Per daug bran­gi da­bar man ma­no lai­mė ir ra­my­bė

„Man pri­rei­kė maž­daug dve­jų me­tų, kad iš­lip­čiau iš vi­sų vi­di­nių ir iš­ori­nių kri­zių, kad gy­ve­ni­mas įsi­siū­buo­tų iš nau­jo ir pra­dė­tų te­kė­ti ta va­ga, ko­kia aš no­riu“, – ne­sle­pia ak­to­rė, šo­kė­ja, pe­da­go­gė Ie­va JAC­KE­VI­ČIŪ­TĖ (38), po sky­ry­bų su šo­kė­ju Ado­mu Nor­kū

Zmones - - Kaip Gyvenate? - JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

Spė­ju, dėl sky­ry­bų pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus bu­vai vi­sai din­gu­si iš vie­šu­mos. Kas vy­ko ta­vo gy­ve­ni­me?

Ga­nė­ti­nai ne­ma­žai chao­so bu­vo. No­rė­jo­si ty­los ir ra­my­bės be pa­ša­li­nių žvilgs­nių ir ver­ti­ni­mų. Už­g­riu­vęs nau­jas eta­pas ir nau­ji iš­ban­dy­mai pa­rei­ka­la­vo ypa­tin­gų pa­stan­gų iš­mok­ti gy­ven­ti ki­taip, nei pla­nuo­ta, sva­jo­ta ir ti­kė­ta­si. Vai­kai at­ei­na į gy­ve­ni­mą dvie­jų žmo­nių pa­stan­go­mis, tad ir aug­ti tu­rė­tų tė­čiui ir ma­mai esant ša­lia. Nu­ti­kus ki­taip, su­trin­ka har­mo­ni­ja ir su­si­du­ria­ma su di­de­liais iš­ban­dy­mais. Ypač tai pa­jun­ta ma­ma, li­ku­si vie­na au­gin­ti ma­žų vai­kų. Ma­tyt, taip jau yra, kad vie­nos šei­mos at­spa­rios iš­ban­dy­mams, ki­tos – ne­la­bai. Ga­li pla­nuo­ti, ruoš­tis tam, bet rea­ly­bė bū­na vi­sai ki­to­kia. Aš ir­gi sva­jo­da­ma apie šei­mą tur­būt tu­rė­jau per daug iliu­zi­jų. Ar­ba ne­no­rė­jau ma­ty­ti to, kas kė­lė ne­ri­mą nuo pat pra­džių. Esu la­bai lai­min­ga, kad tu­riu vai­kus, bet ne­me­luo­siu – jų at­ėji­mas su­ta­po su su­dė­tin­giau­siu gy­ve­ni­mo eta­pu. Vai­kai ma­ne pa­kei­tė. Ir la­bai ge­rai, kad jie – du, nes duk­ra at­vė­rė vie­no­kias, o sū­nus – dar ki­to­kias ma­no sa­vy­bes. Ir jei kas pa­klaus­tų, koks di­džiau­sias ma­no gy­ve­ni­mo pa­sie­ki­mas, ne­dve­jo­da­ma at­sa­ky­čiau, jog la­biau­siai di­džiuo­juo­si, kad esu ma­ma.

Ir kaip tau se­ka­si bū­ti ma­ma?

Kai lau­kiau­si duk­ters, la­bai daug skai­čiau, ruo­šiau­si: da­bar tai jau bū­siu ma­ma! Kal­nas kny­gų per­skai­ty­ta, vi­si straips­niai in­ter­ne­te per­žiū­rė­ti... Mai­ti­ni­mas pa­gal to­kią sis­te­mą, auk­lė­ji­mas pa­gal to­kią me­to­di­ką, mig­dy­mas pa­gal dar ki­to­kią... Net dukrai gi­mus va­žiuo­da­vau į vi­so­kius auk­lė­ji­mo se­mi­na­rus, kon­fe­ren­ci­jas. Bu­vo la­bai di­de­lis no­ras bū­ti itin ge­ra ma­ma, ta­čiau tai su­kė­lė daug pa­ni­kos, ne­ri­mo, įtam­pos ir sa­vo­tiš­ko fa­na­tiz­mo, kas tik­rai ne­bu­vo ge­rai. To­kie ta­da bu­vo ma­no per­fek­cio­nis­ti­niai už­mo­jai: jei ga­mi­ni – bū­ti­nai svei­kai, jei pa­da­vei – kad bū­ti­nai su­val­gy­tų iki pas­ku­ti­nio kąs­nio... Ne­su­val­gė – o Die­ve, aš blo­ga ma­ma, ma­no vai­kas ne­val­go! Ir ką?! Rea­ly­bė­je pa­aiš­kė­jo, kad dau­ge­lio iš tų teo­ri­jų net ne­įma­no­ma įgy­ven­din­ti, nes vai­kas au­ga ne pa­gal su­au­gu­sio­jo, o pa­gal sa­vo sis­te­mas ir me­to­di­kas. Su vai­kais nie­ko ne­bū­na pa­gal pla­ną! O to­bu­la mo­te­ris juk dar tu­ri spė­ti ir na­mus su­tvar­ky­ti, ir iš­skalb­ti, ir vi­sa­da bū­ti ge­ros nuo­tai­kos... Ačiū Die­vui, sū­naus at­ėji­mas iš­gy­dė ma­ne nuo vi­sų ši­tų ne­są­mo­nių ir iš­trau­kė iš sie­kių bū­ti to­bu­la ma­ma be­pra­s­my­bės liū­no.

