Kai ra­ga­nos bur­tų ne­be­li­ko

Vi­sai ar­ti Vil­niaus, bet kartu ato­kiai nuo žmo­nių ir mies­to gau­de­sio esan­čio­je di­zai­ne­rio Vy­to PA­LA­VIN­S­KO (49) so­dy­bo­je taip ra­mu ir ty­lu, kad po so­dą vaikš­ti­nė­ja stir­nos, vi­sai ša­lia na­mų grio­vy­je vai­kus ve­dan­čios la­pės už­su­ka pa­gu­lė­ti ant so­fos te­ra­so­je

Zmones - - Menas Gyventi - DALIA MUSTEIKYTĖ IR GRE­TA SKARAITIENĖ (nuo­trau­kos)

Prieš maž­daug sep­ty­nio­li­ka me­tų, kai Vy­tas iš ne­pa­žįs­ta­mų vil­nie­čių nu­si­pir­ko so­dy­bą, su šei­my­na čia nak­vo­da­vo pa­la­pi­nė­se ar se­na­me ma­ža­me vie­no kam­ba­rio na­me. Bet kaž­ko­dėl ne­si­mie­go­da­vo iki pa­ry­čių. „Ta­da dar tu­rė­jo­me šu­nį, su juo bū­da­vo ra­miau“, – pri­si­me­na. Ga­li­ma ne­mi­gos prie­žas­tis pa­ma­žu ėmė aiš­kė­ti vie­ną die­ną kie­me pa­si­ro­džius lo­bių ieš­ko­to­jams. Kai jie pa­reiš­kė, kad ži­no, jog čia pa­slėp­tas lo­bis, o ra­dę pa­si­ims aš­tuo­nias­de­šimt pro­cen­tų jo ver­tės, dvi­de­šimt pa­liks šei­mi­nin­kui, su­lau­kė Vy­to pro­tes­to: „Ne, pen­kias­de­šimt ant pen­kias­de­šimt.“Ga­liau­siai su­de­rėjo – šei­mi­nin­kui teks ke­tu­rias­de­šimt pro­cen­tų. Lo­bių ieš­ko­to­jai ėmė­si dar­bo: vie­nas lė­tai, žings­nis po žings­nio, vaikš­ti­nė­jo po te­ri­to­ri­ją, du ka­sė­jai su kas­tu­vais lau­kė to­les­nių ko­man­dų, o Vy­tas vi­sa tai

ati­džiai ste­bė­jo – „Juk ma­no lo­bis!“Ties se­nu šer­mukš­niu, au­gan­čiu už kluo­no, ieš­ko­to­jas su­sto­jo: „Ka­s­kit.“Kas­tu­vas dunks­te­lė­jo į dė­žę. Bin­go! Ją ati­da­rius bu­vo ras­tos trys į pe­na­lus pa­na­šios dė­žu­tės. Jo­se – pil­na bal­to vaš­ko. Pra­dė­jo jį krapš­ty­ti. Iškrapš­tė port­si­ga­rą, at­su­ko, iš­bė­rė ma­nų kruo­pas ir iš­trau­kė nuo­trau­ką, ap­vy­nio­tą plau­kais ir auk­si­ne gran­di­nė­le. 1980-ųjų fo­to­gra­fi­jo­je – mer­gi­na vi­su ūgiu prie ba­sei­no, akys iš­ba­dy­tos, ša­lia nu­p­ieš­ta svas­ti­ka, at­ro­do, krau­ju, to­kia pa­ru­du­si. Ki­to­je nuo­trau­kos pu­sė­je ru­siš­kai pa­ra­šy­ta: „Lin­kiu, kad Jad­vy­ga su­sirg­tų vė­žiu.“Ki­ta ra­šy­se­na, ma­tyt, ra­ga­nos, pri­dur­ta, kad šiuo už­kei­ki­mu lin­ki­ma Jad­vy­gai kuo grei­čiau nu­mir­ti ir siun­čia­ma ki­to­kių pra­keiks­mų. Ki­tuo­se pe­na­luo­se bu­vo su­dė­ti „pa­lin­kė­ji­mai“dar dviem mer­gi­noms. „Aš ne­ti­kė­jau to­kiais da­ly­kais, – ste­bi­si Vy­tas. – Lo­bių ieš­ko­to­jai su­tri­ko: „Rei­kia skam­bin­ti sau­gu­mui, gal tas žmo­gus jau mi­ręs?..“Su­dė­jo vis­ką į pa­klo­dę, nu­fo­to­gra­fa­vo.“Bu­vo sek­ma­die­nis, nie­kam jie ne­pri­si­skam­bi­no, bet tos ne­mi­gos, kai iki pa­ry­čių no­rė­da­vo­si žiū­rė­ti siau­bo fil­mus, o už­mig­ti pa­vyk­da­vo tik aš­tun­tą, jau pra­švi­tus, pa­slap­tis ėmė ir pa­aiš­kė­jo: šiuo­se na­muo­se anks­čiau gy­ve­no blo­gą­ja ma­gi­ja už­si­im­da­vu­si ra­ga­na.

