Pa­pras­ta po­ra iš Žir­mū­nų

Ki­no jųd­vie­jų gy­ve­ni­me la­bai daug. Pri­pa­ži­ni­mo – taip pat: šie­met re­ži­sie­riaus And­riaus BLAŽEVIČIAUS (32) fil­mas „Šven­ta­sis“laimėjo net še­šias „Si­da­bri­nes ger­ves“, o ja­me vai­di­nan­ti ak­to­rė Gelminė GLEMŽAITĖ (27) ap­do­va­no­ta už ge­riau­sią ant­ra­p­la­nį vaid­me­nį

Zmones - - Ant Bangos - GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Gal kiek iro­niš­ka, bet su­si­tik­ti su And­riu­mi ir Gel­mi­ne nu­ta­ria­me ne ko­kio­je nors ma­din­go­je hips­te­rių ka­vi­nė­je, o ru­siš­ko­je už­ei­go­je gre­ta Žir­mū­nų, ku­rio­je ply­šau­ja ne­pre­ten­zin­ga kai­my­ni­nės ša­lies est­ra­da, o puo­duo­se bur­bu­liuo­ja kol­dū­nai. Pa­pras­ta vil­nie­tiš­ka rea­ly­bė, pil­ki Žir­mū­nų dau­gia­bu­čių at­spal­viai, kie­mų ir laip­ti­nių raiz­ga­ly­nė­je tarps­tan­čios gy­ve­ni­miš­kos dra­mos – vi­sa tai And­riui la­bai ar­ti­ma, tad do­mi­nuo­ja ir jo kū­ry­bo­je. „Gi­miau ir au­gau Žir­mū­nuo­se, čia bai­giau Šv. Kri­s­to­fo­ro gim­na­zi­ją, pa­žįs­tu kiek­vie­ną kam­pe­lį, – šyp­te­li jis. – Iki stu­di­jų ap­skri­tai ne­pa­ži­no­jau nė vieno žmo­gaus, ku­ris bū­tų gy­ve­nęs Se­na­mies­ty­je. Gal to­dėl ir fil­muo­se man ne­si­no­ri vaiz­duo­ti pra­ban­gių in­te­rje­rų, fe­ra­rių ir tvis­kan­čių kon­to­rų – tai bū­tų ne­tik­ra.“„O kam bėg­ti nuo rea­ly­bės, – pri­ta­ria ir Gelminė. – And­riaus fil­muo­se dau­gy­bė žmo­nių at­pa­žįs­ta sa­ve – ir tai, ma­nau, la­bai ge­rai.“ Abu nuo pat vai­kys­tės ži­no­jo­te, ko­kį ke­lią rink­si­tės su­au­gę?

Andrius: Užau­gau su te­le­vi­zo­riu­mi: kaip ir vi­siems ber­niu­kams, la­bai pa­ti­ko ko­vi­niai fil­mai, o di­džiau­sią įspū­dį da­rė Bru­ce’as Lee. Kai pra­si­dė­jo vi­dia­kų lai­kai, kai­my­nai jį įsi­gi­jo pir­mie­ji, tad su tė­vais ei­da­vo­me pas juos žiū­rė­ti fil­mų. Pir­mą­jį vi­dia­ką nu­si­pir­kau gal ke­tu­rio­li­kos – ir per ke­le­rius me­tus ge­ro­kai nud­ro­žiau, nes žiū­rė­jau vis­ką iš ei­lės, o min­ty­se jau sta­čiau sa­vo fil­mus. Tais me­tais, kai bai­giau mo­kyk­lą, aka­de­mi­ja ne­rin­ko re­ži­sie­rių kur­so, tad Vil­niaus uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vau kul­tū­ros is­to­ri­ją ir ant­ro­po­lo­gi­ją, bet po me­tų vis tiek nu­ėjau į re­ži­sū­rą, – į vie­ną vie­tą pre­ten­da­vo de­šimt žmo­nių, tai­gi man vi­sai pa­si­se­kė.

