Į DANIJĄ – DVIESE

Pro­fe­sio­na­lo ka­rje­rą bai­gian­tis bad­min­to­ni­nin­kas Kęs­tu­tis NA­VIC­KAS (33) prieš ke­le­tą sa­vai­čių iš­vy­ko į Daniją dirb­ti tre­ne­riu. Gim­ti­nė­je pa­li­kęs gau­tus ap­do­va­no­ji­mus, su sa­vi­mi pa­si­ima tai, ką bran­gi­na ne ma­žiau už juos, – my­li­mą­ją Ju­li­ją FILATOVĄ (33).

Zmones - - News - BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ

Kęs­tu­tis Na­vic­kas iš­vyk­da­mas su sa­vi­mi pa­si­ima my­li­mą mo­te­rį

D ar lyg ir ga­lė­jo­te žais­ti... Ko­dėl at­si­svei­kin­ti su ra­ke­te nu­ta­rė­te bū­tent da­bar?

Kęs­tu­tis: Spren­di­mas il­gai bran­din­tas, daug kar­tų per­gal­vo­tas ir ga­liau­siai džiaugs­min­gai pri­im­tas. Dar ir Eu­ro­pos bad­min­to­no fe­de­ra­ci­jos pa­siū­ly­mas tre­jus me­tus dirb­ti tre­ne­riu Da­ni­jo­je, „Cen­ter of Excel­len­ce“tre­ni­ruo­čių cent­re, su­jau­kė įpras­tus pla­nus. Kai prieš me­tus bai­gė­si olim­pi­nė at­ran­ka, Vil­niu­je ir Kau­ne įkū­riau sa­vo var­do bad­min­to­no aka­de­mi­ją ir vis daž­niau ėmiau gal­vo­ti, kad ne­be­no­riu bū­ti to­li nuo gim­to­sios ša­lies. Aka­de­mi­ja sėk­min­gai įsi­va­žia­vo, su­si­kū­rė gra­ži bend­ruo­me­nė – bū­tent dėl jos Lie­tu­vą ir sun­kiau­sia pa­lik­ti. Vi­sa­da sa­kiau, kad joks dar­bas už­sie­ny­je ma­nęs iš čia ne­išvi­lios, nes try­li­ka me­tų ke­lia­vau po pa­sau­lį tre­ni­ruo­da­ma­sis, bet iš­ėjo, kaip iš­ėjo... Kiek įma­no­ma, aka­de­mi­ja rū­pin­siuo­si per at­stu­mą, čia liks žmonės, ku­riais vi­siš­kai pa­si­ti­kiu: il­ga­me­tis tre­ni­ruo­čių part­ne­ris Po­vi­las Bar­tu­šis, iš ma­nęs per­ėmęs daug spor­ti­nių ir žmo­giš­kų­jų sa­vy­bių. Įsi­trau­kė ir drau­gai, to­dėl sa­vo pir­mą­jį kū­di­kį pa­lie­ku ra­mia šir­di­mi.

Su ka­rje­ra su­si­ju­sius spren­di­mus pri­ima­te pats ar ta­ria­tės su Ju­li­ja?

