, vi­sai ne­be­tu­riu lais­vų die­nų.

Mar­ty­nas: Kas­kart, kai Kris­ti­na na­mie pas­kel­bia apie nau­ją spek­tak­lį, su­pran­tu, kad mes prak­tiš­kai at­si­svei­ki­na­me ( šyp­te­li).

Jud­viem leng­viau ar sun­kiau, kad abu esa­te iš pra­mo­gų pa­sau­lio?

Kris­ti­na: Man as­me­niš­kai – tik­rai leng­viau. Mar­ty­nas: Ir ma­no mama, ak­to­rė Aud­ro­nė Paš­ko­ny­tė, vi­sa­da sa­ky­da­vo: „Mo­te­riai leng­viau, kai vy­ras iš tos pa­čios sri­ties.“Tuo­met jis su­pra­tin­ges­nis, at­lai­des­nis, ne toks reik­lus. Pa­vyz­džiui, aš ne­si­ti­kiu na­mie ras­ti iš­vir­tų pie­tų – net nė­ra kal­bos apie tai. Įsi­vaiz­duo­ju, jei bū­čiau ne iš me­no pa­sau­lio, man Kris­ti­nos dė­me­sio tik­rai bū­tų per ma­ža: va­ka­rais grįž­ta pa­var­gu­si, ne­lai­min­ga, iš­kart at­si­gu­la...

Kris­ti­na: Po na­mus vaikš­tau su­si­vė­lu­si, kai tik ga­liu – net ne­si­prausiu!.. Ren­giuo­si bet kaip. Kol kas Mar­ty­nas ty­li, nie­ko ne­sa­ko, bet juk pa­ti ma­tau veid­ro­dį... Ta­čiau kar­tais taip no­ri­si at­ro­dy­ti bai­siai!

Mar­ty­nas: Aš ir pats ar­ti­stas, tad su­pran­tu, ką tai reiš­kia. Kai pa­vargs­ti, tai pa­vargs­ti nuo vis­ko.

O jei Kris­ti­na bū­tų ne iš pra­mo­gų pa­sau­lio, vi­suo­met ta­ve su­pras­tų? Mar­ty­nas: Sun­ku pa­sa­ky­ti. Ji juk mo­te­ris... Kris­ti­na: Tik­rai ži­nau vie­na: tuo­met bū­čiau žiau­riai pa­vy­di. Mar­ty­nas – gra­žus vy­ras, dir­ba su dau­gy­be mo­te­rų, ku­rios ir­gi nie­ko sau... Žo­džio „gast­ro­lės“nor­ma­li žmo­na net ne­su­vok­tų: „Kaip tai – tu iš­va­žiuo­ji sa­vai­tei? Su ko­lek­ty­vu?.. Ko­kiu dar ko­lek­ty­vu?!“

Mar­ty­nas: Mes su „Kau­kių aka­de­mi­jos“part­ne­re vis tu­rė­da­vo­me ren­gi­nių cik­lą Klai­pė­do­je, Kau­ne ir Vil­niu­je. Iš Klai­pė­dos juk ne­va­žiuo­si nak­čiai į Vil­nių: lie­ki nak­vo­ti, o vieš­bu­čio kam­ba­rys, ži­no­ma, tik vie­nas...

Kris­ti­na: Mes su Man­tu juk ir­gi nuo­lat kaž­kur va­žiuo­ja­me dviese!

Mar­ty­nas: Mud­vie­jų san­ty­kių pra­džio­je aš la­biau­siai ir pa­vy­dė­jau bū­tent Man­tui. Jie iš tie­sų kartu pra­lei­džia daug lai­ko, o Kris­ti­na dar ir tarš­ka ne­su­sto­da­ma: „Man­tas tą, Man­tas aną...“Rau­ky­da­vau­si, bet pas­kui pa­ma­niau: juk ir aš tu­riu ar­ti­mų bi­čiu­lių, su ku­riais daug bend­rau­ju. Tai gal čia nie­ko to­kio? Lai­kui bė­gant at­ei­na su­pra­t­i­mas, kad sa­vo mo­te­ri­mi rei­kia pa­si­kliau­ti ir nė­ra ko pa­vy­du­liau­ti. Ypač kai pa­čiam kar­tais ten­ka sce­no­je bu­čiuo­tis su ki­to­mis mo­te­ri­mis...

