Šei­mo­je, kaip ir krep­ši­ny­je, svar­biau­sia yra dar­bas, o ne sėk­mė

„Fan­ta­s­tiš­kas Juš­ke­vi­čiaus me­ti­mas per vi­są sa­lę“, „Adas – va­das“, „Rink­ti­nės at­ra­di­mas“– šie pa­gy­ri­mai po lie­tu­viams te­gu ir per grei­tai pa­si­bai­gu­sio Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­to dar il­gai tu­rė­tų šil­dy­ti krep­ši­nin­ką Adą JUŠKEVIČIŲ (28), iš­ties įspū­din­gai

Zmones - - Viršelio Istorija - JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

J ūsų ke­lio­nė į šį čem­pio­na­tą bu­vo tik­rai ypa­tin­ga: tre­ni­ra­vo­tės su vi­sais, bet į rink­ti­nę ne­bu­vo­te pa­im­tas. Pas­kui stai­ga vie­nam iš krep­ši­nin­kų pa­ty­rus trau­mą, jus sku­biai iš­kvie­tė. Ar psi­cho­lo­giš­kai sun­ku iš­gy­ven­ti to­kias stai­gias per­mai­nas?

Adas: Bu­vo itin trum­pas lai­ko tar­pas – pa­ra ar pu­san­t­ros – tarp tos aki­mir­kos, kai man te­ko pa­lik­ti rink­ti­nę, ir tos, kai pa­kvie­tė vėl prie jos pri­si­jung­ti. Rea­liai net ir ne­si­jau­čiau pa­li­kęs rink­ti­nę. Tą pa­rą ver­ti­nu tie­siog kaip lais­vą die­ną ( juo­kia­si).

Si­mo­na: Tie­są sa­kant, jau­tė­si, kad Adas liūd­nas. Žiū­rė­jo lie­tu­vių var­žy­bas su islan­dais, bet ne­ma­tė, ka­da Lu­kas (krep­ši­nin­kas Lu­kas Le­ka­vi­čius – red. pa­st.) pa­ty­rė trau­mą. Vė­lai va­ka­re, pa­me­nu, už­mig­džiau vai­ką, grįž­tu į sve­tai­nę, o Adas, toks vi­sas ir pa­si­me­tęs, ir pa­ky­lė­tas, sa­ko: „Skam­bi­no. Grįž­tu į rink­ti­nę.“

Adas: Ne­be pir­mas kar­tas toks – 2014 me­tais tas pats bu­vo. Tik ta­da ne na­mie bu­vau, o tur­ny­re Kro­a­ti­jo­je. Tuo­met Man­tas Kal­nie­tis ga­vo trau­mą, ir aš bu­vau pir­mas są­ra­še, ku­riam tre­ne­ris skam­bi­no. Su­dė­tin­ga, kai to­kios ap­lin­ky­bės: ne­ga­li nei per daug džiaug­tis, nei verk­ti, nors gai­la ko­man­dos drau­go, ku­ris pa­ti­ria trau­mą. Ki­ta ver­tus, sma­gu, kad tam­pi rei­ka­lin­gas. Šį­kart grei­tai su­si­kro­viau la­ga­mi­ną ir ki­tą die­ną bu­vau Iz­ra­ely­je, kur vy­ko var­žy­bos. Toks jau tas krep­ši­nis: kas nors tu­ri bū­ti tas try­lik­tas, at­sar­gi­nis, jei ko­le­ga pa­tir­tų trau­mą.

O kaip­gi am­bi­ci­jos – ne­įver­ti­no­te iš kar­to, tai ir ne­be­žai­siu?..