Gelminė: Aš jau dar­že­ly­je sva­jo­jau bū­ti ak­to­re ir įsi­vaiz­da­vau, kaip vai­din­siu Ho­li­vu­do fil­muo­se: at­ro­dė, leng­ves­nio dar­bo nė ne­ga­li bū­ti! Pas­kui sva­jo­nės kei­tė­si: pri­si­žiū­rė­ju­si se­ria­lo „Eli Mak­byl“už­si­ma­niau tap­ti tei­si­nin­ke, bet ga­liau­siai įsto­jau į lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­ją, nes Te­at­ro aka­de­mi­jo­je tais me­tais rin­ko ak­to­rių kur­są Ru­sų dra­mos te­at­rui, o aš ru­siš­kai ne­mo­ku. Fi­lo­lo­gi­jo­je iš­t­vė­riau tris mė­ne­sius, o pa­va­sa­rį vėl bel­džiau­si į aka­de­mi­jos du­ris: su­pra­tau, kad no­riu bū­ti tik ak­to­re, ir la­bai ne­ri­ma­vau, ar įsto­siu. Kur­so va­do­vas Ai­das Gi­nio­tis vė­liau pri­si­pa­ži­no, jog ma­ne pri­ėmė dėl to, kad ge­rai su­vai­di­nau...

Iki stu­di­jų ap­skri­tai ne­pa­ži­no­jau nė vieno žmo­gaus, ku­ris bū­tų gy­ve­nęs Se­na­mies­ty­je.

dramb­lį. Bu­vau įsi­ti­ki­nu­si, kad ge­rai at­li­kau dra­ma­tiš­ką etiu­dą, per jį net ap­si­aša­ro­jau – bet ne, vis­kas tik dėl dramb­lio!

Dar vie­nas da­ly­kas, bū­din­gas jums abiem, – jau stu­di­jų me­tais iš­si­sky­rė­te iš bend­ra­kur­sių kaip itin ta­len­tin­gi ir per­spek­ty­vūs. Kaip pa­vy­ko ne­už­ries­ti no­sies?

Andrius: Pir­mie­ji ma­no stu­di­jų me­tai bu­vo tik­rai sėk­min­gi, bet ta­da nu­ti­ko ne­lem­tas „Era­smus“. Ma­ne, kaip ge­rą stu­den­tą, pus­me­čiui iš­siun­tė į gar­sią Pra­hos ki­no mo­kyk­lą FAMU, ku­rią bai­gė Mi­lo­šas For­ma­nas. Iki tol ne­bu­vau ma­tęs pa­sau­lio – su tė­vais nie­kur ne­ke­liau­da­vo­me. Ma­no tė­tis vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo kie­tas po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas, ma­ma dir­bo vai­kų dar­že­ly­je – ke­lio­nės jų tie­siog ne­trau­kė, net jū­rą pir­mą­kart pa­ma­čiau tik bū­da­mas pen­kio­li­kos. Tai­gi at­si­dū­rus Pra­ho­je ma­ne iš­ti­ko kul­tū­ri­nis šo­kas: ap­link vien už­sie­nie­čiai, be to – ge­ro­kai vy­res­ni, nes ki­ną vi­sa­me pa­sau­ly­je stu­di­juo­ja vy­res­ni žmo­nės. Tur­būt iki tol gy­ve­nau per­ne­lyg sau­giai ir pa­to­giai, o čia stai­ga pa­si­ju­tau įmes­tas į ba­lą. Bu­vo taip blo­gai, kad grį­žus ko­kį pus­me­tį nie­ko ne­si­no­rė­jo... Bet pas­kui pa­ma­žu at­si­pei­kė­jau, su­kū­riau ne­ma­žai trum­pa­met­ra­žių fil­mų – ir vai­dy­bi­nių, ir do­ku­men­ti­nį. Pas­ta­rą­jį, tie­sa, no­rė­čiau iš­brauk­ti iš biog­ra­fi­jos: jis va­di­na­si „Trem­ti­nės istorija, ku­rią iš­ve­žė pats tė­vas“ir kas įdo­miau­sia – LRT jį nuo­lat ro­do Ko­vo 11-ąją ar Va­sa­rio 16-ąją, nors jis to­li gra­žu ne pat­rio­ti­nis. Kur kas la­biau pa­ti­ko trum­pa­met­ra­žis fil­mas „10 prie­žas­čių“: su­lau­kė­me ge­rų įver­ti­ni­mų, už jį ga­vau pir­mą­ją „Si­da­bri­nę ger­vę“. Ma­rius Rep­šys ten vai­di­no ne­la­bai vy­ku­sį vai­ki­ną, sa­vo mer­gi­ną įta­rian­tį ne­iš­ti­ki­my­be. Mer­gi­nos vaid­me­niui ieš­ko­jau ak­to­rės, ku­ri bū­tų la­bai na­tū­ra­li. Ne­tu­rė­jau pa­tir­ties su mo­te­ri­mis, iki tol ma­no fil­muo­se vai­din­da­vo vien vy­rai, jei ko­kia mer­gi­na ir pa­si­tai­ky­da­vo – vai­din­da­vo tik la­vo­ną ar­ba dai­ni­nin­kę. Nes kam gi dau­giau mo­te­rys tin­ka...