„Žmo­gaus plau­kai, iš­kas­ti iš že­mės, at­ro­do šiaip sau. Ki­ta­me pe­na­le dar bu­vo pri­ka­bin­tas aus­ka­ras. Bet vi­so­se nuo­trau­ko­se – žmonės iš­ba­dy­to­mis aki­mis. Bi­čiu­lis sa­kė, kad rei­kia kvies­ti ku­ni­gą, – jis la­bai ti­ki tais da­ly­kais. At­ve­žė jau­ną ku­ni­gė­lį, iš­gė­rėm su juo vy­no. Klau­sia: „Tai ar rei­kia šven­tint?“Nu­ėjo prie šer­mukš­nio, pa­žiū­rė­jo, at­si­ne­šė bu­te­liu­ką šven­tin­to van­dens – kapt kapt kapt“, – pri­si­me­na Vy­tas. Pas­kui sa­ko su­pras­da­vęs, ko­dėl į kie­mą už­su­ka ne­ma­ty­ti ži­gu­liu­kai, vai­ruo­ja­mi mo­te­riš­kių, – pa­ma­čiu­sios, kad na­mas ir jo šei­mi­nin­kai ki­ti, jos ap­si­suk­da­vo ir mau­da­vo, iš kur at­va­žia­vu­sios, nes te­be­ieš­ko­da­vo ten gy­ve­nu­sios ir blo­gą­ja ma­gi­ja už­si­im­da­vu­sios ra­ga­nos. Ji čia gy­ve­no ma­ža­me kam­ba­rė­ly­je be jo­kių pa­to­gu­mų ir net šu­li­nio. De­vy­nias­de­šim­ties su­lau­ku­si ar­ti­miau­sia kai­my­nė pa­sa­ko­jo, jog ji su nie­kuo ne­drau­ga­vu­si. „Gal ži­no­jo ko­kį šal­ti­nį ir iš ten van­de­nį sė­mė? Sa­kė, čia yra šal­ti­nių, bet aš taip ir ne­ra­dau“, – šiur­pią ra­ga­niš­ką is­to­ri­ją bai­gia Vy­tas. Nuo ta­da jo gy­ve­ni­me daug kas pa­si­kei­tė – mi­rė my­li­ma žmo­na Ju­li­ja, už­au­go vai­kai. So­dy­ba bu­vo per­tvar­ky­ta: per­sta­ty­tas na­mas, iš­kas­tas grę­ži­nys, įreng­ti vi­si pa­to­gu­mai. Tik šei­mi­nin­kai vie­nu me­tu į ją ne­no­rė­jo va­žiuo­ti. Kem­sy­nu pa­ma­žu virs­tan­čia­me vien­kie­my­je pa­si­ro­dė No­me­da ir jį pa­kei­tė iš es­mės.

Šio­je šiur­pia ra­ga­nos le­gen­da pa­žy­mė­to­je vie­to­je šian­dien ge­ra.