Kris­ti­na: Įsi­vaiz­duo­ki­te: jis nu­va­žiuo­ja ves­ti ren­gi­nio, pa­si­tin­ka sve­čius, su vi­sais ma­lo­niai bend­rau­ja. Kiek tarp jų gra­žių, pa­si­puo­šu­sių, links­mai nu­si­tei­ku­sių mo­te­rų? Daug. Tai ne­gi aš da­bar dėl kiek­vie­nos im­siu jau­din­tis?.. Juk ir pa­čiai ren­gi­niuo­se vis­ko bū­na: kai iš­ei­nu į sce­ną šok­ti, ap­si­vil­ku­si gra­žią suk­ne­lę su dai­lia iš­kirp­te, vy­rų net kak­lai iš­tįs­ta, o mo­te­rys ima ne­pa­ten­kin­tos į ma­ne šnai­ruo­ti. Ir jei ma­no my­li­mas žmo­gus bū­tų ne ak­to­rius, o nor­ma­lios pro­fe­si­jos at­sto­vas, to il­gai ne­iš­tver­tų. Ži­nau, ką sa­kau, nes gy­ve­ni­me esu tu­rė­ju­si to­kių vai­ki­nų – ir tai bū­da­vo nuo­la­ti­nis st­re­sas, nes žmo­gui ne­iš­aiš­kin­si, kur ir ko va­ži­nė­ji nak­ti­mis. Kaž­ku­ris net ban­dė ma­ne iš­temp­ti iš šios pro­fe­si­jos, aiš­kin­ti, kad gal jau už­teks, me­tas ne­be­šok­ti, ne­bei­ti į sce­ną... Jei po­žiū­ris toks, ne­įma­no­ma iš­tver­ti nė die­nos, nes kiek­vie­nas žmo­gus nu­si­pel­no da­ry­ti tai, ką no­ri da­ry­ti. Aš tik­rai my­liu sa­vo dar­bą.

Mar­ty­nas: O aš ne­tu­rė­jau mer­gi­nų, ku­rios man ką nors bū­tų drau­du­sios. Tie­są sa­kant, anks­čiau ne­bu­vo nei gast­ro­lių, nei to­kių rim­tų san­ty­kių. Nes su Kris­ti­na vis­kas la­bai rim­ta...

Kai ju­du pir­mą­kart su­si­ti­ko­te, kas la­biau­siai pa­trau­kė akį?

Kris­ti­na: Prieš tre­jus me­tus pa­ma­tė­me vie­nas ki­tą ren­gi­ny­je – mus su­ve­dė bend­ras dar­bas. Pas­kui ant­rą kar­tą su­si­ti­ko­me ba­re – ir pa­si­svei­ki­no­me, nes jau bu­vo­me pa­žįs­ta­mi.

Mar­ty­nas: Iš tie­sų aš feis­buke se­kiau, kur ji bus, ir ban­džiau at­si­dur­ti to­je pa­čio­je vie­to­je ( šyp­te­li). Man Kris­ti­na pa­ti­ko iš pir­mo žvilgs­nio: gra­ži, o dar ba­le­ri­na... Pa­dė­jau jai nu­si­neš­ti la­ga­mi­ną iki ma­ši­nos, pa­bend­ra­vo­me – pa­si­ro­dė įdo­mi pa­ne­lė.

Kris­ti­na: O man jis pa­si­ro­dė gra­žus, ta­čiau nuo pat pra­džių pa­ma­čiau, kad jo vi­dus vi­sai ne­si­de­ri­na su iš­ore. Gra­žūs vy­rai daž­niau­siai bū­na la­bai ne­ko­kio cha­rak­te­rio, o Mar­ty­no – kaip keis­ta – vi­dus toks pat gra­žus kaip iš­vaiz­da. Tai ma­ne la­biau­siai ir pa­trau­kė: kai su­tin­ki to­kį žmo­gų, ne­be­si­no­ri jo pa­leis­ti.

Ar per tuos kartu pra­leis­tus me­tus ju­du pa­ty­rė­te ko­kių nors sun­ku­mų?