Vis­gi ban­dei tap­ti to­bu­la. Ir kaip se­kė­si?

Nie­kas man ne­si­se­kė... Bė­da ta, kad esu tos kar­tos mo­te­ris, ku­riai nuo vai­kys­tės vi­sa ap­lin­ka skel­bė, kad gy­ve­ni­me svar­biau­sia yra iš­si­la­vi­ni­mas, pro­fe­si­niai pa­sie­ki­mai, ge­ros stu­di­jos, ge­ra dar­bo vie­ta... To­dėl aš, pa­vyz­din­ga pir­mū­nė, vi­so­se su pro­fe­si­ja su­si­ju­sio­se sri­ty­se ariau, ti­kė­da­ma­si lai­mę taip su­si­kur­ti. Tik tie pa­sie­ki­mai bū­na nie­ko ver­ti, kai nu­tin­ka svar­biau­si gy­ve­ni­mo mo­men­tai – šei­mos kū­ri­mas, vai­kų at­si­ra­di­mas ir su tuo su­si­ję rū­pes­čiai. Mat apie to­kius ele­men­ta­rius da­ly­kus kaip mo­ters pa­skir­ties gy­ve­ni­me bei šei­mo­je su­vo­ki­mas, vai­kų au­gi­ni­mo ypa­tu­mai, vy­ro ir mo­ters at­sa­ko­my­bė, pa­rei­gos šei­mo­je, bend­ra­vi­mo kri­zės nė kal­bos nie­kur nie­ka­da ne­bu­vo. O juk tai – gy­ve­ni­mo pag­rin­das. Vi­si žmo­nės vie­naip ar ki­taip su­si­du­ria su tais pa­čiais rū­pes­čiais. Ir ta­da jau nei de­šim­tu­kai bran­dos at­esta­te, nei pui­kios vers­lu­mo ar IT ko­mu­ni­ka­ci­jos ži­nios ne­be­pa­de­da.

Iš pra­džių nuo ry­to iki nak­ties ne­tu­rė­da­ma sa­vait­ga­lių mo­kiau­si ba­le­to mo­kyk­lo­je, pas­kui tas pats tę­sė­si ak­to­ri­nia­me Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je, tad su bui­ti­mi su­si­dur­da­vau tik la­bai pe­rio­diš­kai. Nei aš na­mų tvar­ky­da­vau, nei val­gy­ti ga­min­da­vau – tam pa­pras­čiau­siai ne­lik­da­vo lai­ko. Be to, vi­sa­da ša­lia bu­vo rū­pes­tin­ga ma­ma, ku­ri vis­ką už ma­ne pa­da­ry­da­vo. Tė­čio ir ma­mos san­ty­kiai man at­ro­dė idea­lūs. Ne­su gir­dė­ju­si tė­vų be­si­ki­vir­či­jan­čių, man at­ro­dė, kad taip ir tu­ri bū­ti šei­mo­je. Bet juk tai vi­siš­kas ab­sur­das! Ne­ma­žai ar­ti­mų drau­gų yra už­au­gę to­kio­je iš­kreip­to­je, iliu­zi­nė­je rea­ly­bė­je. Ži­nau, kad daug po­rų ir da­bar taip gy­ve­na – slėp­da­mos tik­ruo­sius san­ty­kius nuo vai­kų, kad ne­va jų ne­trau­muo­tų. Ti­kiu, kad vi­si tai da­ro ve­da­mi tik ge­riau­sių ke­ti­ni­mų. Už tai, kuo esu, kuo ta­pau šia­me gy­ve­ni­me ir kaip su­kuo­si kas­die­ny­bė­je, esu dė­kin­ga tik sa­vo tė­vams. Bet vis tiek klau­siu: kur vai­kai iš­moks spręs­ti konf­lik­tus, jei­gu to nie­ka­da ne­bus ma­tę ir ne­ži­nos, kad su­si­pyk­ti, iš­si­aiš­kin­ti ir at­leis­ti san­ty­kiuo­se yra vi­siš­kai nor­ma­lus da­ly­kas?! Pa­ti tai su­vo­ku­si, sa­vo vai­kus sten­giuo­si kuo la­biau įtrauk­ti į kas­die­nę bui­tį, ras­ti žai­di­mo ele­men­tų, iš­aiš­kin­ti jiems mer­gai­tės ir ber­niu­ko at­sa­ko­my­bę. Ra­šy­ti, šok­ti, už­sie­nio kal­bų ir ki­tų da­ly­kų jie iš­moks mo­kyk­lo­je ir tai tik­rai ne­bus svar­biau­si pa­sie­ki­mai gy­ve­ni­me.

