Ži­nau, kad esu ap­do­va­no­tas

Par­fu­me­ri­jos pa­sau­ly­je jis va­di­na­mas su­per­žvaigž­de, ge­ni­ju­mi bei ki­tais aukš­čiau­sio laips­nio epi­te­tais, ir tai nė­ra tuš­ti žo­džiai. Vie­no žy­miau­sių kve­pa­lų kū­rė­jų ar­mė­nų kil­mės pran­cū­zo Fran­cis KURKD­JIAN (48) biog­ra­fi­ja – įvai­ria­spal­vė ir kva­pi kaip jo pat

Zmones - - Susitikimai - GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Jo su­kur­tų kve­pa­lų są­ra­šas ne­tel­pa į A4 for­ma­to la­pą: „Je­an-Paul Gaul­tier“– „Le Ma­le“, „Gi­or­gio Ar­ma­ni“– „Ar­ma­ni Ma­nia“, „Di­or“– „Eau No­i­re“, „Elie Sa­ab“– „Le Par­fum“, „Bur­ber­ry“– „My Bur­ber­ry“... Iš vi­so – apie pen­kias­de­šimt gar­sių kve­pa­lų. Jo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją drą­siai ga­li­ma dė­ti į mo­ty­va­ci­nes kny­gas ir sėk­mės ug­dy­mo va­do­vė­lius, kad at­ei­nan­čios kar­tos iš jos pa­si­sem­tų įkvė­pi­mo. Žur­na­lis­tai, mėgs­tan­tys dra­ma­tiš­kus pa­ly­gi­ni­mus, Fran­cis kar­tais net gre­ti­na su Pe­le­ne, ta­čiau tai nė­ra itin tiks­lu. Jo se­ne­liams iš tie­sų te­ko pa­tir­ti šil­to ir šal­to: tur­kų vyk­do­mo ar­mė­nų ge­no­ci­do me­tais šei­ma bu­vo iš­trem­ta į Ale­po mies­tą Si­ri­jo­je, bet pa­vy­ko iš ten iš­trūk­ti ir įsi­kur­ti Pran­cū­zi­jo­je, tad to­les­nė gi­mi­nės is­to­ri­ja klos­tė­si jau pran­cū­ziš­ko­je ap­lin­ko­je. Fran­cis gi­mė ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je gre­ta Pa­ry­žiaus, jam ne­te­ko pa­tir­ti skur­do, nie­ka­da ne­sti­go tė­vų mei­lės, jų dė­ka ga­vo pui­kų iš­si­la­vi­ni­mą. O svar­biau­sia – ne­rei­kė­jo ieš­ko­ti prin­co, ku­ris at­neš­tų lai­mę, nes ke­lią į šlo­vę nu­si­tie­sė pats. Li­ki­mas ta­len­tų jam tik­rai ne­pa­gai­lė­jo, o es­mi­nį – ypa­tin­gą uoslę – Fran­cis iš­to­bu­li­no taip, kad pa­sie­kė di­džiau­sias aukš­tu­mas. Ta­čiau pats pui­ky­bė­je ne­sklan­do: aukš­to­sios par­fu­me­ri­jos tink­lo „Crème de la Crème“pa­kvies­tas at­vyk­ti į Vil­nių, mie­lai čia ap­si­lan­ko ir su­ren­gia „Vip Mas­terc­lass“paskai­tą, kant­riai at­sa­ki­nė­ja į klau­si­mus ir drau­giš­kai va­ka­ro­ja su sve­čiais. Su­sė­dus po­kal­bio prie puo­de­lio ka­vos, pa­si­ro­do esąs ma­lo­nus, in­te­li­gen­tiš­kas ir nuo že­miš­kų ma­te­ri­jų ne­ati­trū­kęs žmo­gus. Iš ko­kios šeimos jūs ki­lęs? Ar bū­tent iš jos pa­vel­dė­jo­te me­ni­nin­ko gy­sle­lę?