Kęs­tu­tis: Di­sku­ta­vo­me ir su Ju­li­ja, ji pri­ta­rė, kad man tai – pui­ki ga­li­my­bė, ir aš jai dė­kin­gas už su­pra­t­imą. Dve­jus me­tus, ku­riuos kartu esa­me, jau­čiu be­są­ly­giš­ką Ju­lės pa­lai­ky­mą: ka­žin ar bū­čiau ga­lė­jęs drau­gau­ti su žmo­gu­mi, pro­tes­tuo­jan­čiu prieš ma­no sa­vi­raiš­ką. Vie­nin­te­liai, ku­rie dėl iš­vy­ki­mo į Daniją abe­jo­jo, – tai aš ir bro­lis dvy­nys Ge­di­mi­nas. Jis siū­lė ne­va­žiuo­ti, nes mes il­gai lau­kė­me die­nos, kai abu grį­ši­me gy­ven­ti į Lie­tu­vą: bro­lis – krep­ši­nin­kas, to­dėl gim­to­jo­je ša­ly­je ir­gi re­tas sve­čias. Aš ir pats da­nams tei­gia­mo at­sa­ky­mo ne­sku­bė­jau duo­ti, nes ne­no­rė­jau taip vis­ko im­ti ir mes­ti. Jau­čiu di­de­lę at­sa­ko­my­bę, juk Da­ni­jo­je vei­kia di­džiau­sia bad­min­to­no fe­de­ra­ci­ja Eu­ro­po­je, ši spor­to ša­ka ten – la­bai po­pu­lia­ri.

Ju­li­ja: Pa­siū­ly­mas dirb­ti tre­ne­riu – pui­kus Kęs­tu­čio įver­ti­ni­mas, to­dėl bū­tų sa­va­nau­diš­ka ro­dy­ti kap­ri­zus. Kaip ga­lė­čiau tam prieš­ta­rau­ti? Ne­ga­na to, Da­ni­jo­je įsi­kur­si­me kartu. Iš pra­džių Kęs­tu­tis vyks­ta ap­si­žiū­rė­ti vie­nas, o ne­tru­kus pri­si­jung­siu ir aš.

San­ty­kių per at­stu­mą jau at­si­kan­do­te?

Kęs­tu­tis: Ga­li­ma sa­ky­ti, kad vi­sus dve­jus me­tus per at­stu­mą ir drau­gau­ja­me. Bet mums vi­sai ne­blo­gai pa­vyks­ta. Aiš­ku, dau­giau­sia Ju­li­jos dė­ka, nes ji prie ma­nęs de­ri­na­si, – sau leis­ti komp­ro­mi­sų aš ne­ga­liu.

Ju­li­ja: At­ėjo me­tas po­ky­čiams. No­ri­si pa­ga­liau nu­sės­ti vie­na­me mies­te, nes gy­ve­ni­mas bu­vo ta­pęs tik­ru chao­su. Ta­čiau gal čia ir kaž­ko­kio šar­mo bū­ta?.. Gy­ve­no­me per tris mies­tus: Kęs­tu­čio gim­ta­ja­me Kau­ne, Klai­pė­do­je, kur na­mus tu­riu aš, ir Vil­niu­je, nuo­mo­ja­ma­me bu­te. Va­sa­ro­mis daug lai­ko leis­da­vo­me pa­jū­ry­je. Ge­rai, kad bent il­gų lau­ki­mo mė­ne­sių san­ty­kiuo­se iš­ven­gė­me: dau­giau­sia ne­si­ma­tė­me tris sa­vai­tes, bet bū­da­vo ir taip, kad grį­žęs jis po ke­lių die­nų vėl iš­vyk­da­vo tre­ni­ruo­tis ar į bad­min­to­no tur­ny­rus. Kar­tais tie mū­sų pa­si­ma­ty­mai truk­da­vo la­bai jau trumpai...

Kęs­tu­tis: Už­tat bu­vo ge­ra pa­tir­tis vi­sus mies­tus pa­žin­ti iš vi­daus, ne tik bū­ti sve­čiu. Šau­nu, kad Klai­pė­da tu­ri jū­rą, Vil­nius – fai­nų žmo­nių, o Kau­nas po tru­pu­tį vis la­biau to­bu­lė­ja ir pra­de­da tu­rė­ti vis­ką. Apie Kau­ną, pra­šom, vi­sa­da tik ge­rai ( šyp­so­si).

Jau ap­gal­vo­jo­te, ką Ju­li­ja veiks Da­ni­jo­je?