Anks­čiau ar vė­liau žmo­gus su­si­du­ria su sa­vo pri­gim­ti­mi. Kaps­ty­da­ma­si iš vi­sų kri­zių la­bai gi­li­nau­si į sa­vo, kaip mo­ters, pri­gim­tį, pa­šau­ki­mą, at­sa­ko­my­bę. Su­vo­kiau, kad ne­ma­žai ma­no kar­tos mo­te­rų iš­gy­ve­no in­di­vi­dua­liz­mą, at­skir­tį nuo bend­ruo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo ir tik ko­vo­jo už vie­tą po sau­le. O tos, ku­rios ap­lin­ko­je ne­tu­rė­jo jau­nes­nių bro­lių, se­sių, pus­bro­lių ar ki­tų ma­žų vai­kų, su jais su­si­dū­rė tik pa­čios pa­g­im­džiu­sios. Ir kas ta­da? Va, ta­da ir pra­si­de­da in­te­lek­tu­alūs iš­si­dir­bi­nė­ji­mai (ki­taip to ne­pa­va­din­si): su­per­ma­my­čių ir su­per­tė­ve­lių pa­ra­no­jos, fa­na­tiz­mai bei kraš­tu­ti­nu­mai, ku­rie ga­liau­siai at­ve­da iki vi­siš­ko ne­džiaugs­mo, „nu­čiuo­žu­sio sto­go“, kri­zių ir ki­to­kio chao­so. Nes vai­kų au­gi­ni­mas ir san­ty­kių šei­mo­je ba­lan­sa­vi­mas yra rim­ti rei­ka­lai. De­ja, ir ma­nęs šie iš­ban­dy­mai ne­a­p­len­kė. Ga­liau­siai vie­ną die­ną sau pa­sa­kiau – stop, ga­na, ma­nęs toks gy­ve­ni­mas ne­džiu­gi­na ir kaž­ką ja­me rei­kia keis­ti. Nuo ko pra­dė­jai pir­miau­sia?

Pir­ma rei­kė­jo sau pa­sa­ky­ti: „Ne­be­si­ner­vin­siu, to­bu­la ar ne­to­bu­la ma­ma esu. Ne­be­si­steng­siu bū­ti ge­ra ar blo­ga žmo­na. Ne­be­bū­siu to­kia, ko­kios ap­lin­ka iš ma­nęs ti­ki­si. Tie­siog gy­ven­siu taip, kaip man na­tū­ra­liai iš­ei­na. Ir da­ry­siu tai, ką no­riu da­ry­ti. Bū­siu dėl sa­vęs, o ne tik dėl ki­tų.“Pra­dė­jau gi­lin­tis, kas man yra, ko­dėl ne­tu­riu ener­gi­jos, džiaugs­mo, ku­rį vi­sa­da spin­du­liuo­da­vau. Ele­men­ta­ru: džiaugs­mo ba­te­ri­jas ir­gi rei­kia įkrau­ti. O tam rei­kia už­si­im­ti mėgs­ta­ma veik­la, skir­ti lai­ko pa­pras­tiems pa­šne­ke­siams su drau­gė­mis ir sa­vo iš­orei. Nu­si­la­kuo­ti na­gus ar nu­ei­ti į kir­pyk­lą nė­ra ego­iz­mas.

