Lyg bu­vo va­kar...

Do­vi­lė FIL­MA­NA­VI­ČIŪ­TĖ-MISS SHE­EP

Zmones - - P.s. -

PAGALIAU. Pagaliau aš esu tik­ra, kad tas jaus­mas eg­zis­tuo­ja. Ir jis nė­ra tie­siog ro­man­tiš­kų poe­tų iš­gal­vo­ta ne­są­mo­nė.

Tas jaus­mas, kai be­veik šim­tą me­tų ne­si­ma­tę žmo­nės su­si­tin­ka ir jau­čia­si, lyg nie­ka­da ne­bū­tų iš­si­sky­rę, – eg­zis­tuo­ja.

Ir aš tuo pa­ti­kė­jau tik tą aki­mir­ką, kai ma­no šiaip jau be­reikš­miais žo­džiais ne­si­švais­tan­tis vy­ras vie­ną die­ną ty­liai iš­ta­rė „man ne­įti­kė­ti­nai ge­ra“.

Kai ar­tė­jant šio teks­to pri­da­vi­mo da­tai min­dži­ka­vau ru­dens ap­taš­ky­to­mis Vil­niaus gat­vė­mis ir dau­žiau sa­vo švie­sią gal­vą į ša­li­gat­vį, ne­ži­no­da­ma, ką šį­kart jums iš šir­dies pa­sa­ky­ti, ma­no ar­ti­ma drau­gė lyg ne­ty­čia už­si­mi­nė „pa­ra­šyk apie tai, kaip jau­čia­si vie­no­je krū­vo­je ke­le­rius me­tus ne­si­ma­tę žmo­nės“, ir aš stai­ga nu­švi­tau – juk tik­rai, ši­tas me­lan­cho­liš­kas ru­duo jau pir­mo­sio­mis aki­mir­ko­mis skė­lė an­tau­sį ir lei­do su­pras­ti, kad il­gai žai­ža­ruo­jan­čiais vo­ra­tink­liais auk­si­niuo­se par­kuo­se ne­si­džiaug­sim, teks tūp­ti vi­siems prie ži­di­nių, ruoš­tis il­goms va­ka­rie­nėms na­muo­se ir sku­bin­ti pa­si­vaikš­čio­ji­mus, nes žvarbs skruos­tai ir no­rė­sis rau­ky­ti no­sis...

Pra­dė­jau kaž­kaip ne­įti­kė­ti­nai poe­tiš­kai, bet kad su­pras­tu­mė­te, ką šį­kart tu­riu gal­vo­je, teks jums pa­pa­sa­ko­ti apie šių­me­tę sa­vo gi­mi­mo die­ną.

Daž­niau­siai mes bėg­da­vom dvie­se. Man re­gis, kad tiek, kiek esam kar­tu, vi­sas ma­no gi­mi­mo die­nas leis­da­vom kaž­kur pa­spru­kę. Be­veik vi­sa­da – prie jū­ros. Ar ko­kia­me iki tol ne­ma­ty­ta­me už­jū­rio mies­te. Tai bu­vo ty­li mū­sų tra­di­ci­ja ir man at­ro­dė, kad nie­kas dėl jos la­bai ir ne­prieš­ta­ra­vo.

Aš – li­ki­mu ir jo žen­klais ti­kin­tis žmo­gus, to­dėl kai rug­sė­jo pra­džio­je kaž­kur pil­ve pa­ju­tau dru­ge­lius, kvie­čian­čius lik­ti na­muo­se, tai nu­spren­džiau tvir­tai – me­tas paskam­bin­ti tiems, ku­riuos per dar­bus ir am­ži­ną chao­tiš­ką lė­ki­mą ma­čiau ma­žiau­siai prieš pus­me­tį. O jie vi­si vie­nas ki­tą krū­voj ma­tė prieš šim­tą me­tų...

Kai mes vi­si su­si­ti­kom, bu­vau ka­rje­rą pra­dė­ju­si žur­na­lis­tė at­la­pa šir­dim. Ro­dė­si, kad taip krū­voj vi­si ir ke­liau­sim, bet vė­liau vi­sų ka­rje­ros už­si­su­ko, vė­liau at­si­ra­do vai­kų, vė­liau vi­si tie­siog iš­si­skirs­tė suk­ti sa­vo liz­dų. Ir mus vi­sus kan­ki­no be­pro­tiš­kas il­ge­sys, bet at­ro­dė, kad tai na­tū­ra­lus gy­ve­ni­mo pro­ce­sas ir pla­nuo­ti ki­tų su­au­gu­sių žmo­nių die­no­tvar­kės nie­kam ne­va­lia.

Ir prieš tą ge­rą de­šimt­me­tį rei­kė­jo va­duo­tis nuo komp­lek­so, į ko­kią suk­ne­lę man de­rė­tų tilp­ti, o šį rug­sė­jį la­biau­siai nu­džiu­gau at­si­kra­čiu­si komp­lek­so, kad ga­li bū­ti taip, jog tu­riu do­va­ną su­bur­ti tvir­tą ar­mi­ją ap­link sa­ve, tad ko­dėl tiek lai­ko mai­viau­si ir tą sa­vo ar­mi­ją pa­mir­šau ši­to­kiam ne­su­skai­čiuo­ja­mam kie­kiui die­nų, mė­ne­sių ar net me­tų?