Adas: Am­bi­ci­jos, už­si­ga­vi­mai, ap­mau­das dėl to, kad ne­įver­ti­no, gal vi­du­je šiek tiek ir krebž­da, bet jei­gu pra­dė­si va­do­vau­tis tik tuo, ga­liau­siai krep­ši­ny­je tap­si ne­be­rei­ka­lin­gas. Vi­sas am­bi­ci­jas ir už­si­ga­vi­mus tu­ri pa­trauk­ti į šo­ną, nes to­kie čem­pio­na­tai – juk ne ko­kios klu­bi­nės var­žy­bos, o vi­sos Lie­tu­vos gar­bės rei­ka­las! Kas iš to, kad da­bar bū­siu pik­tas, pa­si­pū­tęs ir vi­sai at­si­sa­ky­siu žais­ti? Net min­ties to­kios nie­ka­da ne­tu­rė­jau. Juk blai­viai su­pran­tu: jei rink­ti­nės są­ra­še li­kau try­lik­tas, va­di­na­si, tam bu­vo prie­žas­čių, va­di­na­si, tre­ne­ris dvy­lik­tu­ke ma­tė ki­tus žai­dė­jus. Nie­ka­da ne­kal­ti­nu tre­ne­rių ar tei­sė­jų – žiū­riu, ką pats blo­gai da­riau. Pyk­ti ga­li tik ant sa­vęs, kad ne vis­ką pa­ro­dei, ką su­ge­bi.

Si­mo­na, kai bū­na liūd­nas, Adą rei­kia guos­ti, ra­min­ti, ban­dy­ti įkvėp­ti? Si­mo­na: Ne, pa­lik­ti ra­my­bė­je. Ne­klau­si­nė­ti per daug, ne­lįs­ti į dū­šią. Pa­lik­ti vie­ną su min­ti­mis. Duo­ti jam lai­ko. Pa­ti esu žai­du­si krep­ši­nį, to­dėl ži­nau, kad po ko­kių ne­sėk­min­gų var­žy­bų ge­riau, kai prie ta­vęs nie­kas net ne­len­da. Aiš­ku, po ge­rų var­žy­bų vis­kas ki­taip, o po blo­gų Adas il­gai nemiega, ke­lis kar­tus žiū­ri var­žy­bų įra­šus, ana­li­zuo­ja, gal­vo­ja, ką blo­gai pa­da­rė. Kai jo ne­pa­ėmė į rink­ti­nę, ma­čiau, kad jau­čia­si pras­tai – tar­si ne­rei­ka­lin­gas. O kai įro­dė, kad ga­li, kad pui­kiai žai­džia, la­bai sma­gu dėl jo bu­vo, di­džia­vau­si.

Adas: Tik­rai ne­rei­kia, kad ma­ne guos­tų, ra­min­tų. Man daug svar­biau su sa­vi­mi vis­ką iš­si­aiš­kin­ti. Taip, aš jaut­rus žmo­gus ir nė­ra ko slėp­ti – esu ver­kęs ir dėl per­ga­lės, ir dėl pra­lai­mė­ji­mo. Tik ne šį kar­tą. Šį­kart bu­vo la­biau pik­ta ir ap­mau­du, kad ne­pa­vy­ko. Aša­roms ne­bu­vo lai­ko. Gal, kai bu­vau jau­nes­nis, skau­džiau rea­guo­da­vau, sun­kiau bū­da­vo pri­im­ti tre­ne­rių spren­di­mus, bet su am­žiu­mi ir pa­tir­ti­mi dau­giau su­pran­ti, ra­miau į vis­ką rea­guo­ji. Ir jei kaž­kur du­rys už­si­da­rė, tie­siog dė­lio­ji min­tis, pro ko­kias ženg­si to­liau.

Taip, aš jaut­rus žmo­gus ir nė­ra ko slėp­ti – esu ver­kęs ir dėl per­ga­lės, ir dėl pra­lai­mė­ji­mo. Tik ne šį kar­tą.

Ne­klau­si­nė­ti per daug, ne­lįs­ti į dū­šią. Pa­lik­ti vie­ną su min­ti­mis. Rei­kia duo­ti jam lai­ko. Kai Ado ne­pa­ėmė į rink­ti­nę, ma­čiau, kad jau­čia­si pras­tai – tar­si ne­rei­ka­lin­gas.

Kiek lai­ko spor­ti­nin­kas ga­li liū­dė­ti dėl ne­sėk­mės ar džiaug­tis per­ga­le?