Mū­sų šei­ma, sa­ky­čiau, yra gra­žus mi­ši­nys: vie­na jos pu­sė – itin me­niš­kos as­me­ny­bės, ki­ta – ra­cio­na­lūs moks­lo žmo­nės. Ma­no tė­vas bu­vo in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tas, be­ne pir­ma­sis Pa­ry­žiu­je žmo­gus, šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je dir­bęs kom­piu­te­riais. Be­je, tais lai­kais kom­piu­te­riai bu­vo to­kio dy­džio, kad už­im­da­vo vi­są kam­ba­rį!.. Tė­vo dė­dė bu­vo kom­po­zi­to­rius, pia­nis­tas ir di­ri­gen­tas. O se­ne­lis iš ma­mos pu­sės – siu­vė­jas, tad vi­sa gi­mi­nė į tai bu­vo lin­ku­si. Ma­ma gi­mė 1935-ai­siais, ta­da ma­žai kas pir­ko ga­ta­vus dra­bu­žius, rei­kė­jo siū­din­tis, ir ji tai pui­kiai da­rė. Bu­vo la­bai sti­lin­ga, iš­ma­nė apie ma­dą – var­ty­da­mas šeimos al­bu­mus ma­tau, kad at­ro­dė kaip sti­liaus iko­na, tik­ra Jac­kie Ona­ssis ( šyp­te­li). Vers­da­mas jos fo­to­gra­fi­jas, ga­liu ste­bė­ti vi­są ma­dos evo­liu­ci­ją. Kaip tė­vai jus au­gi­no? Ko­kių tu­rė­jo sva­jo­nių, su­si­ju­sių su ju­mis?

Au­go­me tri­se su bro­liu ir se­se­ri­mi. Tė­vai ne­tu­rė­jo daug pi­ni­gų, bet moks­las Pran­cū­zi­jo­je, lai­mei, pri­ei­na­mas vi­siems: lan­kė­me vals­ty­bi­nę mo­kyk­lą, tė­vams la­bai rū­pė­jo, kad ge­rai mo­ky­tu­mės. Jie sva­jo­jo, kad bro­lis tap­tų gy­dy­to­ju, o aš – tei­si­nin­ku, bet la­biau­siai vis­gi no­rė­jo, kad bū­tu­me lai­min­gi, ir per­ne­lyg mū­sų ne­var­žė. Nuo ma­žens lan­kiau pia­ni­no pa­mo­kas ir šo­kau ba­le­tą, net tu­rė­jau pla­nų tap­ti pro­fe­sio­na­liu šo­kė­ju. Į Pa­ry­žiaus ope­ros mo­kyk­lą ne­įs­to­jau, bet tuo­met vi­sai ne­ty­čia su­ži­no­jau, jog eg­zis­tuo­ja to­kia pa­r­fu­me­rio pro­fe­si­ja. Man bu­vo gal try­li­ka. Nuo to lai­ko jau bu­vo aiš­ku, ką no­riu veik­ti gy­ve­ni­me.

Pri­va­lai iš­lip­ti iš duo­bės ir dirb­ti to­liau: vie­ną die­ną sau­lė vis tiek nu­švis.

Vis dėl­to, prieš tap­da­mas kve­pa­lų ma­est­ro, stu­di­ja­vo­te ir ki­tus da­ly­kus: ieš­ko­jo­te sa­vęs?

Prieš sto­da­mas į pa­r­fu­me­rių mo­kyk­lą pri­va­lė­jau įgy­ti moks­lo laips­nį, tai­gi stu­di­ja­vau ma­te­ma­ti­ką, fi­zi­ką ir rin­ko­da­rą. Aš – smal­sus žmo­gus, man pa­ti­ko mo­ky­tis, bet kai ga­liau­siai at­si­dū­riau pa­r­fu­me­rių mo­kyk­lo­je Ver­sa­ly­je, pa­si­ju­tau sa­vo vie­to­je. Ne­bu­vau

