P. S.

Zmones - - News -

Ri­man­tė Kul­vin­s­ky­tė. 50 pil­kų Lie­tu­vos at­spal­vių

Ji pa­bu­do ir pa­žvel­gė pro lan­gą – jau ke­lin­ta die­na li­jo, dan­gus bu­vo pil­kas. Tiek pa­va­sa­rį, tiek va­sa­rą, tiek ru­de­nį. At­si­sė­du­si lo­vo­je Ji nu­si­rą­žė, už­si­maukš­li­no pil­kas mo­čiu­tės megz­tas ko­ji­nes ir nu­ti­pe­no į vir­tu­vę. Čia ga­ra­vo ka­va, o ant pil­ko me­ta­li­nio gar­trau­kio šyp­so­jo­si Jo prik­li­juo­tas raš­te­lis „My­liu ta­ve, ge­ros die­nos!“Die­na lau­kė iš­ties ge­ra – svar­bus dar­bo su­si­ti­ki­mas su pil­ko vei­do žmo­nė­mis pil­ka­me dan­go­rai­žy­je, tad tam pui­kiai ti­ko va­kar pirk­ta pil­ka suk­ne­lė. Ir rau­do­nos lū­pos.

Ant pil­ko ša­li­gat­vio tan­go šo­ko ru­de­ni­niai la­pai, ma­tėsi va­kar krei­du­tė­mis vai­kų iš­brėž­ti skai­čiai. Ji stab­te­lė­jo. O ko­dėl gi ne?! Vie­na ko­ja, dvi, vie­na, dvi – Ji šo­ki­nė­jo per su­nu­me­ruo­tas ply­te­les ir šyp­se­no­je at­bu­do vi­si pri­si­mi­ni­mai apie kie­mo drau­gus iš pil­ko dau­gia­bu­čio. To­je pa­čio­je laip­ti­nė­je gy­ve­no ir pil­kas ka­ti­nas Bo­ni­fa­ci­jus, ku­rį vie­ni­ša kai­my­nė šer­da­vo de­fi­ci­ti­niu pil­kos spal­vos špro­tų paš­te­tu. Ech, kaip Ji da­bar no­rė­tų to špro­tų paš­te­to! Ir tos pil­kos ke­pe­ni­nės deš­ros su kvad­ra­ti­niu ba­to­nu, ku­rios gau­da­vo tik pas te­tą Sta­se­lę!

Pil­ką suk­ne­lę pūs­te­lė­jo pil­kas šiau­rės ry­tų vė­jas. Gal rei­kė­jo reng­tis šil­čiau, trumpai su­abe­jo­jo. Bet taip ne­si­no­rė­jo pa­leis­ti va­sa­ros, o pil­kas li­nas – tie­siau­sias ke­lias į ją. Į lau­kus, kai nu­brai­žy­tos ko­jos ap­li­pu­sios pil­ko­mis įkai­tu­sių žvyr­ke­lių dul­kė­mis. Į miš­ke­lius, kur per pil­kus ak­me­nis kun­ku­liuo­ja upokš­niai, – įme­ti ša­ke­lę ir ve­jie­si pa­lei sro­vę, kol ne­be­spė­ji su tėk­me... Į dai­nas, ku­rias trauk­da­vo dė­dės ir te­tos, grįž­da­mi iš lau­kų pil­ko­mis že­mė­to­mis ran­ko­mis. Į liū­tis, per ku­rias tvins­tan­čio­se gat­vė­se ba­si laks­to mels­vai pil­kų akių vai­kai ir turš­kia­si pil­ki žvirb­liai. Į tą die­ną, kai tė­tis Ją pir­mą­kart už­so­di­no ant pil­ko žir­go ir pa­ža­dė­jo Jai, kad Ji už­ka­riaus pa­sau­lį. Į ry­tą, kai vi­sas tur­gu­je pirk­tas ban­de­les su­le­si­no pil­kiems ba­lan­džiams ir nė aki­mir­kos ne­si­gai­lė­jo. Į švie­sias va­sa­ros nak­tis, kai Ji ir Jis tūks­tan­tį kar­tų at­si­svei­ki­no ir tiek pat kar­tų bu­čia­vo­si prie kiek­vie­no pil­ko se­na­mies­čio kam­po.

Pil­ku Ge­di­mi­no pro­s­pek­tu ėjo pil­ki pal­tai ir striu­kės, pil­ki švar­kai ir pil­ki megz­ti­niai su pil­kais džin­sais. Ry­ti­nis šal­tu­kas kan­do pil­kus vei­dus ir da­žė juos raus­va spal­va. Ko­kie vi­si gra­žūs, džiau­gė­si Ji. Aukš­ti, pil­kų plau­kų, plie­ni­nių akių ir ge­le­žies tvir­tu­mo žmonės. Bet juk ge­le­žis tik at­ro­do šal­ta, su­si­mąs­tė, ran­ko­se spaus­da­ma pil­ką rak­tų ry­šu­lį, – del­ne ji greit su­šy­la. O kar­tais ir de­gi­na. De­gi­na kaip mei­lė, ku­rią Ji su­ti­ko pil­ką lie­tu­viš­ką die­ną, ant pil­kų par­ko laip­tų.

„Ži­nai, žvaigž­dės, ir tos už­gęs­ta, o spal­vos nu­blun­ka ir tam­pa pil­kos“, – tą­kart pa­sa­kė Jis, ir Ji ži­no­jo, kad no­ri pil­ko gy­ve­ni­mo, kad no­ri ste­bė­ti, kaip spal­vos nu­blun­ka, kartu su juo.

„Aš ne­no­riu aštru­mo. Aš ne­no­riu juo­dos spal­vos. Aš ne­no­riu bal­tos. Aš no­riu pil­kos. Tu esi pil­ka, ma­no mei­le. Tu ne­si nei ge­ras, nei blo­gas. Tu vi­sa­da min­ti­mis kaž­kur, bet nie­ka­da ma­nęs ne­pa­lie­ki. Tu nie­kad ne­ty­li, bet nie­ka­da daug ne­pa­sa­kai. Tu esi pil­ka, ma­no mei­le. Pil­ka yra tie­sos spal­va“, – ap­ka­bi­no Jį, pa­ža­dė­da­ma my­lė­ti amžinai. Kol bal­tos na­mų sie­nos taps pil­kos. Kol šam­pa­no bur­bu­lus ran­ko­se pa­keis pil­ki vir­ba­lai su mez­gi­niu. Kol per pil­kų aki­nių rė­me­lių vir­šų Ji ste­bės Jį, ir ste­bė­sis, kaip jam tin­ka raukš­lės ir pil­ko si­da­bro plau­kai.

Dan­gu­mi vis dar slin­ko pil­ki de­be­sys. Ant sta­lo gu­lė­jo krū­va pil­kų seg­tu­vų. Į ka­bi­ne­tą už­su­ku­si ko­le­gė skun­dė­si ru­de­niu ir dar to­li gra­žu ne­pra­si­dė­ju­sia žie­ma.

– Taip no­ri­si pa­bėg­ti iš Lie­tu­vos – čia vis­kas pil­ka! – dū­sa­vo at­si­sė­du­si ant sta­lo kraš­to. – O ži­nai ką, – nu­si­šyp­so­jo Ji. – Ei­nam ce­pe­li­nų! – Išpro­tė­jai?! Ce­pe­li­nų? Ko­dėl ce­pe­li­nų? – Nes vi­si ge­riau­si da­ly­kai yra pil­kos spal­vos.

Ri­man­tė KUL­VIN­S­KY­TĖ Kū­ry­bi­nin­kė

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.