„Pra­dė­ju­si bend­rau­ti su Vy­tu čia at­va­žiuo­da­vau ir bū­da­vau vie­na. Kar­tais ap­im­da­vo keis­tas jaus­mas. Kar­tą prie­blan­do­je gir­dė­jau, kad kaž­kas krebž­da. Ir vi­siš­kai čia pat – so­de. Bu­vo pil­na obuo­lių, trys stir­ni­nai vaikš­ti­nė­jo ir juos ėdė. Koks vaiz­das! Žiū­rė­jau žiū­rė­jau, jie vis ne­si­skirs­to. Net pa­bo­do“, – kva­to­ja No­me­da. Čia iš ar­ti ne­kart ji ma­tė ir la­pes su la­piu­kais.

„Vy­tas tur­būt kur nors plau­kio­jo sa­vo jach­ta, o aš at­va­žia­vau čia vie­ną pa­va­sa­rį. Bu­vo mūt­na die­na, kai pil­kas dan­gus, vis­kas pil­ka. Ten prie eg­lių, ki­tų me­de­lių yra tik­ras dil­gė­ly­nas. Bu­vau ap­si­ren­gu­si il­gą juo­dą suk­ne­lę, ap­si­mo­viau bal­tas gu­mi­nes pirš­ti­nes ir nu­ėjau rink­ti žo­lių dil­gė­lių svies­tui. Vaikš­čio­jau per tą mūt­nu­mą, ap­link – nė gy­vos dva­sios, aki­mir­ką stab­te­lė­jau ir pa­gal­vo­jau: jei čia kas ir pa­na­šus į ra­ga­ną, tai tik­tai aš. Var­gas tam, ku­ris už­suk­tų. Te­gul lai­ko­si“, – juo­kia­si ji.

„Prieš žie­mą čia rei­kia at­va­žiuo­ti, iš­leis­ti iš sis­te­mos van­de­nį, pa­ruoš­ti spąs­tus pe­lėms, nes žie­mą ne­įma­no­ma pri­va­žiuo­ti. Ypač – jei užs­nig­ta. Kar­tą, o tuo me­tu so­dy­ba bu­vo ap­leis­ta, po Ju­li­jos mir­ties ne­no­rė­jau va­žiuo­ti, bet na­mą už­kon­ser­vuo­ti vis tiek rei­kė­jo. Bu­vo la­bai la­bai daug obuo­lių: pa­pu­vu­sių, rau­do­nų – vi­so­kių. Pa­ma­čiau gal dvi­de­šimt stir­ni­nų, jie ėda tuos pa­pu­vu­sius obuo­lius ir nuo jų ap­s­pangs­ta, jū­ra tam­pa iki ke­lių. Pasta­čiau ma­ši­ną, at­ėjau, žiū­riu – ma­nęs nie­kas ne­bi­jo! Tik at­si­su­ka vi­si, pa­žiū­ri... Ei, ei! Nie­kas ne­bė­ga. Į ma­no šūks­nius ne­re­aga­vo. Gal­vo­jau, už­ei­siu į na­mus, pa­im­siu ko­kį vir­du­lį ir gar­siai bel­siu. Bet jie iš­gir­do, kad du­rys at­si­da­ro, taip van­giai vi­sa kai­me­nė nu­lin­ga­vo į miš­ką“, – pa­sa­ko­ja Vy­tas.

Kar­tą Vy­tas nu­spren­dė, kad so­dy­bą par­duos,

– juk vis vien nie­kas ne­no­ri va­žiuo­ti, o vy­res­nia­jam sū­nui čia pra­si­de­da bai­si aler­gi­ja. „Bu­vo pa­va­sa­ris. Taip no­rė­jau va­sa­rą pra­leis­ti gam­to­je, jos man gy­vy­biš­kai rei­kia. Pa­p­ra­šiau, kad par­duo­tų ne tą aki­mir­ką, vė­liau, o da­bar... čia no­ri va­žiuo­ti vi­si – ir mes, ir mū­sų vai­kai“, – šyp­so­si No­me­da, ku­rios ran­ka jus­ti vaikš­tant po jau­kų na­mą ir jo pri­ei­gas. Pir­miau­sia ji pa­pra­šė leis­ti su­tvar­ky­ti vai­kų kam­ba­rį. „Iš­si­ne­šiau be­ga­lę žai­s­lų ant žo­lės ir pra­dė­jau rū­šiuo­ti. Pas­kui per­ėjau prie vi­so na­mo...“– pa­sa­ko­ja. „Žais­lus, ku­rie bu­vo ge­ri, pa­ėmė „Mais­to ban­kas“ir iš­ve­žė tiems, ku­riems jų rei­kia“, – pa­pil­do Vy­tas.