pats ge­riau­sias stu­den­tas, ma­nau, ir ne­bū­ti­na bū­ti ge­riau­siam – juk tai ne­ga­ran­tuo­ja sėk­mės. Prieš po­rą die­nų kaip tik pie­ta­vau su kur­so drau­gu, ku­ris mo­kė­si ge­riau­siai iš mū­sų vi­sų. Jis gy­ve­na Sin­ga­pū­re, kaž­kur dir­ba, ti­kiu, kad mė­gau­ja­si tuo, ką da­ro, bet pa­r­fu­me­rių pa­sau­ly­je apie jį nie­kas nė­ra gir­dė­jęs. Aiš­ku, šlo­vė ir pri­pa­ži­ni­mas ir­gi ne­bū­ti­nai at­ne­ša lai­mę. Pir­muo­sius sa­vo kve­pa­lus – „Je­an-Paul Gaul­tier“– „Le Ma­le“– su­kū­rė­te bū­da­mas vos 26-erių. Jie ta­po la­bai po­pu­lia­rūs, o jūs šo­vė­te į par­fu­me­ri­jos pa­sau­lio žvaigž­des. Kaip nuo ta­da pa­si­kei­tė jū­sų gy­ve­ni­mas?

Ne­pa­si­kei­tė į ge­ra. Kai gy­ve­ni­me nu­tin­ka toks įvy­kis, at­si­ran­da ir ge­rų, ir blo­gų pa­sek­mių. Blo­giau­sia, kai žmo­nės ti­ki­si, kad tap­si tuo, kuo ne­si. Aš bu­vau la­bai jau­nas, tai bu­vo pir­mie­ji ma­no su­kur­ti kve­pa­lai, o žmo­nės į ma­ne ėmė žvelg­ti taip, tar­si bū­čiau... Ge­ni­jus?

Jei ne ge­ni­jus, tai bent jau pui­kus va­lios vyk­dy­to­jas, ku­ris kas­kart to­bu­lai iš­pil­dys bet ko­kį no­rą. Ta­čiau taip ne­bū­na: kiek­vie­nam me­ni­nin­kui vie­nas kū­ri­nys pa­vyks­ta ge­riau, ki­tas – blo­giau. Neiš­ven­gia­mai su­si­du­ri su ne­sėk­mė­mis, bet kai tau tik 26-eri, sun­ku tai su­vok­ti. Da­bar dės­tau jau­niems pa­r­fu­me­riams, da­li­juo­si pa­tir­ti­mi ir mo­kau, kaip įveik­ti ne­sėk­mes, mo­ky­tis iš sa­vo klai­dų. Nes vie­ną­syk su­klys­ti – nor­ma­lu, ant­rą kar­tą pa­da­ry­ti tą pa­čią klai­dą – jau kvai­la. Kas yra klai­da kve­pa­lų pa­sau­ly­je? Ne­gi eg­zis­tuo­ja toks daik­tas kaip „blo­gi kve­pa­lai“?

Jūs tei­si, tai be­pra­s­mė są­vo­ka: kve­pa­lai – la­bai as­me­niš­kas da­ly­kas, jie pa­tin­ka ar­ba ne, o ge­ri ar blo­gi – nie­kas tiks­liai ne­pa­sa­kys. Ta­čiau rin­ko­je vis­kas yra la­bai konk­re­tu: už­sa­ko­vas pa­tei­kia kve­pa­lų už­sa­ky­mą ke­liems skir­tin­giems pa­r­fu­me­riams, ir vi­si dir­ba prie to pa­ties pro­jek­to. Tai ar­šus kon­kur­sas, bet auk­so, si­da­bro ir bron­zos me­da­lių čia nė­ra – me­da­lis tik vie­nas, jei jo ne­lai­mi – lie­ki be nie­ko, vien su sa­vo aša­ro­mis. Kve­pa­lai ku­ria­mi il­gai, kar­tais tai trun­ka apie po­rą me­tų. Kai po to iš­girs­ti sau­są at­sa­ky­mą: „Mums ne­pa­tin­ka ta­vo kve­pa­lai, pa­si­rin­ko­me ki­tą kū­rė­ją“, tai reiš­kia, kad dve­jus me­tus dir­bai vel­tui. Štai, kas yra ne­sėk­mė. Ta­čiau pri­va­lai iš­lip­ti iš duo­bės ir dirb­ti to­liau: vie­ną die­ną sau­lė vis tiek nu­švis. Dir­bo­te su dau­ge­liu gar­sių di­zai­ne­rių var­dų, sėk­mės su­lau­kė­te kur kas daž­niau nei ne­sėk­mės. Sa­vo kva­pų na­mus su­kū­rė­te bū­da­mas vos ke­tu­rias­de­šim­ties, juos pa­va­di­no­te sa­vo var­du – ar­gi tai įpras­ta par­fu­me­ri­jos pa­sau­ly­je?