Adas: Krep­ši­ny­je, tur­būt kaip ir ki­ta­me spor­te, ta­vo at­min­tis tu­ri bū­ti mo­men­ti­nė. Lai­mė­jai var­žy­bas, pa­si­džiau­gei tą va­lan­dą – ir tu­ri pa­mirš­ti. Jei per il­gai džiaug­sie­si, ne­bū­si pa­si­ruo­šęs ki­toms var­žy­boms, nes tai – vėl vi­siš­kai nau­jas iš­šū­kis. Ne­ga­li ap­si­krau­ti nei per­ga­lė­mis, nei pra­lai­mė­ji­mais, nei ge­ro­mis, nei ne­ga­ty­vio­mis min­ti­mis: su­žai­dei – pa­vy­ko ar ne­pa­vy­ko, bet pa­mir­šai ir ruo­šie­si nau­jam iš­šū­kiui. Ne­ap­gau­si ka­muo­lio – kiek juo­do dar­bo įdė­jai, to­kį ir re­zul­ta­tą tu­rė­si. Sėk­me ga­li va­din­ti ne­bent tą man pa­vy­ku­sį me­ti­mą per vi­są aikš­tę ir pa­tai­ky­mą į krep­šį. Tik tai yra sėk­mė, o vi­sa ki­ta – dar­bas ir pa­tir­tis.

To­kių sėk­min­gų me­ti­mų per vi­są sa­lę jau bu­vo jū­sų gy­ve­ni­me?

Adas: Gal mo­kyk­lo­je ka­da ir bu­vo. Bet tai – gry­na sėk­mė, nes jei rei­kė­tų pa­kar­to­ti, grei­čiau­siai ne­be­pa­tai­ky­tum. Tai nė­ra tie me­ti­mai, ku­riuos tre­ni­ruo­jie­si at­lik­ti kiek­vie­ną die­ną. No­rint ge­rai žais­ti, rei­kia bū­ti pa­si­ruo­šus fi­ziš­kai ir jaus­ti tre­ne­rio bei ko­man­dos pa­si­ti­kė­ji­mą ta­vi­mi. Tai, kad man pa­vy­ko jau per pir­mas var­žy­bas įsi­jung­ti į ko­man­dos žai­di­mą, bu­vo ne ko­kia mis­ti­nė sėk­mė. Tie­siog jau­čiau, kad ran­du sa­vo vie­tą aikš­te­lė­je, at­lie­ku sa­vo vaid­me­nį ir pa­tai­kau, kai ko­man­dai rei­kia taš­kų. Bet krep­ši­nis, kaip ir gy­ve­ni­mas, tuo ir įdo­mūs, kad vis­kas grei­tai kei­čia­si, o pir­mos per­ga­lės ne­ga­ran­tuo­ja auk­si­nės pa­bai­gos.

Vis­gi po to­kių įspū­din­gų pa­si­ro­dy­mų grįž­ta­te žais­ti ne į ko­kį pa­sau­li­nio gar­so klu­bą. Ne­si­gai­li­te gal pa­sku­bė­jęs pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį su Pa­ne­vė­žio „Liet­ka­be­lio“klu­bu?

Adas: Net min­čių to­kių nė­ra. Esu žai­dęs ir Vo­kie­ti­jos, ir Is­pa­ni­jos ko­man­do­se. Daug kas gal­vo­ja, kad gar­bė, ne­svar­bu ko­kia­me klu­be, kad tik už­sie­ny­je žais­ti... Bet Pa­ne­vė­žys su­bū­rė tik­rai rim­tą, stip­rią ko­man­dą, per­nai ji Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos fi­na­le žai­dė su pa­čiu Kau­no „Žal­gi­riu“. Taip pat žai­džia la­bai stip­ria­me Eu­ro­pos tau­rės tur­ny­re. Ma­no aki­mis, tai yra la­bai ge­ru ke­liu ei­nan­ti ko­man­da, ku­rio­je krep­ši­nin­kai no­ri žais­ti. Ant­ra, aš no­rė­jau rung­ty­niau­ti to­kia­me klu­be, ku­ris tu­ri bent dve­jas var­žy­bas per sa­vai­tę. Is­pa­ni­jo­je mes žais­da­vo­me tik vie­nas.