Kris­ti­na: O taip – bu­to re­mon­tą! Kol sa­vo bu­te gy­ve­nau vie­na, ten­ki­nau­si so­vie­ti­nių lai­kų in­te­rje­ru, nes nie­kaip ne­pa­jė­giau pri­si­ruoš­ti ka­pi­ta­li­niam re­mon­tui. Kai at­si­kraus­tė Mar­ty­nas, jo en­tu­ziaz­mas su­kur­ti jau­kius na­mus ir at­ve­dė mus į sun­kų re­mon­to ke­lią. Kai tik jį pra­dė­jo­me, su­pra­to­me: bus vis­ko...

Mar­ty­nas: Vis­ko ir bu­vo. Ne vel­tui gru­zi­nai lin­ki: „Kad ta­ve iš­tik­tų re­mon­tas...“Tuo­met bu­vo pa­va­sa­ris, dar­bų ne­daug, ir pa­ma­niau: im­siu ir pats jį at­lik­siu, juk ne­sun­ku. Daug ko iš­mo­kau: tin­kuo­ti sie­nas, ly­gin­ti lu­bas, kli­juo­ti ply­te­les. Bet vis­gi dau­giau to pats ne­be­da­ry­čiau...

Kris­ti­na: Sun­kiau­sia iš­tver­ti, kad tai vyks­ta ne taip grei­tai, kaip no­rė­tų­si. Mums te­ko iš­si­nuo­mo­ti ki­tą bu­tą ša­lia, lai­kas bė­go, Mar­ty­nas nuo­lat bū­da­vo pa­var­gęs, o aš be­pro­tiš­kai pik­ta. Įkal­bi­nė­jau jį: „Pa­sam­dy­ki­me dar­bi­nin­ką, bus grei­čiau“, bet jis – ne, ir vis­kas. Nu­ei­nu mie­go­ti – ir gir­džiu vir­tu­vė­je „YouTu­be“gar­sus: „Paim­ki­te glais­to, už­te­p­ki­te ant sie­nos...“Pa­si­ro­do, jis nak­ti­mis mo­kė­si re­mon­tuo­ti bu­tą!

Juk ir pa­čiai ren­gi­niuo­se vis­ko bū­na: kai iš­ei­nu į sce­ną šok­ti, ap­si­vil­ku­si gra­žią suk­ne­lę su dai­lia iš­kirp­te, vy­rų net kak­lai iš­tįs­ta.

Kaž­ku­ris net ban­dė ma­ne iš­temp­ti iš šios pro­fe­si­jos, aiš­kin­ti, kad gal jau už­teks, me­tas ne­be­šok­ti, ne­bei­ti į sce­ną...

Aš žvaigž­de tik­rai ne­si­jau­čiu, už­tat gy­ve­nu su žvaigž­de: jai žmonės ir skam­bi­na, ir ra­šo, ir so­cia­li­niuo­se tink­luo­se se­ka...

Mar­ty­nas: Man tai – nor­ma­lus mo­ky­mo­si pro­ce­sas! Štai tu­riu ži­gu­lius, pa­vel­dė­tus iš se­ne­lio: kai dar gy­ve­nau Kau­ne pas tė­vus, nuo na­mų iki ga­ra­žo rei­kė­da­vo va­žiuo­ti per vi­są mies­tą. Tai kol va­žiuo­da­vau tro­lei­bu­su, vis var­ty­da­vau ži­gu­lių inst­ruk­ci­ją. Čia bu­vo ly­giai ta pa­ti istorija...

Bet gal ge­ra gy­ven­ti sa­vo ran­ko­mis įreng­ta­me bu­te?

Mar­ty­nas: Ge­ra, ta­čiau tuo­met ma­tai sa­vo pa­lik­tus trū­ku­mus, o kal­tin­ti nė­ra ko. Čia kaip ta­me anek­do­te: „Ži­nau, kad rei­kia pri­kal­ti plin­tu­sus, ir ne­bū­ti­na man to kas pus­me­tį pri­min­ti...“Kai pa­ga­liau pri­ka­liau me­di­nę juos­te­lę virš du­rų, pa­si­gy­riau Kris­ti­nai: „Va, pa­da­riau!“O ji tik su­bur­bė­jo: „Tam pri­rei­kė vi­sų me­tų...“

Kris­ti­na: Bet vis­ką iš­t­vė­rė­me: kai re­mon­tas pa­ga­liau bu­vo baig­tas, šau­dė­me šam­pa­ną kaip be­pro­čiai. Na­muo­se da­bar gra­žu, daug bal­tos ir juo­dos spal­vos, vis­kas įreng­ta pa­gal mū­sų sko­nį. Žmonės kaž­ko­dėl įsi­ti­ki­nę, kad vo­nios kam­ba­riuo­se rei­kia ka­bin­ti ne­di­dukes lem­pas, – o pas mus ka­bo pen­kių žva­kių kan­de­liabras... Nes aš taip no­rė­jau!