Ne, tai nė­ra įpras­ta, aš pa­siel­giau ga­na įžū­liai ( šyp­te­li). Ma­to­te, man la­bai pa­tin­ka ko­man­di­nis dar­bas – tai li­kę dar nuo ba­le­to lai­kų, kai su ki­tais šo­kė­jais šok­da­vo­me sce­no­je. O kai esi sam­do­mas pa­r­fu­me­ris, ne­dir­bi su ko­man­da – dir­bi už­si­da­ręs sa­vo kam­ba­rė­ly­je, vie­nas kaip pirš­tas. Aš dvi­de­šimt me­tų kū­riau kve­pa­lus „Je­an-Paul Gaul­tier“, bet nie­ka­da ne­si­jau­čiau kom­pa­ni­jos da­li­mi. Dir­bau „Elie Sa­ab“, ket­ve­rius me­tus „Bur­ber­ry“kū­riau vis­ką – nuo kve­pa­lų iki žva­kių ir mui­lo, ta­čiau ir ten ne­bu­vau sa­vas: tie­siog kar­tais kas nors paskam­bin­da­vo ir už­sa­ky­da­vo su­kur­ti vie­ną ar ki­tą pro­duk­tą. Pa­si­il­gau žmo­nių, vie­nin­go dar­bo jaus­mo. Ir ta­da su­si­pa­ži­nau su bū­si­mu vers­lo part­ne­riu Mar­cu Cha­ya – tai pas­ka­ti­no ženg­ti svar­bų žings­nį. Mu­du jau aš­tuo­ne­rius me­tus tu­ri­me „Mai­son Fran­cis Kurkd­jian“, ne­se­niai pri­si­jun­gė­me prie LVMH kon­cer­no. Be Mar­co tik­rai ne­tu­rė­čiau to, ką da­bar tu­riu. Jis vers­li­nin­kas, aš – me­ni­nin­kas, bet jis tu­ri da­le­lę me­ni­nin­ko, o aš – da­le­lę vers­li­nin­ko, to­dėl mu­du pui­kiai su­pran­ta­me vie­nas ki­tą. Kve­pa­lai nė­ra me­no kū­ri­nys, de­monst­ruo­ja­mas mu­zie­juo­se: tai pro­duk­tas, siū­lo­mas par­duo­tu­vė­se. Kur­da­mas kve­pa­lus pri­va­lai gal­vo­ti, ar jie tik­rai sek­su­a­lūs, ža­vūs, pa­trauk­lūs? Tai tar­si py­ra­gai­tis cuk­rai­nė­je: jis tu­ri ne tik bū­ti ska­nus, bet ir ska­niai at­ro­dy­ti. Jū­sų var­do kve­pa­lų ko­lek­ci­ja tik­rai di­de­lė: nuo leng­vų „Aqua Ce­les­tia“iki sod­rių „Bac­ca­rat Rou­ge 540“. Dik­tuo­ja­te klien­tams tai­syk­les, ka­da kuo kve­pin­tis?

O ne, aš ne­nu­sta­tau tai­syk­lių, nes jos vis tiek su­lau­žo­mos. Žmo­nės – la­bai skir­tin­gos bū­ty­bės: vie­ni ran­da sa­vo gy­ve­ni­mo mei­lę ir su ja lie­ka iki am­žiaus pa­bai­gos, ki­ti nuo­lat ieš­ko nau­jų mei­lu­žių. Vie­ni ren­gia­si tik juo­dai, ki­ti kas­dien švy­ti skir­tin­go­mis spal­vo­mis. Tai – kiek­vie­no žmo­gaus pasirinkimas. Kve­pin­ki­tės „Aqua Uni­ver­sa­lis“iš ry­to, o „Bac­ca­rat Rou­ge 540“va­ka­re, bet jei ki­tą die­ną no­ri­te da­ry­ti at­virkš­čiai – pra­šom, tik­rai jū­sų ne­tei­siu. Aš ne­ga­liu įsa­ky­ti, ką jums my­lė­ti.

