VIRŠELIO IS­TO­RI­JA

Mo­te­riš­ka nuo­jau­ta gru­pės „Man-go“ly­de­rei Ri­mai PETRAUSKYTEI (37), vos su­ti­kus Ro­lan­dą PAULAUSKĄ (38), pa­kuž­dė­jo: kaž­kas čia bus. Ir šir­dis nekly­do – pra­bė­gus ly­giai me­tams nuo pa­žin­ties, ly­di­mi pen­ke­rių Ri­mos dukry­tės And­re­jos, Klai­pė­dos Kri­s­taus Ka­ra­lia

Zmones - - News -

Ri­ma Pet­rau­s­ky­tė ir Ro­lan­das Pau­laus­kas. Ei­sim, griū­sim, pyk­si­mės, kel­sim šei­mą iš pe­le­nų, bet sky­ry­bų ne­bus!

Gal­vo­jau prie­sai­ką iš­mok­ti min­ti­nai – pa­ti iš­jau­siu, pa­ti iš­tar­siu, ne­kar­to­siu pas­kui ku­ni­gą, bet vė­liau nu­spren­džiau sa­vęs ne­ap­krau­ti. Nes, kai su­si­jau­di­nu, pa­mirš­tu žo­džius, net jei tai – dvi­de­šimt me­tų dai­nuo­ja­ma dai­na. Mė­ne­sį ne­mie­go­jau, pa­gal­vo­ju­si, kaip jau­siuo­si ženg­da­ma į baž­ny­čią, – juk vi­są lai­ką ver­kiu per ki­tų ce­re­mo­ni­jas“, – dar prieš ves­tu­ves kal­bė­jo Ri­ma.

Be­veik prieš dvi­de­šimt me­tų iš­gar­sė­ju­si su ta­da ko­ne kul­ti­ne bu­vu­sia mer­gi­nų pop­gru­pe „Man­go“, prie sce­nos ir dė­me­sio Ri­ma tik­rai pra­tu­si, ta­čiau yra aki­mir­kų, per ku­rias vir­pa vi­sų šir­dys: „Svar­biau ne iš­mok­ti, o iš­sau­go­ti, iš­tu­rė­ti tą prie­sai­ką, nes ji – vi­sam gy­ve­ni­mui. Juo­kais sa­kau Ro­lan­dui: ei­sim, griū­sim, pyk­si­mės, sprę­sim, kel­sim šei­mą iš pe­le­nų, bet sky­ry­bų ne­bus.“

Ir iš­ties per jau­kią ce­re­mo­ni­ją prie­sai­ką aki­mir­ką nu­trau­kė jos jau­du­lio aša­ros, vir­pė­jo ir jau­ni­kio bal­sas, drė­ko į baž­ny­čią su­ėju­sių po­ros ar­ti­mų­jų akys. Įtam­pą sklai­dė ir gra­žūs, pa­mo­kan­tys, ir šmaikš­tūs ku­ni­go žo­džiai: jau­nie­siems – apie tai, jog ne­be­tu­ri at­sar­gi­nio pla­no ir nė­ra nie­ko bran­giau kaip lai­kas ir ar­ti­mas žmo­gus, sve­čiams – jog tiems, ku­rie ne­si­šyp­so, rei­kės jau­nie­siems įteik­ti po ant­rą do­va­ną. To­kių – tik­rai ne dėl to, kad šykš­tūs, – tuo me­tu baž­ny­čio­je ne­bu­vo.

Pa­si­ren­gi­mo svar­bia­jai die­nai rū­pes­čiai dau­giau­sia kri­to ant Ri­mos pe­čių, nes vy­ras, la­biau nei ji no­rė­jęs di­de­lės šven­tės, tu­rė­jo iš­vyk­ti į Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę, Kemb­ri­džą, kur tu­ri sa­vo sta­ty­bų vys­ty­mo įmo­nę. O vis­ką su­ruoš­ti, su­pla­nuo­ti, su­gal­vo­ti per tris mė­ne­sius – prieš tiek lai­ko jie nu­spren­dė tuok­tis šį rug­sė­jį – už­duo­tis ne iš men­kų­jų.