Mar­ty­nas: Te­ko kaž­kaip su­grūs­ti tą kan­de­liab­rą į vo­nią: jei mo­te­ris no­ri, tai kur dė­sie­si?..

Ku­ris iš jū­sų pra­mo­gų pa­sau­ly­je jau­čia­tės įžy­mes­nis? Juk kai po­ro­je abu yra ži­no­mi, žmonės kar­tais ima kon­ku­ruo­ti dėl po­pu­lia­ru­mo... Kris­ti­na: O mes tik­rai ži­no­mi?.. (Šyp­te­li.) Mar­ty­nas: Ma­nau, kad vie­na­reikš­miš­kai – Kris­ti­na. Aš žvaigž­de tik­rai ne­si­jau­čiu, už­tat gy­ve­nu su žvaigž­de: jai žmonės ir skam­bi­na, ir ra­šo, ir so­cia­li­niuo­se tink­luo­se se­ka...

Kris­ti­na: Bet tu įžy­mes­nis ki­no ir te­at­ro pa­sau­ly­je. Mud­vie­jų sri­tys skir­tin­gos, to­dėl vi­siš­kai ne­kon­ku­ruo­ja­me.

Mar­ty­nas: Man ap­skri­tai ne­rū­pi tas sta­tu­sas. Svar­biau­sia, kad tik ši­ta žvaigž­dė su ma­ni­mi gy­ven­tų...

Na, kam taip kuk­lin­tis... Kai vai­di­nai te­le­vi­zi­jos se­ria­le „Juo­dos ka­tės“ar pa­si­ro­dei „Žvaigž­džių du­etuo­se“su Na­ta­li­ja Bun­ke, ger­bė­jų dė­me­sys tik­riau­siai ge­ro­kai ūg­te­lė­jo?

Kris­ti­na: Tai kad jis ne­ži­no­jo, ką da­ry­ti su tuo dė­me­siu!.. Mar­ty­nas – iš tos keis­tos ak­to­rių kar­tos, ku­ri nei­gia ži­nias­klai­dos ga­lią, to­kią svar­bią me­ni­nin­kams: „Mums ne­rei­kia dė­me­sio, mums nie­ko ne­rei­kia...“Mar­ty­nas: Nor­ma­lus tik­ro me­ni­nin­ko po­žiū­ris. Kris­ti­na: Čia ne me­ni­nin­ko po­žiū­ris, o vi­siš­ka at­gy­ve­na! Anks­tes­niais lai­kais ak­to­riams tuo rū­pin­tis ne­rei­kė­jo – pi­a­rą už juos at­lik­da­vo te­at­rai, ku­riuo­se vi­si tu­rė­jo eta­tus. O da­bar, kai vi­si ta­po lais­vi, sa­vo įvaiz­dį tu­ri­me su­kur­ti pa­tys. Mo­kiau Mar­ty­ną, kad rei­kia kal­bė­tis su žur­na­lis­tais, kad ga­vus klau­si­mų rei­kia į juos at­sa­ky­ti, kad ver­ta da­ly­vau­ti ge­ro­se fo­to­se­si­jo­se. Vie­šie­ji ry­šiai – ne­at­sie­ja­ma šiuo­lai­ki­nio me­ni­nin­ko da­lis. Ko­kį pus­me­tį su juo dir­bau ta link­me...

Mar­ty­nas: Ir pa­ga­liau po pust­re­čių me­tų aš su­si­kū­riau ins­tag­ra­mo pro­fi­lį ( juo­kia­si).

Kris­ti­na: Kai jis da­ly­va­vo „Du­etuo­se“, ir­gi da­viau daug pa­ta­ri­mų: juk pa­ti šo­kau dvie­juo­se te­le­vi­zi­jos pro­jek­tuo­se, pui­kiai ži­nau, kas ten vyks­ta. Vie­ną die­ną at­si­du­ri tarp fa­vo­ri­tų, ki­tą le­ki į už­ri­bį... Ma­no­ji pa­tir­tis bu­vo la­bai kar­ti: vis­kas griu­vo, nu­trū­ko san­ty­kiai ir su tuo­me­čiu drau­gu, ir su dau­ge­liu bi­čiu­lių. Jie ne­su­pra­to: „Ko tu len­di į tą te­li­ką?..“Vi­si nu­si­su­ko.