Grei­čiau – mo­te­riš­ki ri­tu­alai, ma­gi­ja, bur­tai, ku­rie įkrau­na mo­te­riš­kos ener­gi­jos. Bū­da­ma ma­ma, mo­te­ris la­bai daug ener­gi­jos ati­duo­da, nes į ją kiau­rą pa­rą įsi­siur­bę vai­kai. To­dėl nor­ma­lu, kad mo­te­riai rei­kia bent kar­tais iš­ei­ti iš na­mų vie­nai ar pa­bū­ti mo­te­riš­ko­je kom­pa­ni­jo­je.

Ant­ra, pri­pa­ži­nau sau, kad man gy­ve­ni­me gy­vy­biš­kai svar­bi kū­ry­ba, to­dėl gi­mus sū­nui ga­na grei­tai grį­žau šok­ti į An­že­li­kos Cho­li­nos spek­taklius „Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tės ir Žy­gi­man­to Au­gus­to le­gen­da“, „Ote­las“, su­šo­kau Aus­tė­jos Vil­kai­ty­tės per­for­man­se „Išori­niai po­jū­čiai“. Dar­kart at­sa­kiau sau, kad ki­tas ma­no pa­šau­ki­mas yra pe­da­go­gi­nis dar­bas, to­dėl vėl pra­dė­jau dirb­ti su įvai­raus am­žiaus žmo­nė­mis: nuo dar­že­li­nu­kų iki su­au­gu­sių­jų. At­gai­vi­nau sa­vo me­nų bū­re­lių veik­lą, juo­se ve­du te­at­ro pa­mo­kas vai­kams ir jų tė­vams. Vi­so to bu­vau at­si­sa­kiu­si – iš da­lies są­mo­nin­gai, nes sten­giau­si bū­ti to­bu­la ma­ma, vi­są dė­me­sį ski­rian­ti tik vai­kams, ir pa­mir­šau ele­men­ta­rius eg­zisten­ci­nius sa­vo po­rei­kius. Ta­čiau, kaip pa­aiš­kė­jo, net au­gi­nant ma­žus vai­kus ir la­bai no­rint vis­kas yra įma­no­ma. Dėl ke­lių va­lan­dų, pra­leis­tų ne su ma­ma, vai­kai bus tik lai­min­ges­ni, nes kai lai­min­ga ma­ma – lai­min­gi ir vai­kai. Vis­kas pa­pras­ta.

Ga­liau­siai šie­met žen­giau ir ki­tą la­bai svar­bų žings­nį: šį rug­sė­jį vėl ėmiau stu­di­juo­ti. Pra­dė­jau antras ma­gist­ro stu­di­jas – Te­at­ro ir mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je gi­li­nuo­si į te­at­ro me­ną. Mo­kau­si ak­to­rių ug­dy­mo prin­ci­pų, vai­dy­bos, re­ži­sū­ros, te­at­ro­lo­gi­jos ir ki­tų įdo­mių da­ly­kų. Ma­no kur­sio­kai – ži­no­mi Lie­tu­vos ak­to­riai, re­ži­sie­riai, ba­ka­lau­ro stu­di­jas bai­gę prieš de­šimt, pen­kio­li­ka ar net dvi­de­šimt me­tų. Tik­rai yra iš ko sem­tis pa­tir­ties. O ir dės­ty­to­jai – Lie­tu­vos te­at­ro me­no švie­su­liai. Pa­sta­ruo­sius de­šimt me­tų aš mo­kiau ir da­li­jau ži­nias, o da­bar į ma­ne ži­nias, pa­tir­tį de­da pui­kūs dės­ty­to­jai. Šie­met iš­ėjau iš dar­bo Lie­tu­vos eduko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te, nes su­pra­tau, kad ir čia tu­riu ką nors keis­ti. Vi­są va­sa­rą tar­si lau­kiau ko­kio ste­buk­lo ir su­lau­kiau – ga­vau pa­siū­ly­mą Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je dės­ty­ti šo­kį ak­to­riams. Tai džiu­gi­na ir ra­mi­na, kad pa­ga­liau ei­nu tei­sin­gu, man skir­tu ke­liu. Gal­būt ši­tie virs­mai ir ta­po šei­mos iš­i­ri­mo prie­žas­ti­mi?