„Pra­dė­jo­me nuo pa­pras­tos va­ka­rie­nės, o vis­kas iš­au­go į tik­rą ba­lių. Ape­ti­tas ky­la be­val­gant – pa­aiš­kė­jo, kad rei­kia ir to, ir ki­to, ir mu­zi­kan­tų... – šyp­so­si dai­ni­nin­kė, ves­tu­ves šven­tu­si per sa­vo 37-ąjį gim­ta­die­nį. – Gi­mi­mo die­na? Apie ją da­bar net ne­gal­vo­jau. Už­tat pas­kui ga­lė­si­me švęs­ti dvi pro­gas kar­tu.“

Į vi­sus ruo­ši­mo­si šven­tei rei­ka­lus – ne­svar­bu, sklan­džiai ar ne jie klos­tė­si, – Ri­ma reaga­vo aud­rin­gai: „Nes juk tai – MA­NO ves­tu­vės. Ve­dy­bų pla­nuo­to­jai į tai žiū­ri pa­pras­čiau – tie­siog toks jų dar­bas. Už­tat at­si­kvė­piau su­ta­ru­si, kad šven­tės die­ną man pa­dės „Au­gust We­dding Agen­cy“žmo­nės.“Kad dėl ne­si­bai­gian­čių rū­pes­čių bu­vo įsi­tem­pu­si, Ri­mai pa­sa­kė ir jos ma­žo­ji And­re­ja, su ku­ria abi bend­rau­ja kaip ge­riau­sios drau­gės. „Kam da­rai tas ves­tu­ves, jei tiek st­re­suo­ji?“– kar­tą duk­tė pa­klau­sė ma­mos. „Tą žo­dį ji kaž­ka­da nu­gir­do iš ma­nęs, už­tat vi­sas sa­vo blo­gas bū­se­nas, ku­rių prie­žas­ties ne­mo­kė­da­vo pa­aiš­kin­ti, api­bū­din­da­vo: „Man – st­re­sas“, – kva­to­ja Ri­ma.

Šeš­ta­die­nį pa­aiš­kė­jo, kad tas st­re­sas bu­vo be rei­ka­lo: šven­tė su pus­šim­čiu ar­ti­mų ir my­li­mų žmo­nių pa­vy­ko pui­kiai, puo­ta 20-ame Klai­pė­dos „Am­ber­ton“vieš­bu­čio aukš­te esan­čia­me res­to­ra­ne „Vi­va LaVi­ta“pra­ėjo su trenks­mu. „Ne­bu­vo to­kių, ku­rie mū­sų gy­ve­ni­muo­se da­ly­vau­ja me­tus ar dve­jus. Vi­si – kur kas il­giau, pa­tik­rin­ti lai­ko. Sma­giau­sia, kad tarp sve­čių tiek daug bend­rų drau­gų! Ne­rei­kė­jo vie­no su ki­tu su­pa­žin­din­ti“, – juo­kia­si jau­nie­ji.

Ri­ma, pri­sta­tyk sa­vo iš­rink­tą­jį.

Jis nuo 2000-ųjų gy­ve­na Kemb­ri­dže. Ten bai­gė moks­lus. Ro­lan­do spe­cia­ly­bę sun­ku lie­tu­viš­kai ir iš­vers­ti – ji su­si­ju­si su pa­sta­tų erd­vių pla­na­vi­mu. Tai lyg in­te­rje­ro di­zai­nas, tik – pla­čiau. Bai­gęs stu­di­jas jis įkū­rė sa­vo įmo­nę ir vys­to na­mų sta­ty­bų pro­jek­tus. Aš juo la­bai di­džiuo­juo­si. Tai, kad žmo­gus ku­ria ki­tiems dar­bo vie­tas, man at­ro­do kaip pri­dė­ti­nė ver­tė. Tiek, kiek dir­ba jis, aš gal­būt nie­kuo­met ne­dir­bau.