Ge­riau­si kve­pa­lai vi­suo­met yra tie, ku­riuos dar su­kur­siu.

Bet kas nors juk tu­ri nu­ma­ty­ti kva­pų ten­den­ci­jas – kas ki­tas, jei ne jūs?..

Ne­ti­kiu ten­den­ci­jo­mis kve­pa­lų pa­sau­ly­je. Mada – vi­sai kas ki­ta: ma­din­gus dra­bu­žius ga­li­ma su­kur­ti la­bai grei­tai, o po me­tų jie jau taps se­na­ma­diš­ki. Kve­pa­lų grei­tai ne­su­kur­si, o per tuos me­tus, kol prie jų dirb­si, pa­si­keis ir ma­dos. Tai­gi ma­din­gų kve­pa­lų tie­siog ne­ga­li bū­ti: ga­li­ma įžvelg­ti tik tam tik­ras ten­den­ci­jas kas de­šimt ar dvi­de­šimt me­tų. Ar ko­rek­tiš­ka klaus­ti, ku­rie iš jū­sų su­kur­tų kve­pa­lų pa­čiam la­biau­siai pa­tin­ka?

Nė vie­ni. Iš tų, ku­riuos su­kū­riau pra­ei­ty­je, ne­be­pa­tin­ka jo­kie: vos su­kū­ręs ir pa­lei­dęs į pa­sau­lį, pri­va­lau juos už­mirš­ti, vis­ką pra­dė­ti nuo bal­to la­po ir žvelg­ti į at­ei­tį. Ge­riau­si kve­pa­lai vi­suo­met yra tie, ku­riuos dar su­kur­siu. Vis­gi pats kuo nors kve­pi­na­tės?

Ne. Ga­liu tai da­ry­ti ne­bent dėl dar­bo: pa­si­kve­pin­ti ir ste­bė­ti, kaip die­nai bė­gant kei­čia­si kva­pas. Bet sa­vo ma­lo­nu­mui nie­ka­da ne­si­kve­pi­nu: kve­pa­lai man reiš­kia dar­bą. Ar ki­tus žmo­nes ver­ti­na­te pa­gal kve­pa­lus? Užuo­džia­te ir nu­spren­džia­te, koks tai žmo­gus?

Ne­si­gin­čy­siu, kve­pa­lai tik­rai su­tei­kia šio­kių to­kių įžval­gų apie žmo­gų, kaip ir kit­kas – dė­vi­mas dra­bu­žis, skai­to­ma kny­ga ar na­mų in­te­rje­ras. Bet jie tik­rai ne­ga­li at­skleis­ti vis­ko. Kas dar eg­zis­tuo­ja jū­sų gy­ve­ni­me, be par­fu­me­ri­jos? Kur pats gy­ve­na­te, ko­kių aist­rų tu­ri­te?

Gy­ve­nu sa­vo bu­te Pa­ry­žiaus cent­re. Daug ke­liau­ju, to­dėl man svar­bu, kad na­mai bū­tų jau­ki vie­ta su­grįž­ti ir pa­si­kvies­ti drau­gų: daž­nai juos kvie­čiuo­si, nes la­bai mėgs­tu ga­min­ti. Ren­giu praš­mat­nias va­ka­rie­nes – ruo­šiu žu­vį, mė­są, daug dar­žo­vių. Tie­siog die­vi­nu de­ser­tus. Ne­se­niai nu­si­pir­kau le­dų ga­my­bos apa­ra­tą, tai da­bar kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį ga­mi­nu vis ki­to­kius. Aš per­fek­cio­nis­tas: ga­liu ga­min­ti tą pa­tį pa­tie­ka­lą vi­są sa­vai­tę, kol iš­gau­siu ge­riau­sią re­zul­ta­tą.