Ta­da pa­ten­ki į bai­sią ru­ti­ną: vi­są sa­vai­tę per die­ną po du kar­tus tre­ni­ruo­jie­si, su­žai­di vie­nas var­žy­bas ir vėl vi­są sa­vai­tę tik tre­ni­ruo­jie­si. To­kia mo­no­to­niš­ka ru­ti­na žu­do spor­ti­nin­ką. Kai dau­giau var­žy­bų, dau­giau ga­li­my­bių keis­ti ap­lin­ką, lai­mė­ti, pra­lai­mė­ti, var­žy­tis. Be to, gy­ven­da­mi Pa­ne­vė­žy­je mes esa­me Lie­tu­vo­je – na­muo­se.

Si­mo­na: Ir man sma­gu, kad gy­ve­na­me Lie­tu­vo­je. Gal čia ir oras blo­gas, ir žmo­nės pik­tes­ni, bet čia – na­mai. Pa­me­nu, kaip bu­vo sun­ku vis­ką pa­li­kus va­žiuo­ti pas­kui Adą į Vo­kie­ti­ją – skir­tis su tė­vais, drau­gais, pa­lik­ti įpras­tą gy­ve­ni­mą. Ta­da bu­vo daug aša­rų ir iš­gy­ve­ni­mų, bet pla­na­vo­me kur­ti šei­mą, ne­ma­tė­me gy­ve­ni­mo vie­nas be ki­to, to­dėl ne­si­no­rė­jo nė die­nos bū­ti per at­stu­mą. Kai prieš me­tus ruo­šė­mės į Is­pa­ni­ją, bu­vo kiek ki­taip – bu­vo­me su­si­tuo­kę ir va­žia­vo­me jau su gi­mu­siu Si­mu. Pa­ne­vė­žy­je lau­kia pa­na­ši ru­ti­na: ry­te Adas iš­ei­na į tre­ni­ruo­tę, mes su Si­mu – į lau­ką, kol vai­kas die­ną mie­ga, aš da­rau Adui pie­tus, kai grįž­ta, vi­si pa­val­go­me, ta­da Adas ei­na pa­mie­go­ti, o mes su Si­mu sten­gia­mės ne­triukš­mau­ti – iš­ei­ti į lau­ką ar kur nors iš­va­žiuo­ti, kol Adas pa­il­sės ir iš­eis į ant­rą tre­ni­ruo­tę. Va­ka­re vi­si su­si­tin­ka­me kaip po dar­bo die­nos. Jei tu­ri­me dau­giau lai­ko, kur nors drau­ge va­žiuo­ja­me.

A r spė­ja­te pa­bū­ti ne tik spor­ti­nin­ku, bet ir tė­čiu?

Adas: La­bai džiau­giuo­si, kad tu­ri­me vai­ką. O kad Si­mo­na pir­mą pa­g­im­dė sū­nų – man, kaip vy­rui, tai itin svar­bu. Da­bar aš jau ra­mus – ant­ra ga­li bū­ti ir mer­gai­tė ( juo­kia­si). Tė­vys­tė vy­rui yra kur kas leng­ves­nė nei mo­te­riai. Da­bar, kai Si­mas jau pa­au­gęs, aš tu­riu drau­gą, su ku­riuo ga­liu žais­ti, juok­tis, kal­bė­tis.

Si­mo­na: Pra­džia bu­vo kiek sun­kes­nė, nes vos Si­mas gi­mė, Adas pa­bu­vo su mu­mis dvi die­nas ir iš­lė­kė tie­siai į olim­pia­dą. Jo ne­bu­vo pu­san­t­ro mė­ne­sio. Lai­mei, gy­ve­nau pas sa­vo tė­vus Kau­ne, vie­nai bū­tų bu­vę la­bai sun­ku. Ne leng­viau bu­vo ir kai Adas po to pu­san­t­ro mė­ne­sio grį­žo: at­ro­do, ne taip vis­ką da­ro, ne taip gul­do, ne taip saus­kel­nes kei­čia ar­ba ver­kian­čio ne­sku­ba pa­im­ti... Po­rą die­nų bu­vo ir pyk­čių, ir aiš­ki­ni­mų­si, bet grei­tai vi­si ap­si­pra­to­me. Da­bar, kai Si­mas pa­au­go, tik­rai ra­miai ga­liu juo­du pa­lik­ti kar­tu.