Rug­sė­jo 23-ią­ją tuo­kė­mės ne be rei­ka­lo. Su­si­ti­ko­me la­bai pa­pras­tai – tą die­ną su se­se, jos šei­ma iš­ėjau į ka­vi­nę švęs­ti sa­vo 36-ojo gim­ta­die­nio ir... ga­vau do­va­ną. Keis­čiau­sia, kad mes abu – klai­pė­die­čiai, čia gi­mę, tos pa­čios kar­tos, tu­ri­me be­ga­lę bend­rų drau­gų, net vie­no­je mo­kyk­lo­je esa­me mo­kę­si, bet nie­ka­da anks­čiau ne­su­si­ti­kę, – juk Klai­pė­da ne­di­de­lė, su­ko­mės ta­me pa­čia­me ra­te. Bet taip gy­ve­ni­me bū­na: jei bū­tu­me su­si­dū­rę anks­čiau, gal­būt nie­ko ne­bū­tų iš­ėję – juk vi­si vie­no­kie esa­me pa­aug­lys­tė­je, ki­to­kie jau­nys­tė­je, pas­kui ir­gi kei­čia­mės. Mes da­bar su­si­ti­ko­me to­kie, kad bū­tent šia­me gy­ve­ni­mo eta­pe at­ra­do­me bend­rą kal­bą ir bend­rų da­ly­kų.

Kai mus su­pa­žin­di­no il­ga­me­tė bend­ra drau­gė, jis ži­no­jo, kas esu, – tai dėl „Man­go“. Aš apie jį nič­nie­ko ne­bu­vau gir­dė­ju­si.

Keis­čiau­sia, kad mes abu – klai­pė­die­čiai, čia gi­mę, tos pa­čios kar­tos, tu­ri­me be­ga­lę bend­rų drau­gų, net vie­no­je mo­kyk­lo­je esa­me mo­kę­si, bet nie­ka­da anks­čiau ne­su­si­ti­kę.

Ir jau kai iš­gir­dai, tren­kė mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio?

Taip, vis­ką lė­mė pir­mas žvilgs­nis ir mo­te­riš­ka nuo­jau­ta – keis­tas da­ly­kas, kai tie­siog ži­nai, kur tu­ri ei­ti, ką da­ry­ti. Gal kar­tais tai ir ne­bū­na ra­cio­na­liau­sias spren­di­mas, bet jau­ti, kad čia – ta­vo ke­lias. Ir ne­svar­bu, kaip jis baig­sis. Su hu­mo­ru jam pas­kui pa­sa­ko­jau: „Kai tik ta­ve pa­ma­čiau, su­pra­tau, kad mi­ni­mum dar bus pa­si­ma­ty­mas.“Tie­siog iš pir­mo žvilgs­nio aš no­rė­jau tą žmo­gų pa­žin­ti. Po gim­ta­die­nio pa­si­ma­ty­mai ir pra­si­dė­jo?

Ne iš kar­to. Su­si­pa­ži­nę rug­sė­jį, pra­dė­jom bend­rau­ti tik ki­tų me­tų va­sa­rio pa­bai­go­je, ba­lan­džio mė­ne­sį jis man pa­do­va­no­jo žie­dą, sa­ky­da­mas, kad esu žmo­gus, su ku­riuo no­ri pra­leis­ti li­ku­sį gy­ve­ni­mą. Tai­gi, ba­lan­dį nu­spren­dė­me tuok­tis ir ke­ti­no­me tą pa­da­ry­ti 2018 me­tais, bet prieš ke­lis mė­ne­sius su­sė­dę pa­gal­vo­jo­me: šįmet rug­sė­jo 23-io­ji yra šeš­ta­die­nis, tad ko­dėl to ne­pa­da­rius? Lai­kas juk taip grei­tai bė­ga. Jei Die­vas duos vai­kų, bū­tų ge­riau, kad jie at­ei­tų anks­čiau nei ta­da, kai man bus per ke­tu­rias­de­šimt. Vie­na ma­no drau­gė sa­ko, kad vai­kų au­gi­ni­mas – jau­nų žmo­nių rei­ka­las. Ir ji yra tei­si. Be­mie­gės nak­tys, vi­si iš­gy­ve­ni­mai – tam rei­kia jau­na­tviš­kos ener­gi­jos, o su me­tais ji blės­ta. To­dėl ir pri­ėmė­me spren­di­mą, kad ves­tu­vės bus čia ir da­bar, – jei jau nu­spren­dė­me, kam ati­dė­lio­ti? Ma­tyt, esa­te vis­ką ge­rai pa­s­vė­rę ir įver­ti­nę – ir vie­nas, ir ki­tas ne­be aš­tuo­nio­li­kos, abu iš­gy­ve­nę sky­ry­bas.