Ju­li­ja: Ke­le­rius me­tus Klai­pė­do­je dir­bu šeimos ver­s­le, gė­lių stu­di­jo­je „MAMin“. Kartu su mama ku­ria­me puokš­tes, deko­ruo­ja­me šven­tes, ren­gi­nius. Se­suo Ol­ga Fi­la­to­va-Kont­ri­mie­nė tu­ri dra­bu­žių pre­kės ženk­lą „2ru2­ra“– kar­tais pa­pra­šo pa­bū­ti jos ku­ria­mų rū­bų mo­de­liu, šįmet žings­nia­vau „Ma­dos in­fek­ci­jos“po­diu­mu. Gal ir Da­ni­jo­je ką nors pra­dė­siu su gė­lių vers­lu... Gal net ma­da? O gal įgy­ven­din­si­me ir bend­rų pro­jek­tų su Kęs­tu­čiu. Jis – ne­stan­dar­ti­nis spor­ti­nin­kas, kū­ry­bin­gas žmo­gus. Štai kad ir per Vy­rų ma­dos sa­vai­tę, ku­ri žie­mos pa­bai­go­je vy­ko Vil­niu­je, kartu su ma­dos na­mų „Kri­s­ti And­ress“di­zai­ne­riu And­riu­mi Ser­ge­jen­ka pri­sta­tė dra­bu­žių ko­lek­ci­ją.

Vi­sa­da sa­kiau, kad joks dar­bas už­sie­ny­je ma­nęs iš čia ne­išvi­lios.

Kęs­tu­tis: Ti­kiu Ju­lės sėk­me, nes ji sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lė, tu­ri daug en­tu­ziaz­mo, net ne­abe­jo­ju, kad su ma­ni­mi iš­vy­ku­si idė­jų ne­pri­stigs. Ju­li­ja la­bai pyks­ta, kai vie­šai pa­gi­riu, bet jos ku­ria­mos gė­lių kom­po­zi­ci­jos – iš­ties la­bai gra­žios ( nu­si­šyp­so).

Nuo spor­to nu­to­lu­siam žmo­gui gy­ven­ti su spor­ti­nin­ku pro­fe­sio­na­lu ne vi­sa­da pa­pras­ta. Vie­nam ki­tą per­pras­ti, pri­si­tai­ky­ti prie įpro­čių už­tru­ko?

Ju­li­ja: Kęs­tu­čio gy­ve­ni­mas man iš pra­džių pa­si­ro­dė la­bai sve­ti­mas. Re­ži­mas, svei­ko mais­to kul­tas... to­kie da­ly­kai bu­vo ant­ra­me ma­no gy­ve­ni­mo pla­ne! Ir dė­me­sys, ku­rį gau­na iš ap­lin­ki­nių, ne itin ža­vė­jo. Bet il­gai­niui jis ma­ne pa­len­kė į sa­vo pu­sę: pra­dė­jau žiū­rė­ti, ką pie­tums de­du į lėkš­tę, ėmiau spor­tuo­ti, žais­ti bad­min­to­ną. Vie­na ver­tus, džiau­giuo­si, bet su dis­ci­p­li­nuo­tu žmo­gu­mi gy­ven­ti ne­leng­va. Esa­me su­ta­rę, kad pus­ry­čius ruo­šia, įvai­rias ko­šes, kas man ir­gi bu­vo nau­jie­na, ver­da Kęs­tu­tis, o aš rū­pi­nuo­si va­ka­rie­ne: jo­kių bul­vių, vien dar­žo­vės, viš­tie­na... Kar­tais rei­kia įjung­ti vaiz­duo­tę, kad tas pats mais­tas ne­nu­si­bos­tų.

Kęs­tu­tis: Ju­li­ja ne­su­pras­da­vo, ko­dėl lais­va­die­nį tu­ri­me anks­ti kel­tis ir lėk­ti pa­bė­gio­ti – ko­dėl ne­ga­li­ma dar tie­siog pa­snaus­ti? (Šyp­so­si.) O man ge­riau­sias po­il­sis – spor­tas.