Adas: Si­mo­na – be ga­lo at­si­da­vu­si ma­ma, nors įver­ti­nau tai ne iš kar­to. Pa­me­nu, ta­da gy­ve­no­me Is­pa­ni­jo­je: sū­nus dar vi­sai kū­di­kis bu­vo, aš per die­nas tre­ni­ruo­tė­se, o Si­mo­na na­mie, bet kaž­ko­kia lyg be nuo­tai­kos, lyg ne­pa­ten­kin­ta kuo, lyg pa­var­gu­si... „Na, nuo ko čia būt pa­var­gus? Į dar­bą ei­ti ne­rei­kia, vai­kas pu­sę die­nos mie­ga – kas čia sun­kaus?..“– dar pa­bur­bė­da­vau min­ty­se. Ir ga­na grei­tai man te­ko su sū­nu­mi vie­nam lik­ti gal trims va­lan­doms. Va, ta­da pa­ma­čiau, ką reiš­kia pri­žiū­rė­ti

Kad Si­mo­na pir­mą pa­g­im­dė sū­nų – man, kaip vy­rui, tai itin svar­bu. Da­bar aš jau ra­mus – ant­ra ga­li bū­ti ir mer­gai­tė.

vai­ką: kai jis nemiega, iš tik­rų­jų ne­ga­li nuo jo at­si­trauk­ti nė per žings­nį, ne­ga­li už­si­im­ti da­ly­kais, ku­riuos pa­pras­tai da­rai, – nie­ko ne­ga­li. Aš tik ta­da su­pra­tau, kad au­gin­ti vai­ką – sun­kiau, nei ei­ti į įpras­tą dar­bą. Da­bar jau ne­si­ste­biu ir ne­bur­bu, kai ma­tau Si­mo­ną pa­var­gu­sią. Tik sten­giuo­si pa­dė­ti, kuo ga­liu. Džiau­giuo­si, kad tu­riu to­kią žmo­ną: ji pui­kiai au­gi­na mū­sų sū­nų, pui­kiai su­si­tvar­ko su na­mų bui­ti­mi ir ma­ni­mi ge­rai pa­si­rū­pi­na. Ji tik­rai dir­ba ke­liais eta­tais.

Taip gra­žiai kal­ba­te apie žmo­ną, lyg ves­tu­vės bū­tų bu­vu­sios at­šok­tos vos prieš mė­ne­sį. O su­si­tuo­kę esa­te jau dve­jus me­tus...

Adas: ...o kar­tu mes esa­me jau net dvy­li­ka! Nuo vie­nuo­lik­tos kla­sės, mums bu­vo po pen­kio­li­ka še­šio­li­ka, kai su­si­pa­ži­no­me. Abu esa­me iš Kau­no ra­jo­nų: aš – iš Ka­čer­gi­nės, Si­mo­na – iš Eže­rė­lio. Abu žaidė­me krep­ši­nį ir su­si­tik­da­vo­me įvai­rio­se tarp­mo­kyk­li­nė­se var­žy­bo­se, aš net­gi kar­tais tei­sė­jau­da­vau mer­gai­tėms. Bu­vo­me iš to­lo pa­žįs­ta­mi, kol Si­ma man pir­ma pa­ra­šė per tuo me­tu ma­din­gą so­cia­li­nį tink­la­la­pį. Ir štai bend­rau­ja­me jau be­veik pu­sę sa­vo gy­ve­ni­mo.

Si­mo­na: Vi­siems, ku­rie aiš­ki­na, kad mer­gi­nos ka­bi­na­si krep­ši­nin­kams ant kak­lo, nes jie gar­sūs ir tur­tin­gi, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad mu­du su­si­pa­ži­no­me ta­da, kai Adas bu­vo tik „Žal­gi­rio“dub­le­rių ko­man­dos žai­dė­jas. Džiau­giuo­si, jog nuo pat drau­gys­tės pra­džios jis ne­pa­si­kei­tė: ne­ta­po žvaigž­de, ne­už­rie­tė no­sies, kad ir kaip jam se­kė­si. Aš ir­gi nie­ka­da ne­sė­dė­jau dy­ka: po mo­kyk­los bai­giau bur­nos hi­gie­nos spe­cia­lis­to stu­di­jas, dir­bau ir kai gy­ve­no­me Kau­ne, ir Vil­niu­je. Po sū­naus au­gi­ni­mo ato­sto­gų ir­gi ža­du grįž­ti į dar­bus.