Pui­kiai su­pran­ta­me, kad dar vis­ko gy­ve­ni­me bus, bet esa­me pa­si­ruo­šę dirb­ti to­je san­tuo­ko­je, jos ne­pa­leis­ti. Daug daug apie tai kal­bė­jo­mės.

Abie­jų są­skai­to­se – po vie­ną san­tuo­ką ir sky­ry­bas, tik aš dar tu­riu duk­rą. Ro­lan­das iš­si­sky­ręs nuo 2004-ųjų, taip dau­giau ir ne­ve­dė. Taip, mes abu bu­vo­me nu­svi­lę. Ki­ta ver­tus, gal tai nė­ra tin­ka­mas žo­dis, nes į kiek­vie­nus san­ty­kius ei­na­me są­mo­nin­gai, nie­kas tuok­tis va­ru ne­va­rė – toks bu­vo ma­no pasirinkimas. Gal ko nors ne­su­žiū­rė­jau, ne­pa­ma­čiau, ne­įver­ti­nau ar ką nors per­ver­ti­nau. Už­tat ne­ver­ta iš­i­ru­sių san­tuo­kų va­din­ti nu­svi­li­mu. Tai grei­čiau – pa­mo­kos, ku­rias aš, la­bai ti­kiuo­si, iš­mo­kau. Ti­kiuo­si, iš­mo­ko ir jis.

Šian­dien esu pa­si­ruo­šu­si san­tuo­kai. Bet tam rei­kė­jo lai­ko. La­bai džiau­giuo­si, kad tu­rė­jau ka­da pa­bū­ti pa­ti su sa­vi­mi ir And­re­ja. Tai la­bai svei­ka. Kiek­vie­nam svar­bu su­vok­ti, kas esi ir ko iš tik­rų­jų no­ri. Ta­da ir pa­si­rin­ki­mai bū­na ra­mūs, pro­tin­gi. Per tą lai­ką, kiek bu­vau vie­na, su­vo­kiau, jog pir­miau­sia tu­riu iš­lik­ti sa­vi­mi, nie­kam ne­rei­kia to­kio žmo­gaus, ku­ris po­ro­je su­si­ta­pa­ti­na su part­ne­riu. Ne­rei­kia, kad pa­si­da­ry­tum pa­na­ši su ki­tu, elg­tu­mei­si kaip ki­tas. Ta­ve tu­ri my­lė­ti to­kią, ko­kia esi. Aš ne­no­riu keis­tis ir keis­ti ki­to žmo­gaus. Ste­bė­da­ma Ro­lan­dą gal­vo­jau, ar mo­kė­siu pri­im­ti jį su vi­sais à la trū­ku­mais, jei­gu aš ne­no­rė­siu, kad jis ką nors da­ry­tų taip, o ne ki­taip. Ar aš ga­liu su­si­gy­ven­ti su to­kio­mis smulk­me­no­mis, ku­rios mus, mo­te­ris, er­zi­na?..

Kiek­vie­na ma­ma ren­ka­si vy­rą pa­gal tai, kaip gre­ta jo jau­čia­si jos vai­kas. Jei du­kry­tė bū­tų pa­sa­kiu­si „ne“, man bū­tų ne­rū­pė­ję sa­vi jaus­mai ir po­rei­kiai.

Keis­čiau­sia, kad kol kas ma­nęs nie­kas ne­er­zi­na. Ne­ži­nau, ar taip bus at­ei­ty­je, bet kol kas – ne. Jis – žmo­gus, ku­rio bu­vi­mo net ne­jau­čiu. Kai esa­me kar­tu na­muo­se pa­var­gę, net ne­no­ri­me kal­bė­tis, Ro­lan­das ne­trik­do ma­no erd­vės. Anks­čiau iš pa­si­ma­ty­mų sku­bė­da­vau na­mo: vis­kas, pa­var­gau, no­riu bū­ti vie­na. Ar­ba, jei žmo­gus už­suk­da­vo pa­pras­čiau­siai ka­vos, jaus­da­vau, kad ma­no bend­ra­vi­mo li­mi­tas iš­sem­tas, no­riu lik­ti tik su duk­ra – žmo­gu­mi, su ku­riuo jau­čiuo­si ge­riau­siai. Iki Ro­lan­do. Nes jis yra tas, ku­ris ne­no­riu, kad iš­ei­tų, man ne­rei­kia nuo jo pa­il­sė­ti. Tai – ge­ras jaus­mas.