Mar­ty­nas: Ma­niš­kiai vis­gi ne­nu­si­su­ko: ne­daug jų tu­riu, kaž­kas at­si­si­jo­jo, bet tik­rie­ji li­ko. Aiš­ku, skep­tiš­kas ap­lin­ki­nių po­žiū­ris pra­de­da kel­ti klau­si­mų: „Ką aš čia vei­kiu? O Die­ve, ar aš tik­ras me­ni­nin­kas, ar ne?“Ka­dai­se, ap­im­tas to­kių min­čių, at­si­sa­kiau da­ly­vau­ti te­le­vi­zi­jos pro­jek­te su Eve­li­na Sa­šen­ko: bu­vau gal ket­vir­ta­kur­sis, iš­di­dus paukš­tis, pa­reiš­kiau, jog kaž­kam šis pro­jek­tas gal­būt la­biau nau­din­gas nei man rei­ka­lin­gas... Eve­li­na tuo­met pa­si­kvie­tė Jo­kū­bą Ba­rei­kį – ir su juo lai­mė­jo pro­jek­tą. Gai­la, ta­da Kris­ti­nos dar ne­pa­ži­no­jau – oi, bū­tų ji man pro­to įkrė­tu­si, įro­džiu­si, kad ak­to­riui kiek­vie­na pa­tir­tis yra ge­ras ba­ga­žas. Už­tat džiau­giuo­si, kad da­ly­va­vau „Žvaigž­džių du­etuo­se“, tai bu­vo įdo­mu ir nau­din­ga.

Ką ju­du vei­kia­te drau­ge, kai ne­dir­ba­te?

Kris­ti­na: Bū­na­me ko­mo­je... Be­veik ne­juo­kau­ju: grįž­ta­me na­mo, pa­si­kal­ba­me, pa­val­go­me – ir krin­ta­me mie­go­ti. Dar pa­glos­to­me ka­tę, ku­riai bū­ti­nai rei­kia dė­me­sio. Tik­ra­sis ka­tės var­das – Izė Tro­bos Ti­gras, bet va­di­na­me ją vi­saip: Iziu­ku, Ko­ko­su, Ce­pe­li­nu... Lai­mei, ne­įsi­žei­džia.

Mar­ty­nas: Pats il­gai ne­tu­rė­jau te­le­vi­zo­riaus, o da­bar jį tu­ri­me – ir su­vo­kiu, jog kar­tais la­bai sma­gu jį pavėp­so­ti kartu. Į klu­bus ne­vaikš­to­me: abu dir­ba­me sce­no­je, žmo­nių šur­mu­lio mums tik­rai ne­trūks­ta, at­virkš­čiai – no­ri­si na­muo­se pa­tau­py­ti ba­te­ri­ją ir pa­ju­din­ti tik vie­ną pirš­tą dis­tan­ci­niam pul­te­liui. La­bai nu­ste­bau, kai ne­se­niai Kris­ti­na man įjun­gė krep­ši­nį...

Kris­ti­na: Ne sa­vo no­ru – tie­siog pa­ma­čiau, kad pra­si­de­da var­žy­bos, ir nu­lei­du­si gal­vą įjun­giau, nes juk vis tiek ki­taip ne­bus. Pa­ti spor­to ne­mėgs­tu – mėgs­tu pra­mo­gi­nes lai­das, mu­zi­ki­nius ka­na­lus, kur vis­kas bliz­ga ir tvis­ka.

Mar­ty­nas: O aš žiū­riu fil­mus, do­ku­men­ti­ką ir lai­das apie au­to­mo­bi­lius. Ti­piš­kas vy­ras... Fil­mus ir se­ria­lus sten­giuo­si žiū­rė­ti kaip pa­pras­tas žiū­ro­vas, bet už jo vis tiek sle­pia­si pro­fe­sio­na­las: ma­tau, kaip kas su­kal­ta. Mėgs­tu pa­ly­gin­ti už­sie­nie­tiš­kus ir lie­tu­viš­kus se­ria­lus.