Andrius: Aš taip ne­ma­nau! ( Juo­kia­si.) Tie­siog taip su­si­klos­tė. Tek­lė Kav­ta­ra­dzė, ma­no sce­na­ri­jų bend­ra­au­to­rė, pa­ro­dė vie­ną mer­gai­tę. Taip su­ti­kau Gel­mi­nę: vos pa­žvel­gęs su­pra­tau, kad ji la­bai na­tū­ra­liai at­ro­do, o tai re­ta. Ir pa­si­kvie­tė­me ją.

Gelminė: Stu­di­juo­da­ma bu­vau moks­liu­kė, no­rė­jau vis­ką da­ry­ti ge­riau­siai. Aka­de­mi­jo­je pra­bū­da­vau nuo 8 ry­to iki 22 va­lan­dos va­ka­ro, kai už­da­ro­mas pa­sta­tas, be jo­kių sa­vait­ga­lių ir lais­vų die­nų. Jei at­si­ra­s­da­vo lais­vas pus­die­nis, ne­be­ži­no­da­vau, ką veik­ti, – jaus­da­vau­si lyg ko­kia vel­tė­dė. Nors ga­lio­jo ne­ra­šy­ta tai­syk­lė, kad pir­ma­me kur­se dirb­ti ne­ga­li­ma, Gi­nio­tis ma­ne iš­lei­do į „10 prie­žas­čių“fil­ma­vi­mus – aiš­ku, pas­kui pu­sę me­tų vis pa­trauk­da­vo per dan­tį.

Kaip jau­tė­tės gre­ta pa­ty­ru­sių ko­le­gų – Ma­riaus Rep­šio, Ne­lės Sa­vi­čen­ko?

Gelminė: Iš pra­džių bu­vo ne­jau­ku: o Die­ve, juk čia Rep­šys!.. Prieš fil­ma­vi­mus Andrius su­ma­nė pla­ną – nu­siun­tė mus su

Kol kar­tu dir­bo­me, bu­vau įsi­ti­ki­nu­si, kad Andrius ma­ne lai­ko kvai­la mer­ga.

Ma­riu­mi į pa­si­ma­ty­mą, kad iš­ger­tu­me ka­vos ir at­si­rastų che­mi­ja. Pro­tin­gai pa­da­rė, bet aš taip bi­jo­jau... Ma­rius vy­res­nis už ma­ne tik še­še­riais me­tais, o at­ro­dė sce­nos gran­das. Pas­kui su­si­klos­tė ge­ri san­ty­kiai ir su juo, ir su Ne­le. Ji – be ga­lo ta­len­tin­ga ak­to­rė, bet la­bai pa­pras­tas žmo­gus. Daug ko iš­mo­kau: pa­me­nu, fil­muo­ja­me sce­ną, su Ma­riu­mi sė­di­me prie sta­lo, aš raiš­kiai kal­bu, nes aka­de­mi­jo­je ką tik iš­mo­kau sce­nos me­no pag­rin­dų, o Andrius šni­bž­da: „Ko tu taip rė­ki? Juk žmo­gus sė­di ša­lia ta­vęs.“Ta­da su­si­vo­kiau: aha, juk čia ki­nas, ne te­at­ras!