Nu­ta­rė­me tuok­tis baž­ny­čio­je – prie­sai­ka prieš Die­vą abiem pir­mo­ji. Lan­kė­me jau­na­ve­džių pa­mo­kė­les, į jas iš pra­džių žiū­rė­jau skep­tiš­kai: na ką man nau­jo ga­li pa­sa­ky­ti? Bet vy­ras la­bai no­rė­jo – jam svar­būs dva­si­niai da­ly­kai. Ir, tu­riu pri­pa­žin­ti, aš, skep­ti­kė, iš­gir­dau ge­rų min­čių, jas įsi­dė­jau į gal­vą ir sun­kes­nė­se si­tu­aci­jo­se pa­nau­do­siu, at­si­rem­siu į ti­kė­ji­mo tie­sas, ku­rios gy­ve­ni­me rei­ka­lin­gos.

Kaip ma­mos iš­rink­tą­jį pri­ėmė And­re­ja?

Pra­džio­je bu­vo vis­ko – ir pa­vy­do. And­re­ja – ma­ža as­me­ny­bė, gy­ve­nan­ti su sa­vo ma­ma, ir ji na­muo­se tu­ri jaus­tis ge­rai. Kai tik at­si­ra­do Ro­lan­das, jai ki­lo įvai­rių min­čių: „O kaip gy­ven­siu aš?“No­rė­jau sa­vo vai­kui įdieg­ti sau­gu­mo jaus­mą, kad ne­pa­si­jus­tų ne­be­rei­ka­lin­ga. Na bet apie And­re­ją ir kal­bė­ti taip ne­rei­kia – ji ap­skri­tai ši­to­je šei­mo­je jau­čia­si pa­sau­lio bam­ba ( juo­kia­si).

Pri­pra­t­imo vie­nų prie ki­tų lai­ką nu­spren­dė­me ra­miai kar­tu iš­gy­ven­ti. Juk ji – vai­kas, į ku­rio pa­sau­lį atė­jo ki­tas žmo­gus. Net­gi kon­sul­ta­vo­mės su psi­cho­lo­gu, ko­kią po­zi­ci­ją šei­mo­je ge­riau už­im­ti, kaip pa­da­ry­ti, kad vi­siems bū­tų ge­riau, nes mes kar­tais tu­ri­me ge­riau­sių no­rų, bet ne­mo­ka­me jų iš­pil­dy­ti, ne­ži­no­me, koks ke­lias ge­riau­sias. Du­kry­tė tu­ri sa­vo tė­tį, jis juo ir liks, o Ro­lan­das yra jos drau­gas. Kai su­sto­jo­me ties tais da­ly­kais, kiek­vie­nas nau­jo­je šei­mo­je at­ra­do­me sa­vo po­zi­ci­ją. Tai la­bai svar­bu man. Jie­du la­bai ge­rai su­ta­ria, o mes vi­si trys su­li­po­me į ma­žą kumš­tu­ką – tvir­tą tri­ju­lę, taip ir gy­ven­si­me to­liau. Man bu­vo la­bai svar­bu, kad vai­kui bū­tų ge­rai. Kiek­vie­na ma­ma ren­ka­si vy­rą pa­gal tai, kaip gre­ta jo jau­čia­si jos vai­kas. Jei du­kry­tė bū­tų pa­sa­kiu­si „ne“, man bū­tų ne­rū­pė­ję sa­vi jaus­mai ir po­rei­kiai. Kur bus jū­sų šeimos na­mai?

Ro­lan­das no­ri gyventi Lie­tu­vo­je. Jis la­bai my­li Klai­pė­dą, o prie­žas­tys, dėl ko iš jos iš­va­žia­vo, – tos pa­čios kaip vi­sų: ieš­ko­jo ge­res­nio už­dar­bio, ge­res­nių ga­li­my­bių. Kol kas ap­si­spren­dė­me, kad gy­ven­si­me skrai­dy­da­mi vie­nas pas ki­tą, o pas­kui žiū­rė­si­me.