Tie pa­ly­gi­ni­mai ne­at­kra­to no­ro vai­din­ti lie­tu­viš­kuo­se se­ria­luo­se?

Mar­ty­nas: Ne... Mie­lai dar jų im­čiau­si. Kai vai­di­nau „Juo­do­se ka­tėse“, kū­rė­jams da­ly­da­vau pa­ta­ri­mus, ką ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti pa­na­šiai kaip ko­ky­biš­kuo­se už­sie­nie­tiš­kuo­se se­ria­luo­se. Gal kam at­ro­dė, kad ki­šu tri­gra­šį kur ne­rei­kia, bet iš tų pa­ta­ri­mų bu­vo nau­dos. Pa­vyz­džiui, su­re­ži­sa­vau sa­vo pas­ku­ti­nę sce­ną: ma­ne ba­re už­mu­šė šam­pa­no bu­te­liu, kri­tau ant že­mės, gu­lė­jau ant šal­tų ply­te­lių – ir ka­me­ra iš ar­ti il­gai ro­dė ma­no vei­dą ne­mirk­sin­čio­mis aki­mis. At­ro­dė vi­sai įspū­din­gai.

Ju­du su Kris­ti­na kur nors kartu iš­va­žiuo­ja­te? Mar­ty­nas: Į ma­no se­ne­lių kai­mą. Ten daug lau­ko dar­bų, tai­gi Kris­ti­na ei­na prie eže­ro, o aš ei­nu mo­suo­ti ša­kė­mis.

Kris­ti­na: Nu­le­kia­me į Pa­lan­gą, nes aš iš ten ki­lu­si. Di­džiau­sia šven­tė – SPA cent­rai: Die­ve ma­no, kaip ten ge­ra... Ta­čiau įsi­vaiz­duo­ki­te: iki Nau­jų­jų aš tu­riu 36 spek­taklius, tik pen­ki Vil­niu­je, o vi­si ki­ti – po vi­są Lie­tu­vą. Tai­gi pas­kui ne­be­la­bai no­ri­si kur nors va­žiuo­ti, juo­lab kad ir na­mus su­si­tvar­ky­ti rei­kia... Įsi­vaiz­duo­ja­te, kiek man, šo­kė­jai, rei­kia skalb­ti dra­bu­žių? Kaip lė­liu­kui – kas­dien!

Su­si­mąs­to­te apie šei­mą? Ar jai bū­tų lai­ko?

Kris­ti­na: Ka­da nors. Ma­no gy­ve­ni­mas tuo­met la­bai kei­sis, to­dėl ir ne­sku­bu: no­riu at­šok­ti tiek, kiek man skir­ta, o ta­da jau iš­ei­ti gim­dy­ti vai­kų ir ne­be­grįž­ti į sce­ną. Ne­ke­ti­nu bū­ti mama ir ba­le­ri­na tuo pat me­tu, tai ne­įma­no­ma. Ma­no mama la­bai anks­ti ma­ne pa­li­ko, aš ją il­gai va­di­nau ne „mama“, o var­du... Sa­vo šei­mo­je to ne­no­riu. Tai ne­reiš­kia, kad sė­dė­siu na­mie, ta­čiau ne­be­bū­siu ar­tis­tė.

Mar­ty­nai, ta­vo gy­ve­ni­mas, ta­pus tė­čiu, ir­gi pa­si­keis­tų?

Mar­ty­nas: In­ten­sy­viai gal­vo­čiau, ką veik­ti, kad šei­mai nie­ko ne­trūk­tų. Kar­tais su­si­mąs­tau: jei su sa­vo pro­fe­si­ja ne­pa­vyk­tų pa­siek­ti tiek, kiek no­rė­čiau, griebčiau­si ki­tos ka­d­ro pu­sės – tap­čiau re­ži­sie­riu­mi ar pro­diu­se­riu.

Kris­ti­na: Tė­vuk, bet tuo­met ta­vęs iš­vis na­muo­se ne­ma­ty­tu­me!..

Mo­kiau Mar­ty­ną, kad rei­kia kal­bė­tis su žur­na­lis­tais, kad ga­vus klau­si­mų rei­kia į juos at­sa­ky­ti, kad ver­ta da­ly­vau­ti ge­ro­se fo­to­se­si­jo­se.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.