Taip šnabž­dė­da­mie­si ju­du ir ta­po­te po­ra?

Andrius: Ne, tai įvy­ko tik po me­tų... Tai ne­bu­vo fil­ma­vi­mo aikš­te­lės ro­ma­nas.

Gelminė: Kol kar­tu dir­bo­me, bu­vau įsi­ti­ki­nu­si, kad Andrius ma­ne lai­ko kvai­la mer­ga. Jis vi­sa­da at­ro­dy­da­vo la­bai rim­tas: toks rūs­tus po­nas re­ži­sie­rius...

Andrius: Aš tie­siog ne­su fa­mi­lia­rus, ne­la­bai lei­džiuo­si į ar­ti­mus san­ty­kius su ko­le­go­mis. Pa­vyz­džiui, su Rep­šiu dir­bu jau daug me­tų, jis vai­di­no vi­suo­se ma­no fil­muo­se, bet kar­tu ša­š­ly­kų ne­ke­pa­me, šei­mo­mis ne­drau­gau­ja­me. Ir su Gel­mi­ne ne­pa­lai­kė­me ry­šio – po fil­mo pre­mje­ros iš­si­vaikš­čio­jo­me, ir tiek. O po me­tų su­si­ti­ko­me vi­sai ne­ty­čia. Gelminė: Vie­ną­kart ne­ty­čia, ki­tą jau ty­čia... Andrius: Taip ir drau­gau­ja­me iki pat da­bar.

Ir ta­da at­ėjo lai­kas kur­ti il­ga­met­ra­žį fil­mą...

Andrius: Ka­dan­gi jau bu­vau šiek tiek pa­si­žy­mė­jęs ir ga­vęs „Ger­vę“, bu­vo leng­viau gau­ti fi­nan­sa­vi­mą ki­tam fil­mui. Sce­na­ri­jų su Ma­ri­ja ir Tek­le Kav­ta­ra­dzė­mis ra­šė­me il­gai: su per­trau­ko­mis už­tru­ko­me be­veik tre­jus me­tus. Iš pra­džių fil­mas va­di­no­si „Kri­zė“, nes pa­sa­ko­ja apie eko­no­mi­kos kri­zę pa­ty­ru­sį žmo­gų. Bet pa­si­do­mė­jau: pa­sau­ly­je vi­si fil­mai ir se­ria­lai šiuo pa­va­di­ni­mu bū­da­vo ne­sėk­min­gi, net Ing­ma­ro Berg­ma­no pir­ma­sis fil­mas taip va­di­no­si – ir pa­ty­rė fias­ko... Pa­va­di­ni­mą „Šven­ta­sis“pa­dik­ta­vo pats fil­mas. Iš­kart bu­vo aiš­ku, kad pag­rin­di­nį Vy­to vaid­me­nį at­liks Rep­šys, o ant­ra­p­la­nis Ma­ri­jos vaid­muo te­ko Gel­mi­nei.

Gel­mi­ne, na­muo­se ne­tren­kė­te kumš­čiu į sta­lą, ne­sakė­te, kad at­lik­si­te tik pag­rin­di­nį vaid­me­nį?

Gelminė: O ne ( juo­kia­si). Tuo me­tu jau tu­rė­jau ne­ma­žai dar­bų: ant­ra­me kur­se Os­ka­ras Kor­šu­no­vas pa­kvie­tė į „Žu­vėd­rą“, te­ko daug vai­din­ti Keis­tuo­lių te­at­re, stu­den­tiš­kuo­se fil­muo­se. Daž­niau­siai vai­din­da­vau bū­tent pa­pras­tą mer­gi­ną. Ti­kiu, kad ne­bū­na ma­žų vaid­me­nų, – bū­na tik ma­ži ak­to­riai.