Bir­že­lį bai­giau moks­lus – ma­sa­žo stu­di­jas, ku­rios tru­ko dve­jus me­tus, ke­tu­ris mė­ne­sius at­li­kau prak­ti­ką Klai­pė­dos su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­muo­se ir iš­si­gry­ni­nau, kad at­ei­ty­je no­riu dirb­ti su kū­di­kiais ir vai­kais. Už­sie­ny­je net­gi yra prog­ra­mos, in­te­gruo­tos į mo­ky­mo­si sis­te­mą, – spe­cia­lūs ma­sa­žai vai­kams tai­ko­mi mo­kyk­lo­se. Čia jau at­ski­ra sfe­ra, Lie­tu­vo­je dar nie­kad ne­gir­dė­ta. Gal pa­vyk­tų ką nors pa­na­šaus su­kur­ti. Bet čia – tik vie­na min­čių ( šyp­so­si).

Da­bar pa­ma­čius kū­di­kį ar di­des­nį vai­ką man net ran­kos dre­ba, kaip no­ri­si jį pa­čiu­pi­nė­ti, pa­žiū­rė­ti, ar vis­kas su juo ge­rai – ar ver­čia­si, kaip ju­da, ar ban­do sės­tis. Vi­sos rai­dos sta­di­jos man to­kios įdo­mios. Jau­čiu, kad gy­ve­nu, kvė­puo­ju, nes da­rau tai, ką no­riu da­ry­ti. Bet juk tik­riau­siai daug pel­nin­giau bū­tų ma­sa­žuo­ti pra­ban­gias po­nias SPA cent­re?..

Su su­au­gu­siai­siais dirb­ti pir­miau­sia yra fi­ziš­kai sun­kiau. Ma­sa­žuo­da­mas kū­di­kį ži­nai, kad jis ne­me­luo­ja, prie jo, kaip aš sa­kau, vi­sa­da tu­ri ei­ti šva­ria gal­va, be blo­gų min­čių, ra­miai. Su­au­gęs ga­li pa­ken­tė­ti, o kū­di­kis to ne­da­rys – iš­kart duos ži­no­ti, kad tu jam šian­dien ne­pa­tin­ki ir jis ne­no­ri, kad prie jo lies­tu­mei­si. Tai – la­bai ge­ra sa­vi­dis­ci­p­li­na. Dirb­da­ma su kū­di­kiais aš il­siuo­si, tai man – kaip me­di­ta­ci­ja: gal­va šva­ri, ne­lie­ka blo­gos nuo­tai­kos, nes, jei ji at­si­ras, kū­di­kis iš­kart pa­jaus. Tie ke­tu­ri prak­ti­kos mė­ne­siai man grįžta ge­riau­siais pri­si­mi­ni­mais. Jie ir iš­gry­ni­no min­tį, ką veik­siu at­ei­ty­je, – jau spa­lį ke­liau­ju į Tarp­tau­ti­nės kū­di­kių ma­sa­žo aso­cia­ci­jos kur­sus Ang­li­jo­je.

Tai bus rim­ti moks­lai. Ma­nau, man pa­vyks gau­ti šios or­ga­ni­za­ci­jos įga­lio­ji­mą tap­ti ma­sa­žo mo­ky­to­ja esa­moms ir bū­si­moms Klai­pė­dos kraš­to ma­moms. Man net ge­ra da­ro­si nuo tos min­ties. Rei­kia­mų ži­nių tu­riu jau da­bar, bet, ta­pu­si pa­sau­li­nės aso­cia­ci­jos da­li­mi, tu­rė­siu dau­giau ga­li­my­bių ke­liau­ti, mo­ky­tis, to­bu­lė­ti.

Ir mu­zi­kai vie­tos gy­ve­ni­me ne­be­liks?