Vi­sa­da per­dė­tai rū­pi­nau­si mais­tu, pai­siau die­no­tvar­kės, Ju­li­ja man pa­ro­dė ki­tą gy­ve­ni­mo pu­sę: kad ga­li­ma lais­viau pa­žiū­rė­ti į tam tik­rus kas­die­nius da­ly­kus, ret­sy­kiais kur nors su drau­gais iš­ei­ti pa­pra­mo­gau­ti, la­biau pa­si­mė­gau­ti gy­ve­ni­mu. Bet štai dėl bui­ties rū­pes­čių ne­si­pyks­ta­me, nes dar ne­spė­jo­me pa­tir­ti, kas yra tik­ra ru­ti­na. Čia – ge­ro­ji drau­gys­tės, kai ten­ka il­giau ne­si­ma­ty­ti, pu­sė.

Esa­te už­si­mi­nęs, kad nau­jus jaus­mus į šir­dį įsi­lei­džia­te ne taip ir leng­vai, to­dėl ir rim­tos drau­gys­tės į kas­die­nį gra­fi­ką vis ne­įterp­da­vo­te. Kuo ypa­tin­ga pa­si­ro­dė Ju­li­ja?

Kęs­tu­tis: Ju­lė jau pa­čią pir­mą mū­sų pa­žin­ties die­ną iš­si­sky­rė ener­gi­ja ir hu­mo­ro jaus­mu. Ši­tie da­ly­kai iki šiol ža­vi, ji ge­ba ma­ne pra­links­min­ti po in­ten­sy­vios, sun­kios dar­bo die­nos ir ši­taip grą­žin­ti į gy­ve­ni­mą. Ta­čiau tai ne­bu­vo mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio: aš sun­kiai įsi­my­liu, ne­su per­dėm jaus­min­gas – la­biau ra­cio­na­lus, nes vis­ką no­riu pa­sver­ti, ge­rai ap­gal­vo­ti. Da­viau Ju­li­jai lai­ko su ma­ni­mi su­si­pa­žin­ti ar­ti­miau, no­rė­jau, kad su­vok­tų, koks esu, koks ma­no gy­ve­ni­mo bū­das, kuo aš kvė­puo­ju. O gal jai pa­čiai ne­pa­tiks? Ne­no­rė­jau jos įskau­din­ti ir jau per pir­mus pa­si­ma­ty­mus daug ža­dė­ti, to­dėl pra­ėjo ne tiek ir ma­žai lai­ko, kol ta­po­me po­ra. Ne­ga­na to, tik su­ti­kę vie­nas ki­tą ne­ga­lė­jo­me tęs­ti pa­žin­ties įpras­tai su­si­ti­ki­nė­da­mi, nes pri­va­lė­jau iš­vyk­ti tre­ni­ruo­tis. Bet grįž­da­mas į Lie­tu­vą vis pa­jus­da­vau, kad no­riu ma­ty­tis daž­niau ir daž­niau, paskam­bin­ti, pa­si­kal­bė­ti, ap­ka­bin­ti...

Ju­li­ja: Ta­da, su­si­ti­kę prieš dve­jus me­tus, ne­ieš­ko­jo­me ant­rų­jų pu­sių, tie­siog džiau­gė­mės vie­nas ki­to drau­gi­ja, sma­giais pa­šne­ke­siais ir nė ne­pa­ste­bė­jo­me, kaip gra­žus bend­ra­vi­mas iš­au­go į abi­pu­sę mei­lę.

Ju­li­ja man pa­ro­dė ki­tą gy­ve­ni­mo pu­sę: kad ga­li­ma lais­viau pa­žiū­rė­ti į tam tik­rus kas­die­nius da­ly­kus, la­biau pa­si­mė­gau­ti gy­ve­ni­mu.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.