Vis­gi my­li­mos mo­te­rys re­ži­sie­riams daž­nai ke­lia tam tik­rų rei­ka­la­vi­mų: vi­sos no­ri bū­ti pri­ma­do­no­mis... Gelminė: Tik­rai?.. Ti­kiuo­si, aš to nie­ka­da ne­da­ry­siu! Andrius: As­me­niš­kai su tuo dar ne­su su­si­dū­ręs, nors kai ku­rie drau­gai jau yra. Va­je, kiek prob­le­mų kil­tų...

Gelminė: Pa­belsk į me­dį!

Dirb­da­mi šia­me fil­me, jau bu­vo­te po­ra. Ar tai ką nors pa­kei­tė? Juk aikš­te­lė­je bū­na įtam­pos, griež­tes­nių žo­džių, pyk­čių – kaip to ne­par­si­neš­ti na­mo?

Gelminė: Sten­giau­si iš­vis at­si­ri­bo­ti nuo min­čių apie na­mus ir dirb­ti sa­vo dar­bą. Į And­rių žiū­rė­jau kaip į re­ži­sie­rių – at­ro­do, pa­vy­ko. Grį­žę na­mo mes, aiš­ku, kal­bė­da­vo­mės apie fil­mą, bet jo­kių bė­dų tai ne­at­ne­šė.

Andrius: Tas fil­mas ap­skri­tai įvy­ko ne­įti­kė­ti­nai sklan­džiai. Tik Ma­riui tuo me­tu pa­si­tai­kė sun­kes­nis gy­ve­ni­mo pe­rio­das: dėl to bu­vo šiek tiek ner­vų, bet sten­gė­mės ir vis­ką įvei­kė­me. Lau­ko sce­nas fil­ma­vo­me Lent­va­ry­je, Nau­jo­jo­je Vil­nio­je ir Mar­ku­čiuo­se: te­ko ap­si­žo­džiuo­ti su vie­ti­niais gir­tuok­liais, bet ir­gi nie­ko to­kio. Su pro­diu­se­re su­si­ma­ži­no­me al­gas, kad fil­mui ne­pri­trūk­tų pi­ni­gų, tai jų ir ne­pri­trū­ko. Įsi­vaiz­da­vau, kad tą mė­ne­sį gy­ven­si­me be­ga­li­nė­je įtam­po­je, iš anks­to jai ruo­šiau­si, bet net ir to ne­bu­vo. Gal tik mū­sų šuo, miš­rū­nas Šmi­kis, įpra­to ei­ti lau­kan du kar­tus per die­ną – anks­čiau ei­da­vo tris.

Ar ti­kė­jo­t­ės, kad fil­mas su­lauks to­kios sėk­mės?

Gelminė: Jau fil­ma­vi­mo aikš­te­lė­je ly­dė­jo jaus­mas, kad vis­kas bus ge­rai. Taip, šis fil­mas ga­vo daug „Ger­vių“, bet vis­kas pa­aiš­kės, kai įvyks tik­ro­ji pre­mje­ra. Vie­na, kai ver­ti­na kri­ti­kai ir ko­mi­si­jos, ir vi­sai kas ki­ta – kai ver­ti­na pa­pras­ti žmo­nės.

Jau gir­dė­jau rep­li­kų: ar pa­pras­ti žmo­nės tik­rai no­ri fil­me žiū­rė­ti į sa­ve, į tą pil­ką kas­die­ny­bę, ku­rio­je pa­tys gy­ve­na?