Mėgs­tu ba­le­tą, ei­nu jo žiū­rė­ti vi­sur, kad ir kur bū­čiau, – vis­gi jį šo­kau dvi­de­šimt me­tų, tai mei­lė nuo vai­kys­tės. Ei­nu į mu­zie­jus, kon­cer­tus, bet tai tar­si dar­bas, nes vi­sur ieš­kau įkvė­pi­mo. Ne­s­por­tuo­ju, ki­taip rū­pi­nuo­si sa­vi­mi: ga­mi­nu svei­ką mais­tą, vi­siš­kai ne­var­to­ju drus­kos, lai­kau­si ato­kiai nuo svies­to ir duo­nos. O kiek­vie­ną pir­ma­die­nį nuo 11 iki 13 va­lan­dos ma­ne ga­li­te ras­ti bend­ruo­me­nės na­muo­se, kur pa­tie­kiu pie­tus varg­šams ir be­na­miams. Ko­dėl jau­čia­te pa­rei­gą tai da­ry­ti?

Ži­nau, kad Die­vas man ne­pa­gai­lė­jo ga­bu­mų, bet tai reiš­kia ir at­sa­ko­my­bę. Ži­nau, kad esu ap­do­va­no­tas, tai­gi pri­va­lau tuos ga­bu­mus iš­nau­do­ti – ir bent da­lį sko­los grą­žin­ti žmo­ni­jai. Pa­si­rin­kau dirb­ti vie­šuo­sius dar­bus – pa­mai­tin­ti iš­al­ku­sius. Dvi va­lan­dos per sa­vai­tę, su­ti­ki­te, yra nie­kis – kiek­vie­nas su­ge­bė­tų tiek ras­ti, jei tik no­rė­tų. Tie žmo­nės ži­no, kas jūs?

Ne, ten esu ei­li­nis sa­va­no­ris, ku­ris varg­šams įpi­la sriu­bos. Bet nie­ko ne­pa­keis­tų, jei jie ir ži­no­tų ma­no pa­var­dę. Tie­są sa­kant, net žmo­nės, su ku­riais ten­ka dirb­ti, daž­nai ne­ži­no nei ma­no pa­var­dės, nei pa­sie­ki­mų – ži­no tik, kad esu Fran­cis. Ne­jau­čiu bū­ti­ny­bės pui­kuo­tis sa­vo lai­mė­ji­mais prieš kiek­vie­ną su­tik­tą. Kuo jums pa­tin­ka gim­ta­sis Pa­ry­žius?

Ab­so­liu­čiai vis­kuo: gro­žiu, ne­man­da­giais pra­ei­viais, pri­bloš­kian­čiais kont­ras­tais. Tai ma­žas mies­tas, jį ga­li­ma per­ei­ti pės­čio­mis per pu­san­t­ros va­lan­dos, ką aš daž­nai ir da­rau. Die­vi­nu pa­si­vaikš­čio­ji­mus – au­to­mo­bi­liu ne­va­ži­nė­ju jau ko­kia pen­kio­li­ka me­tų. Au­to­mo­bi­lis Pa­ry­žiu­je ap­skri­tai ne­rei­ka­lin­gas daik­tas, ne­bent tu­ri vai­kų. Ko ti­ki­tės iš at­ei­ties?

Svar­biau­sia – iš­mok­ti gyventi šia die­na. Ne­pa­sa­ky­čiau, kad tai pui­kiai mo­ku, bet tik­rai ban­dau. No­rė­čiau, kad vis­kas ir to­liau bū­tų taip, kaip iki šiol, bet ne­ga­liu bū­ti tik­ras, jog kur­siu kve­pa­lus iki gy­ve­ni­mo ga­lo. Kas ži­no – o gal ry­toj įsi­my­lė­siu ir nu­sprę­siu vis­ką mes­ti?..

Kiek­vie­ną pir­ma­die­nį par­fu­me­ri­jos pa­sau­lio su­per­žvaigž­dė bend­ruo­me­nės na­muo­se pils­to sriu­bą varg­šams ir be­na­miams. „Jei esi ap­do­va­no­tas – pri­va­lai grą­žin­ti sko­lą žmo­ni­jai“, – įsi­ti­ki­nęs Fran­cis Kurkd­jian

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.