Adas: La­bai grei­tai pa­ma­čiau, kad Si­mo­na yra ma­no žmo­gus. Žmo­gus, su ku­riuo no­riu gy­ven­ti vi­są gy­ve­ni­mą. Su ja leng­va, nes ji yra šei­mos žmo­gus. Am­bi­ci­jas mo­ka nu­stum­ti į ša­lį dėl šei­mos ge­ro­vės ir san­tar­vės. Jei ne Si­mo­nos kant­ry­bė, mo­kė­ji­mas nu­si­leis­ti ir iš­veng­ti konf­lik­tų, gal mū­sų san­ty­kiai tiek me­tų ir ne­gy­vuo­tų, nes aš lin­kęs už­si­spir­ti, grei­tai už­si­plie­skiu. Si­mo­na: O aš pyk­ti su­ge­bu tik ke­lias mi­nu­tes. Adas: Kai kas­dien drau­ge ei­ni per įvai­riau­sias si­tu­aci­jas, ma­tai, kaip el­gie­si pats ir kaip el­gia­si žmo­gus ša­lia ta­vęs. Ir jei žmo­gus tau skir­tas, la­bai grei­tai tai at­pa­žįs­ti. Be to, mes su­si­tuo­kė­me po de­šim­ties drau­gys­tės me­tų, tad tik­rai tu­rė­jo­me lai­ko pa­ma­ty­ti vie­nas ki­tą vi­so­se įma­no­mo­se si­tu­aci­jo­se, iš­ban­dy­ti vie­nas ki­tą džiaugs­me ir var­ge. Šei­mo­je, tur­būt kaip ir krep­ši­ny­je, svar­biau­sia yra dar­bas, o ne sėk­mė, ta­len­tas ar li­ki­mas.

Si­mo­na: Man at­ro­do, mes net iš­ban­dy­mą vai­kais vi­sai ne­blo­gai kol kas įvei­kia­me. Džiau­giuo­si, kad jie­du su Si­mu tam­pa tik­rais drau­gais. Anks­čiau sū­nui bu­vau svar­bi aš, o da­bar Si­mas vis la­biau links­ta prie tė­čio. Keis­ta, bet jis tar­si su­pran­ta, ką tė­tis vei­kia: jam be ga­lo įdo­mu ste­bė­ti aikš­te­lę, žai­dė­jus, vi­są ap­lin­ką, jis ak­ty­viai rea­guo­ja, kai žmo­nės plo­ja, pa­lai­ko krep­ši­nin­kus. Net jei per te­le­vi­zo­rių pa­ma­to var­žy­bas, tuoj bė­ga ar­tyn ir šau­kia: „Te­te! Te­te!“Si­mas tu­ri Ado do­va­no­tą ka­muo­lį: jei tik bū­na pik­tas, pa­duo­di tą ka­muo­lį ir vi­si ožiai, pik­tu­mai aki­mirks­niu bai­gia­si. Tie­są sa­kant, po ši­to Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­to mes tur­būt vi­są gy­ve­ni­mą pri­si­minsi­me ne sėk­mes ar ne­sėk­mes, o tai, kaip Si­mu­kas su­ti­ko tė­tį. Į oro uos­tą pa­si­im­ti Ado va­žia­vau vie­na – Si­mas už­mi­go, to­dėl pa­li­kau na­mie su se­ne­liais. Bet kai su Adu par­va­žia­vo­me na­mo ir įžen­gė­me pro du­ris, jis pa­ma­tė tė­tį ir iš­kart puo­lė į glė­bį, ap­ka­bi­no kak­lą abiem ran­ky­tėms ir il­gai il­gai lai­kė ne­pa­leis­da­mas. O mes su Adu ver­kė­me iš to ge­ru­mo...

Kai kas­dien drau­ge ei­ni per įvai­riau­sias si­tu­aci­jas, ma­tai, kaip el­gie­si pats ir kaip el­gia­si žmo­gus ša­lia ta­vęs. Ir jei žmo­gus tau skir­tas, la­bai grei­tai tai at­pa­žįs­ti.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.