Andrius: Ma­nau, pa­si­žiū­rė­ti į sa­ve la­bai svei­ka. Man ne­su­pran­ta­mas kai ku­rių žmo­nių no­ras žiū­rė­ti vien nu­lai­žy­tas

Drau­gai iš mū­sų juo­kia­si, kad šu­nį kaip kū­di­kį au­gi­na­me.

ko­me­di­jas ir ble­vyz­gas: aiš­ku, rei­kia ir links­my­bių, bet ba­lan­sas tu­ri bū­ti. Ne­rei­kia bėg­ti nuo sa­vęs, nes tas nei­gi­mas vė­liau ga­li nu­ves­ti pas psi­chiat­rą... Ta­me fil­me tik­rai yra la­bai at­pa­žįs­ta­mų, la­bai lie­tu­viš­kų da­ly­kų, bet jis ge­rai žiū­ri­si. Istorija aiš­kiai pa­sa­ko­ja­ma, ak­to­riai ge­rai vai­di­na, nė­ra nei ark­lių rū­ke, nei var­van­čio čiau­po, bet yra hu­mo­ro ( šyp­te­li). Jis tam­so­kas, pri­pa­žįs­tu, bet jei žmo­nės ėjo žiū­rė­ti „Lo­šėjo“, tai ir mū­sų fil­mą ga­li žiū­rė­ti. Ma­ne įkve­pia ne­se­niai pa­si­ro­dęs ro­ma­nas „Pie­ti­nia kro­ni­kas“, ku­ris ir­gi yra apie mus, pa­pras­tus lie­tu­vius: pa­žiū­rė­ki­te – jis ta­po be­st­se­le­riu.

„Šven­ta­ja­me“mi­ni­ma eko­no­mi­kos kri­zė įvy­ko se­no­kai – be­veik prieš de­šimt me­tų, bet at­ro­do, kad ak­tu­ali ir šian­dien?

Andrius: Taip, emig­ra­ci­ja ne­si­liau­ja, gre­sia nau­jos kri­zės, tai­gi fil­mas ne­pra­ran­da ak­tu­alu­mo. Po pir­mų­jų at­si­lie­pi­mų pa­aiš­kė­jo, kad žmo­nės jį ge­rai pri­ima, su­lau­kiau net pa­gy­rų: „Ge­riau­sias lie­tu­viš­kas fil­mas, ko­kį esu ma­tęs.“Tai su­tei­kė pa­si­ti­kė­ji­mo. No­mi­na­ci­jos įkvė­pė dar la­biau: tuo­met jau imi sva­jo­ti, ti­kė­tis... Šie­met „Si­da­bri­nės ger­vės“bu­vo stip­rios ir įspū­din­gos: da­ly­va­vo ne vie­nas fil­mas, ku­ris ki­tais me­tais gal bū­tų vis­ką su­si­žė­ręs. Tad to­kia di­de­lė sėk­mė bu­vo vi­siš­kai ne­ti­kė­ta.

Kaip jau­tė­tės ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jo­je?

Andrius: Ge­rai – vis li­po­me ir li­po­me į sce­ną ( juo­kia­si). Pas­kui šven­tė­me ne­gai­lė­da­mi jė­gų... Neslėp­siu, bu­vau lai­min­gas: jei lie­tu­viš­ko ki­no evo­liu­ci­ja ir to­liau vyks taip, kaip vyks­ta da­bar, mū­sų lau­kia švie­si at­ei­tis. Aiš­ku, yra skep­ti­kų, ku­rie tei­gia, kad lie­tu­viš­kas ki­nas iš­vis ne­eg­zis­tuo­ja ar­ba kad ja­me nie­ko do­ro ne­vyks­ta... Bet aš su tuo tik­rai ne­su­tin­ku.

Ki­tą ry­tą po ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jos pa­bu­do­te gar­sūs?

Andrius: La­biau sa­ky­čiau, kad pa­bu­vo­me vieno va­ka­ro žvaigž­dė­mis ( šyp­te­li). Di­des­nė­je ša­ly­je na­cio­na­li­nis ap­do­va­no­ji­mas ga­li iš es­mės pa­keis­ti ta­vo gy­ve­ni­mą, o Lie­tu­vo­je taip nė­ra. Bet ne­ga­liu skųs­tis: ki­no pa­sau­ly­je iš­ties ta­pau žy­mes­nis, dau­gy­bė žmo­nių pa­svei­ki­no, gal ir fi­nan­sa­vi­mą ki­tam fil­mui bus leng­viau gau­ti...