Tik­rai ne. Tik­rą­sias šei­mos iš­i­ri­mo prie­žas­tis vi­sa­da ži­no tik du žmo­nės. Ir grei­čiau­siai kiek­vie­nas jas su­vo­kia skir­tin­gai. Tad ob­jek­ty­viai įvar­din­ti ne­bū­tų įma­no­ma. Fak­tas tas, kad to­kius spren­di­mus žmo­nės pri­ima ta­da, kai ne­be­ten­ki­na esa­mas gy­ve­ni­mas ir at­si­ran­da no­ras kaž­ką keis­ti. Ne­su­tik­siu su nuo­mo­ne, kad skyrybos yra dvie­jų žmo­nių pra­lai­mė­ji­mas. Kai to­kios ap­lin­ky­bės, ne­pa­lūž­ti ir gy­ven­ti to­liau yra lai­mė­ji­mas. Ti­kiu, jog vis­kas su­dė­lio­ta iš aukš­čiau ir žmo­nės su­si­tin­ka ne šiaip sau, o tam, kad iš­mok­tų tam tik­ras pa­mo­kas. Vie­ni gy­ve­ni­me mums yra tar­si mo­ky­to­jai, o ki­ti – tar­si ap­do­va­no­ji­mai. Tik iš­mo­kęs pa­mo­kas gau­si ap­do­va­no­ji­mą.

Da­bar­ti­nis ma­no gy­ve­ni­mo kre­do: „Pa­pras­čiau.“Pa­pras­čiau į vis­ką žiū­rė­ti, pa­pras­čiau rea­guo­ti į rū­pes­čius, ne­su­reikš­min­ti nei vai­kų au­gi­ni­mo, nei sa­vo po­rei­kių, pro­fe­si­nių ga­li­my­bių, nei kas­dien iš­ky­lan­čių vis nau­jų dva­si­nių ar bui­ti­nių rū­pes­čių. Jų vi­sa­da bus. Ir kuo to­liau, tuo dau­giau, bet tai ne­tu­ri truk­dy­ti gy­ven­ti taip, kaip šir­dis gei­džia. Di­de­lės kri­zės gy­ve­ni­me ir­gi rei­ka­lin­gos. Su­si­pur­ty­mo ir bu­vi­mo su sa­vi­mi ty­lo­je lai­kas pri­ver­tė at­sa­ky­ti į daug klau­si­mų: kas aš esu, kam esu ir ko no­riu iš gy­ve­ni­mo. At­sa­ky­ti sau ne­me­luo­jant. Per ši­tą lai­ką nu­by­rė­jo kai ku­rios drau­gės ir drau­gai, bet su­si­kū­rė nau­ja ap­lin­ka, at­si­ra­do nau­jų žmo­nių. Su­lau­kiau ne tik pa­mo­kų, bet ir ap­do­va­no­ji­mų... Da­bar iš­gy­ve­nu re­ne­san­są, esu lai­min­ga ir ra­mi. Tik se­niau bū­da­ma lai­min­ga no­rė­da­vau apie tai šauk­ti vi­sam pa­sau­liui. Da­bar no­ri­si ty­lė­ti, nes per daug bran­gi man ma­no lai­mė ir ra­my­bė.

Pir­ma rei­kė­jo sau pa­sa­ky­ti: „Ne­be­si­ner­vin­siu, to­bu­la ar ne­to­bu­la ma­ma esu. Ne­be­si­steng­siu bū­ti ge­ra ar blo­ga žmo­na. Bū­siu dėl sa­vęs, o ne tik dėl ki­tų.“

„Da­bar gy­ve­nu be te­le­vi­zo­riaus!“– juok­da­ma­si pri­si­pa­žįs­ta Ie­va. Ak­to­rė, šo­kė­ja, pe­da­go­gė į te­le­vi­zi­jos ete­rį įsi­ver­žė prieš še­še­tą me­tų – da­ly­va­vo po­pu­lia­riuo­se pro­jek­tuo­se, ve­dė lai­das

Ku­rį lai­ką slė­pę ro­ma­ną, nes Ie­va bu­vo te­le­vi­zi­jos šo­kių pro­jek­to ko­mi­si­jos na­rė, o šo­kė­jas Ado­mas Nor­kū­nas – pro­jek­to da­ly­vis, ga­liau­siai jie­du su­kū­rė šei­mą ir su­si­lau­kė dvie­jų vai­kų. San­tuo­ka nu­trū­ko po ket­ve­rių su pu­se me­tų

Šo­kių pro­jek­to ko­mi­si­jos na­rė gar­sė­jo aštriu lie­žu­viu ir taik­liais ko­men­ta­rais

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.