Tą pir­mą­jį, dar ra­ga­nos lai­kais bu­vu­sį, kam­ba­rį šei­mi­nin­kai nu­švei­tė, per­da­žė švie­siai – anks­čiau čia lan­kę­si žmonės net klau­sia, ar jis ne­per­sta­ty­tas. Pas­kui nuo No­me­dos ran­kų nu­švi­to ir vi­sas na­mas bei te­ra­sa, da­bar be­ne la­biau­siai ją puo­šia gir­lian­dos, per die­ną su­ge­rian­čios sau­lės ener­gi­ją ir švie­čian­čios su­te­mus. Kad čia – jau­ku, įver­ti­no ir bi­čiu­liai, mie­lai pri­iman­tys kvie­ti­mą pa­vie­šė­ti ar pa­tys pa­si­siū­lan­tys į sve­čius.

„Sma­gu, kad esa­me vie­nų vie­ni, bet žmonės vis ar­čiau ir ar­čiau. Šian­dien gir­dė­jom, kaip me­džius pjau­na ne­to­lie­se. Vi­są lai­ką, kiek so­dy­bą tu­riu, sve­ti­mus ar­ti jos ma­čiau gal du kar­tus. Pra­ei­na žo­li­nin­kai, ieš­ko­da­mi vais­ta­žo­lių. Že­mės čia ap­link – kai­mie­čių, bet nė kar­to ne­ma­čiau nė vie­no iš jų. Tik šuo sy­kį bu­vo at­bė­gęs“, – Vy­tas džiau­gia­si ga­li­my­be at­si­ri­bo­ti nuo mies­to. At­ro­do, tai pa­tin­ka ir No­me­dos ka­tei Pa­pa­jai. Vil­niu­je nė už ką iš na­mų nei­nan­ti, so­dy­bo­je ji sma­giai siau­čia gau­dy­da­ma dru­ge­lius ir drie­žus.

„Mėgs­ta­miau­sia ma­no trans­por­to prie­mo­nė“, – juo­kia­si No­me­da, sės­da­ma ant šiuo­lai­kiš­kos žo­lia­pjo­vės. Ir iš­ties su to­kiu en­tu­ziaz­mu rie­da po te­ri­to­ri­ją, kad imi ir tuo pa­ti­ki

Vy­tas at­si­sa­kė min­ties par­duo­ti so­dy­bą, kai nuo No­me­dos ran­kų vi­sas na­mas nu­švi­to. Kad čia – jau­ku, įver­ti­no ir bi­čiu­liai, mie­lai pri­iman­tys kvie­ti­mą pa­vie­šė­ti ar pa­tys pa­si­siū­lan­tys į sve­čius

„Erd­vės čia – la­bai sma­gios“, – džiau­gia­si šei­mi­nin­kai

So­dy­bo­je jie ne tik mė­gau­ja­si ra­my­be – ji įkve­pia ir dar­bui: prie šio sta­lo įsi­tai­sy­ti su kom­piu­te­riu mėgs­ta abu

„Kai va­žiuo­ja­me ap­si­pirk­ti į ar­ti­miau­sią Vie­vio „Maxi­mą“, du­rų net ne­ra­ki­na­me, – sa­ko Vy­tas. – Anks­čiau, tie­sa, ne­kart yra ap­vo­gę, bet kai už­da­rė ne­to­lie­se esan­tį šiuk­šly­ną, ta­po ra­mu“

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.