Gelminė: Ėmiau gau­ti dau­giau dar­bo pa­siū­ly­mų, ma­ne daž­niau kvie­čia į at­ran­kas. Da­bar fil­muo­juo­si Ma­ri­jos Kav­ta­ra­dzės ku­ria­mo­je juos­to­je: tai ke­lio fil­mas, kal­ban­tis apie psi­chi­kos svei­ka­tos prob­le­mas. Be to, Andrius su se­sė­mis Kav­ta­ra­dzė­mis jau pa­ra­šė nau­ją sce­na­ri­jų...

Andrius: Nau­ja­sis ma­no fil­mas – apie mei­lę ir lais­vę. Va­di­nu tai dip­ti­chu: „Šven­ta­sis“pa­sa­ko­jo apie jau­ną vy­rą, o šis fil­mas bus apie jau­ną mo­te­rį.

Tai­gi Gelminė pa­ga­liau iš jū­sų gaus pag­rin­di­nį vaid­me­nį? Andrius: Jau ga­vo... ( Juo­kia­si.)

Kaip jūs gyvenate, kai ne­dir­ba­te?

Gelminė: Kaip nor­ma­li po­ra. Žiū­ri­me daug fil­mų na­mie, ei­na­me į ki­ną...

Andrius: Gai­la, re­tai kur nors kar­tu ke­liau­ja­me – ga­lė­tu­me daž­niau, tik sun­ku su­de­rin­ti, kad abu bū­tu­me lais­vi. Tas ki­noš­ni­kų gy­ve­ni­mas toks įtemp­tas... Tu­ri­me drau­gų, bet jie ir­gi iš tos pa­čios ter­pės, tai­gi ir su­ka­mės sa­vo­tiš­ka­me so­cia­li­nia­me bur­bu­le: vi­sų džiaugs­mai ir prob­le­mos tos pa­čios, kas gaus fi­nan­sa­vi­mą, kas ne, kas į fes­ti­va­lį pa­te­ko, o kas ne...

Gelminė: Dėl to kar­tais la­bai sma­gu su­tik­ti žmo­nių ne iš tos ter­pės ir kal­bė­tis apie vi­sai ki­tus da­ly­kus.

Kas na­muo­se la­biau rū­pi­na­si vi­sais kam­pais? O gal tai sklan­džiai pa­si­da­li­ja­te? Gelminė: And­riau, pra­šau, at­sa­kyk, kad pa­si­da­li­ja­me... Andrius: Pa­si­da­li­ja­me. Gelminė: Ga­lė­čiau šio­je sri­ty­je pa­si­temp­ti, ži­no­ma ( juo­kia­si). Neslėp­siu, bū­na vi­saip. Šei­mos griež­tai pla­nuo­ti dar ne­no­ri­me – kaip bus, taip bus. Man šuo da­bar yra kaip vai­kas... Net drau­gai iš mū­sų juo­kia­si, kad šu­nį kaip kū­di­kį au­gi­na­me. Kol kas la­biau­siai no­rė­čiau įdo­mių vaid­me­nų ki­ne ir te­at­re.

Andrius: O aš ba­na­liai no­rė­čiau to­liau kur­ti fil­mus. Ir kad iš jų bū­tų įma­no­ma iš­gy­ven­ti. Ir kad bū­tu­me svei­ki.

Andrius ma­nė, kad fil­ma­vi­mo pro­ce­są ly­dės di­džiu­lė įtam­pa ir st­re­sas, bet vis­kas klo­jo­si ste­bė­ti­nai leng­vai

Si­da­bri­nė „Šven­to­jo“tri­ju­lė Va­len­ti­nas Kru­li­kov­skis, Gelminė Glemžaitė ir Ma­rius Rep­šys: vi­si trys už vaid­me­nis šia­me fil­me ap­do­va­no­ti „Si­da­bri­nė­mis ger­vė­mis“

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.