Taip, ši­tą su­vo­ki­mą man at­ne­šė 31-asis. Ir ar ga­lė­jau ti­kė­tis ge­res­nės do­va­nos?

Kai ren­ka­si šim­tą me­tų ne­ma­ty­ta ar­mi­ja, ne­be­er­zi­na jos ne­prog­no­zuo­ja­mas vė­la­vi­mas, tik šir­dis nuo­lat dau­žo­si. Tu tie­siog be­pro­tiš­kai lau­ki, o su­lau­ku­si tar­si iš šo­no ste­bi pa­tį nuo­sta­biau­sią šiais me­tais fil­mą.

Fil­mą, ku­ria­me ta­vo pa­čios na­mai, o juo­se – pil­ni kam­pai sau­sai­nius grau­žian­čių vai­kų, šu­nų ir nuo­sa­vų vy­rų, ku­riems ra­miau­sia oa­zė – prie ži­di­nio. Nes tu ne­ga­li su­sto­ti juok­tis, ne­ga­li su­sto­ti pri­si­min­ti, ne­ga­li su­sto­ti kal­bė­tis, guos­tis, pla­nuo­ti, net jei tie pla­nai (ry­toj vi­si va­rom gry­baut) tik­rai ne­iš­si­pil­dys. Vy­rams per in­ten­sy­vu, su­prask.

Jo­kio lai­ko skai­čia­vi­mo, tik pa­slap­tys ir pri­si­pa­ži­ni­mai, tik tas ne­įti­kė­ti­nas jaus­mas, kad mums vėl de­vy­nio­li­ka ir krykš­ta­vi­mas tę­sia­si tol, kol vi­siems bai­gia­si ci­ga­re­tės, o pas­kui vis­kas iš nau­jo ir be jų. Tas ne­įti­kė­ti­nas jaus­mas, kai su­pran­ti, kad nie­kas ne­pa­si­kei­tė, nes jūs tie­siog už­au­got, bet šir­dys vie­nu rit­mu plak­ti ne­nu­sto­jo...

Tur­būt ir sa­ky­ti ne­rei­kia, kad tų ne­įti­kė­ti­nų jaus­mų aš ne­keis­čiau nė į vie­ną pa­sau­ly­je gė­lės žie­dą, nė į vie­ną jū­rą, nė į vie­ną ne­ma­ty­tą už­jū­rio mies­tą. Nes jie to­kie ne­įti­kė­ti­ni, kad no­ri­si sa­va­nau­diš­kai pa­si­dė­ti ten, kur nie­kas nie­kas ne­ras­tų ir ne­si­kė­sin­tų. Ku­riais ne­rei­kė­tų da­lin­tis ir ku­riuos ga­lė­tum pa­ma­žu lai­žy­ti kaip ko­kius ska­niau­sius le­dus ir jie nie­ka­da ne­si­baig­tų.

Kai bu­vau įpu­sė­ju­si šį teks­tą, ki­ta ma­no bi­čiu­lė ruo­šė­si švęs­ti gim­ta­die­nį.

„Do, šie­met no­riu tik ar­ti­miau­sių“, – sa­kė ji man, o aš kvai­lai šyp­te­lė­jau.

„Pir­myn, M.“, – at­sa­kiau ir grį­žu­si iš tos ar­ti­mų šven­tės da­bar jau aš tars­te­lė­jau vy­rui „man ne­įti­kė­ti­nai ge­ra“.

Kar­tais ver­ta klau­sy­tis vi­di­nio bal­so. Me­luo­ju, ne kar­tais. Jo ver­ta klau­sy­tis vi­sa­da. Ir jei bū­na to­kių aki­mir­kų, kai gy­ve­ni­mą švęs­ti no­ri­si pa­de­dant vi­siems, prieš ku­riuos pas­kui ne­rei­kė­tų tei­sin­tis, jog kaž­kas įvy­ko be jų, tai ži­no­ki­te, kad ge­riau­siai jį at­švę­si­te su tais, ku­rie nie­ko iš jū­sų ne­rei­ka­lau­ja.

Su ku­riais ir po šim­to me­tų jau­čia­tės taip, kaip va­kar iš­si­sky­rę. Ku­rie vi­sa­da su­grįš į jū­sų at­ei­tį, nes nie­ka­da ne­gy­ve­no pra­ei­ti­mi. Su ku­riais jūs au­go­te ir kles­tė­jo­te, ir žy­dė­jo­te, net jei at­ski­rai. Ir su ku­riais ga­lė­si­te nu­vys­ti, nes vi­si jūs ga­lė­si­te drą­siai pa­sa­ky­ti „bu­vo ne­įti­kė­ti­nai ge­ra“.

Buč­kiai.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.