Mu­zi­ką aš la­bai my­liu. Džiau­giuo­si, kad gy­ve­ni­mas vis­ką su­dė­lio­jo taip, kad ga­liu ir sce­no­je bū­ti. Mu­zi­ki­niai pro­jek­tai ro­do, kiek pas mus ta­len­tin­go jau­ni­mo, koks jis drą­sus, iš­pru­sęs, im­lus nau­jo­vėms. Mu­zi­ko­je aš ne­si­jau­čiu to­kia ta­len­tin­ga kaip tie jau­ni žmo­nės. Man tie­siog pa­si­se­kė – tam tik­ru lai­ku at­si­dū­riau tam tik­ro­je vie­to­je. Tuo lai­ko­tar­piu mū­sų mu­zi­ki­nė pa­dan­gė bu­vo skur­do­ka – vos ke­lios gru­pės, at­li­kė­jai. La­bai džiau­giuo­si, kad „Man­go“su­si­kū­rė lai­ku ir vie­to­je. Ne­lai­kau sa­vęs kaip vo­ka­lis­tės stip­ria, bet Die­vas da­vė bal­są, klau­są, kaž­kiek cha­riz­mos, iš­vaiz­dos ir vi­si šie da­ly­kai su­li­po į ka­muo­liu­ką. No­rė­čiau, kad mu­zi­ka ir to­liau lik­tų ma­no gy­ve­ni­me. Ne­be tie lai­kai, kai, no­rė­da­mas iš­si­lai­ky­ti, tu­rė­da­vai bent tris ke­tu­ris kon­cer­tus kas sa­vai­tę. Pi­ni­gai už pa­si­ro­dy­mus bū­da­vo ne­di­de­li, bet vis­ką lem­da­vo kon­cer­tų skai­čius. Da­bar vis­kas per­ei­na į ki­tas erd­ves – at­li­kė­jai kon­cer­tuo­ja re­čiau, ta­čiau kon­cer­tai – di­de­li. Ge­riau ma­žiau, bet – ko­ky­biš­kų. Už­tat ga­li ir dai­nuo­ti, ir da­ry­ti ką nors ki­ta. Tai su at­si­kū­ru­sia gru­pe „Man-go“ir ban­do­me da­ry­ti.

Sma­gu kal­bant apie pra­ei­tį pri­si­min­ti tei­gia­mus da­ly­kus, bet kiek aš gry­bo esu pri­p­jo­vus! Tu­riu gal­vo­je keis­tus spren­di­mus, ku­riems ir šian­dien nė­ra pa­aiš­ki­ni­mo. Kvai­liau­sias – „Man­go tu­ras“, kai be jo­kios pa­tir­ties tu­riz­mo sri­ty­je, kaž­kie­no pas­ka­tin­ta, ban­džiau įkur­ti ke­lio­nių agen­tū­rą. Kaip man taip at­ro­dė? Vi­sa tai įvy­ko iš­kart po „Man­go“iš­si­skirs­ty­mo. Gal dėl to, kad dar ju­tau di­džiu­lį pa­si­ti­kė­ji­mą, kuo be­bū­čiau už­si­ėmu­si? Pa­si­ti­kė­ji­mo bu­vo daug dau­giau nei ži­nių, ge­bė­ji­mų.

Per tuos me­tus jau įgi­jai tiek įvai­rios pa­tir­ties, kiek ki­tas ir per šim­tą ne­bū­tų su­kau­pęs: jau­nu­tė ta­pai žvaigž­de, ėmei už­dirb­ti pi­ni­gus, plyks­te­lė­jo žvaigž­džių li­ga, ger­bė­jai tem­pė do­va­nas, gė­les, ga­liau­siai už­klu­po bu­li­mi­ja...

To­kie su­tri­ki­mai kaip bu­li­mi­ja, dep­re­si­ja daž­niau­siai at­si­ran­da iš to, kad ta­vęs kaž­kas ne­ten­ki­na, bet ne­su­pran­ti, kas ne­ge­rai. Tie­siog vi­dus pra­de­da maiš­tau­ti. Tuo­met su­sto­ti lai­ko ne­tu­rė­jau – tie­siog rie­dė­jau nuo kal­no vi­su grei­čiu. Už­dar­bis ge­ras, al­bu­mų per­ka­mu­mas di­de­lis, iš­lei­di vie­ną, įdo­mu, kaip pirks ki­tą. Dai­nų au­to­rius jas ra­šė kaip iš pyp­kės, iš­ti­sai kon­cer­ta­vo­me. Iš to ne­su­sto­ji­mo ir pra­si­de­da li­gos.

Ma­no tė­vai tu­rė­jo sa­vo idea­liau­sią vai­ko gy­ve­ni­mo pie­ši­nį: dir­bu vals­ty­bi­nia­me dar­be iki pen­kių, vis­kas sta­bi­lu – al­ga, ato­sto­gos, so­cia­li­nės ga­ran­ti­jos yra aiš­kios. Bet kai me­tus pa­dir­bau dar­bo bir­žo­je, su­pra­tau, ko­kią ma­ne ne­lai­min­gą da­ro ši­tas dar­bas... Tas tė­vų sie­kis, kad tu­rė­čiau aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą – bai­giau va­dy­bą ir tei­sę, – dar­bą, da­vė gy­ve­ni­me daug bo­nu­sų, bet ne­bu­vo tai, ko no­rė­jau aš. Tą, ma­nau, iš­gy­ve­no daug 1980-ai­siais gi­mu­sių žmo­nių. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad lai­min­giau­sias eta­pas – da­bar?

Oi ne, bus dar ge­riau ( šyp­so­si). Bet ir da­bar yra la­bai la­bai ge­rai.

Jie­du la­bai ge­rai su­ta­ria, o mes vi­si trys su­li­po­me į ma­žą kumš­tu­ką – tvir­tą tri­ju­lę, taip ir gy­ven­si­me to­liau.

DA­LIA MUSTEIKYTĖ ir VADIM FASIJ (nuo­trau­kos)

Po ves­tu­vių Ri­ma pa­si­rin­ko dvi­gu­bą pa­var­dę – ta­po Pet­rau­s­ky­tePau­lau­skie­ne. „No­riu pa­sa­ky­ti, kad iš­lik­da­ma sa­vi­mi vi­sa­da bū­siu ta­vo. Tai iš­pil­dy­mas prie­sai­kos, ku­rią sa­kiau baž­ny­čio­je“, – šyp­so­si nuo­ta­ka

Tarp svei­kin­to­jų prie baž­ny­čios – bu­vęs „ba­va­ras“Ra­mū­nas Stan­ke­vi­čius su žmo­na Cat­he­ri­ne ir bu­vęs gru­pių XXL ir „B’Ava­ri­ja“na­rys Ro­ber­tas Rez­ge­vi­čius su žmo­na Ne­rin­ga

Lin­kė­ji­mus per­da­vė drau­gės – Ine­sa Po­vi­lianskai­tė, Li­na Šer­py­tė, Jur­ga Driz­gai­tė. Ri­mą ypač nu­ste­bi­no už­sie­ny­je gy­ve­nan­ti Li­na iš se­no­sios „Man­go“– nie­ko iš anks­to ne­sa­kiu­si, at­vy­ko jos pa­svei­kin­ti

Svar­bia pro­ga Pau­laus­kus svei­ki­no krep­ši­nin­kas Do­na­tas Za­vac­kas su žmo­na Eri­ka. Šven­tė­je, ži­no­ma, da­ly­va­vo ir bend­ra jau­nų­jų bi­čiu­lė bei, ga­li­ma sa­ky­ti, svo­čia La­na Va­lie­nė Tuo, kad šven­tės vie­ta ir baž­ny­čia bū­tų sub­ti­liai iš­puoš­tos gy­vo­mis bal­to­mis gė­lė­mis, o nuo­ta­ka prie al­to­riaus ženg­tų su ori­gi­na­lia švie­sių žie­dų puokš­te, pa­si­rū­pi­no jos bi­čiu­lė su sa­vo kom­pa­ni­jos „Flo­ri­ka“ko­man­da Jau­nie­ji su „ViZa“fil­ma­vi­mo ko­man­da, fik­sa­vu­sia svar­biau­sias ves­tu­vių aki­mir­kas. Ri­mą su ja sie­ja šil­ti pri­si­mi­ni­mai – ši kom­pa­ni­ja fil­ma­vo ir „Man-go“vaiz­do kli­pą dai­nai „Gal per il­gai“

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.